"Veido" archyvas

Na, ir įsitaisė mažoji tėvelius… Užuot lindėję ramiai sau per karščius pavėsy ir stropiai vežimėlį su kūdikiu lingavę, juodu trankosi iš vieno Lietuvos kampo į kitą! Net per paskaitas mažylė turėjo vaikjuostėje kiūtoti. Tačiau juk žinome ir jaučiame – kūdikiui gera, kai gera jo tėvams. Gera bet kur – kad tik su jais.

Šypsena! Pati nuoširdžiausia ir švelniausia pasauly. Ji mus galų gale aplankė sulaukus Rusnytės dviejų mėnesiukų gimtadienio. Žodžiais nenusakoma, kokia džiaugsmo banga perėjo per visą kūną, ir mano pačios šypsena išsiplėtė nuo ausies ligi ausies. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad kūdikio šypsena gali taip pakerėti. Tokia nuoširdi ir šilta, gyvenimo neapkartinta! Ištirpdanti nuovargį ir net liūdesį.

Kai mažylė nubudusi mus pakviečia, kliūdami už baldų ir viens už kito bėgame pas ją šypsenėlės gaudyti. Ir štai… Štai ji – mažoji šypsenėlė su ją lydinčiais bušmėnų kalbą primenančiais garsais. Nuostabu. Dabar su nekantrumu laukiame pirmojo apkabinimo, atsisėdimo, žingsnelio.

Tiesa, pasirodo, jau kurį laiką dukrytė bando atsisėsti. Juokinga ir šiek tiek gėda, bet mes nė neįtarėme, kad Rusnytė mėgina pasikelti. Manėm, kad jai suka pilvuką ir dėl to ji susiriečia į kamuoliuką ir įtempia veido raumenukus, iškeldama aukštyn rankas. Ir ką jūs sau manote… Žmogus, kuris mus apšvietė, buvo Rusnelės prosenelė Eugenija. Staigmenos lydi viena kitą.

Išrinktųjų klanas

Jam kol kas priklausome tik mudu su tėčiu, kol kas tik su mumis Rusnelė jaučiasi saugi. Kartą išėjome su Justu į upę išsimaudyti. Mergeliūtę palikom seneliams prižiūrėti. Nepraėjo nė dešimt minučių, o močiutė jau skambina ir kviečia grįžti – niekaip nepavyksta Rusnės nuraminti. Maniau, gal kaip nors ne taip laiko… Bet, pasirodo, dukrytei tereikėjo, kad tėveliai grįžtų. Žinoma, tai pamalonina širdelę.

Prieš kelias savaites ėjome pas daktarytę apžiūrėti Rusnytės. Oi, kiek šypsenos ten ji man dovanojo. Tačiau pasilenkus prie jos daktarytei, mažylės lūpa nutįso ir pasigirdo verksmas. Turėčiau jaudintis, kad vaikas verkia, bet neslėpsiu – buvo labai gera suvokti, jog Rusnelė jau atpažįsta savo mamytę.

Beje, ko mes lankėmės pas daktarytę? Labai ilgą laiką Rusnelės veiduką “puošė” raudonos dėmės su baltais spuogeliais. Nerimavome, ar nebus kokia rimta alergija, tačiau paaiškėjo, kad bėrimas – nuo per didelio baltymų kiekio. Ir tada aš pasakiau: “Ate ate, mano mėgstamieji sūreliai ir varškyte….”

(Ne)kalta aplinka

Taip jau nutiko, kad teko keisti gyvenamąją vietą. Kitus namus turėsime tik po mėnesio. Tad sėdome į savo nedidelį mašiniuką ir išvykome pas Rusnytės senelius šilumos ieškoti. Jaučiamės kaip čigonai, o dar geriau – kaip klounai, važinėjantys po skirtingus miestus su tiek daiktų, kad vos telpa į mašiną, ir juokinantys (gerąja to žodžio prasme) aplinkinius savo skiauterėta pankiuke dukryte.

Mes – nenustygstantys vietoje tėveliai, tad beveik kiekvieną savaitgalį išvykstame iš miesto. Neilgai trukus važiuosime į Platelius, kur nardymo akademijoje mamytė lankys nardymo kursus, o tėvelis rūpinsis mažąja mergeliūte. Įdomu, kaip seksis suderinti Rusnelės norus ir mano tikslus.

Kartais baiminamės, kad dažnas namų aplinkos keitimas nepakenktų Rusnelei. Tačiau pozityvus mąstymas ir gera nuotaika pastūmėja mus važiuoti ten, kur gamta žaliuoja ir žmonės dainuoja. Juokai juokais, tačiau iš tiesų aplinka ne visad teigiamai veikia dukrytę. Dažnai, pabudusi kitoje erdvėje, ji būna irzlesnė. Reikia šiek tiek laiko, kad mažas žmogeliukas apsiprastų su pokyčiais.

Kelionė į Rusnės “gimtinę”

Kūdikio vardo kilmė visad labai intriguoja žmones. Neišvengėme ir mes klausimų, kodėl pasirinkome tokį vardą. Na, mes nesižvalgėme į gražiausių ir dažniausių vardų dešimtukus. Pamanėme, kad vardą būtų gražu susieti su kokiu nors praeities įvykiu.

Rusnės apylinkės – vienos gražiausių Lietuvoje. Kiekvieną vasarą su vyru važiuojame ten nusipirkti šviežiai rūkyto karšio. Vos įvažiavę į Rusnę, iškišam pro langą nosį ir uostom, iš kur dūmai eina. Už kelių kilometrų nuo Rusnės, Pakalnėje, yra mažytis uostelis. Būtent jame ir prisėdame skanauti žuvies. Daug gražių akimirkų ten praleidome su vyru. Todėl rinkdami vardą prisiminėme jaukųjį miestelį ir upę Rusnytę…

Neseniai ten nuvykome su Rusnytės seneliais – norėjome pasidalinti su jais grožiu, kurį mes atradome, ir parodyti, iš kur kilo mintis pavadinti mažylę Rusnele. Tik dieną nelabai tinkamą pasirinkome – buvo karšta ir tvanku, mažoji kaito, zirzė ir nemigo. Mašinoje be kondicionieriaus vilgėme ją šlapiu marliuku. Galiausiai net iš įkaitusios Rusnės teko sprukti į pajūrį, kur su vyru ir uošviu sušokome į jūrą. Iš vandens mus išginė tik žaibai. Tuo tarpu Rusnytę lietuje šalia kopų vežiojo močiutė Romutė…

Audringai pasibaigė ši kelionė, tačiau audros Rusnelės viduje nurimo ne taip greit – ji labai pavargo ir miega mažiau nei įprastai. Tokios tos kelionės, kartais – neapgalvotos, bet įsimintinos ir pamokančios.

Maudynės ežere

Ši vasarėlė reikalauja pastangų – nepamenu tokių karščių. Nebegalioja įprastos rekomendacijos kūdikio per dažnai nemaudyti, neišvengiamai jis turi kiekvieną dieną būt “paliestas” vandenėlio. Neištvėrę kaitros ir įgavę drąsos, su Rusnele ant rankų įbridome į vandenį. Pirmiausia suvilgiau kojytes, užpakaliuką, ir galiausiai Rusnelė jau iki kaklo vandenyje. Čia ji pažindinasi su vandens galiomis. Kūnelis pasiduoda srovės tėkmei ir tėvelių švelnumui. Svarbu labai palengva ir iš lėto daryti visus veiksmus. Rusnelės kūnelis kaip meldas linguoja vandenyje. Tuo tarpu tėveliai maudynių metu negali jausti jokios baimės ar streso. Reikia pasitikėti savimi ir kūdikiu. Tik tuomet galima harmonija ir pusiausvyra tarp dviejų kūnų.

Suprantama, kad pirmosios maudynės gali būti šiek tiek įtemptos, tačiau tuomet reikia prisiminti mėnesius, kai kūdikis buvo jūsų pilve. Kokią ramybę ir pilnatvę tuomet jautėte savyje, tokią mažajam turite perduoti ir dabar…

Nuo rankų ant rankų

Ar žinote, kas didžiausias ir šauniausias Rusnytės draugas? Ne, tai ne pienukas ir ne raugaliukas, tai – tėvelių rankos. Ne kartą teko girdėti draugų pasakymą: nenešiok tiek daug vaiko ant rankų, nes pripras ir neatsiginsi. Nepykite, draugai, bet argi įmanoma atsakyti vaiko šypsenai ar verksmui? Juk ne veltui tiek daug dainų sukurta apie švelnias mamos rankas. Dažniausiai tik jos ir nuramina Rusnytę. Vos paguldžius pasigirsta verksmas, reikalaujantis grįžti į glėbį. Na, myli ji savo tėvelius ir nori būti kuo arčiau jų – negi pyksi? Penkios minutės, pusvalandukas. Žiūrėk, jau ir valanda praėjo, o Rusnytė vis dar ant rankų, šnopuoja tau į ausį ir burbulus leidžia. Kartais tėveliai taip nukvanka, kad ir patys pradeda burbulus pūsti…

Radome ir dar vieną būdą nuraminti dukrytę – neseniai davėme pamėginti čiulptuką. Reikėjo pamatyti, kaip ji spjaudosi… Galiausiai prisipratino tą keistą nepažįstamą daikčiuką ir pradėjo žįsti. Net pagailo vaiko. Mums rodės, kad ją apgaudinėjam, o ji patikliai žiūri gailiom akytėm ir laukia, kol pienukas iš čiulptuko ims tekėti. Pasikviečiam “soskiuką” į pagalbą, kai jau nėra kur dingti: ar būnam svečiuose, ar aš būnu išvažiavusi ir vyrui nepavyksta dukrytės nuraminti.

Paskaitų lankytoja

Po šešerių metų studijų man jų dar buvo negana. Sumąsčiau, kad reikia gauti ir dailės edukacijos kvalifikaciją. Kai pradėjau lankyti paskaitas, buvau nėščia. Maniau, kad teks studijas atidėti iki kitų metų, bet susilaukusi Rusnytės suvokiau, kad ji tikrai netrukdys lankyti paskaitų. Tokiais atvejais pagalbininkas – vaikjuostė. Pasirišau dukrytę ir žygiuoju kaip dvyliktokė, vedanti pirmokėlį į pirmą klasę. Tik va amžius šiek tiek skiriasi… Visas dvi valandas mažoji prasikuitė man ant pilvuko – girdėjome ir juoką, ir verksmą, ir šnopavimą. Dėstytojas nedrįso nieko sakyti, o studentams – tik smagiau. Taigi šiandien galite paploti dar ir pedagogo kvalifikaciją įgijusiai mamytei!