- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Tarybinis auklėjimas – ar viskas tik blogai?

Autorius: veidas.lt | 2010 12 14 @ 13:15 | Tėvai ir vaikai | No Comments

"Veido" archyvas

Daugelis į vaikų gydytojo Benjamino Spoko kadaise buvusią kultinę knygą apie vaiko auginimą šiandien žiūri su ironija. Galbūt ir visai be reikalo. Nors šis pedagogas” ir buvo griežto režimo šalininkas, mokęs verkiantį kūdikį “ištempti” iki jo valgymo valandos, tačiau vis dėlto kai kurios tiesos  – nesensta.

Ar tai, kas buvo, reikia pamiršti ir išmesti kaip niekam nereikalingą? Ar tai, kas yra šiandien, yra vertingiausia? Jeigu būtų viena tiesa, tikriausiai mes nesvaidytumėme žaibų vieni į kitus, diskutuodami vaikų auginimo klausimais. Netgi pats B.Spokas savo knygoje teigia: “Atsiminkite, kad jūs gerai pažįstate savo vaiką, o aš jo visai nepažįstu”. Reikia pripažinti, kad ir prieš 50 metų, ir šiandien išauginti vaiką yra ilgas ir nelengvas darbas.

Tendencijos

  • 1940–1950 metais populiariausias vaikų auginimo stilius buvo toks, kurį šiandien pavadintume autoritariniu: mes esame tėvai, tu esi vaikas; mes žinome, ką darome, tu nieko dar nežinai, todėl klausysi. Trumpai ir aiškiai: visuomenėje buvo taisyklės, kaip žmonės turi elgtis. Taisykles nustatydavo suaugusieji, o vaikai paklusdavo. Tačiau bėda ta, kad daugybė vaikų užaugo bailūs, pikti ir nekenčiantys pasaulio. Tai buvo ta karta, kuri pasakė: Su savo vaikais elgsiuosi kitaip!
  • 1960–1970-aisiais visuomenėje pradėjo nykti aklas pasitikėjimas autoritetais, todėl nenuostabu, kad šis judėjimas persikėlė ir į šeimą: tėvai stengėsi būti supratingais, atsipalaidavusiais ir pradėjo kalbėti apie vaiko jausmų ir poreikių įvardijimą. Viskas baigėsi tuo, kad tėvai siūlo ir tą, ir aną, o vaikai sako, kad jie nori trečio… ir tėvai paknopstom lekia to trečio.
  • Sugrįžimas. Vienu metu tas susitelkimas į tai, ko nori vaikas, pasiekė apogėjų, nes iš tiesų buvo atsižvelgiama į visus – net ir mažiausius – vaiko norus ir reikalavimus. Tada įvyko persiorientavimas atgal, ir tėvai puolė skaityti knygas, kaip vėl išmokyti vaikus klausyti tėvų ir pasiekti, kad tėvai būtų vaikams autoritetas. Ryškiausios sugrįžimo tendencijos pasaulyje buvo pastebėtos 1980–1990 metais.

Kur tas aukso viduriukas?

Tačiau kodėl ir tada nebuvo rastas auksinis viduriukas, kodėl tėvai nenurimo ir neatrado tiesos? Tikriausiai todėl, kad tėvus kankina kaltės jausmas. Kaltės jausmas, kad jie mažai laiko skiria savo vaikams, o vaikams ribų ir taisyklių reikia lygiai taip pat, kaip reikia meilės ir supratingumo. Gal todėl ir nerasta to viduriuko, nes demokratinėje visuomenėje visiems yra vietos po saule: ir tiems, kurie viską draudžia, ir tiems, kurie viską leidžia, ir tiems, kurie versdamiesi per galvą bando derinti? Akivaizdu viena: nuo 2000-ųjų tėvams kyla vis daugiau klausimų, vis labiau viskas neaišku, ir vis labiau kankina nerimas. Pavyzdžiui, prieš 50 metų beveik visuose namuose galiojo taisyklė: arba valgai tai, kas ant stalo, arba eini nuo stalo. Šiandien gi dažnas tėvas jaudinasi, kad šitoks posakis vaiką traumuos, kad vėliau jis susirgs valgymo sutrikimais ir galų gale jam pritrūks svarbių medžiagų, o tai pakenks jo sveikatai. Žinoma, reikia domėtis, ar tėvų griežtumas nekenkia vaikams ir nelemia valgymo sutrikimų, tačiau XXI amžiuje mes taip pasinėrėme į tą domėjimąsi, kad smengame į jį tarsi į kokią pelkę.

Ar tėvai nesidomėjo anksčiau? Žinoma, kad domėjosi! Tačiau skirtumas tas, kad anksčiau buvo viena ar kelios knygos, kuriomis galėjo vadovautis tėvai, o dabar nuo patarimų tiesiog sukasi galva: 1975-aisias JAV buvo maždaug 500 knygų apie vaikų auginimą, o nuo 1995-ųjų išleidžiama vidutiniškai keletas tūkstančių per metus! Štai toks pokytis įvyko per vos dvidešimt metų. Nenuostabu, kad mano karta užaugo su B.Spoko knyga ir tarybinėmis rekomendacijomis, o jau mūsų kartai nuo patarimų, kaip auginti vaiką nebežinia, į kurią pusę pulti…

Ir vakar, ir šiandien

Tačiau yra ir įsitikinimų bei rekomendacijų, kurie nekito.

  • Nenaudojame kūdikiui pagalvės.
  • Tikime, kad vaiką reikia mylėti ir glamonėti. Manome, kad kiekvienas vaikas vystosi individualiai.
  • Žinome, kad vaiką reikia mylėti tokį, koks jis yra – tik tada išaugs pasitikintis savo jėgomis.
  • Įrodyta, kad svarbiausia, auklėjant vaiką, nuoseklumas.
  • Žinome, kad motinos pienas – natūraliausias kūdikio maistas.
  • Kūdikis (maitinamas krūtimi) visada turės tiek pieno, kiek jam reikia, nes, didėjant kūdikio poreikiams, pieno pasigamina vis daugiau.
  • Kūdikį geriau yra rengti šalčiau, nei per šiltai, nes šiltai rengiamas vaikas nesugeba prisitaikyti prie temperatūros svyravimų.
  • Nereikia versti vaiko valgyti – dažnai jis instinktyviai pasirenka tai, ko jam reikia!
  • Vaikas neturi suvalgyti nemėgstamą patiekalą, kad gautų mėgstamą. Vaikas turi manyti, kad paprastas maistas toks pat geras kaip ir saldumynai.
  • Geriau būti nerūpestingesne mama, nei nuolat sudirgusia.

Nesenstančios tiesos

Reikia pripažinti, kad daugiausia neatitikimų yra vaiko priežiūros dimensijoje. Graičiausiai tai – neatsitiktinai. Juk iš tiesų vaiko priežiūros kokybė – išmatuojamas vienetas, ir mokslininkai jau tikrai gali duoti atsakymus, kas yra tinkamiau. O štai auklėjimas – labai subtilus dalykas. Pats B. Spokas jau rašė, kad nemano, jog fizinės bausmės padeda išspręsti nesutarimus su vaiku, tačiau vis dar daugybė žmonių baudžia vaikus fizinėmis bausmėmis manydami, kad tai – patikrinta. Ir apskritai apie daug ką jis kalba taip, tarsi skaitytumėme šiandien parašytą straipsnį:

“Pasitikėkime savo sveiku protu. Kūdikio auklėjimas netaps sudėtingu dalyku, jeigu patys jo nekomplikuosime. <…> Svarbiausia, ko reikia jūsų kūdikiui, – meilės ir rūpestingumo. Tai kur kas svarbiau nei teorinės žinios <…> Mylintys tėvai intuityviai pasirenka teisingiausius sprendimus. Be to, labiau pasitikėdami savimi, daugiau laimėsite. Elkitės natūraliai ir nebijokite suklysti.”

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/tarybinis-auklejimas-%e2%80%93-ar-viskas-tik-blogai

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.