Scanpix nuotr.

Rytoj Turkijoje vyksiantis konstitucinis referendumas nulems šios šalies ateitį. Ar Turkija išliks parlamentinės demokratijos principais besivadovaujančia šalimi, ar priims prezidentinės sistemos modelį, sužinosime per Velykas.

Augistinas ŠULIJA

Iš viso turkai balsuos dėl 18 konstitucijos pataisų, kurios gali drastiškai išplėsti prezidento galias. Tai gali tapti pačiu reikšmingiausiu šalies politiniu pokyčiu nuo Turkijos Respublikos paskelbimo 1923 m. Pagal paskutines apklausas, skirtumas tarp pritariančių konstitucinėms pataisoms ir joms prieštaraujančių tėra keli procentai.

Jeigu konstitucijos pataisos bus priimtos, dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas galės dar du kartus dalyvauti prezidento rinkimuose ir šalį valdyti iki pat 2029 m.

Jeigu pataisos bus priimtos, dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas dalyvauti prezidento rinkimuose galės dar du kartus. Laimėjęs abu rinkimus, jis galės valdyti šalį iki 2029 m. R.T. Erdoganas valdžioje yra jau nuo 2002 m., kai tapo Turkijos ministru pirmininku. 2014 m. jis tapo šalies prezidentu pirmuose tiesioginiuose prezidento rinkimuose.

Visiškas pavaldumas?

Konstitucinės pataisos lems ir daugiau svarbių pokyčių. Pasak nepriklausomos viešosios politikos tyrimų asociacijos prezidento Bicano Sahino, konstituciniai pokyčiai grasina sugriauti takoskyrą tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, nes parlamentas bei teisinė sistema taps tiesiogiai pavaldūs prezidentui.

„Prezidentas bus ne tik šalies vadovas, tačiau ir kontroliuos vykdomąją valdžią. Jis turės teisę savo nuožiūrą skirti ministrus, viceprezidentus bei kitus aukšto rango pareigūnus be parlamento patvirtinimo. Priėmus pataisas, prezidentas, kuris gali priimti dekretus įvairiose srityse, turės dar daugiau galios. Įgaudamas teisę būti ir savo partijos vadovu, jis savo nuožiūra galės priimti savo partijos narius į parlamentą taip užsitikrindamas daugumos palaikymą ir užkirsdamas kelią, bet kokiems bandymams pasipriešinti jo valiai. Negana to, jis turės milžinišką įtaką teisinei šalies sistemai. Teisėjų ir prokurorų taryba, kuri yra atsakinga už teisėjų skyrimus ir paaukštinimus, taps pavaldi prezidentui, nes jis skirs 4 jos narius. Dar 7 skirs parlamentas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog prezidentas vadovaus partijai, kuri kontroliuoja parlamentą, galima neabejoti, jog likę tarybos nariai bus skiriami prezidento“, – dėstė politikos mokslų daktaras – Bican Sahinas.

Prezidentui daugiau galių suteiks ir tai, jog parlamentas beveik neturės galimybių patraukti prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, ar jį nušalinti.

Prezidentui daugiau galių suteiks ir tai, jog parlamentas beveik neturės galimybių patraukti prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, ar jį nušalinti. Pasak Bicano Sahino, kol prezidentas kontroliuos savo partiją, padaryti jį atsakingu už savo veiksmus bus neįmanoma. Padidinus parlamento narių skaičių iki 600,  daugumai parlamento narių pasiūlius, 360 parlamento narių patvirtinimu, bus galima inicijuoti tyrimą, kol galiausiai 400 balsų skaičiumi parlamentas galės pradėti teisinį procesą prieš prezidentą. Savo ruožtu šalies prezidento galios parlamentui augs.

„Prezidentas, kuris įgaus teisę paskelbti nepaprastąją padėtį, galės paleisti parlamentą kada tik pageidavęs. Visgi, pradėdamas priešlaikinius rinkimus jis automatiškai baigs ir savo kadenciją, tad kartu su naujo parlamento, vyks ir prezidento rinkimai, kur nesurinkus 50% balsų bus skelbiamas antras rinkimų  etapas“, – šiokius tokius svertus įžvelgia nepriklausomas ekspertas.

Pataisomis norima suvienyti šalį

Kampanija "Ne". Scanpix nuotr.

Savo ruožtu referendumo iniciatoriai, valdančioji Teisingumo ir Vystymosi partija (AKP), yra įsitikinusi, jog didesnės prezidento galios Turkijai suteiks stabilumo ir jėgos. Pasak jos atstovų, vienose rankose sutelkta valdžia leistų efektyviau skatinti ekonominę plėtrą bei susidoroti su šalyje veikiančiomis teroristinėmis organizacijomis, kurių įvykdytos atakos nuo 2015 m. liepos nusinešė daugiau nei 500 gyvybių. Ministras pirmininkas ir AKP partijos lyderis, Binalis Yildirimas, yra pareiškęs, jog nauja sistema šalies ekonomikai suteiks solidumo ir stiprybės. Stabilumas, investicijos, produkcija ir darbo vietų kūrimas augs sparčiau.

Pirmadienį kalėdamas per rinkiminį ralį Vakarų Turkijos Aydino provincijoje jis teigė, jog konstitucinė reforma suvienys šalį. „Mes keičiame ne šalies, bet valdymo sistemą. Turkijos Respublika 1923 m. buvo sukurta mūsų gyvybėmis ir krauju, niekas negali jos pakeisti, tačiau atėjo metas baigti šalyje esančią poliarizaciją ir  įtampą“ , – pareiškė Ministras Pirmininkas.

Demokratinių salygu stoka išlieka

Konstitucijos pataisos buvo inicijuotos valdančiosios AKP ir Nacionalistų partijos (MHP). Po sausio mėnesį vykusio parlamento balsavimo, kuris pasižymėjo santykių aiškinimusi kumščiais, protestais ir boikotu, AKP ir pataisas remianti MHP partijos dalis 550 vietų parlamente surinko 339 balsus, o perkopę reikalingą 330 balsų ribą, incijavo referendumą. Prieš jį balsavo 133 vietas parlamente turinti Respublikos žmonių partija (CHP)  ir konstitucinėms pataisoms prieštaraujantys MHP partijos nariai, kurių dalis dėl šio sprendimo, pasak Bican Sahino, buvo išmesti iš partijos. Balsavimą boikotavo 59 vietas parlamente turinti Žmonių Demokratinė Partija (HDP), kurios du partijos lyderiai bei 11 parlamentarų yra suimti kaip įtariamieji terorizmu.

Pasak Žmogaus teises stebinčios organizacijos Human Right Watch, Turkijoje po nepavykusio perversmo 2016 m. liepą įvesta nepaprastoji padėtis suteikia R. T.Erdoganui galimybę  valdyti šalį apribojant parlamento ir teisinės sistemos galias. Visiškai nutildyta ir nepriklausoma žiniasklaida: uždaryta virš 160 žiniasklaidos priemonių ir leidyklų, daugiau kaip 120 žurnalistų įkalinti. Virš 100 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų atleisti arba nušalinti nuo pareigų. Per 47 tūkst.  žmonių įkalinti laukia teismo. Jie kaltinami dalyvavimu perversme bei sąsajomis su teroristiniu Turkijos laikomu Fethullaho Güleno judėjimu arba kurdų politiniu aktyvizmu, siejamu su ginkluota Kurdistano Darbininkų Partija (PKK).

Tokia padėtis smarkiai kenkia atviram visuomenės dialogui dėl konstitucinių pataisų bei politiniams debatams tarp parlamento narių. Kardomosios priemonės buvo pritaikytos šimtams teismo laukiančių  opozicinės HDP partijos narių. Taip apribotos jų galimybės dalyvauti konstitucijos pataisoms nepritariančioje „Ne“ rinkimų kompanijoje. Prieš referendumą pasisakę kraštutinės dešinės MHP partijos nariai buvo užpulti fiziškai.  Nepriklausomi stebėtojai teigia, kad konstitucines pataisas palaikanti prezidento R.T.Erdogano rinkiminė kompanija „Taip“ dominuoja viešojoje erdvėje bei žiniasklaidoje.

Arūnas BRAZAUSKAS
Ar grėsmių kupiname dabarties pasaulyje visa ES veikia per lėtai? Tačiau ką reiškia greitis, pavyzdžiui, kare? Su karine operacija kai kas lygina neseną Europos pabėgėlių krizę – esą neįvardytos ES priešiškos jėgos paskatino šią nelaimę.

Kokiais greičiais vyksta didelių žmonių masių judėjimas? Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos armija 1941-aisiais pajudėjo į rytus, o po trejų metų vėl atsidūrė daugmaž tose pačiose pozicijose, iš kurių pradėjo puolimą. Grįžimas į išeities tašką vokiečiams reiškė pralaimėjimą – jiems ir toliau teko trauktis. Per tuos kelerius metus frontui keliaujant į rytus ir atgal kartu judėjo milijonai žmonių – kariškių ir civilių.

2015-aisiais vien per Viduržemio jūrą Europos krantus pasiekė apie 1 mln. žmonių. Tačiau 2016-aiasiais šiuo jūros maršrutu išsilaipinti Europoje bandė tiktai 362 tūkst. žmonių. Jei lygintume su desanto operacija, sakytume, kad arti trijų kartų sumažėjo puolančiųjų skaičius. Nors mirčių jūroje 2016-aisiais buvo daugiau: apie 5 tūkst. tais metais, o 2015-aisiais per patį antplūdį nuskendo 3,7 tūkst. žmonių. Vėlgi kalbėdami karybos terminais sakytume, kad mažiau gausus desantas 2016-aisiais patyrė didesnių nuostolių. Nežinia, kada bus grįžta prie „neintensyvių karinių veiksmų“, kokie buvo 2012-aisiais, – tais metais Europos krantuose išsilaipino vos 22,5 tūkst. žmonių.

Ar pabėgėlių problemą Europoje galima spręsti taip, kaip tai ketina daryti dviem didžiuliais vandenynais nuo pasaulio atskirtų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas? Į JAV nelegalūs bėgliai plūsta daugiausia per Meksikos sieną, o jūra kai kam pavyksta atplaukti iš Kubos. Kol kas nebuvo planų atsitverti siena nuo Kanados.

Jeigu ES veiktų D.Trumpo metodais, ES valstybių karo laivai gaudytų laivus su pabėgėliais ir verstų juos grįžti atgal. Dalis jų gal pasiektų krantus, nuo kurių leidosi į kelionę. Daugumai pabėgėlių tai Turkija. Kodėl tad turkams nepasielgus taip pat – gal reikėtų neleisti grįžtantiems išsilaipinti pakrantėje? Kiek kartų pabėgėliai be didesnių maisto atsargų plaukiotų pirmyn atgal?

Vengrija, per kurią ėjo pabėgėlių maršrutai link Vokietijos ir Skandinavijos kraštų, pasienyje surentė tvorą. Sausumos tvoros nuo Turkijos skiria Graikiją ir Bulgariją. Kitos tvorų besiprašančios vietos – Slovėnijos ir Kroatijos, Austrijos ir Slovėnijos pasieniai. Vis dėlto metalinių tinklų išilgai Viduržemio jūros nenutiesi, todėl pabėgėlių krizę tenka spręsti diplomatijos priemonėmis.

2016 m. kovą ES susitarė su Turkija, kad ši priims grąžinamus pabėgėlius mainais už 3 mlrd. eurų, kurie bus panaudoti pabėgėlių infrastruktūrai Turkijoje – namams, vandentiekiui, sanitarijai ir t.t. Ši šalis dabar priglaudė arti 3 mln. pabėgėlių iš Sirijos. Numatyta, kad už kiekvieną į Turkiją grąžintą Sirijos pabėgėlį ES legaliai įsileis irgi vieną. Taip siekiama skatinti legalią imigraciją. Sutarta, kad greta to bus pagyvintos derybos dėl Turkijos narystės ES, supaprastintas vizų režimas, galiausiai vizos atšauktos.

Po nesėkmingo perversmo bandymo Turkijoje pernai liepą bevizis režimas su ES ir narystė joje atsidėjo geresniems laikams. O susitarimas dėl pabėgėlių grąžinimo į Turkiją kol kas vyksta vėžlio tempais. Nuo susitarimo galiojimo pradžios grąžinta arti 900 žmonių. O vien 2017 m. sausį Graikijos salose išsilaipino per 1 tūkst. pabėgėlių.

Neatrodo, kad procesas artimiausiu laiku taps greitesnis. Paspartinti grąžinimą trukdo Graikijos įstatymai, o ir pinigais ta šalis nėra aptekusi. Kita vertus, pabėgėliai yra Graikijos politinis koziris – panašiai kaip ir Turkijos. Susimokėkite, darykite nuolaidų – tada žiūrėsime. Įdomu, kokį pavidalą būtų įgavusi pabėgėlių katastrofa, jeigu nebūtų Vokietijos, kuriai galų gale tenka mokėti daugiausiai.

"Scanpix" nuotr.

Turkija, Rusija ir Iranas gruodžio 27 dieną rengia susitikimą Maskvoje. Jo metu šios priešingas Sirijos kovotojų stovyklas remiančios šalys mėgins dar kartą rasti išeitį iš padėties be išeities.

Rima JANUŽYTĖ

Beveik šešeri metai – tiek laiko tęsiasi Sirijos konfliktas, kurio pradžią jau baigiame pamiršti, bet jo pabaigos vis dar nematyti.

Praėjusį mėnesį Basharo al Assado režimo kariai pradėjo vieną svarbiausių puolimų per šešerius metus: visos jėgos buvo sukoncentruotos į vieną svarbiausių miestų – Alepą. Atsiimti šį sukilėlių kontroliuotą miestą, kuriame 2005 m. gyveno 2,3 mln. gyventojų, o dabar – apie 40 tūkst., režimui reiškė įveikti dar vieną svarbią psichologinę ribą.

Ir jam, galima sakyti, pavyko. Nors bombardavimai tęsiasi, Sirijos prezidentas B.al Assadas skuba skelbti, kad Alepo miestas „išlaisvintas“.

Prieš tai B.al Assado pajėgos ir jų sąjungininkai užėmė bemaž visus sukilėlių rankose buvusius kvartalus. „Išlaisvinus Alepą galima sakyti, kad situacija pasikeitė – ne tik Sirijai, ne tik regionui, bet visam pasauliui. O prasidėjus evakuacijai galima kalbėti apie padėtį „prieš“ ir „po“, – sako Sirijos diktatorius B.al Assadas.

Daugelio analitikų vertinimu, tai, kad sukilėliai buvo išstumti iš Alepo rytinių rajonų, iš tiesų yra didžiausia B.al Assado režimo pergalė per pastaruosius penkerius metus. Jį su Alepo išvadavimu ir pergale prieš „teroristus“ jau pasveikino ir Iranas, o Rusijoje kalbama ne tik apie Sirijos režimo, bet ir apie Rusijos pergalę. Ir JAV pralaimėjimą.

„Mes sveikiname sirų tautą su pergale prieš teroristus bei neramumus kurstančių vyriausybių elementus ir su Alepo išlaisvinimu. O Vakarų kritika, kad čia mes remiame teroristus, yra tik plepalai, siekiant nuslėpti žlugusią Vakarų politiką Sirijoje, Irake ir Jemene ir skleidžiant paniką, kad būtų toliau sudaromi pelningi ginklų sandoriai su arabais“, – pareiškė vienas Irano parlamentaras.

JAV pastaruoju metu iš tiesų sulaukia nemažai kritikos dėl to, kas jau šešti metai vyksta Sirijoje. Štai neseniai NATO vadovybė turėjo teisintis dėl viešai mestų kaltinimų, kad NATO Sirijoje nesiima reikiamos iniciatyvos. Jenso Stoltenbergo atsakymas paprastas: NATO nenori eskaluoti konflikto ir tikisi, kad neveikimu bus išgelbėta daug gyvybių.

Paprastai sakant, tikimasi, kad konfliktas baigsis. Tačiau sukilėlių prarandamos pozicijos ir B.al Assado pergalės toli gražu nereiškia, kad karas Sirijoje artėja prie pabaigos.

Kas nenori bendradarbiauti?

Karo tarp Sirijos režimo, kurį palaiko Rusija ir Iranas, ir sukilėlių baigtis iš tiesų aiškėja. Analitikų vertinimu, kova dėl Alepo buvo lemiama ir pati svarbiausia. Tačiau kovojančių elementų Sirijoje yra kur kas daugiau nei vien režimas ir jo oponentai.

„Islamo valstybės“ (ISIS) kovotojai taip greitai rankų tikrai nenuleis, nors sąjungininkai juos iš tiesų gerokai spaudžia į kampą. Vos prieš savaitę ISIS kovotojai atkovojo Palmyros miestą – jiems tai didelė pergalė, taip pat ir materialiniu požiūriu, nes ISIS susirinko visą režimo paliktą techniką – šarvuotus automobilius, artileriją.

O ar tai – didelis pralaimėjimas su ISIS kovojančioms pajėgoms? Analitikų vertinimu, ši naujausia ISIS sėkmė istoriniame Palmyros mieste rodo tik tai, kad Rusijos karinė pagalba Sirijos prezidento B.al Assado režimui turi ribas. Be to, gali būti, kad Sirijos pajėgos suklydo taktikos požiūriu: visą dėmesį sutelkusios į Alepą, Palmyrą jos tiesiog „pamiršo“. O galbūt šio miesto gynybai tiesiog neužteko žmogiškųjų išteklių.

Beje, Rusija, kuri šių metų kovą kartu su Si­rijos pajėgomis buvo išvijusi ISIS kovotojus iš Pal­myros, šia pergale nepaprastai didžiavosi. Tačiau dabar vėl praradus šį miestą kaltinamos JAV ir jų nenoras bendradarbiauti su Rusija Si­rijoje. Be to, Maskva kaltina JAV, kad šios nesugebėjo koordinuoti karinių operacijų ir leido ISIS kontratakuoti Palmyrą.

Valstybės departamento atstovas Johnas Kirby pareiškė, kad nei Rusija, nei B.al Assadas apskritai niekada net nekovojo su ISIS Sirijoje. „Buvo siekiama žiauriai susidoroti su opozicija ir tai kainavo labai daug nekaltų žmonių gyvybių, tačiau kovos su ISIS čia nebuvo“, – sako J.Kirby.

Dėl to, kas iš tiesų nenori bendradarbiauti, kas kaltas, kas meluoja, kiekviena pusė turi savo nuomonę. Štai Prancūzija kaltina Rusiją nuolat me­luojant apie savo vaidmenį Sirijoje, o Pran­cū­zijos užsienio reikalų ministro Jeano Marco Ay­rault nuomone, derybos tarp Rusijos ir JAV dėl kruvino konflikto užbaigimo nesistumia į priekį dėl Rusijos kaltės. „Vyksta dvigubos derybos ir kažkoks nuolatinis melas iš Rusijos pusės. Viena vertus, jie sako: kalbėkimės, kalbėkimės ir pasiekime paliaubas. Kita vertus, jie tęsia karą“, – sako Prancūzijos užsienio reikalų ministras, kalbėdamas tiek apie Palmyrą, tiek apie Alepą, tiek apie visą karą apskritai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

V.Putinas, R.T.Erdoganas

Energetiniai ištekliai ir prekyba jais išlieka svarbia didžiosios politikos dalimi. „Dujų diplomatija“, jeigu tai būtų galima taip apibūdinti, grįžta į aktualią darbotvarkę. Daug pastangų tam deda Rusija, kuri seniai vertina energetinius išteklius kaip puikią politinę priemonę, leidžiančią skatinti vienus ir bausti kitus. Po netikėto Maskvos susitaikymo su Turkija prikeliamas „Turkų srauto“ projektas. Kremlius ir toliau per valstybinę korporaciją „Gazprom“ bando prastumti projektą „Šiaurės srautas-2“. Visa tai verčia plačiau apžvelgti situaciją.

Viktoras DENISENKO

Vėl „amžina“ draugystė su turkais

„Turkų srauto“ dujotiekio istorija panaši į detektyvą. Kiek ironizuojant galima pasakyti, kad tai yra sunkaus likimo dujotiekis. Pirmiausia jis gimė kaip „Pietų srauto“ projektas. Jo tikslas buvo dar labiau pririšti Europą prie rusiškų dujų ir užtikrinti šio energetinio ištekliaus tranzitą apeinant „nedraugiškos“ Ukrainos teritoriją. Suprantama, kad po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Maskva, ir separatistinio konflikto Donbase sukurstymo atimti iš Ukrainos tranzitą (ir už jį gaunamus pinigus) Rusijai tapo dar aktualiau.

Tačiau Maskvai teko nutraukti „Pietų srauto“ projektą, nes jai nepavyko įveikti Europos Sąjungos vidinio reguliavimo, kuris yra nepalankus Kremliaus planams naudoti dujas kaip poveikio priemonę. Iš esmės objektyvių priežasčių stabdyti šį projektą nebuvo, išskyrus Maskvos nenorą žaisti pagal europines taisykles. Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.

Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.

Anuomet Rusija pozicionavo Turkiją kaip strateginę partnerę. Tačiau jau tada teko rašytiapie problemas dėl šio projekto įgyvendinimo, nes Maskvai „Turkų srauto“ dujotiekis akivaizdžiai buvo reikalingesnis nei Ankarai. Atitinkamai Turkija norėjo gauti daugiau materialios naudos, kol Maskva buvo įsitikinusi, kad Ankara turėtų ją palaikyti vien dėl noro įgelti Europos Sąjungai, kuri vis laiko Turkiją prie savo slenksčio ir neskuba priimti jos į ES.

Galutinai „Turkų srauto“ projekto vos nepalaidojo geopolitinis Turkijos ir Rusijos ginčas, susijęs su įtaka Sirijoje. 2015 metų rugsėjį Maskva kiek netikėtai tiesiogiai įsitraukė į Sirijos konfliktą, pasiuntusi į šią šalį savo karo aviaciją. Rusų lakūnai gana neatsakingai elgėsi konflikto zonoje (galima numanyti, kad Maskva taip tikrina vadinamąsias raudonąsias linijas šiame konflikte). Pavyzdžiui, Turkija kelis kartus buvo pareiškusi apie savo oro erdvės pažeidimus ir net kaip aiškų įspėjimą numušusi nepilotuojamą orlaivį(tikėtina, priklausantį rusams). Kai ir tai Maskvos nepaveikė, 2015 metų lapkričio 24 dieną Turkija numušė rusų bombonešį „Su-24“, kuris pažeidė jos oro erdvę.

Rusija labai skausmingai reagavo į savo karo lėktuvo sunaikinimą. Turkija kaip pagrindinis priešas net kuriam laikui išstūmė iš rusiškos informacinės erdvės Ukrainą. Ankaros adresu skambėjo prakeiksmai ir grasinimai. Tapo aišku, kad tokioje situacijoje Maskva negali tęsti bendradarbiavimo su Turkija. Tarp kitų projektų kuriam laikui (tada atrodė, galutinai) buvo nutrauktas ir „Turkų srautas“.

Tačiau šiandien galima pasakyti, kad konfliktas su Turkija buvo stebėtinai trumpalaikis. Pirmų santykių atšilimo požymių pasirodė dar 2016 metų pavasarį, kai Turkijos vadovas T. Erdoganas atsiprašė Maskvos dėl numušto lėktuvo. Kiek tas atsiprašymas buvo realus (pasak kitos versijos, T. Erdoganas ne atsiprašė, o tik dar kartą išreiškė apgailestavimą dėl incidento ir šiek tiek sušvelnino poziciją) – atskiras klausimas, tačiau abi pusės interpretavo šį įvykį sau palankia linkme.

Kitas santykių pagerėjimo etapas buvo pastebėtas po nepavykusio karinio valstybės perversmo Turkijoje 2016 metų liepos pradžioje. Tada taip pat kalbėta, kad Rusijos slaptosios tarnybos perdavė Ankarai svarbią informaciją, kuri leido Turkijos valdžiai operatyviai reaguoti į sąmokslą.

Paminėtina, kad dėl paties perversmo vis dar lieka nemažai klausimų, kurie gimdo įvairaus pobūdžio sąmokslo teorijas, jog sąmokslą galėjo pakurstyti Maskva, norėdama padaryti spaudimą T. Erdoganui, ar net pats Turkijos prezidentas, siekdamas apriboti šalyje demokratines laisves ir pateisinti represijas.

Kartu su Rusijos ir Turkijos draugyste atgijo ir strateginiai projektai. Kad „Turkų srauto“ projektas bus atgaivintas, tapo žinoma dar liepos pabaigoje, o jau rugpjūčio pradžioje šią naujieną patvirtino V. Putinas ir T. Erdoganas. Spalio pradžioje buvo pasirašyta politinė Rusijos ir Turkijos deklaracija, kuri dar kartą patvirtino, jog minėto dujotiekio projektas iš esmės yra gyvas. Beje, įdomu paminėti ir tai, kad, ekspertų manymu, bent nominalaus „Turkų srauto“ projekto atgaivinimo Maskvai reikėjo, kad padarytų spaudimą Europai, kuri vis dar rimtai dvejoja dėl „Šiaurės srauto-2“ projekto. Apie tai, kokių kliūčių atsiranda šio projekto kelyje, mes toliau ir pakalbėsime.

Nori praplėsti „Šiaurės srautą“

Priminsime, kad pirmas „Šiaurės srauto“ dujotiekis buvo pastatytas 2010–2012 metais. Įgyvendinti šį projektą leido ne vien ekonominiai ar energetiniai interesai, o visų pirma V. Putino ir tuometinio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio draugystė. Su šio kanclerio vardu yra susijęs toks terminas kaip „politiko šrioderizacija“, simbolizuojantis parsidavimą ir politinių principų pamynimą.

Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą.

Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą.

Vėliau „Šiaurės srauto-2“ reikšmę aktualizavo ir konfrontacija su Turkija. Tai iš esmės nėra naujas projektas – kalbama apie „Šiaurės srauto“ dujotiekio praplėtimą, siekiant padvigubinti jo laidumą.

Tačiau ir čia Maskvai prisiėjo susidurti su problemomis. Šių metų vasarą potencialiems investuotojams teko atsisakyti sukurti bendrą įmonę šiam projektui įgyvendinti, nes tam prieštaravo Lenkijos antimonopolinis reguliuotojas – UOKiK.

Pažymima, kad „Šiaurės srauto-2“ projektas kertasi ir su ES trečiuoju energetiniu paketu, kuris taip stipriai nervina Kremlių. Trečiajame energetiniame pakete numatoma, kad energetinių išteklių gabenimo infrastruktūros (šiuo atveju – dujotiekio) negali valdyti energetinių išteklių tiekėjas. Protestuodama prieš šią nuostatą Maskva anuomet ir nutraukė „Pietų srauto“ projektą.

Dėl visų šių priežasčių ir „Šiaurės srauto-2“ ateitis lieka gana miglota.

Kai dominuoja politika

Įdomu tai, kad net dalis Rusijos valdžiai lojalių žiniasklaidos priemonių neskubėjo džiaugtis „Turkų srauto“ projekto atgaivinimu. Esminė to priežastis – finansinė. Gana plačiai kalbama, kad Maskvai „Turkų srauto“ projektas kainuos brangiai. Faktiškai jis gali būti nuostolingas. Be to, jis vykdomas neturint atitinkamos infrastruktūros perspektyvos ES teritorijoje. Net neslepiama, kad „Turkų srauto“ reikšmė pirmiausia yra politinė ir atitinka esminį Maskvos siekį palikti nuo 2019 metų Ukrainą be rusiškų dujų tranzito.

Nerimauti dėl dujotiekio rentabilumo verčia ir tai, kad Rusija dėl Vakarų pasaulio taikomų sankcijų ir kritusių (ir taip ryškiai ir nepakilusių) naftos kainų gyvena finansiškai sunkų laikotarpį. Akivaizdu, kad Maskvai atėjo laikas skaičiuoti pinigus ir galvoti ne tik apie įvaizdį ir geopolitiką, bet ir apie ekonominę projektų naudą.

Čia yra ir kitų aspektų. Galima numanyti, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.

Galima numanyti, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.

„Šiaurės srauto-2“ istorija rodo, kad Europa šiandien irgi dvejoja dėl galimų reikalų su Rusija. Situacijoje, kai vyksta naujas šaltasis karas, eiti obuoliauti su velniu (t. y. Kremliumi) kainuoja pernelyg brangiai.

Tačiau akivaizdu, kad Rusija, nepaisydama nieko, sieks ir toliau plėtoti jai įprastą „dujų diplomatiją“, nors šis energetinis išteklius Kremliaus rankose tradiciškai pavirsta ne draugystės, o konfrontacijos įrankiu. Bet pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje bet kokios Maskvos iniciatyvos Europoje sutinkamos gana atsargiai. Nors minėti Rusijos dujų projektai palengva juda, šis procesas yra gana lėtas ir, kaip galima pastebėti, finansiškai sunkus Rusijai. Be to, bet kuris iš šių projektų rizikuoja galutinai užstrigti, tad „dujų diplomatija“ vis dėlto negali būti laikoma pačia perspektyviausia Maskvos strategija.

Šis straipsnis buvo publikuotas svetainėje www.geopolitika.lt

Geopolitika.lt

Asmeninio archyvo nuotr.

Audrius Brūzga, Lietuvos ambasadorius Turkijoje

Dveji parlamento rinkimai įsiūbavo pilietinę šalies visuomenę, trys vyriausybės vis iš naujo brėžė šalies plėtros trajektorijas. Įsiplieskus karui Sirijoje, šalį užplūdo pabėgėliai. 2015 m. pabaigoje jie ėmė ieškoti kelių į Europą, sukeldami dar neregėto masto humanitarinę krizę ir netikėtą įtampą Turkijos santykiuose su Europos Sąjunga. Per atsinaujinusius kruvinus kurdų teroristinės organizacijos PKK išpuolius negailima nei Turkijos saugumo tarnybų pareigūnų, nei civilių gyventojų. Aukų skaičius jau siekia 2 tūkst. Į Stambulo ir Ankaros gatves išėjo ISIS savižudžiai smogikai. Kraupiais sprogdinimais ISIS mėgino kelti baimę ir sumaištį tarp žmonių ir diskredituoti Turkiją prieš tarptautinę bendruomenę. Užsienio politikoje vaizduotę audrino netikėtas santykių su Rusija atšalimas, Turkijos karinėms oro pajėgoms numušus Rusijos naikintuvą Su-24, bei toks pat staigus ir netikėtas tų santykių atkūrimas šių metų liepos mėnesį.

Reikia atminti, kad Turkijos iššūkiai neatskiriamai susiję su išorės grėsmėmis, pirmiausia kaimyninėje Sirijoje vykstančiu nuožmiu karu. Suteikusi prieglobstį 3 mln. pabėgėlių iš Sirijos, Turkija pelnė viso pasaulio pripažinimą, o ginkluotų Sirijos kurdų grupuočių kėslai Turkijai kelia didelį nerimą. Sirijos karo baigtis turės didžiulį poveikį tolesnei viso regiono valstybių raidai, ir Turkija čia ne išimtis.

Scanpix nuotr.

Kai jau atrodė, kad į šalies gyvenimą grįžta stabilumas, š.m. liepos 15 d. Turkiją supurtė pučas – mėginimas karine jėga nuversti teisėtą šalies valdžią. Turkija patyrė didžiulį sukrėtimą, kurio pasekmės bus jaučiamos ilgai, bet kuris savo ruožtu gali suvienyti politines šalies jėgas ir mobilizuoti visuomenę toms pertvarkoms, kurios užtikrintų demokratinę šalies raidą ir saugotų piliečių teises bei laisves.

Jau metai, kai Turkijos pavadinimas mirga pasaulio spaudos antraštėse. Nėra dienos, kad nebūtų ko raportuoti iš Ankaros. Iš profesinės pusės žiūrint, diplomatui tai reta ir naudinga patirtis – būti ten, kur vyksta istoriniai įvykiai.

Mūsų ministras buvo pirmasis iš ES ir NATO šalių atvykęs į Ankarą parodyti solidarumo su turkų tauta ir tiesiogiai susipažinti, kaip vyriausybė tvarkosi su perversmo padariniais. Ministras Linas Linkevičius tuomet sakė, kad su artimais partneriais ir sąjungininkais reikia kalbėtis akis į akį, neapsiribojant spaudos pranešimais ir diplomatiniais reveransais. Privalu partnerį išklausyti, mėginti suprasti ir įvertinti visas priežastis ir aplinkybes, darančias įtaką politiniams sprendimams. Ko mažiausiai pasigenda kiekviena garbinga tauta – tai teisuoliškų pamokymų iš aukštų tribūnų.

Ko mažiausiai pasigenda kiekviena garbinga tauta – tai teisuoliškų pamokymų iš aukštų tribūnų.

Esu įsitikinęs, kad tik kantrus dialogas, abipusė pagarba ir įsipareigojimas gali laiduoti pageidaujamą sutarimą ir bendradarbiavimą. „Lietuva užėmė tvirtą poziciją dėl FETO mėginimo liepos 15 d. įvykdyti niekingą perversmą ir parodė, kad yra tikra draugė“, – parašė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Çavoşoǧlu savo „Twitter“ paskyroje, išlydėdamas kolegą L.Linkevičių.

Su Turkija turime dėl ko tartis ir sutarti. Ne vien dėl to, kad esame įsipareigoję abiejų šalių gynybai ir saugumui NATO Vašingtono sutartimi. Turkija yra ir nori būti euroatlantinės bendruomenės narė. Nepaisant geografinių apribojimų, su ja mus sieja istorinės, kultūrinės ir ekonominės gijos. Dar niekuomet Turkija nebuvo tokia europietiška, kaip dabar. Pastarųjų dešimtmečių progresas akivaizdus: puiki transporto infrastruktūra nenusileidžia europiniams standartams; paslaugų sektorius padarė ženklų kokybinį šuolį – čia gyventojai jau kuris laikas naudojasi elektroniniu receptu, kai Lietuvoje mes tokio vis dar neturime; Stambulas gyvena Niujorko ir Londono ritmu, o istoriniuose Anatolijos miestuose steigiami universitetai, kuriasi modernūs muziejai, ir vis daugiau žmonių, vyrų ir moterų, iš tradicinės, konservatyvios namų aplinkos išeina į aktyvų socialinį gyvenimą. Pastebimas islamiškojo aktyvizmo didėjimas neturėtų gąsdinti, jei eitų kūrimo ir taikaus sambūvio, ne destrukcijos keliu.

Niekaip nenuneigsi fakto, kad prie Turkijos modernizavimo didžia dalimi prisideda Europos Sąjunga. Kaip ir Lietuvos atveju, stojimo derybų procese keičiami Turkijos įstatymai, kad atitiktų ES standartus, gerinamos verslo konkurencijos sąlygos, stiprinami demokratiniai institutai ir pagrindinių piliečių teisių bei laisvių apsauga. Čia ir Lietuvos patirtis bei gebėjimai labai praverčia ir yra vertinami. Lietuva laimėjo šešis ES finansuojamus techninės pagalbos Turkijai „dvynių“ projektus. Rugsėjo pradžioje Ankaroje startuos projektas „Teisinės pagalbos tarnybos stiprinimas Turkijoje“, kurį kartu su partneriais iš Italijos ir Ispanijos įgyvendins Vilniaus valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba.

Turkijos orientacija į Europos vertybių sistemą neabejoju, tik reikia Turkijai padėti nepamesti to orientyro. Svarbiausia šiuo metu – pasiekti santarvę šalies viduje ir išvengti pragaištingo Artimųjų Rytų suktuko.

Šiemet minint diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo 25 metų sukaktį, visiems Turkijos žmonėms reikia palinkėti taikos, stabilumo ir gerovės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Dabartinė politinė sumaištis Turkijoje lengviau suprantama atsižvelgus į tos valstybės sąrangą, kurioje kariuomenei teko pažangos variklio ir pasaulietinių vertybių sargo vaidmuo. Į diktatorių panašėjantis prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas dabar valo kariuomenę, policiją, teismus, švietimo įstaigas nuo buvusių politinių sąjungininkų – vadinamųjų giulenistų, modernaus islamo sekėjų. Platus jų įstaigų tinklas apima ir Lietuvą.

Arūnas BRAZAUSKAS

Prisiklausius kalbų apie Muhammado Fet­hullah Guleno (Muhammad Fethullah Gü­len) sekėjų įtaką Turkijos politikai – 2016-ųjų liepą jie neva bandė ten įvykdyti karinį perversmą – beliko apsilankyti Vilniuje įsikūrusioje Baltijos ir Turkijos akademijoje „Balturka“.

Scanpix nuotr.

Ar A.Jakšto gatvės namo nr. 7 laiptai veda į „minties Osmanų imperijos“ valdą? Būtent taip savo sekėjų gretas kartą apibūdino pats M.F.Gu­lenas, kurio žodžius ir raštus įdėmiai studijuoja keli milijonai žmonių. Giulenistai savo sąjūdį vadina „Hizmet“ (turk. „tarnystė“), M.F.Guleno idėjų skverbtis ir aprėptis iškėlė jį į pasaulinių reitingų – ne tiek politinių, kiek intelektinių – viršūnes.

„Minties Osmanų imperija“ Lietuvoje turi garbingų rėmėjų, nors giulenistai ir nesudaro vieningos pasaulinės organizacijos. 2010 m. kovą Lietuvos edukologijos universitete (LEU) įvyko M.F.Guleno idėjoms skirta tarptautinė konferencija „Kultūrų dialogas – dialogo kultūra“. Šio universiteto rektorius prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis tada pasakė: „Ne kartą lankydamasis Turkijos universitetuose ir gimnazijose pastebėjau, kaip gražiai suvešėjo M.F.Guleno idėjos, tapusios švietimo atrama.“

„Balturka“ patarėjais ir garbės nariais greta A.Gaižučio įvardyti LEU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Gintautas Kundrotas, ambasadorė Halina Kobeckaitė, buvęs Vilniaus Gedimino universiteto rektorius Romualdas Ginevičius, Vilniaus miesto tarybos narė Violeta Podolskaitė.

Po lietuvių kalbos skėčiu

„Balturka“ būstinėje mane sutiko du jaunyvi ponai: akademijos prezidentas Ishakas Akay, LEU dėstantis turkų kalbą, ir direktorius Halilas Ibra­himas Akas. Kalbėjomės, apžiūrėjome patalpas.

„Balturka“ veikia jau aštuonerius metus. Pasak H.I.Ako, M.F.Gulenas moko, kad siekiant dialogo su šalimi, kurioje gyvenama, jai visų pirma reikia ką nors duoti. Vadovaudamasi šiuo principu „Balturka“ kažkada organizavo Vingio parko tvarkymą. „Gana įdomus vaizdas – tradicinėmis skarelėmis apsigobusios turkaitės su grėbliais tvarko lietuvišką parką“, – šypsosi I.Akay.

Būta donorystės akcijos, į kurią susirinko per 40 užsieniečių, iš jų 25 galėjo duoti kraujo. „Balturka“ iniciatyva Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai aukoja nedideles sumas pinigų ir sodina ąžuoliukus Kėdainių Tūkstantmečio ąžuolyne – jų pasodinta jau daugiau nei šimtas.

Akademija organizavo prancūzų, japonų, austrų kultūros pristatymus, kuriuos rengė į Lietuvą atvykę tų tautų savanoriai. 2014-aisiais „Balturka“ kaip organizatorė atstovavo Lietuvai ES paremtame projekte „Tarptautinis poetinis alfabetas“, kuris apėmė kaligrafijos mokymus, susitikimus su lietuvių poetais, kartu su LEU su­rengtą simpoziumą „Poezijos veidai“.

Įspūdingas projektas „Po lietuvių kalbos ir kultūros skėčiu“ įsiliejo į „Poezijos pavasarį“. Jau antri metai Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai skaito poeziją lietuvių kalba. Šv. Kotrynos bažnyčioje šįmet skambėjo ir Maironio, ir Juozo Erlicko eilės. H.I.Akas savo lietuviškiems skaitymams pasirinko himną meilei iš apaštalo Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams.

H.I.Akas studijavo informatiką, kurį laiką dirbo Stambule. Jo kolega I.Akay Rusijoje studijavo rusų kalbą ir literatūrą, Vokietijoje ėmėsi tiurkologijos doktorantūros, paskui doktorantūros studijas perkėlė į LEU, kur dėsto turkų kalbą. Pasak I.Akay, šešiasdešimties namų kaime, iš kurio jis kilęs, iki jo buvęs tik vienas žmogus, įgijęs aukštąjį išsimokslinimą, ir tas pats susijęs su M.F.Guleno sekėjais. I.Akay pasakojo apie „Hizmet“ veiklos mastą Turkijoje. Jų švietimo įstaigos parengia stojimui į universitetus, stipendijos įgalina ten studijuoti.

I.Akay teigimu, „Hizmet“ mokyklų dabar esama daugiau 170 pasaulio šalių. Antai buvusioje Jugoslavijoje vienoje klasėje mokosi tarpusavyje kariavusių tautų atstovai: serbai, kroatai, bosniai. Tai atliepia M.F.Guleno propaguojamai dialogo idėjai. Pasak I.Akay, M.F.Gulenas, kol dar gyveno Turkijoje, prie vieno stalo sugebėjo susodinti žmones, atstovaujančius regimai nesutaikomoms jėgoms: musulmonams, alavitams, kurdams, pasauliečiams nacionalistams, kairiesiems.

Ar šiems simpatiškiems turkams, „Balturka“ prezidentui ir direktoriui, Turkijoje gresia nemalonumai vien dėl sąsajų su M.F.Gulenu? Gal keblumų Turkijoje gali kilti ir tiems lietuviams, kurių pavardės ir veidai šmėžuoja akademijos tinklalapyje? Tai nėra neapibrėžti dalykai, nes pernai Turkijos valdžia M.F.Guleno sekėjus įvardijo kaip teroristinę organizaciją.

Tokie klausimai skatina patyrinėti su M.F.Gu­lenu susijusius faktus.

Įtakingiausias pasaulio pamokslininkas

M.F.Gulenas gimė 1941 m. Turkijoje, kaime netoli Erzurumo miesto. Jo tėvas buvo imamas, Korano mokovas ir pamokslininkas. Pats M.F.Gulenas gavo islamišką išsimokslinimą. Būdamas 14 metų amžiaus, pasakė pirmą pamokslą. Galiausiai tapo imamu.

Turkijos valstybė pasaulietinė, jos pozicija religijos atžvilgiu nusakoma kaip „aktyvus neutralitetas“. Tai reiškia, kad valstybė kontroliuoja viešą islamišką švietimą. Imamai laikomi valstybės tarnautojais, gauna algą iš valstybės.

1981 m. M.F.Gulenas atsistatydino iš oficialių imamo pareigų, tačiau nesiliovė pamokslavęs. Išleista per 60 jo pamokslų ir esė rinkinių, straipsniai spausdinti islamo teologiniuose bei filosofiniuose žurnaluose. Nemažai knygų išversta ir išleista įvairiomis pasaulio kalbomis, tarp jų lietuviškai. 2008-aisiais žurnalų „British Magazine“, „Prospect“, „Foreign Policy“ skaitytojai M.F.Gu­leną išrinko įtakingiausiu pasaulio viešu intelektualu, jis surinko per pusę milijono balsų. 2013-aisiais žurnalas „Time“ jo pavardę įrašė tarp šimto įtakingiausių pasaulio veikėjų.

Mąstymo galia ne visuomet sutampa su įtaka, tačiau M.F.Guleno atveju matome šių veiksnių vienovę. Sunku apskaičiuoti, kiek pasaulyje yra giulenistų, šio mokovo sekėjų, laikančių save prisidėjusiais prie „Hizmet“. Keli šimtai tūkstančių ar keli milijonai? Matyt, tai priklauso nuo atsidavimo mokytojui lygmens. Giulenistai nesudaro vienos organizacijos. Didžiausia matoma struktūra – Sąjunga vardan bendrųjų vertybių (angl. Alliance for Shared Values). Tai Niujorke įsikūrusi švietėjiška ne pelno organizacija.

Spėjama, kad maždaug tūkstantį giulenistų mokyklų daugiau nei 170 šalių lanko apie du milijonus besimokančiųjų. Tai pasaulietinės bendrojo lavinimo pradinės ir vidurinės mokyklos. 2011-aisiais JAV buvo apie 120 „Hizmet“ įsteigtų mokyklų, jos veikė 25 valstijose. Turkijoje būta apie 300 giulenistų vadovaujamų mokyklų, tačiau nuo 2014-ųjų valdžia jas ėmė uždarinėti. Pats M.F.Gulenas toms mokykloms esą nevadovauja, teigiama, kad nė vienoje iš jų nėra buvęs. Jo sekėjus įkvepia mokytojo ištarmė: matematikos, fizikos, chemijos studijos yra Dievo garbinimas.

Politika vis tiek pasiveja

Iki 1999 m. M.F.Gulenas gyveno Turkijoje ir stengėsi laikytis per saugų atstumą nuo islamistinių politinių partijų. Islamas ir kemalizmas (oficialioji Turkijos valstybės ideologija, kurią budriai sergi kariškiai) sunkiai sutaria. Nors buvo susitikęs su šalies premjere Tansu Ciller ir premjeru Bulentu Ecevitu, dalyvavo oficialiose ceremonijose kartu su prezidentu Suleymanu Demireliu, M.F.Gulenas vengė kontaktų su islamistinių partijų vadovais. Jau būdamas emigracijoje, jis nekomentuodavo politizuoto islamo ir Turkijos pasaulietinės valdžios konfliktų: Dorybės partijos paleidimo 2001-aisiais ir tokio pat Gerovės partijos likimo 2008-aisiais.

1999-aisiais M.F.Gulenas išvyko į JAV neva gydytis, tačiau buvo spėjama, kad jam grėsė areštas. Jau po išvykimo Turkijos televizija parodė vaizdajuostes, kuriose mokovas neva sako: „Egzistuojanti sistema vis dar valdo. Mūsų draugai, kurie užima postus įstatymo leidybos ir administracinėse institucijose, privalo išstudijuoti sistemos detales ir būti visą laiką budrūs, kad galėtų ją transformuoti ir būti naudingesni vardan islamo siekiant įgyvendinti visos nacijos atgimimą. Tačiau jie turi laukti, kol sąlygos bus palankesnės. Kitaip tariant, jie neturėtų veikti per anksti.“

Pats M.F.Gulenas teigė, kad cituotas pareiškimas ištrauktas iš konteksto. Vis dėlto 2000 m. Turkijoje jam pateikti oficialūs kaltinimai siekiant sukurti nelegalią organizaciją, besikėsinančią į pasaulietinius valstybės pamatus. M.F.Gulenui Turkijoje grėsė areštas. 2008-aisiais jau valdant R.T.Erdogano Plėtros ir teisingumo partijai (turk. AKP) šie kaltinimai buvo atšaukti. Vėlesni įvykiai parodė, kad tai tyla prieš audrą.

Priešai sąjungininkai

Nuo 2002-ųjų, kai AKP atėjo į valdžią, giulenistai su jais sudarė daugiau ar mažiau glaudžią sąjungą, tačiau nuo 2010-ųjų jų santykiai ėmė šlyti, kol galiausiai 2013-aisiais subjuro.

2014-aisiais būta valymo – Turkijos valdžia išvarė iš darbo nemažai žmonių, neva susijusių su „gretutinės valstybės organizacija“, t.y. giulenistais. Po bandymo 2016-aisiais surengti valstybės perversmą represijos prieš giulenistus tapo masinės.

Rašant apie giulenistus pati kalba reikalauja vartoti daiktavardį, kuris norom nenorom perša mintį apie monolitinį reiškinį. Iš tiesų tai veikiau žaibiškas sambūris, sulėktuvės, sąspietis – taip į lietuvių kalbą bandoma versti anglišką žodį „flashmob“. Gal tai nėra žaibiškos sulėktuvės, nes norit persiimti M.F.Guleno mokymu reikia šiek tiek laiko. Tačiau kitais atžvilgiais tai tinklas, į kurį patenkama ne su nario bilietu, o susižavėjus idėjomis. Tinklas pinasi į tarpusavyje gana nepriklausomas struktūras – visų pirma švietimo įstaigas.

Žvelgdami iš tolo ir iš šalies matome organizuotos jėgos konfliktą su vieno žmogaus idėjoms atsidavusia aplinka, kuri veikiausiai neturi griežtos struktūros, narystės, konkrečių veikimo planų, nors yra įtariama visais minėtais dalykais. Būtina pabrėžti, kad M.F.Gulenas – ne koks nors pranašas, o viso labo Korano aiškintojas, mokovas. „Hizmet“ nariai turėjo ir turi įvairaus dydžio verslų, privačių mokyklų, žiniasklaidos priemonių. Su M.F.Gulenu siejamas valdžios uždarytas Turkijos dienraštis „Zaman“, kuris prieš veiklos nutraukimą 2016-ųjų kovą išeidavo didžiausiu šalyje 650 tūkst. tiražu.

Dabartinė Turkijos valdžia represijas prieš giulenistus 2014-aisiais apibūdino kaip kontrsmūgį – atsaką į „teisėsaugininkų perversmą“, įvykusį 2013-ųjų gruodžio 17 d., kai R.T.Erdoganas, tuomet premjeras, buvo išvykęs į Pakistaną. Tada buvo suimti 52 žmonės, susiję su AKP, 14-ai iš jų pateikti įtarimai dėl korupcijos, pinigų plovimo ir aukso kontrabandos. Tarp įtariamųjų – valstybinio banko direktorius, kelių ministrų šeimų nariai. Vyriausybė galiausiai užgniaužė tyrimą, ir 2014-ųjų sausio pradžioje atleido 350 policijos pareigūnų, įskaitant finansinių nusikaltimų bei organizuoto nusikalstamumo padalinių vadovus.

M.F.Gulenas šįkart netylėjo – pareiškė, kad vyksta tarnautojų gretų valymas, o  R.T.Erdo­ganas visą korupcijos tyrimą apibūdino kaip perversmą, kurį surengė M.F.Guleno sekėjai ir parėmė užsieniečiai.

Valstybės valstybėje

Taigi giulenistai įtarti sukūrę „gretutinę valstybė“ ar „giluminę valstybę“. Kalbama apie nerinktas, neskaidrias valdžios struktūras, darančias didžiulę įtaką politiniam gyvenimui.

Giulenistai įtarti sukūrę „gretutinę valstybė“ ar „giluminę valstybę“. Kalbama apie nerinktas, neskaidrias valdžios struktūras, darančias didžiulę įtaką politiniam gyvenimui.

Tačiau tokia sąranga, kai nerinktų valdžios darinių įtaka didesnė nei rinktų ir viešai atskaitingų, būdinga Turkijai nuo pat respublikos atsiradimo 1923 m. ir to šaknys driekiasi į Osmanų imperijos laikus.

„Stratfor“ analitikų vertinimu, giulenistų siekiai sutapo su islamistinės AKP tikslais, kai ši 2002 m. atėjo į valdžią. Giulenistai laikė AKP politiniu įrankiu, su kuriuo jie galėtų pasiekti esminių permainų valstybėje, ir norėjo iš esmės pertvarkyti valstybės institucijas, kol jų politiniai sąjungininkai iš AKP buvo valdžios viršūnėje. Būtent prieš pasaulietiškų kariškių ir nerinktų teisėjų sluoksnį susivienijo AKP ir giulenistai, kai dar buvo sąjungininkai.

Turkijos tradicinis galios centras – armija – kėlė pavojų ir vieniems, ir kitiems. Kovodama su armija AKP turėjo naudos iš M.F.Guleno rėmėjų balsų ir plataus giulenistų tinklo, kuris buvo kuriamas dešimtmečiais ir turėjo atstovų visuose valdžios lygmenyse. Spėjama, kad daugiausiai įrodymų apie rengiamus kariškių sąmokslus prieš AKP nutekino būtent valstybės institucijose dirbantys giulenistai. Kai kariškių grėsmė AKP laipsniškai sumažėjo ir partija įtvirtino civilių kontrolę karinėms pajėgoms, tarp giulenistų ir AKP prasidėjo trintis dėl to, kiek toli reikia eiti ribojant kariškių įtaką.

Kariškių valdžios bei įtakos silpninimas buvo giulenistų atsakas į bandymus nuversti keletą demokratiškai išrinktų islamistinių politinių partijų – neva dėl to, kad jos kėsinosi išklibinti pasaulietinius valstybės pamatus. Giulenistai norėjo, jog AKP griežčiau elgtųsi su kariškiais, o AKP siekė su kariškiais palaikyti darbinius santykius, kad būtų galima tvarkyti šalį.

Pasak „Stratfor“, abi jėgos, ir M.F.Guleno judėjimas, ir AKP, bandė pakeisti tarptautinį įvaizdį – nenorėjo būti siejamos su islamizmu. Jos ieškojo būdų, kaip atsiriboti viena nuo kitos ir panaudoti skirtumus, kad viešumoje atrodytų pragmatiškesnės viena už kitą.

Nesutarimai sustiprėjo, kai M.F.Gulenas viešai pasipriešino Turkijos vyriausybės sprendimui pasiųsti į Gazos Ruožą pagalbos flotilę ir taip pralaužti Izraelio blokadą. 2010 m. gegužės 31 d. Izraelio pajėgoms užpuolus turkų laivus su humanitariniu kroviniu žuvo devyni Turkijos piliečiai.

Nesutarimai dar labiau sustiprėjo 2010 m. rugpjūtį, kai Turkijos nacionalinė saugumo taryba turėjo nuspręsti dėl karininkų paaukštinimo ir naujų paskyrimų. Prieš susirenkant tarybai Turkijos teismai leido areštuoti 102 kariškius, tarp jų – kelis paaukštinimo laukiančius generolus. Taip norėta susilpninti kariškių kastą ir suteikti AKP daugiau laisvės darant paskyrimus, kurie tradiciškai buvo kariškių prerogatyva. Tačiau nė vienas aukštas kariškis nebuvo suimtas. Nors giulenistai neva spaudė dėl suėmimų, tačiau AKP anuliavo teismo orderius, kad susitartų su kariškiais dėl paaukštinimų. AKP ignoravo giulenistų reikalavimus atstatydinti vidaus ir gynybos ministrus, nes šie nesugebėjo areštuoti kariškių.

Giulenistai iki tol palaikė AKP inicijuotą konstitucinį referendumą, kuris turėjo reformuoti pasauliečių dominuojamą Konstitucinį teismą bei Aukščiausiąją teisėjų ir prokurorų tarybą. Pasak AKP atstovų, konstitucijos pataisos turėjo padaryti šias institucijas demokratiškesnes, o jų oponentai teigė, kad taip būtų sukurtos sąlygos giulenistams lengviau prasiskverbti į teisėsaugą.

2010 m. artėjant referendumui įtampa tarp giulenistų ir AKP didėjo. Aukštas policijos pareigūnas parašė knygą, kurioje teigė, kad giulenistai buvo infiltruoti į Turkijos saugumo aparatą. Tai sukėlė nerimą pasaulietinei visuomenės daliai, ėmusiai nuogąstauti, kad islamistai prasiskverbė į svarbiausias institucijas – ypač policiją ir žvalgybą. Turkijos teisingumo ministras pareiškė, kad knygoje giulenistams išsakyti įtarimai bus kruopščiai ištirti.

Giulenistų balsai buvo svarbūs APK 2011-ųjų parlamento rinkimuose, bet po 2013-ųjų „teisėsaugininkų perversmo“ tarp giulenistų ir APK prasidėjo atviras karas, kurio kulminacija – represijos prieš M.F.Guleno sekėjus po nesėkmingo karinio perversmo 2016-ųjų liepą. n

Kemalizmas, sekuliarizmas, kariškių vaidmuo

Mustafa Kemalis (1881–1938) pagrįstai vadinamas šiuolaikinės Turkijos tėvu – Ataturku. Karo mokslus baigęs reformatorius tarnavo sultono armijoje, vadovavo revoliucijai, kuri iš pradžių apribojo sultono valdžią, paskui visiškai ją panaikino. 1923 m. Turkija buvo paskelbta respublika, Ataturkas tapo jos prezidentu, valdė iki mirties 1938 m. Jo iniciatyva buvo panaikinti šariato įstatymai ir religiniai teismai, uždarytos medresės (islamo mokyklos), uždrausta daugpatystė, moterims suteikta rinkimų teisė (1934 m.), priimti europinio pavyzdžio įstatymai (civilinis kodeksas nurašytas nuo šveicariško, baudžiamasis – nuo itališko), įvesti lotyniški rašmenys, Grigaliaus kalendorius. Buvo uždraustos religinės sufijų brolijos, taip pat tradiciniai turkiški drabužiai su jiems būdingais elementais, pvz., galvos apdangalais feskomis.

Kemalizmu vadinama Ataturko politinė doktrina, paremta šešiais principais, arba „šešiomis strėlėmis“: respublika, nacionalizmu, liaudiškumu, revoliucingumu (nuolatinėmis reformomis), sekuliarizmu (valstybės ir religijos atskyrimu), valstybiškumu (reformų variklis – valstybė). Šešios strėlės pavaizduotos Ataturko įsteigtos Liaudies respublikonų partijos emblemoje.

Kemalizmo principus, paklotus valstybės pamate, sergi Turkijos kariškiai, ir toks jų vaidmuo įtvirtintas juridiškai. Turkijos armija ypač sumodernėjo po Antrojo pasaulinio karo, gavusi gausią JAV paramą. Ištikima kemalizmui kariuomenė Turkijoje ilgą laiką buvo reformų ir pažangos įrankis. Kareiviai buvo mokomi rašto, kariškiai dalyvavo neraštingumo likvidavimo kampanijose.

Kemalistinė Liaudies respublikonų partija ilgai buvo valdančioji, tačiau režimui demokratėjant prarado valdžią. Pirmasis karinis perversmas Turkijoje įvyko 1960 m., kai kariškiai nuvertė Demokratų partijos vyriausybę, apkaltinę ją pažeidus kemalizmo principus. 1971 m. pakako sekuliarizmą (pasaulietiškumą) serginčių kariškių kreipimosi į islamistinės Gerovės partijos premjerą, kad šis atsistatydintų. 1980 m. kreipimosi nepakako, ir kemalizmui ištikimi kariškiai įvykdė perversmą. Jų iniciatyva 1982 m. buvo priimta nauja konstitucija, dar labiau įtvirtinusi ypatingą valstybinį kariškių vaidmenį, kurį jiems suteikė 1960 m. konstitucija.

Kariškiai savo įtaką valstybei vykdo per Nacionalinę saugumo tarybą (turk. MGK), sudarytą iš valstybės vadovų, vidaus, užsienio reikalų, gynybos ministrų bei aukščiausių kariškių, įskaitant sausumos, oro, jūrų pajėgų vadus.

ES reikalavo iš Turkijos, kuri siekė narystės Bendrijoje, kad ši MGK pajungtų civilinei valdžiai. Juridinių žingsnių tą kryptimi buvo padaryta: 2003 m. Turkijos parlamentas reformavo MGK, 2004 m. MGK generaliniu sekretoriumi pirmąkart tapo civilis.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Hamedano bazė

Rima JANUŽYTĖ

Antradienį Rusijos bombonešiai smogė džihadistų forpostams netoli Alepo. Prieš kelias dienas Rusija buvo skelbusi, kad drauge su ja džihadistus atakuoti sutinka ir vėl draugauti norinti Turkija, o dabar Rusijos partnere tapo ir Iranas.

Rusija karą “Islamo valstybei” paskelbė po to, kai džihadistai virš Sinajaus pusiasalio numušė Rusijos keleivinį lėktuvą. Tačiau ši kova tapo dar ir priedanga pliekti Sirijos režimo priešus. Štai kodėl Rusijai taip sunku susirasti kovos su ISIS partnerių tarp Vakarų valstybių, nors siūlymų vienyti jėgas Rusija buvo pateikusi ne tik Turkijai, bet ir Prancūzijai. Net JAV.

Tačiau į Rusijos pasiūlymą bendradarbiauti, sutapk tu man taip, su didžiausiu entuziazmu atsiliepė tos šalys, kurios labiausiai tikisi ne sunaikinti ISIS, o numalšinti Sirijos sukilėlius ir atstatyti Sirijos režimą.

Rusijos bombonešius įsileido Iranas

Nuo 1979 m. revoliucijos Iranas pirmą kartą leido pasinaudoti savo teritorija kitos užsienio valstybės pajėgoms. Šia užsienio šalimi tapo Rusija: jos bombonešiai su užduotimi smogti džihadistams  antradienį kilo būtent iš Irano oro pajėgų bazės Hamedane ir atakavo džihadistų grupuotes Sirijoje.

Nuo bombonešių Tu-22M3 ir atakos lėktuvų Su-34 kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje. Bombardavimo taikiniais tapo ir trys džihadistų vadavietės netoli Džafros miestelio ir Deir ez Zoro.

Kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje.

Atakų metu, kaip skelbiama, buvo sunaikinti penki dideli sandėliai, kuriuose buvo ginklų, šaudmenų ir degalų. Vis dėlto Vakarų analitikai jau kelia klausimą, ar atakuoti buvo tik džihadistai, ar ir JAV remiami sukilėliai. Tokių kaltinimų Rusija sulaukia nuolat, nors pati tvirtina kovojanti tik su „Islamo valstybe” ir „Jabhat al Nusra” ekstremistais.

Šį kartą įtarimus dar labiau sustiprina faktas, kad Rusijos lėktuvai kilo iš Irano – juk kaip tik Rusija ir Iranas yra svarbiausi Sirijos prezidento Basharo al Assado sąjungininkai kovoje prieš Vakarų palaikomus sukilėlius.

Beje, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pirmadienį paskelbtame interviu kaip tik tvirtina, kad Rusija ir JAV  artimiausiu laiku gali pradėti bendras operacijas prie Alepo miesto, kur Sirijos režimo pajėgos, palaikomos Rusijos aviacijos, kovoja dėl kontrolės su sukilėliais. Šiame interviu S.Šoigu tik kelis kartus pamini džihadistus, o klausantis, galima susiadryti įspūdį, kad Rusijos tikslas yra įveikti būtent sukilėlius.

Sukilėlių pozicijos pastaruoju metu ir taip yra susilpnėjusios, ypač – aplink Alepą. Jų padėtis dar labiau komplikavosi režimo pajėgoms liepos viduryje atkirtus paskutinį sukilėlių kontroliuojamų rajonų aprūpinimo kelią.

Atkirto kelią į Europą

Nors sukilėliai šiuo metu užima gynybos pozicijas, gera žinia ta, kad silpnėja ir ISIS. Antai šį savaitgalį ISIS po kelis mėnesius trukusių kovų galiausiai neteko svarbaus ir net porą metų kontroliuoto Mandžibo miesto, kuris buvo jų “vartai į Europą”. Pro šį miestą veda ir keliai į Alepą ir ISIS sostinę Raką. Keliai, einantys pro Manbidžą yra gyvybiškai svarbūs ISIS galimybėms transportuoti kovotojus, ginklus ir kitus išteklius į Siriją ir iš jos.

Šį miestą iš ISIS atkovojo kurdų ir arabų kovotojai. Mūšiai truko 73 dienas, o jų metu buvo išlaisvinta 2 tūkst. civilių, kuriuos ISIS naudojo kaip gyvuosius skydus.

Toliau link Ankaros autostrada tampa laisvesnė/Indrės Pepcevičiūtės nuotr.

Mykolas Vadišis,  viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Tuščias ir ramus Bulgarijos ir Turkijos pasienio postas vis tiek panašėjo į ribą tarp dviejų skirtingų pasaulių. Bulgarijoje važiavome vingiuotu kaimo keliuku, o Turkijoje pasitiko keturių juostų greitkelis.

Lietuvą primenantys miškai ir krūmynai Bulgarijoje Turkijoje virto uolomis ir plikų kalnų grandinėmis, mažus bulgariškus miestukus pakeitė stepėse išdygusios tankių turkiškų daugiabučių eilės su plačiomis gatvėmis ir šviesoforais.

Mokami Turkijos keliai

Pagrindinis klausimas važiuojantiems savo automobiliu per Turkiją – kelių mokesčiai. Daugelis kelių Turkijoje nemokami, vis dėlto pagrindinės magistralės, jungiančios Europą, Stambulą ir Ankarą bei kelis kitus didesnius miestus, apstatytos vartais, fiksuojančiais kelių mokestį. Tiesa, įvažiavimo vartų sistema tokia paini, kad užsieniečiui susigaudyti tikrai nėra lengva. O mokamu Stambulo greitkeliu ir tiltu per Bosforo sąsiaurį vis tiek reikia pravažiuoti.

Reikia nusipirkti ne lipduką ant lango, o radijo bangų aparačiuką ir dar pasipildyti jį reikiama pinigų suma

Jei ne angliškai prakalbęs kempingo prie Marmario jūros administratorius, tikriausiai būtume taip ir prasimalę visą dieną po sausakimšus Turkijos miestus ieškodami radijo siųtuvo. „Nesijaudinkit, su užsienietiškais numeriais jums keliai kol kas nemokami. Nuo kitų metų gal ir bus postai pasieniuose, o dabar užsieniečiams viskas FREE!“ – paaiškino turkas. Tad jei artimiausiu metu važiuosite per Turkiją savo automobiliu, dėl mokamų kelių per daug galvos nesukite.

Košmariškas Stambulo perskrodimas

Stambulas. Tūkstantį kartų pasakojimuose gali panaudoti šio miesto pavadinimą ir jis tūkstantį kartų skambės skirtingai. Stambule svečiavausi kelis kartus, su žurnalistais lankėmės policijos būstinėje, ligoninėje, tarptautinėse organizacijose, laikraščių redakcijose, mokyklose, bankuose, vietinių šeimoje, mečetėse, dangoraižiuose, muziejuose ir parkuose.

Tai nuostabus, gyvybės kupinas miestas, vienas tų pasaulio centrų, sukaupusių labai daug energijos

Čia plaukiojau Bosforo sąsiauriu, lankiau draugus, valgiau skanaus maisto, apsipirkau turguje, mačiau, kaip filmuojama viena „Džeimso Bondo“ dalių. Tai nuostabus, gyvybės kupinas miestas, vienas tų pasaulio centrų, sukaupusių labai daug energijos.

I. Pepcevičiūtės nuotr.

Šį kartą į Stambulą įvažiavau savo automobiliu 8 val. ryto per pačias spūstis. Rodėsi, kad automobiliai, gausybė daugiabučių, smogas, triukšmas, plazdančios Turkijos vėliavos pagriebė mažąjį mūsų „Seatą“ ir pradėjo lamdyti iš visų pusių. Automobilyje pasidarė ankšta, tvanku, Indrė pirmą kartą kelionėje pasakė, kad nori grįžti namo…

12 juostų Stambulo aplinkkelis pildėsi nenutrūkstančiomis mašinų upėmis. Keturias valandas lanku slinkome iš vieno miesto galo į kitą, nė neturėdami nuovokos, kada pasieksime pirmą degalinę ir tualetą.

12 juostų Stambulo aplinkkelis pildėsi nenutrūkstančiomis mašinų upėmis. Keturias valandas lanku slinkome iš vieno miesto galo į kitą, nė neturėdami nuovokos, kada pasieksime pirmą degalinę ir tualetą. Kur tualetą randa milijonai vairuotojų, keletui valandų įstrigę spūstyse?

Taip žmonės juda kiekvieną rytą ir gyvena tuose nesuskaičiuojamuose butuose, visi jie ką nors dirba, moka paskolas už butus ir naujus automobilius. Stambulo priemiesčio gyventojas, atsidūręs lietuviškame miške, arba mirtų iš laimės, arba išprotėtų nuo paukštelių čiulbesio. Mums su Indre atvirkščiai – visas Stambulo priemiesčių vaizdas niekaip nesusigėrė į sąmonę, taip ir liko plūduriuoti tarsi naftos dėmė ant raibuliuojančio vandens paviršiaus.

Stambulo priemiesčio gyventojas, atsidūręs lietuviškame miške, arba mirtų iš laimės, arba išprotėtų nuo paukštelių čiulbesio.

Visas užesys, gaudesys, judėjimas, burzgimas, statybos ir kranai tęsiasi dar 100 km už Stambulo. Trijų juostų magistralė pilna skuodžiančių autobusų ir sunkvežimių. Dar būdamas Bulgarijoje svarsčiau susirasti kempingą kur nors už Stambulo, o, pasirodo, čia tik ištisi fabrikų, uosto pakrančių ir daugiabučių rajonai. Per smogą nesimato Marmario jūros, o naftos perdirbimo gamyklos rusvame smoge atrodo tarsi iš apokaliptinio filmo. Viską vainikuoja paskutiniai pypsintys autostrados vartai. Išvažiavome į keturių juostų kaimo keliuką Samsuno link.

I. Pepcevičiūtės nuotr.

Kaip dar kartą pasiekėme Juodąją jūrą

Nusukus į regioninį kelią atsivėrė tuščia keturių juostų autostrada.

Turkija – tarsi mažoji Kinijos kopija, kur mažų miestų ir siaurų regioninių kelių pakeliui tiesiog nematėme.

Kelis šimtus kilometrų iki Juodosios jūros pakrantės ir didelio Samsuno miesto keitėsi tik kraštovaizdžiai, klimato juostos, kalnų reljefas, kartais iš už uolos išlįsdavo viduryje laukų tvarkingais daugiabučiais apstatytas miestas. Turkija – tarsi mažoji Kinijos kopija, kur mažų miestų ir siaurų regioninių kelių pakeliui tiesiog nematėme.

Priešpaskutinė 5000 km diena buvo nelengva – nuvairavau per 900 km, prieš tai keturias valandas brovęsis per Stambulo spūstis. O Indrė atgavo žadą ir pradėjo fotografuoti. Išėjo visai gražus Turkijos peizažų albumas.

Sutemus pasivijome galingą audrą, kurią persekiojome kelias valandas, o priekyje nuolat trankėsi žaibai. Dideliu aplinkkeliu išvengėme dar vieno Turkijos monstriuko – Samsuno. Už šio miesto jau tik valios pastangomis irklavome automobilį nežinomos nakvynės vietos link.

Sustojome prie Samsuno pakraštyje stovinčio viešbučio – 60 dolerių už kambarį ir bjaurus gamyklos kvapas, nors priimamasis išklotas marmuru. Važiavome toliau link Termės miestuko – čia 22 val. lietuje susirinkę turkai bandė gestais parodyti, kur padoresnis viešbutis, bet ir vėl nesėkmingai. Grįžome šiek tiek atgal, tačiau pataikėme į per naktį dirbantį prekybos centrą ir autobusų stotį. Kažkur buvo ir viešbutis, bet ir vėl brangus, o dar ta stoties atmosfera, kur visi vidurnaktį užkandžiauja laukdami naktinės kelionės…

Štai čia ta stresinė situacija, kuri tikrino mano ir Indrės ištvermę, toleranciją vienas kitam ir susikalbėjimą. Indrei buvo bloga nuo dieną suvalgyto maisto, purtė šaltis, skaudėjo kojas. Mano apsiblausiusios akys jau irgi nebeatskyrė, ar šviečia automobilio žibintai ar ne. Banali kelio tiesa – judėk į priekį ir viskas bus gerai.

Dar už 20 km mus pasitiko Unye (lietuvišką pavadinimą net sunku sugalvoti – gal Unis?) – už Alytų didesnis, jau net į Juodosios jūros kurortą panašus miestukas. Pakrantės kelyje sušvito trijų viešbučių iškabos. Viename jų gavome prirūkytą ir saldžiais kvepalais iškvepintą kambarį už 20 JAV dolerių. Už lango visu garsu vyko vestuvių vakarėlis, perspaustos kolonėlės plyšavo „Get Lucky“. Indrė kelias sekundes net sugebėjo energingai pašokti iš džiaugsmo pagaliau radus nakvynės vietą, bet tada krito į lovą nuovargio ir skausmo perkreiptu veidu. Vestuvininkai išsiskirstė ir liko tik Juodosios jūros ošimas už lango.

Paskutinė 5000 km kelionės diena

Abu atsikėlėme kaip po gero vakarėlio. Indrę vis dar pykino vakarykštis maistas ir nuovargis, aš irgi slankiojau po viešbutį lyg vakar būčiau pardavęs savo „Jaunuolio kampą“ turkams. Juodoji jūra ošė taip pat, bet atrodė tikrai ne taip romantiškai, kaip skambėjo: juodas, tuščias, krūmais apaugęs, prišiukšlintas paplūdimys. Viešbutis, kuris vakare atrodė visai padorus, ryte taip pat dvelkė nusidėvėjimu ir išdavė čia praūžus daugybę turkiškų vestuvių. Pusryčiams dar nesutvarkytame valgomajame vienas kaip pirštas nuo švediško stalo pasirinkau sauso batono, kelis „šlapiankos“ gabaliukus ir šaukštą naminių alyvuogių. Iš seno virdulio įsipyliau turkiškos arbatos.

Tik vidurdienį pajudėjome Batumio link. Nors prieš kelionę vyliausi, kad Juodosios jūros pakrantė bus tarsi ramaus poilsio oazė, neprastesnė nei Viduržemio jūros kurortai, dideli miestai, daugybė žmonių, keturių juostų kelias, atitvėręs gyventojus nuo jūros, fabrikai ir statybos kūrė vien tik nejaukumo jausmą.

Po pietų pramušėme dar vieno milžiniško Turkijos miesto – Trabzono – automobilių spūstį. Vėl begalės daugiabučių ir dar daugiau naujų dešimtaukščių statybų. Smogas, sumišęs su jūros gaiva. Horizonte palei jūrą – vingiuojančios uolos.

Besileidžiant saulei kirtome paskutinį tunelį. Policija nusiuntė į puskilometrinės eilės galą tarp armėnų, gruzinų ir turkų. Po poros valandų pradėjome kirsti sieną. Nors baiminausi, kad turkai gali paklausinėti apie kelių mokesčius ir nesumokėtas baudas, malonus vyriškis tiesiog patikrino vardą, pavardę, uždėjo antspaudus ir išleido iš Turkijos.

Gruzinas pasienietis pasitiko klausimu: „Turistauti atvažiavote?“ Mums nė nespėjus prasižioti pats atsakė: „Kuprinės, palapinės, drabužiai, ar ne? Sveiki atvykę į Gruziją ir gero jums kelio!“ Kita moteriškė uždėjo paskutinius antspaudus pasuose ir tarp didelių it laivai, agresyvokų mersedesų pasileidome į naktinę Gruziją, Batumio link.

Nors ir jaučiamas dviejų savaičių kelionės nuovargis, bet užplūdo geras jausmas. Vieną žiemos dieną Vilniuje rakindamas savo automobilio dureles pagalvojau, kad būtų smagu su Seatu nuvažiuoti iki Gruzijos. Indrė skeptiškai į tai žiūrėjo, kurso draugai pašiepdavo automobilį – neva per senas tokiai kelionei, tėvai jaudinosi… O mes riedame „Jaunuolio kampu“ naktinio Batumio gatvėmis ir ką jūs man…

„Pakeliui į Gruziją“ dienoraštis baigėsi. Malamės Gruzijoje, pasakojame apie kiekvieną nuotykį, renkame naudingus patarimus ir kviečiame atvykti į Gruziją pakeliauti su mumis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. liepos 27 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

"Scanpix" nuotr.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Liepos 15 dieną Turkiją sudrebino bandymas surengti valstybinį perversmą. Teigiama, kad sukilėliai kariuomenėje siekė nušalinti nuo valdžios šalies prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir jo komandą. Tiesa, šis karinio perversmo bandymas buvo nesėkmingas: jau kitos dienos rytą Turkijos valdžia paskelbė, kad maištas numalšintas.

Plačiau aptarinėti perversmo detales šiandien jau nėra labai aktualu. Būtina tik paminėti, jog pats maištas yra savotiškai apaugęs legendomis. Pavyzdžiui, gana stipri yra konspiracinio pobūdžio hipotezė, jog visas maištas galėjo būti inscenizuotas tam, kad R. T. Erdoganas turėtų galimybę pateisinti valdžios sutelkimą savo rankose, taip pat atlikti atitinkamą valymą tarp kariškių, valstybės tarnautojų ir net akademinio pasaulio atstovų.

Žinoma, kariniai perversmai nėra didelė naujiena Turkijai. Kas plačiau domisi šios šalies istorija, tikriausiai žino, kad kariuomenė čia atlieka ne tik karinę, bet ir politinę funkciją. Dar nuo moderniosios Turkijos valstybės kūrėjo Kemalio Atatürko laikų kariuomenė buvo laikoma šios šalies sekuliarumo (pasaulietiškumo) ir demokratinių valdymo principų garantu. Kariniai perversmai buvo įvykę Turkijoje 1960, 1970 ir 1980 metais. Tačiau kiekvieną kartą kariškiai po kurio laiko grąžindavo valdžią civiliams.

Paskutinį kartą Turkijos kariuomenė buvo reikšmingai įsikišusi į šalies politinius reikalus 1997 metais, kai privertė tuometinę valdžią pakoreguoti naujus įstatymus sekuliarumo kryptimi.

Jis negalėjo nesuprasti, kad jo politika, nukreipta į didesnę šalies islamizaciją, gali sulaukti atitinkamo kariškių atsako

Nėra pagrindo abejoti, kad kariuomenės įsikišimo grėsmė neramino R. T. Erdoganą faktiškai nuo pat atėjimo į valdžią momento (pirmą kartą ministru pirmininku jis tapo 2003 metais). Dabartinis Turkijos prezidentas, turintis aiškų polinkį į autoritarizmą, taip pat atstovauja ir religiškai angažuotai politinei jėgai – Teisingumo ir plėtros partijai. Jis negalėjo nesuprasti, kad jo politika, nukreipta į didesnę šalies islamizaciją, gali sulaukti atitinkamo kariškių atsako.

R. T. Erdoganas ir jo komanda bandė užbėgti įvykiams už akių. Dar 2007 metais buvo paskelbta apie atskleistą karininkų sąmokslą bei rengiamus karinio perversmo planus. Tuo metu buvo areštuota šimtai žmonių, dauguma jų – susiję su kariuomene. Galiausiai teisiamųjų suole atsidūrė 275 asmenys – ne tik kariškiai, bet ir akademinio pasaulio atstovai, žurnalistai ir rašytojai, visuomenės veikėjai, juristai ir pan. Dauguma jų buvo nuteisti ilgus metus kalėti.

Į tai, kad R.T. Erdoganas aktyviai siekia pakeisti egzistavusią karinių perversmų tradiciją, gana palankiai žiūrėjo ir Vakarų pasaulis, visada vertinęs bet kokį perversmą kaip veiksmą, mažai ką bendro turintį su demokratija. Tačiau visiškai pavergti kariuomenės (atmetus konspiracinę hipotezę apie perversmo inscenizavimą) R. T. Erdoganui taip ir nepavyko.

Prezidento ieškoję kareiviai turėjo užduotį jį „areštuoti arba nužudyti“

Susidaro įspūdis, kad per dabartinį perversmo bandymą Turkijos valdžią tiesiog lydėjo didesnė sėkmė. Pavyzdžiui, teigiama, kad R. T. Erdoganas paliko savo buveinę Marmario mieste likus pusvalandžiui iki to momento, kai ten atskrido maištininkų sraigtasparniai. Prezidento ieškoję kareiviai turėjo užduotį jį „areštuoti arba nužudyti“.

Kitas R. T. Erdoganą lydėjęs sėkmės elementas – tai, kad jis sugebėjo, pasinaudojęs interneto technologijomis, kreiptis į šalies gyventojus, paragindamas juos išeiti į gatves ir pasipriešinti maištui.

Patys maištininkai irgi nepademonstravo ypatingų stebuklų. Pavyzdžiui, jie nesugebėjo įvesti efektyvios žiniasklaidos kontrolės. Jiems pavyko užvaldyti tik vieną televizijos stotį. Be to, panašu, kad maištininkai neturėjo platesnio palaikymo ir pačioje kariuomenėje, kitaip R. T. Erdogano reikalai būtų buvę labai prasti.

Turkijos valdžia akcentuoja, kad perversmo bandymo siela buvo Karinių oro pajėgų vadas Akinas Oztürkas. Pranešama, kad jis ir pats prisipažino, jog organizavo dabartinį maištą. Tiesa, šį prisipažinimą reikėtų vertinti gana atsargiai, nes negalima atmesti prielaidos, kad asmenys, įtariami perversmo organizavimu ar dalyvavimu jame, per tardymą yra kankinami. Vaizdo medžiagoje, kurioje rodomi sulaikyti maišto dalyviai, aiškiai matyti, kad jie yra sumušti.

Pats R. T. Erdoganas yra apkaltinęs perversmo organizavimu šiuo metu JAV gyvenantį dvasininką Fethullahą Guleną. Pastarasis yra dabartinės Turkijos valdžios oponentas. Įdomu tai, kad F. Gulenas buvo R. T. Erdogano bendražygis, tačiau jų keliai išsiskyrė dar praeito amžiaus pabaigoje. Taip pat būtina paminėti, jog F. Gulenas atmetė jam mestus kaltinimus ir paneigė bet kokią sąsają su bandymu nuversti valdžią Turkijoje. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad abejotina, jog šalies kariuomenė, kuri, kaip jau minėta, palaiko sekuliarios valstybės principus, susidėtų su F. Gulenu, kuris yra islamizacijos šalininkas.

Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, tiksliausia būtų pavadinti valymu

Taip pat verta atsižvelgti į teiginį, kad jeigu už maišto iš tikrųjų stovėtų F. Gulenas, valstybinio perversmo bandymas būtų buvęs kur kas rimtesnis nei tas, kuris įvyko dabar. Pažymima, kad F. Gulenui nesudarytų didesnės problemos mobilizuoti savo šalininkus, esančius Turkijoje.

Nors dėl valstybinio perversmo bandymo lieka nemažai klausimų, jau dabar aišku, jog R. T. Erdoganas ir jo komanda išnaudos šią rimtą politinę krizę savo tikslams. Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, tiksliausia būtų pavadinti valymu.

Pirmame etape po žlugusio maišto šalyje buvo areštuota daugiau negu 6 tūkst. žmonių. Tarp jų nemažai karininkų. Pavyzdžiui, yra žinių apie 99 sulaikytus generolus ir admirolus, siejamus su perversmu. Nuo pareigų nušalinti tūkstančiai policijos pareigūnų ir teisėjų, taip pat universitetų vadovų ir mokytojų. Spaudimas akademiniam pasauliui daromas gana aiškiai ir tikslingai. Pavyzdžiui, R. T. Erdoganas pareikalavo, kad būtų atšaukti visi numatyti turkų dėstytojų ir mokslininkų vizitai į užsienį, o už šalies ribų šiuo metu esančių mokslininkų buvo pareikalauta nedelsiant grįžti namo.

Turkijoje taip pat trims mėnesiams buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Pažymima, kad dabar tai leidžia įvesti Turkijoje ir komendanto valandą, šalies gyventojams privalu visur nešiotis asmens dokumentus, teisėsaugos pareigūnai turi teisę stabdyti žmones gatvėse, tikrinti jų tapatybę ir atlikti jų turimų daiktų patikrą, šiam laikotarpiui apribojama susirinkimų laisvė, iš esmės įvedama cenzūra ir pan.

Be to, Turkija paskelbė, jog ji laikinai nepaisys Europos žmogaus teisių konvencijos principų. Ankara apeliuoja į šios konvencijos 15-ą straipsnį, kuris suteikia galimybę laikinai stabdyti jos taikymą tais atvejais, kai „kyla pavojus valstybės egzistavimui“.

Galima numanyti, kad visi šie veiksmai turi vieną esminį tikslą – sudaryti R. T. Erdoganui ir jo komandai sąlygas susidoroti su oponentais. Panašu, jog šis susidorojimas bus visuotinio pobūdžio, t. y. bus siekiama užčiaupti ar represuoti ne tik tuos, kurie iš tikrųjų yra susiję su perversmu, bet ir tiesiog nelojalius ir valdžiai potencialiai pavojingus asmenis.

R. T. Erdoganas iš karto po žlugusio maišto užsiminė, jog Turkijoje gali būti grąžinta mirties bausmė. Nėra didesnių abejonių, kad šalies vadovas dabar pirmiausia norėtų pritaikyti ją perversmo dalyviams.

Įdomu ir tai, kad Vakarų pasaulis iš esmės laimina tokius R. T. Erdogano veiksmus. Žinoma, skamba diplomatinio susirūpinimo balsai, tačiau, kita vertus, realiai rodomas palaikymas dabartinei Turkijos valdžiai. Pavyzdžiui, JAV atsisakė suteikti politinį prieglobstį generolui Bekirui Erkan Vanui, kuris vadovavo Karinių oro pajėgų bazei Indžirlike (JAV pajėgos naudoja šią bazę antskrydžiams prieš ISIS pozicijas).

Turkija – svarbi labai nestabilaus regiono valstybė

Vakarų pasaulio pragmatiškumas yra suprantamas. Turkija – svarbi labai nestabilaus regiono valstybė. Be to, ji yra NATO narė. Vakarų lyderiai nenori pyktis su R. T. Erdoganu, juolab kad jie gana vieningai pasmerkė karinio perversmo bandymą. Tačiau vis vien sunku pateisinti dabartinį vertybinių pozicijų apleidimą, kurį šiuo atveju demonstruoja Vakarai.

Kitas svarbus dalykas – R. T. Erdogano užsuktas represijų ratas galiausiai gali atsigręžti prieš jį patį. Dabartinis šalies prezidentas turi nemažą palaikymą Turkijoje, bet šis palaikymas nėra absoliutus. Represijos tik stiprins protesto nuotaikas. Žinoma, R. T. Erdoganas dabar bandys maksimaliai apvalyti kariuomenę nuo sau nelojalių karininkų, tačiau, kita vertus, jam tebereikalinga stipri ir efektyvi armija (vien dėl padėties regione), o jos tradicijos, kaip jau buvo minėta, nepalankios R. T. Erdogano valdymo principams. Dabartinės represijos gali kuriam laikui prislopinti protesto balsus, tačiau jos taip pat gali paskatinti ir naują sąmokslą, kuris gali nušluoti R. T. Erdoganą nuo valdžios olimpo.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. liepos 27  d.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Turkijos vidaus reikalų ministras Efkanas Ala penktadienį buvo iškviestas į aukšto ly­gio susitikimą saugumo klausimais kariuomenės būstinėje. Jis čia turėjo atvykti 17 valandą. O aukštas kovos su terorizmu pareigūnas, atsakingas už kampaniją prieš „Islamo valstybę“, buvo pakviestas į analogišką susitikimą prezidentūroje. Vidaus reikalų ministrui pasisekė kur kas labiau – į susitikimą jis neatvyko, nes „užgriuvo skubūs reikalai“. Jo paties teigimu, buvo pernelyg užsiėmęs, nes skubėjęs tvarkyti reikalus prieš laukiantį vėlyvą skrydį iš Ankaros.

Tai išgelbėjo jam gyvybę, nes aiškėja, kad būtent per susitikimą kariuomenės būstinėje jis turėjo būti suimtas perversmininkų. Bet kas leidžiama politikui, to nevalia pareigūnui: kovos su terorizmu vadovybės atstovas prisistatė į prezidentūrą, ir tai buvo paskutinė jo kelionė. Vėliau jis rastas už nugaros surištomis rankomis nušautas.

Operacija Marmaryje

Kad gyvas liko Recepas Tayipas Erdoganas, irgi tik laimingas atsitiktinumas. Praėjusį penktadienį jis kuo ramiausiai poilsiavo Marmario kurorte. Maždaug devintą vakaro prezidentas gavo slaptųjų tarnybų pranešimą, kad dėl saugumo viešbutį būtina skubiai palikti. Ir gavo pačiu laiku, nes apie 21 val. generolas Meh­me­ras Disli davė nurodymą šalyje pradėti perversmą. Jame dalyvaujantys kariai buvo pasiųsti su­lai­kyti kariuomenės vadovybės, Ankaros gatvėse pasirodė tankai, o Stambule buvo užblokuoti abu didžiausi tiltai.

Tuo metu, kai Turkijos prezidentas jau kilo privačiu prezidentiniu lėktuvu iš šalia Mar­ma­rio esančio oro uosto, viešbutį, iš kurio jis buvo išvykęs prieš 20 minučių, šturmavo perversmininkai. Iš trijų sraigtasparnių į viešbutį virvėmis nusileidę 25 kariai, kaip manoma, turėjo sučiupti arba nužudyti R.T.Erdoganą. Per operaciją žuvo du R.T.Erdogano sargybiniai.

Perversmininkai buvo pasirengę ir R.T.Er­do­gano gaudynėms ore. Prie prezidentinio orlaivio prisiartino du perversmininkų perimti naikintuvai F-16 ir nukreipė į jį savo taikiklius. Paskui naikintuvai atsitraukė – manoma, jog mygtukų jų pilotai nenuspaudė tik todėl, kad prezidentinio lėktuvo įgula radijo ryšiu jiems pamelavo, esą tai komercinis „Turkish Air­li­nes“ laineris.

Kol naikintuvai nesėkmingai vaikėsi prezidentą, perversmo vykdytojų veiksmai pagrindiniuose Turkijos miestuose įgavo vis didesnį pagreitį, nors dar nebuvo aišku, ar perversmui vadovauja kariuomenės vadovybė, ar tik atskira kariškių grupė.

Nors po žlugusio perversmo Turkijoje vyrauja nuomonė, esą jo rengėjai veikė nemokšiškai ir pučas nepavyko būtent dėl to, pačioje Turkijoje vis garsiau kalbama, kad iki didžiulių permainų šalyje trūko labai nedaug. „Trūko vos kelių minučių ir vienintelio sprendimo šauti. Pareigūnai atvirai prisipažįsta, kad lemtingomis valandomis jau buvo pasiruošę žūti“, – rašo „The Guardian“.

Maždaug vidurnaktį daug kam atrodė, kad perversmas tikrai įvyks. Antai devyni šalies ministrai tuo metu buvo vyriausybės rūmų konferencijų salėje ir, kaip vėliau prisipažino, visi buvo įsitikinę, kad netrukus atsisveikins su šiuo pasauliu. „Jiems tikriausiai pavyks ir mes šiąnakt mirsime, – esą garsiai pasakė vienas mi­nist­ras. – Pasiruoškime žūti. Visų mūsų šioje kovoje laukia kankinio mirtis.“

Tuo metu Ankaroje viešpatavo chaosas. Iš oro buvo apšaudomos nacionalinės žvalgybos ir policijos būstinės, subombarduotas parlamen­to pastatas, užimta valstybinė televizija TRT.

Svarstykles į kitą pusę pakreipė per kitus ka­nalus į gyventojus kreipęsi R.T.Erdoganas, prem­jeras Binalis Yildirimas, dvasiniai lyderiai, šimtai imamų. Pasipriešinti perversmui pa­ragino net opozicijos atstovai. Per televiziją prabilęs R.T.Erdoganas (su juo naudodamasi programėle „FaceTime“ išmaniojo telefono vaizdo ryšiu susisiekė CNN „Turk“ žurnalistė) paragino šalį ginti demokratiją, o žmones – eiti į gatves.

„Aš puikiai supratau, kad daugelis tų, kurie išėjo į gatves pasisakyti prieš perversmą, nemėgsta R.T.Erdogano vyriausybės. Bet parlamento apšaudymas buvo pernelyg didelė provokacija. To nebuvo buvę nuo trečiojo dešimtmečio. Galutinį tašką padėjo opozicijos lyderiai ir aukščiausi kariuomenės vadai – visi jie pasmerkė bandymą surengti perversmą“, – teigia vyriausiasis premjero patarėjas Ce­ma­let­tinas Hasimi, kurio nuomone, pučą įveikė pasiprie­šinti pasiryžusios minios.

Ar moraliniu požiūriu teisinga siųsti žmones į gatves, virš kurių pažeme skraido naikintuvai, – sunkus klausimas. Tačiau Turkijos ambasadorė Lietuvoje sako, kad tai vienas teisingiausių T.R.Erdogano sprendimų. „Ri­zi­ka­vimas gyvybėmis tuo pat metu buvo demokratijos išsaugojimas“, – įsitikinusi diplomatė. Am­basadorės nuomone, tai, kad žmonės plūdo į gatves, perversmo organizatoriams buvo ir ne­tikėta, ir labai neparanku.

Kas žino, kuo galėjo baigtis perversmas, jei zvimbiantys naikintuvai Ankaros ir Stambulo gyventojus būtų užklupę miegančius, paryčiais. Ar jie būtų kėlęsi iš lovų ir masiškai rinkęsi gintis nuo perversmo, nesusivokdami, kas iš tikrųjų vyksta? Labai abejotina.

Minios didvyrių

Iš esmės pučą sustabdė būtent minios. Fil­muotuose vaizduose matyti, kad gyventojai tik su vėliavomis rankose puola tankus, skanduoja žodžius „demokratija“ ir „laisvė“. Kariškių perversmą žmonės įvertino ne kaip išsilaisvinimą (taip neretai būdavo per ankstesnius perversmus Turkijoje), o kaip didžiulę grėsmę. Jau minėtas vidaus reikalų ministras, per stebuklą nenuvykęs į susitikimą kariuomenės būstinėje, antrą kartą tą naktį išsigelbėjo irgi minios dėka. Apie vykdomą perversmą jis sužinojo jau būdamas Ankaros oro uoste. Ten jis žaibiškai subūrė uždarytame oro uoste įstrigusius gyventojus ir ėmė nuotoliniu būdu vadovauti pastangoms atmušti sąmokslininkus. Kaip vėliau ministras teigė žiniasklaidai, jo gyvybė buvo žmonių rankose, ir tos rankos išgelbėjo ne tik jį, bet ir visą Turkiją.

Žinoma, tai nereiškia, kad tarp gyventojų ne­buvo ir perversmo šalininkų. Poliarizacija Tur­kijoje didžiulė, o T.R.Erdoganą palaiko šiek tiek daugiau nei pusė turkų. Be to, net ir tarp besipriešinusiųjų perversmui yra tokių, ku­rie vietoj R.T.Erdogano valdžioje norėtų ma­tyti ką nors kitą. Tik ne po karinio perversmo.

Vis dėlto net praėjus savaitei po mėginimo surengti perversmą Turkijoje išlieka gyventojų susirėmimų grėsmė.

Tiesa, analitikai linkę manyti, kad realios grėsmės Turkijos stabilumui nebėra, tačiau permainų, ir nebūtinai demokratinių, po nepavykusio pučo tikrai galima laukti.

Nors kai kurie analitikai pučo nesėkmės priežastimi vadina būtent demokratijos pažangą Turkijoje, kiti įžvelgia tik visuomenės mobilizaciją lemiamą akimirką. „Man R.T.Er­do­ga­no pergalė prieš maištą nėra jokia laisvės ir demokratijos pergalė. Pilietinės visuomenės – taip, bet ji anaiptol ne tas pats, kas demokratija ir laisvė. Tiesiog tai mobilizuota visuomenė. O ji anaiptol nebūtinai turi ilgėtis vien laisvės (…). Reikia nieko nesuprasti pasaulio politikoje, kad linkėtum demokratijos jos nepažįstantiems kraštams, kuriuose valdo stabilios autokratijos. Kemalizmas buvo išimtis. Sekuliarus ir provakarietiškas turkų nacionalizmas buvo jų kelias į modernybę. Atrodo, kad jo laikas eina į pabaigą. Deja. Turkija bus moderni, intelektuali, bet tikrai ne demokratinė šalis. Ir dar su rimtai skilusiu elitu“, – socialiniame tinkle rašo prof. Leonidas Donskis.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Negalutiniais duomenimis, 42 žmonės žuvo, beveik 240 sužeista po teroristinio išpuolio viename didžiausių Europoje Stambulo Atatürko oro uoste. Trys užpuolikai įsiveržė į oro uostą, pradėjo šaudyti „Kalašnikov“ automatais, o vėliau susisprogdino. Manoma, kad užpuolį įvykdė vadinamosios „Islamo valstybės“ (ISIS aeba “Daesh”) teroristai.

Teroristai į oro uostą atvyko taksi automobiliu. Vos pasiekę automobilių stovėjimo aikštelę, jie pradėjo šaudyti. Oro uoste dirbantys pareigūnai mėgino juos nukauti, tačiau trijulė atbėgo iki pastato prieigų, pasiekė metalo detektorius ir ten susisprogdino. Saugumo patikros Turkijos oro uostuose atliekamos tiek prie įėjimo, tiek ir išvykstant.

Tai buvo jau 13-asis didesnio masto teroro aktas Turkijoje vien per 2016-uosius.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasmerkė išpuolį, pavadindama jį niekingu teroro aktu. Panaši buvo ir Turkijos sąjungininkų Vakaruose reakcija. O Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paragino stiprinti bendrą tarptautinę kovą su teroru. „Jeigu valstybės, kaip ir visa žmonija, nesugebės suvienyti pajėgų ir bendrai kovoti su teroristinėmis organizacijomis, visos galimybės, kurias su baime nešiojamės savo galvose, išsipildys viena po kitos“, – sakė prezidentas.

Tai buvo jau 13-asis didesnio masto teroro aktas Turkijoje vien per 2016-uosius. Žiauraus teroro griebiasi ne tik ISIS, bet ir nepriklausomybės siekianti Kurdistano darbininkų partija.

Vasario mėnesį Turkijos sostinėje Ankaroje, laukiant prie šviesoforo, sprogo sprogmenų prikimštas automobilis. 28 žmonės žuvo, daugiau nei 60 buvo sužeista. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė kurdų kovotojai. Kitas kruvinas sprogimas Ankaroje įvyko jau po mėnesio, kovo 13-ąją, kai sprogmenų pilnas automobilis BMW rėžėsi į autobusą. 37 žmonės žuvo, 125 buvo sužeisti. Turkijos ministras pirmininkas dėl išpuolio taip pat apkaltino kurdų separatistus.

Net keturis kartus šiemet ata­kuotas ir Stambulas. Be išpuolio Atatürko oro uoste, didžiausias Turkijos miestas išgyveno atakas sausio, kovo ir birželio mėnesiais. ISIS prisiėmė atsakomybę už išpuolį prie Mėlynosios mečetės. Tąkart susisprogdinus savižudžiui žuvo 13 žmonių, sužeista dar 14. Dvylika žuvusiųjų – iš Vokietijos į Turkiją atvykę turistai. Kovą savižudis sprogdintojas susisprogdino priešais savivaldybę, nužudydamas penkis žmones. Dėl išpuolio apkaltinta ISIS. Birželio 7-ąją dar vienas sprogimas Stambulo centre nužudė 12 žmonių.

Vis dažnesnės atakos prieš Turkiją susijusios su didesniu valstybės įsitraukimu į kovą su ISIS.

Teroristų taikiniais tampa ir mažesni Turkijos miestai. Balandį savižudis sprogdintojas atakavo Bursą, gegužę – Dijarbakyrą ir Gaziantepą, birželį – Midijatą. Šių išpuolių taikiniais dažniausiai tapo policijos pareigūnai. Nuo pat šių metų pradžios rytinius Turkijos regionus taip pat pasiekia ISIS leidžiamos raketos, šiemet jau pražudžiusios 21 žmogų.

Vis dažnesnės atakos prieš Turkiją susijusios su didesniu valstybės įsitraukimu į kovą su ISIS. Iš pradžių Turkija didesne grėsme už ISIS vadino Basharo al Assado režimą ir aktyviai kampanijoje prieš teroristus nedalyvavo. Tačiau pastaruoju metu šalies pozicija pasikeitė. Pernai Turkija leido JAV lėktuvams naudoti Incirliko oro bazę skrydžiams Irake ir Sirijoje vykdyti. Ji taip pat gerokai sustiprino sienos apsaugą ir ėmėsi veiksmų, kad sustabdytų užsienio kovotojų skverbimąsi į šalį.

O savižudiškos teroristų atakos vis labiau tampa pagrindiniu ISIS kovos ginklu. Praradę iliuzijas vykdyti tolesnę teritorinę ekspansiją ir iš esmės atsitraukę į gynybines pozicijas, „Islamo valstybės“ kovotojai griebėsi terorizmo visame pasaulyje.

Turkų ir kurdų nesantaika suintensyvėjo pernai liepą, nutraukus dvejų metų paliaubas. Konflikte dalyvauja ir Sirijos kurdai, remiantys ilgametį Turkijos kurdų nepriklausomybės siekį. Turkijos saugumo institucijos pabrėžia, kad kurdų kovotojai prasiskverbė į valstybę kartu su pabėgėlių iš Sirijos banga.

Praradę iliuzijas vykdyti tolesnę teritorinę ekspansiją ir iš esmės atsitraukę į gynybines pozicijas, „Islamo valstybės“ kovotojai griebėsi terorizmo visame pasaulyje.

Teroristinės atakos skaudžiai kerta Turkijos ekonomikai, ypač šaliai reikšmingam turizmo sektoriui. Stambulą vis dažniau aplenkia kruiziniai laivai, mažėja užsakomųjų skrydžių. Vis daugiau sportininkų, besibaiminančių dėl savo saugumo, taip pat nedrįsta keliauti į šią valstybę.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Turkija niršta, armėnai džiūgauja: Vokietijos įstatymų leidėjai priėmė rezoliuciją, kuria per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje vykusios armėnų žudynės pripažįstamos genocidu.

Turkija šiuo metu vos spėja atlaikyti smūgius. Nesutarimai su Rusija jau yra persikėlę į ekonominį lygmenį. ES ir NATO Turkiją kritikuoja dėl jos veiksmų Sirijoje ir dėl migracijos politikos. Taip pat – dėl prezidento Recepo Tayyipo Erdogano siekio tapti diktatoriumi.

Dabar Turkija sulaukė dar vieno nemalonumo – Vokietijos Bundestago nariai balsavo dėl rezoliucijos, kuria pripažįstamas armėnų genocidas. Jų neatgrasė anksčiau puikiai suveikdavę Turkijos perspėjimai, esą toks sprendimas gali pakenkti dvišaliams santykiams. O juk prieš metus lygiai toks pat balsavimas neįvyko būtent dėl tokių Turkijos perspėjimų, į kuriuos jautriai sureagavo Vokietijos valdantieji.

Įdomu tai, kad šį sykį pataisytas rezoliucijos projektas į Bundestago darbotvarkę vėl buvo įtrauktas iš esmės Žaliųjų partijos atstovo turkų kilmės politiko Cemo Ozdemiro pastangomis.

Kanclerė Angela Merkel balsavime nedalyvavo. Pareigūnai aiškina, esą jos nebuvo dėl įtemptos darbotvarkės, tačiau akivaizdu, kad politikė pasiliko erdvės santykių su Turkija lopymui.

Už rezoliuciją, kuri vadinasi „Armėnų ir kitų krikščionių mažumų genocido 1915 ir 1916 metais atminimas ir paminėjimas“, Bundestago nariai balsavo beveik vienbalsiai: tik vienas deputatas buvo prieš, o dar vienas susilaikė. Kanclerė Angela Merkel balsavime nedalyvavo. Pareigūnai aiškina, esą jos nebuvo dėl įtemptos darbotvarkės, tačiau akivaizdu, kad politikė pasiliko erdvės santykių su Turkija lopymui. Jei to norėsis.

A.Merkel atstovė Christiane Wirtz leidžia suprasti, kad kanclerė šį dokumentą palaikė, o jos tylaus pritarimo pakako Bundestagui apsispręsti.

Netinkamas laikas?

Kritikai aiškina, jog balsavimui dėl armėnų genocido pasirinktas blogiausias įmanomas laikas: juk Vokietijai dabar esą labai svarbu, kad Turkija laikytųsi su Europos Sąjunga pasiekto susitarimo, dėl kurio per pastaruosius kelis mėnesius sumažėjo migrantų srautas į Vidurio Europą. Ir vargu ar yra koks kitas klausimas, į kurį Turkija reaguotų taip jautriai, kaip į tai, ką valstybės ir tarptautiniai istorikai kalba apie daugiau nei milijono armėnų ir kitų krikščionių mažumų žudynes per Pirmąjį pasaulinį karą.

Jungtinės Tautos apibrėžia genocidą kaip sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei.

Turkijos vyriausybė ne sykį yra atmetusi terminą „genocidas“, teigdama, kad ne vien armėnai, bet ir tūkstančiai kitų žmonių, tarp jų ir labai daug turkų, žuvo Osmanų imperiją sugriovusio pilietinio karo metais.

Oficialiai Turkija pripažįsta, kad per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo daug armėnų, bet ne tiek, kiek suskaičiuoja patys armėnai, – pusantro milijono.

Be to, Turkijos teigimu, armėnai per šį karą buvo savotiška Rusijos remiama penktoji kolona, o masinės deportacijos ir jas lydėjusios armėnų mirtys nebuvo iš anksto apgalvotos ar tyčinės, nors tai yra esminė genocido sąlyga: Jungtinės Tautos apibrėžia genocidą kaip sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei.

Holokausto repeticija

Priminsime, kad po valdžios užgrobimo Turkijoje 1907 m. jaunaturkiai ėmė vykdyti turkų tautos vienijimo politiką, propaguodami idėją sukurti valstybę, paremtą vieningos tautos idėja. Tačiau jiems labai trukdė tautinės mažumos – kurdai, asirai, graikai ir armėnai, siekiantys valstybingumo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Turkijos valdžia, stojusi į Vokietijos pusę, nusprendė, kad tautinės mažumos gali palaikyti Rusijos pajėgas, todėl pradėjo šių tautų naikinimą. Buvo sukurta speciali organizacija „Teshkilati Mahsusa“, atlikusi organizacinius darbus, bei naikinimo būriai, daugiausia sudaryti iš specialiai tam parengtų kriminalinių nusikaltėlių.

Maždaug milijonas armėnų buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. O 1915 m. birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Kraupiausi įvykiai fiksuojami nuo 1915 m. balandžio 24-osios. Tą naktį Konstan­tinopolyje buvo suimta pustrečio šimto armėnų elito atstovų. Visi suimtieji netrukus buvo nužudyti. Paskui prasidėjo masiniai armėnų „perkėlimai“. Dalis jų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas, kur buvo laikomi saulės atokaitoje be vandens, palikti mirti nuo išsekimo, žudomi dujomis, o vaikai nuodijami morfijaus injekcijomis. Maždaug milijonas armėnų buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. O 1915 m. birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Genocido termino kūrėjas žydų kilmės Raphaelis Lemkinas armėnų genocidą vadina vienu „tipiškiausių“ genocido atvejų, Hitlerį įkvėpusių Holokaustui. Dar keliais mėnesiais anksčiau labai panašių į armėnų genocidą veiksmų buvo imtasi prieš ne tokią gausią Turkijos graikų etninę grupę.

Istorikų teigimu, armėnų genocidas buvo pirmasis modernus genocidas, kurio planavimas ir vykdymas vyko valstybiniu lygiu. Šis genocidas yra antras po Holokausto labiausiai tyrinėtas genocidas pasaulyje, dėl šių žudynių daug iečių sulaužė ir vis dar laužo ne tik politikai, istorikai, bet ir rašytojai, menininkai.

Turkija visus šiuos įvykius nurašo „įprastam karo scenarijui“, o su valstybėmis, vartojančiomis genocido terminą, jau ne kartą yra rimtai susivaidijusi.

Atšaukiami ambasadoriai

Kai 2011 m. Prancūzija žudynes oficialiai pavadino genocidu, Turkija net atšaukė savo ambasadorių.

Praėjusiais metais ji tą patį pakartojo su Austrija. Ne veltui JAV, nenorėdamos erzinti savo pagrindinės sąjungininkės Vidurio Rytuose, kol kas vengė vartoti šį terminą, nors daugiau nei 40 JAV valstijų jau yra priėmusios genocidą pripažįstančias rezoliucijas.

Vis dėlto Vokietija surizikavo – santykiai su Turkija ant kortos buvo pastatyti dar iki balsavimo. Antai Turkijos ministras pirmininkas Binali Yildirimas būsimą balsavimą buvo pavadinęs absurdišku, pabrėždamas, kad tokie žudymai esą buvo įprastas dalykas karo sąlygomis. Jis taip pat pakartojo Turkijos prezidento R.T.Erdogano perspėjimą, kad Vokietijai priėmus rezoliuciją pablogėtų dviejų šalių santykiai. Premjero teigimu, istorikai, o ne politikai turėtų nuspręsti, kas iš tikrųjų vyko 1915 m.

Ar balsavimas dėl genocido gali pakenkti ES ir Turkijos susitarimui dėl migrantų, kol kas sunku pasakyti. Turkai aiškina, kad susitarimų jie laikosi. „Mes ne gentinė valstybė, o Turkijos Respublika – šalis, turinti ilgametes tradicijas“, – į klausimą, ar įsižeidusi Turkija nepažeis susitarimo su ES, atsako Turkijos premjeras.

Vis dėlto R.T.Erdoganas perspėjo: „Jei Vokietija bus šitaip suklaidinta, bus padaryta žala dvišaliams diplomatiniams, prekybos, politiniams ir kariniams – mes abi esame NATO valstybės – santykiams.“

Po balsavimo Turkijos vicepremjeras ir vyriausybės atstovas Numanas Kurtulmusas savo tviterio paskyroje rezoliuciją pavadino neveiksminga ir niekine, teigdamas, kad „Vokietijos parlamento iškraipytų ir pagrindo neturinčių tvirtinimų pripažinimas genocidu yra istorinė klaida“. O ministras pirmininkas B.Yildirimas paskelbė, kad Turkija atšaukia ambasadorių iš Vokietijos „konsultacijų“.

Vokietijos turkai – suirzę

Rezoliucija suerzino ir Vokietijos turkus.

Dar iki balsavimo Turkijos premjeras pareiškė, kad balsavimas nuliūdintų didžiulę Vokietijos turkų bendruomenę. „3,5 mln. Vokietijoje gyvenančių turkų yra didžiausias mūsų dvišalių santykių turtas. Aš tikiuosi, kad Vokietijos parlamentas ir priimantys sprendimus asmenys išgirs 3,5 mln. balsų“, – sakė jis.

Po rezoliucijos priėmimo jo žodžiai pasitvirtino su kaupu. Apie 500 Vokietijos turkų asociacijų pasirašė laišką, kurį nusiuntė Bundestago nariams, teigdami, kad „daugiau nei 90 proc. Turkijos gyventojų teisėtai atmeta kaltinimą genocido vykdymu ir mano, jog jis yra šmeižikiškas“. Laiške jie taip pat įspėjo, kad rezoliucijos priėmimas „užnuodytų taikų turkų ir vokiečių sambūvį šioje šalyje, taip pat ir Turkijoje“.

Trečiadienį keli šimtai Vokietijos turkų surengė protestą prie Bundestago, reikalaudami, kad rezoliucija būtų atmesta.

Armėnijos triumfas

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas ne kartą yra sakęs nesuprantantis, kaip genocidas gali nebūti vadinamas genocidu vien dėl to, kad tai pykdo kažkurią valstybę.

Armėnijos užsienio reikalų ministras Ed­vardas Nalbandianas Vokietijos genocido pripažinimą pavadino „vertingu Vokietijos indėliu ne tik pripažįstant ir pasmerkiant armėnų genocidą tarptautiniu mastu, bet taip pat ir indėliu į visuotinę kovą už genocido ir nusikaltimų žmoniškumui prevenciją“.

Kai kurie istorikai tvirtina, kad Vokietija, kuri Pirmojo pasaulinio karo metais buvo artima Osmanų imperijos sąjungininkė, žinojo apie vykdomus žudymus ir politiškai juos rėmė. Bundestage priimtoje rezoliucijoje yra pastraipa, kurioje pripažįstama Vokietijos imperijos atsakomybė už tai, kad žinodama apie žudynes ji nesiėmė jokių veiksmų joms sustabdyti.

Pirmoji valstybė, dar 1965 m. pripažinusi armėnų genocido faktą (kai 1915–1923 m. buvo nužudyta 1,5 mln. armėnų), buvo Urugvajus, 1995 m. tai padarė Rusija, 2000 m. – Italija ir Vatikanas, dar po metų – Prancūzija.

Armėnų genocidą taip pat yra pripažinęs Europos Parlamentas bei Pasaulinė bažnyčių taryba.

2015 m. popiežius Pranciškus žudynes pavadino pirmuoju XX amžiaus genocidu.

Sakydamas kalbą, terminą „genocidas“ dar 2013 m. pavartojo ir Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas.