Scanpix

2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas galėjo būti ne 5, o 8 ar net 15 dienų karas, jeigu Gruzija būtų turėjusi gerą priešlėktuvinę gynybą ir naikintuvų. Galingos oro erdvės apsaugos ir gynybos pajėgos galbūt būtų kitaip pakreipusios ir įvykius Kryme. Oro erdvės apsauga po šių įvykių sukėlė ažiotažą ir Lietuvoje.

Rima JANUŽYTĖ

Karo ekspertai, politologai, politikai primena, kad viešojoje erdvėje tarpusavyje pešasi „seni artileristai“ ir „jaunieji pacifistai“, tikri karo ekspertai ir žinovais pasijutę komentatoriai. Vieni aiškina, kad mums reikia ne tik melstis dėl kiekvieno papildomo NATO naikintuvo, kurį sąjungininkai atsiunčia mūsų padangėje vykdyti oro policijos misijos, bet ir rautis plaukus, kad neturime pakankamai radarų, o dalis oro erdvės visai nestebima, kad negalime įpirkti naikintuvų, o NATO priešraketinė bazė Lietuvoje nežinia kada bus pastatyta, jei apskritai čia ją turėsime.

Kiti piktinasi, kad pasiduodame visuotinei panikai ir nepagrįstai didiname gynybos išlaidas, o priešraketinė NATO bazė Lietuvoje būtų bereikalingas masalas ir potencialus taikinys priešui.

Šią sumaištį puikiai atskleidžia neseniai „Veido“ užsakymu atlikta apklausa. Respondentų, norinčių, kad šalyje būtų dislokuota priešraketinė NATO bazė, yra bemaž tiek pat, kiek ir tokios bazės nenorinčių. Dar trečdalis apklaustųjų aiškios nuomonės neturi. Matyt, jiems klausimų kyla daugiau nei atsakymų.

Baimė ir prieštaringi vertinimai dažnai kyla dėl nežinojimo ir nesusigaudymo, tačiau praskleisti paslapties uždangą nėra taip paprasta: oro erdvės gynyba susijusi su gausybe karinių paslapčių, kurios, neduokdie, patektų į priešo rankas. Rengiant šią publikaciją ne sykį teko išgirsti patarimą, pavyzdžiui, pasikalbėti su Jungtiniu štabu, „kuris jums pasakytų, kad, deja, nieko pasakyti negali“.

Detektoriai ir efektoriai

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius plk. Darius Užkuraitis pripažįsta, kad oro erdvės gynybos klausimas yra kompleksinis – čia egzistuoja įvairūs lygiai, įvairios sistemos dalys, tad susigaudyti paprastam mirtingajam tikrai nėra taip paprasta.

Svarbu suprasti, kad mūsų oro erdvės gynyba vykdoma nacionaliniu, regioniniu ir NATO lygiu, ir kiekviename jų tarpusavyje sąveikauja trys svarbiausios grandys: detektoriai, kuriais vadinamos įvairios objektų aptikimo priemonės, tokios kaip radarai ir sensoriai; efektoriai, kurie reaguoja į pastebėtą objektą (tai gali būti naikintuvai ir kitos aktyvios oro gynybos priemonės), o detektorių ir efektorių ryšį koordinuoja vadovavimo ir valdymo grandis.

Kiekviename oro gynybos lygyje, pradedant nacionaliniu, baigiant NATO, egzistuoja savi detektorių, efektorių ir jų veiklos koordinavimo pasiekimai bei iššūkiai.

Nacionaliniu lygiu labai svarbi yra savigyna, kai kiekvienas karinis vienetas privalo apsiginti nuo grėsmės iš oro. „Jie negina valstybės oro erdvės, bet gina save, savo mūšio rajoną nuo lėtai skrendančio lėktuvo, naikintuvo, sraigtasparnio“, – aiškina D.Užkuraitis.

„Štai atskrenda iš už miško septyni sraigtasparniai, prikrauti raketų, ir tada svarbiausia, ar padalinys sugebės apsiginti, ar jo karas jau baigtas“, – aiškina KAM Ginkluotės valdymo sistemų departamento direktoriaus pavaduotojas Arturas Plokšto.

„Žinoma, Lietuvos oro erdvės gynyba pirmiausia turėtų užtikrinti, kad tokie orlaiviai visai neatskristų. Tačiau 100 proc. uždengti oro erdvės nepajėgia nė viena pasaulio valstybė. Tai būtų Lietuvos biudžetą viršijanti ambicija“, – aiškina D.Užkuraitis ir primena Irako pavyzdį, kai vieną galingiausių oro erdvės sistemų vis tiek subombardavo Izraelio pajėgos. Be to, šiuo atveju nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina ir vadovavimas bei valdymas, kurių funkcija – koordinuoti veiksmus ir greitai priimti sprendimus.

Ginkluotės ir valdymo sistemų departamento patarėjas Jamesas Josephas Grybovskis primena ir kitą pavyzdį, kai 1987 m. vokietis Mathiasas Rustas sugebėjo iš Vokietijos nuskristi iki pat Raudonosios aikštės, nors Rusija turėjo neva geriausią oro gynybos sistemą pasaulyje.

Tuomet kilo diskusijos, kodėl ši sistema nesuveikė. Ar jo nematė? Jį matė. Ar neturėjo priemonių jam numušti? Turėjo. Tačiau vadovavimo ir valdymo grandyje buvo per ilga procedūra, kad kažkas priimtų sprendimą, ar oro erdvės pažeidėją numušti, ar leisti skristi. Biurokratinė grandinė buvo tiesiog per ilga.

O štai prieš gerą dešimtmetį Baltarusijoje ta grandinė pasirodė esanti net per trumpa: šalies pajėgos numušė oro balioną, kurį vėjas atsitiktinai atpūtė virš Baltarusijos teritorijos.

Žinoma, vien susekti ir nuspręsti, ar tai agresorius, ar niekuo dėtas turistas, nepakanka.

Nacionaliniu lygiu, pasak D.Užkuraičio, mes turime pakankamai efektorių – trumpo arba labai trumpo nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų. Pavyzdžiui, nuo 2000 m. Lietuvoje naudojami raketiniai oro gynybos kompleksai „Stinger“, taip pat švedų gamybos RBS70. Be to, su Lenkija pasirašyta sutartis dėl sistemų „Grom“. Šios antžeminės oro gynybos sistemos sąveikauja su Švedijoje pagamintais apžvalgos radarais „Giraffe“ bei amerikietiškais „Sentinel“.

„Jei pamenate, dar prieš kokius penkerius metus oro erdvė virš Ignalinos atominės elektrinės buvo saugoma. Jeigu būtų kažkoks orlaivio užgrobimas siekiant jį nukreipti į atominę elektrinę, jis būtų susektas pasinaudojant nacionaline oro erdvės stebėjimo sistema ir numuštas pasitelkiant labai trumpo nuotolio efektorius – „Stinger“ arba trumpo nuotolio sistemas RBS70“, – primena D.Užkuraitis.

Trumpas ir labai trumpas nuotolis yra susitarimo reikalas, jis skirtingose šalyse gali gerokai skirtis. KAM Pajėgumų planavimo departamento direktorius pulkininkas leitenantas Mindaugas Steponavičius atkreipia dėmesį, kad labai trumpu iš esmės visose šalyse laikomas  nuotolis iki 3,5–4 km, o štai vidutinis nuotolis priklauso nuo valstybės pozicijos. Antai nuotolis iki 15 km NATO šalyse vadinamas trumpu. Užtat Izraelyje trumpu atstumu laikomas nuotolis iki 100 km, nors NATO šalyse toks pat nuotolis jau vadinamas ilgu.

Bendra Baltijos šalių gynyba

Kai kalba pasisuka apie vidutinį nuotolį, svarbiausias yra bendradarbiavimo su kitomis regiono valstybėmis aspektas, nes tik dėl bendrų projektų šiandien galima kalbėti apie aktyvių vidutinio nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų plėtrą.

Neseniai trijų Baltijos šalių gynybos ministrų susitikime kaip tik buvo priimtas politinis sprendimas, kad šios trys valstybės vidutinį oro gynybos nuotolį plėtos kaip bendrą regioninį projektą.

J.J.Grybovski pripažįsta, kad vidutinio nuotolio efektoriaus kol kas neturime, tačiau tai tik laiko klausimas, nes jam atsirasti sąlygas sudarys minėtas regioninis sprendimas.

Ar tas dar tik planuose egzistuojantis vidutinio nuotolio efektorius kada nors bus panaudotas praktiškai, niekas negali pasakyti, tačiau vien mūsų regione atsiradusi tokio lygio priemonė priešininko lėktuvus „pakels“ bent į 10 km aukštį.

Kitaip sakant, jau nė vienas orlaivio pilotas nesijaus saugiai, nepakilęs į 10 km aukštį, o iš tokio aukščio atakuoti ant žemės esantį, be to, manevruojantį ir besimaskuojantį taikinį nebus lengva. Lėktuvas jau negalės pataikyti į taikinį tiesiog praskrisdamas: jam reikės paleisti raketą iš 60 km, gal net didesnio atstumo, o raketos paleidimo nepaneigsi, sakydamas, kad įvyko klaida ar kad tai „ne mūsų orlaivis“. Be to, raketos paleidimui iš, tarkime, Kaliningrado jau reikalingi politiniai sprendimai – tai reikštų atvirą karą.

„Galbūt tokioms valstybėms kaip Didžioji Britanija vidutinio nuotolio raketos nėra reikalingos, nes jų geografinė padėtis visiškai kitokia nei mūsų. Mums jos labai prasmingos, pirmiausia dėl atgrasymo funkcijos“, – pabrėžia D.Užkuraitis.

Oro erdvės gynybos srityje Lietuva bendradarbiauja ne vien su Latvija ir Estija, bet ir su Lenkija, kuri turi puikią vidutinio nuotolio detektorių sistemą. „Lietuvai, kaip mažai valstybei, vienai tai būtų nepakeliama našta, – neabejoja D.Užkuraitis. – Patys neturėdami tokios galingos sistemos, per vadovavimo ir valdymo grandinę galime prisijungti prie bendros bazės ir matyti tokį patį oro erdvės paveikslą, kokį mato ir jie.“

„Tiesa, turime ir savo oro erdvės stebėjimo sistemą, plėtojamą nuo pat nepriklausomybės pradžios. Tiek trumpo, tiek vidutinio, tiek ilgo nuotolio radarai šiandien yra tobulinami, keičiama jų dislokacijos vieta: dar sovietų okupacijos metais pagaminta įranga nurašoma, keičiama modernia, NATO standartus atitinkančia įranga“, – aiškina pulkininkas.

Galimybė bendradarbiauti su užsienio partneriais atveria visiškai naujas galimybes. Kaip atrodo Lietuvos oro erdvės gynyba, palyginti su mūsų partneriais? Ekspertų teigimu, esame panašūs, ypač lyginant turimus sensorius arba radarus.

„Gal vienas ar kitas ilgo nuotolio radaras pas vienus atsirado anksčiau, pas kitus vėliau, gal skiriasi jų gamintojai, bet techninės galimybės yra labai panašios, todėl oro erdvės taikinių aptikimo tinklas irgi labai panašus“, – sako D.Užkuraitis.

Jei ir yra reikšmingesnių skirtumų, tai tik finansinių. Kaip pastebi prof. Tomas Janeliūnas, Latvijos gynybos biudžetas per krizę buvo mažesnis, Estijos – proporcine dalimi didesnis, o nominalia dalimi panašus į Lietuvos: „Tačiau estai gynybos sektorių finansavo nuosekliau, todėl ir jų galimybės atnaujinti techniką buvo kur kas geresnės. O mūsiškiai per krizę jokių naujų įsigijimų negalėjo daryti. Kaip kariškiai kalbėdavo, to vieno procento iš biudžeto net nepakako esamiems pajėgumams išlaikyti. Taigi klausimas, ar per krizę mes nesumažinome savo galimybių stebėti oro erdvę, ar neatsirado „skylių“, potencialių landų.“

T.Janeliūno nuomone, tą patį aiškinasi ir Rusija, o padažnėję Rusijos vykdomi mūsų oro erdvės pažeidimai yra tikslingai nukreipti informacijai rinkti, sužinoti, kur yra mūsų silpniausios vietos: „Juk jie per tokius pažeidimus sužino, kada ir ką mes užfiksuojame, per kiek laiko sureaguojame.“

D.Užkuraitis pabrėžia ir dar vieną regiono valstybių skirtumą, apie kurį per daug atvirai kalbėti nevalia. Tai susiję su vadinamąja valstybės ambicija stebėti oro erdvę tam tikrame aukštyje. „Galima stebėti 50 metrų, bet tada reikės daugiau trumpo nuotolio radarų. Jeigu pasitenkinsi 300 m, radarų prireiks mažiau, bet padidės rizika, kad tam tikra erdvės dalis bus nematoma. Lietuva irgi turi nacionalinę ambiciją, bet ji pažymėta grifu „neviešinti“, – atskleidžia D.Užkuraitis, primindamas, kad šioje ir kitose su oro gynyba susijusiose srityse didesnes ambicijas įgyvendinti labai padeda su įstojimu į NATO atsiradę nauji finansavimo ištekliai.

NATO suneštinis

Dar svarbesnė oro gynybos grandis – NATO lygis. Jame naudojamos priemonės, kurios ne tik valstybei, bet ir visam mūsų regionui būtų finansiškai nepakeliama našta. Šios priemonės – visų NATO valstybių „suneštinis“. Pavyzdžiui, tokia yra AVAKS (angl. „Airborne Warning And Control System“) – įspėjamoji ir kontrolinė oro sistema, paremta aukštai skraidančiais žvalgybiniais lėktuvais.

„Viešojoje erdvėje dažnai keliamas klausimas, ar turėsime ilgo nuotolio raketų, pavyzdžiui, amerikiečių zenitinių raketų kompleksus „Patriot“, kurie viršija net regioninio lygio galimybes“, – pavyzdį pateikia D.Užkuraitis, atkreipdamas dėmesį, kad „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių Lenkijoje buvo dislokuotos dar 2009 m., o Lenkijos ir JAV sutartis dėl to buvo pasirašyta metais anksčiau, per patį Rusijos ir Gruzijos karą.

Ar tokių sistemų dislokavimas, pavyzdžiui, Lietuvoje nesukeltų nepageidaujamos Rusijos reakcijos? Ko gero, tai neišvengiama. Pavyzdžiui, Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į Lenkijoje dislokuotus „Patriot“ buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Ar jos įveiktų „Patriot“? Karo ekspertų nuomone, jei lyginsime amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nebus. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos nuo galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų tipų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą, ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Tad vienas svarbiausių NATO efektorių tikslų – užtikrinti, kad į NATO oro erdvę nepatektų ne tik orlaiviai, bet ir raketos, įskaitant ir balistines. Nors tai labai didelės ambicijos, pasaulio pavyzdžiai įrodo, kad tai nėra neįmanoma.

„Tokią ambiciją yra realizavęs Izraelis, kuris disponuoja geriausia pasaulyje apsauga nuo žemai skrendančių raketų ir kitų sviedinių, taip pat yra beveik realizavęs apsaugą nuo balistinių raketų, nors toks taikinys reikalauja ypatingų pajėgų“, – pavyzdį pateikia A.Plokšto.

Jo teigimu, sunkiausias gynybos uždavinys – balistinės ir manevruojančios raketos, o baisiausias – jų derinys: „Blogiausias scenarijus, kai tokios raketos iššaunamos kartu. „Iskander“ kaip tik dvi tokias turi, ir jeigu rimtai užsimos, tai viena skris iš viršaus, o kita iš šono. Tada apsiginti bus jau tikrai didelis iššūkis.“

Žinoma, taikiniai turi būti verti tokių išlaidų, tačiau žinant, kad rusai pirmiau šaudo, o paskui susigriebia, kad, žiūrėkite, raketos baigėsi, juokauti gyvendami taip arti balistinių raketų negalime.

D.Užkuraitis papildo, kad galima investuoti į gynybą visą Lietuvos biudžetą, bet efekto gali ir nebūti. Tačiau veikiant racionaliai, investuojant ne tik į aktyvią gynybą, bet ir pasyvią – maskavimą, dalinių perdislokavimą, manevravimą, kad taikinys taptų sudėtingas, galima pasiekti puikių rezultatų.

„Pirmiausia reikia stengtis, kad priešininkas taikinio negalėtų aptikti, o jei jau jis iššovė, svarbiausia – nelaikyti visų kiaušinių viename krepšyje, kad nors dalis padalinių išliktų“, – apie racionalius sprendimus realaus pavojaus akivaizdoje pasakoja pulkininkas.

Na, o ar apskritai racionalu savo šalies teritorijoje dislokuoti ilgo nuotolio oro erdvės gynybos bateriją ar padalinį? Juk nuogąstaujama, kad jis pats tampa potencialiu taikiniu. D.Užkuraitis to neneigia: „Toks dalinys neabejotinai atsidurtų priešininko prioritetų sąraše. Akivaizdu, kad tai būtų taikinys ir jį patį reikėtų ginti.“

Vis dėlto tai nėra priežastis tokio dalinio nedislokuoti. „Tai filosofinis klausimas, kas kainuoja brangiau: turėti savo brangias pajėgas, kurių priešui neapsimoka užpulti, ar jų neturėti, o po šimto metų suskaičiuoti, ar ką praradome užpuolimo atveju“, – svarsto A.Plokšto.

Gudriausi – bepiločiai

Realesne grėsme nei raketų ataka karo ekspertai šiandien vis dėlto laiko palyginti naują ginklą – bepiločius orlaivius. Pasak specialistų, jie beveik nepalieka pėdsakų, o turimi radarai nebuvo konstruojami taip, kad aptiktų tokius mažus taikinius. Kita vertus, net jei ir būtų galimybė juos aptikti, turėtų egzistuoti efektorius, galintis tokį bepilotį numušti. Juolab kad kyla ir ekonominis klausimas – ar apsimoka milijoną dolerių kainuojančią raketą paaukoti tūkstančio dolerių nekainuojančiam bepiločiam lėktuvui numušti.

D.Užkuraitis tikina, kad kartais apsimoka: „Jeigu priešo bepilotis orlaivis koordinuoja artilerijos ugnį, tai neiššovus į jį milijoną kainuojančios raketos savų pajėgų nuostoliai gali būti labai dideli. Juo labiau kad žmogaus gyvybės negali įvertinti pinigais.“

Galima pasiguosti, kad bepiločių orlaivių susekimo ir neutralizavimo spraga egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tarp NATO valstybių daugiausia į šios problemos sprendimą yra investavę amerikiečiai, bet galutinės išeities net ir jie nėra radę.

„Tai taktinis klausimas. Yra įvairių būdų pasiekti efektą. Bepiločius lėktuvus galima numušti, galima elektromagnetinėmis bangomis nutraukti jų valdymą, galima tą valdymą perimti. Yra valstybių, kuriančių lazerinius ginklus, kuriais tokie orlaiviai būtų sudeginami“, – dėsto A.Plokšto.

Ir patys bepiločiai yra labai skirtingi. Vieni iš už kampo „pažiūrės“, ar tavęs ten nėra, kiti skrenda aukščiau negu lėktuvai ir sugeba stebėti kitas valstybes. „Šiandien tai didelis iššūkis, ir negalima pasakyti, kuris efektorius yra pats geriausias šiai problemai spręsti“, – pripažįsta D.Užkuraitis.

Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad šioje srityje Lietuva turi visai neblogų galimybių pasitelkti savo mokslą ir sukurti ne tik bepiločių orlaivių stebėjimo ir neutralizavimo sistemas, bet galbūt ir savo sunkiai aptinkamą bepilotį orlaivį. „Mes glaudžiai bendradarbiaujame su MITA, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, kur dabar vyksta konkursas, – norime, kad nacionaliniai gamintojai sukurtų sunkiai aptinkamo orlaivio prototipą. Vėliau galbūt galėsime kalbėti apie mūsų mokslinio techninio potencialo panaudojimą kuriant priemones priešininko bepiločiam orlaiviui sunaikinti, pasitelkiant tą patį lazerį ar mikrobangų prietaisą“, –  apibendrina D.Užkuraitis.

NATO oro policijos misija – tikras išsigelbėjimas

Kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko komentaras

NATO užtikrina minimalų oro policijos misijos poreikį Baltijos valstybėse. Be to, šalia egzistuoja vadinamosios „Assurance Measures“ – patikinimo priemonės. Tai Velso susitikimo pagrindu priimti nutarimai, kad reikia sustiprinti Baltijos šalių oro erdvėje vykdomą oro policijos misiją. Paprastai sakant, tai savanoriškai sąjungininkų generuojami pajėgumai atgrasymui užtikrinti.

Rugpjūtį, kai savo misiją baigs Italijos pajėgos, mūsų padangėje misiją vykdys 8 naikintuvai, tačiau tai nereiškia, kad šis skaičius nedidės: viskas priklausys nuo to, kaip mums pavyks susitarti su partneriais – kitomis 27 valstybėmis.

Dar vienas dalykas, kad dažnai oro policijos misija painiojama su oro erdvės gynyba ir kontrole. Oro policijos misija – išimtinai taikos metu vykdoma misija. Jeigu situacija keistųsi, atsirastų išorės iššūkių,  pradėtų veikti NATO Baltijos šalių gynybos planai. Atsiradus tokiam pavojui NATO pajėgų kontingentas Baltijos šalyse būtų stiprinimas tiek, kiek reikia ir kiek numatyta operaciniuose planuose.

Na, o savų naikintuvų įsigijimo klausimas keliamas jau seniai. Lietuva viena gal ir nepajėgtų to padaryti, nes tai labai brangu. Bet mes tai galime daryti su savo Baltijos partneriais. Apie tai jau ne kartą diskutavome prieš metus ir prieš dvejus. Kai baigėsi vienas oro policijos ratas, sprendėme, kaip pasielgti: ar kooperuotis su kitomis Baltijos šalimis ir išlaikyti vieną eskadrilę – 12 lėktuvų, ar toliau prašyti NATO pagalbos. Vyko daug konsultacijų. NATO mums patarė, nes tai yra labai brangūs projektai, kad galbūt verta išlaikyti kitus prioritetus, o NATO sudarys grafiką, pagal kurį mūsų oro erdvėje patruliuos kitų šalių partnerių pajėgos.

Kol kas taip ir yra, bet diskusija tebėra atvira. Iki 2020 m. ši problema neegzistuoja, nes oro policijos misijos vykdymas numatytas keleriems metams į priekį.

BFL

3 klausimai karybos ekspertui dr. Deividui Šlekiui

– Lietuva pirks 88 „Boxer“ pėstininkų kovos mašinas, pagamintas Vokietijoje. Kodėl jos būtinos šalies gynybai?

– Tai kovos mašinos, kuriomis kareivius būtų galima nugabenti iš taško A į tašką B, be to, jie galėtų atlikti ir kovinius veiksmus, nes turi tam pritaikytus pabūklus. Šiuo metu mūsų turimos mašinos yra pasenusios ir technologiškai, ir moraliai.

Ukrainos karo pamokos aiškiai parodė, kad reikia mobilių transporto priemonių, kurios turėtų dar ir labai tvirtą šarvą. Bent jau vieši dokumentai, pavyzdžiui, karinė doktrina, rodo, kad Lietuvoje būtų organizuojama vadinamoji aktyvioji teritorinė gynyba. Tai reiškia, kad reguliari Lietuvos kariuomenė turi būti pajėgi judėti erdvėje arba pasiekti tam tikras įtvirtintas pozicijas. Nusipirkome ir haubicų, kurios yra mobilios. Taigi galvojame apie tai, kaip judėtume mūšio erdvėje arba nukreiptume oponentą į tam tikras erdves, kur greičiausiai turėtume vadinamąjį taktinį mūšį. Tokiems veiksmams reikia manevravimo galimybių, todėl ir perkamos šarvuotos transporto priemonės, kurios būtų pajėgios atlaikyti oponento ugnies galią.

Pagal mūsų gynybos planus, 88 kovos mašinos yra protingas kiekis. Viena brigada bus apginkluota tokiomis transporto priemonėmis, kita bus labiau motorizuota, mobili, bet be šarvo. Tai atitinka mūsų poreikius.

– Kaip manote, kodėl kovos mašinas nuspręsta pirkti būtent iš Vokietijos?

– Paveikė kariuomenės vado argumentas, jog svarbiausia, kad mašinos būtų patikimos ir apsaugotos tvirtu šarvu. Kitas argumentas buvo greitas jų pristatymas. JAV siūlomas variantas taip pat buvo neblogas, bet patys amerikiečių atstovai sakė, kad 2017-aisiais dar vargiai galės pristatyti Lietuvai mašinų.

Vokietijos ginkluotės kokybė, be jokios abejonės, gera. Be to, šie pirkiniai – „Boxer“ ir haubicos – mus suartintų. Lietuvai palaikyti santykius su Vokietija europiniame kontekste yra gerai: ši šalis tampa rimta mūsų strategine part­nere karyboje, ne tik ekonomikoje ar politikoje.

– Dėl galutinio sprendimo buvo ilgai deramasi, kol pavyko susitarti. Kodėl?

– Manau, kad ir mūsų Rytų kaimynė šiek tiek pasistengė sujaukti diskusiją viešojoje erdvėje. Buvo ir verslo struktūrų, kurios tikėjosi, kad sprendimas bus priimtas pagal senąją praktiką: kažkas nuspręs uždarame rate, paskirstys pinigus, o kažkas iš to uždirbs.

Tačiau kai diskusija tapo vieša, suinteresuotos struktūros pamatė, kad nėra taip lengva prastumti vienas ar kitas įmones, jų interesus. Tai ir sukėlė informacinį triukšmą.

Viena vertus, triukšmas buvo pozityvus, nes ginkluotės klausimu susidomėjo visuomenė, o tokia praktika Lietuvoje yra visiškai nauja. Kita vertus, pasirodė tam tikros interesų grupės, kurios arba mąsto provincialiai, arba nemato nieko toliau savo pelno.

"Boxer" / BFL /A.Ufarto nuotr.

Lietuva pagaliau išsirinko šarvuočius. Valstybės gynimo taryba apsisprendė pradėti derybas su Vokietijos karinės technikos gamintojais ARTEC dėl šarvuočių įsigijimo. 6 faktai apie šį sprendimą:

1. Per šešerius metus Lietuva įsigis 88 pėstininkų kovos mašinas “Boxer”, 4-ios iš jų – vadavietės.

"Boxer" / BFL /A.Ufarto nuotr.

2. Šarvuočiai bus patobulinti - jie turės Izraelio gamybos bokštelius, pabūklą ir prieštankines raketines sistemas.

3. Raketos efektyvios – iki 4 km atstumu.

"Boxer" / BFL /A.Ufarto nuotr.

4. Mašinų pirkimo ir išlaikymo kaina – maždaug 400 mln. eurų.

5. Pirmosios pėstininkų kovos mašinos Lietuvą pasieks 2017 m.

6. Derybos su gamintojais ir šarvuočių „Boxer“ pirkimas bus vykdomos per tarptautinę įsigijimų organizaciją OCCAR, kuriai už šią paslaugą Lietuva sumokės apie 3 mln. eurų.

E. Žygaičio nuotr.

Apie 70 proc. karinių aljansų netesi įsipareigojimų ginti užpultus savo partnerius. Bet tai nereiškia, kad aljansai nereikšmingi, nes gerų aljansų tiesiog niekas nepuola. Kuris geras? Tas, kurio šalys tarpusavyje prekiauja.

Aušra LĖKA

Kas būtų, jeigu būtų: jei Lietuva susidurtų su realia grėsme, ar tikrai suveiktų NATO sutarties 5-asis straipsnis ir mėgstamiausia Lietuvoje prezidento George‘o W.Busho citata: „Visi, kas Lietuvą pasirinks savo priešu, taps ir JAV priešais“?

Po Rusijos karinių marširavimų visai netoli Lietuvos, Krymo okupacijos bei aneksijos ir invazijos Rytų Ukrainoje tokių diskusijų su nemaža doze abejonių kilo ne tik Lietuvoje.

„Bet sėkmingas karinis aljansas – ne tas, kurio narės, kilus pavojui, suteikia viena kitai sutartą pagalbą, bet tas, kurio narės su tokiais pavojais nesusiduria. Sėkmingi aljansai – tie, kurie atgraso antpuolius“, – pabrėžia politologas dr. Vincentas Vobolevičius.

Kodėl potencialūs priešininkai turėtų patikėti, kad karinis aljansas nėra vertas mažiau nei popierius, ant kurio jis pasirašytas?

Itin svarbus karinių aljansų patikimumo ir saugumo užtikrinimo komponentas, paverčiantis karinį susitarimą įtikinamu įsipareigojimu, yra ekonominė integracija – tokią išvadą padarė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas V.Vobolevičius ir šio universiteto absolventė Greta Gerazimaitė, ištyrę daugiau kaip pusšimčio metų karinių aljansų dvišalius ekonominius santykius ir jų indėlį į saugumo politiką.

Šis tyrimas bus paskelbtas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ 2015 m. numeryje.

Neginti – nuostolinga

Tyrėjai apskaičiavo, kad tik 52,5 proc. dvišalių terminuotų abipusio karinio bendradarbiavimo susitarimų, sudarytų 1945–2003 m., nepažeidė sutartų įsipareigojimų. Užsienio tyrėjai, ėmę dar platesnę imtį, yra konstatavę, kad savo pažadų ginti užpultas partneres netesi net 70 proc. karinių aljansų.

O įgyvendinti tokių aljansų siekiamybę – atgrasyti potencialų agresorių nuo puolimo – gali tik garantijos, kad sąjungininkės ne tik turi nemenką karinę galią, bet iš tiesų ateis viena kitai į pagalbą. Užsienio mokslininkai tokiai tezei pagrįsti pateikia ir štai tokį pavyzdį: Vokietijos sprendimą 1939 m. pulti Lenkiją lėmė ne jos sąjungininkių – Anglijos ir Prancūzijos – karinės galios stoka, bet Hitlerio įsitikinimas, kad didžiosios Europos šalys netesės savo įsipareigojimo jai padėti.

ISM mokslininkų tyrime įrodyta, kad didėjančios prekybos tarp aljanso narių apimtys kaip tik ir yra tas potencialiems jų priešininkams siunčiamas signalas, jog karinę sutartį sudariusios valstybės ateis viena kitai į pagalbą, ir tokiu būdu mažina tikimybę, kad prieš kurią nors iš jų bus panaudota karinė agresija.

Kodėl prekybos sutartys – saugumo garantija, atsakymas paprastas: gindamas sutarties partnerę gini ir savo valstybės bei jos piliečių (vadinasi, rinkėjų) ekonomines investicijas į dvišalius prekybos santykius. O jei politikai nepaisys savo rinkėjų interesų, tai jiems gali pridaryti ir politinių nuostolių rinkimuose.

Kariniai ir prekybiniai susitarimai visais laikais netgi neretai susipina. Kariniuose susitarimuose numatomas prekybos tarp aljanso narių liberalizavimas. O regioniniai prekybos susitarimai taip pat dažnai turi karinių sutarčių požymių – prekiaujančios valstybės pasižada nekariauti tarpusavyje ir neremti trečiųjų šalių išpuolių prieš jų prekybos partnerius.

Tarpusavio prekyba sąjungininkių vidaus politikoje sukuria interesų grupes, kurios patirtų didelių nuostolių, jų ekonominę partnerę – kitą aljanso valstybę užpuolus trečiosioms šalims. Šios interesų grupės atidžiai stebi politinių lyderių elgesį sąjungininkių atžvilgiu, o įtarę, kad nesilaikoma įsipareigojimų, bando daryti jiems įtaką, taip gindami savo verslo interesus. Ir, atvirkščiai, tikėdamasis draugiškų santykių su aljanso partneriais verslas investuoja į prekybą sąjungininkių rinkose.

Verslo organizacijų disponuojami dideli ištekliai ir politinės veiklos patirtis atbaido politikus nuo noro nesilaikyti gynybinių įsipareigojimų. Šios organizacijos daro daugiau įtakos užsienio politikos formavimui nei ekspertai, profsąjungos ar viešoji nuomonė.

Įsipareigojimų laužymas reiškia ir prarastas išlaidas, kurias valstybė investavo į karinio aljanso galios stiprinimą. Pavyzdžiui, didelis NATO valstybių karinių pajėgumų koordinavimas – bendros karinės pratybos, ginkluotės suvienodinimas kainuoja brangiai. Todėl investuodami į bendrų gynybos pajėgumų plėtrą Aljanso lyderiai siunčia įtikinamą signalą savo oponentams apie pasiryžimą ginti sąjungininkes. Tai viena priežasčių, leidusių NATO valstybėms iki šiol nepatirti nė vieno antpuolio prieš savo teritoriją.

„Vertindami išlaidas, kurias karinė agresija sukeltų ekonomiškai integruotų valstybių verslo bendruomenėms ir viešiesiems finansams, taip pat iš jų kylančius galimus politinius praradimus tų valstybių politiniams lyderiams, manome, kad ekonominė integracija tarp karinio aljanso narių suteikia jų lyderiams paskatų ginti savo sąjungininkes ir atgraso potencialius agresorius nuo tokių aplinkybių eskalavimo“, – tyrimo išvadas dėsto V.Vobolevičius.

Baltijos šalims prekiaujant verta vienytis

Logiška manyti, kad intensyvi prekyba su visais NATO nariais užtikrintų didesnį sąjungininkės saugumą. Antra vertus, intensyvi prekyba su visais, ypač geografiškai tolimais ir nedideliais partneriais, gali prieštarauti ekonominei logikai. Tad ar gali šio Aljanso šalys džiaugtis prekybos atgrasomuoju poveikiu prekiaudamos tik su kai kuriais iš savo karinių sąjungininkų? Jei taip, su kuriais?

Tyrėjai mano, kad prekybos augimas tarp kariniu požiūriu galingos ir ne tokios stiprios sąjungininkės neduoda daugiašaliam aljansui papildomo patikimumo. Labiausiai apsimoka skatinti prekybą su panašius politinius ir ekonominius interesus turinčiomis apylygio ekonominio svorio kaimyninėmis aljanso partnerėmis.

Analizuojant tokius daugiašalius aljansus, kaip NATO, kuriame yra didelių partnerių (JAV) ir nedidelių šalių (Lietuva, Latvija, Estija), tikimybė, kad Lietuva per savo eksportą sugebėtų sukurti JAV stiprų lobizmą, litin maža, nes JAV labai didelė konkurencija ir šioje srityje neįmanoma prilygti, pavyzdžiui, Izraelio lobistams.

V.Vobolevičiaus manymu, prekiauti su JAV, žinoma, reikia, bet saugumo aspektu diplomatiniai kanalai, politinis ir karinis bendradarbiavimas efektyvesnis nei prekybinis, juolab daug prekiauti ekonomiškai neparanku ir dėl didelio atstumo.

Vokietija yra palyginti arti Lietuvos, todėl mes su ja daug prekiaujame, tai apsimoka ekonomiškai. Kita vertus, Vokietija taip pat yra didžiulė – Lietuva, kaip rinka, jai niekada nebus tokia svarbi, kad tos šalies politikai dėl ekonominių motyvų imtųsi ginti mūsų šalį.

V.Vobolevičius pabrėžia, kad reikėtų turėti galvoje, jog Vakaruose Baltijos šalys laikomos kaip vienetas, todėl joms vertėtų susivienyti bandant daryti įtaką Vokietijai – organizuoti bendras verslo misijas, bendrus konsorciumus, kartu prekiauti. Tai padėtų sulaukti didesnio Vokietijos suinteresuotumo užtikrinti savo prekybos partnerių Baltijos šalyse saugumą, o šiam tikslui susivienijusi kiekviena šalis atskirai turėtų naudos, nes kooperuodamasi sumažintų tam skirtas išlaidas.

Vis dėlto, pasak V.Vobolevičiaus, Baltijos šalių bendros pastangos ekonominiais kanalais daryti poveikį Vokietijai gal ir duotų saugumo dividendą mūsų regionui, bet ir tai lieka neaišku, ypač matant Vokietijos flirtą su Rusija dėl energetikos išteklių.

ISM tyrėjų analizė rodo, kad tos valstybės, su kuriomis mums būtų tikslinga plėtoti prekybinius ryšius dėl saugumo sumetimų, – tai Rytų ir Vidurio Europa. Tai netoli nuo Lietuvos, o prekyba su regiono valstybėmis yra ekonomiškai naudinga.

Antra, daugelis jų nėra tokios didelės ekonomikos, kaip JAV ar Vokietija, todėl plėtojant ekonominius ryšius su šiomis šalimis galima tikėtis daryti poveikį jų politiniams procesams. O tokį poveikį daryti reikia, nes, pavyzdžiui, neaišku, ar Lenkija matys interesą ginti Lietuvą, o ji čia galėtų reikšmingai padėti. „Reikėtų kalbėti ir apie apskritai santykių gerinimą su Lenkija, ypač dabar, kai Rusija akivaizdžiai bando skaldyti šio regiono valstybes. Gerinti santykius reikėtų ir su kitomis šio regiono NATO narėmis – Čekija, Slovakija“, – pabrėžia V.Vobolevičius.

Lietuvos prekybos apimtys su Lenkija ar Latvija, iš dalies – su Vokietija (jei Baltijos šalys čia susivienytų) gali daryti poveikį šių šalių sprendimų priėmėjams, o jie priimant NATO sprendimus jau gali bandyti paveikti JAV.

Rusija spaudimo arsenalą išnaudojo

Ką Lietuvos saugumui reiškia dar neseniai buvę itin glaudūs santykiai su Rusija ir Baltarusija? Pavadinti „kalbančiomis dešromis“ ir panašūs verslininkai spaudė Lietuvos valdžią, kad ši palaikytų geresnius santykius su šiomis šalimis ir taip užtikrintų jų verslo interesus.

„Toks priklausomumas, kokį Lietuva patyrė nuo Rusijos praėjusio amžiaus pabaigoje, buvo labai ydingas. Kita vertus, Rusijos ir Baltarusijos ekonomikos gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos, tad, pavyzdžiui, jei kiltų sunkumų euro zonoje, Rusijai tai nebūtinai atsilieptų. Vadinasi, palaikyti ekonominius santykius su šiomis šalimis verta, bet ne tokio lygio, koks buvo prieš dešimtmetį“, – vertina V.Vobolevičius.

Juolab, atkreipia dėmesį politologas, didindama spaudimą Lietuvai Rusija jau priėjo daug ribų: naftotiekis „Družba“ uždarytas, bet naftą Lietuva gauna kitais kanalais, „Gazprom“ nebegali mūsų varyti į kampą, nes turime suskystintų dujų terminalą. „Lietuviai po truputį išsilaisvina iš Rusijos įtakos, rusai jau išnaudojo savo spaudimo priemonių arsenalą. Lietuvos derybinės pozicijos dabar geros. Rusija gali užsakinėti straipsnius žiniasklaidoje ar jų lobistai bandyti daryti įtaką, bet Lietuvos sprendimų tai nebelemia“, – sako V.Vobolevičius.

Tačiau kai kurių Vakarų valstybių flirtas su Rusija kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, Vokietija, priešingai nei Lietuva, nėra sumažinusi savo priklausomybės nuo rusiškų dujų. O maža Lietuva Vokietijai sunkiai gali daryti tokį poveikį, kuris atsvertų Rusijos energetinių išteklių įtaką.

Tačiau gera žinia: ISM tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad NATO šalių niekas neturėtų pulti, nes priešininkui faktas akivaizdus – jis gautų vieningą atkirtį. Nėra NATO šalių, kurios mus gintų ir kurios negintų, bet verta žinoti, kad intensyvi dvišalė prekyba – tarsi dvigubas lobizmas.

Vis dėlto, nors Lietuvos eksporto ir importo proporcijos per pastaruosius 20 metų ES ir NVS susikeitė vietomis, Rusija – toli nuo kitų atsiplėšęs vis dar artimiausias mūsų partneris. Iškalbingas faktas.

Scanpix

Rusija išgirdo dvi žinias: neprastą ir labai blogą. Nieko baisaus, kad NATO durys atsiveria ir Juodkalnijai. Blogai – kad nauja NATO teritorijos dalimi gali tapti vos už 200 kilometrų nuo Klaipėdos esanti Gotlando sala, į kurią jūrininkai pučiant palankiems vėjams kartais nuplaukia net burlentėmis.

Rima JANUŽYTĖ

Praėjusį pirmadienį JAV viceprezidentas Joe Bidenas telefonu Juodkalnijos premjerui Milo Dukanovičiui garantavo, kad Vašingtonas palaiko šios šalies siekį tapti NATO nare. Galutinis sprendimas dėl Juodkalnijos narystės turėtų būti priimtas gal net jau gruodžio mėnesį per NATO susitikimą.

Juodkalnija – viena greičiausiai narystės NATO link besiiriančių valstybių, tokį norą deklaravusių 2010 m., o Naujuosius metus galbūt švęsiančių jau amerikietiškų fejerverkų lietuje. Juodkalnija daugelio vadinama tiesiog idealia NATO kandidate.

Viena vertus, narystę Aljanse palaiko dauguma šios šalies gyventojų. Kita vertus, Juodkalniją kelionėje NATO link globėjiškai lydi Didžioji Britanija ir Slovakija, kurios lyderiai neatlyginamai eina Juodkalnijos advokatų pareigas. Dar svarbiau tai, kad Juodkalnijos narystė NATO nepriverčia virptelėti nė vieno Rusijos raumenėlio: Kremliui nė motais, kad NATO plečiasi kažkur atokiau nuo jo sienų, o jei dar ir nedislokuos NATO bazių, tuomet – į sveikatą.

Tačiau Juodkalnijos narystė – toli gražu ne pats svarbiausias su NATO plėtra susijęs klausimas. Jis gali visiškai nublankti, jeigu gruodį bus sprendžiama dėl Švedijos narystės šioje transatlantinėje organizacijoje.

Tai, kad už narystę NATO pasisako Švedijos centro dešinioji koalicija, niekam nekelia nuostabos. Dar neseniai Centro partijos lyderė Annie Lööf pareiškė, kad Švedija negalėtų ilgai gintis, jeigu jai kiltų rimta karinė grėsmė, todėl NATO yra geriausias būdas padidinti šalies saugumą.

Daug didesnę nuostabą kelia tai, kad apie NATO prabilo ir anksčiau dėl narystės Aljanse griežtai skeptiškai pasisakydavusi Švedijos socialdemokratų partija. Regis, ji nutarė išsinerti iš kategoriško apdaro ir pakeisti požiūrį. Švedijos kairieji prieš kelias savaites pareiškė, kad Švedija artimiausiu metu galėtų prisijungti prie NATO. Bet tik tuo atveju, jeigu drauge su ja į Aljansą už parankės įžengtų ir Suomija. Nebūtų kairieji – individualus veiksmas jiems atgrasus. Tačiau tokia pozicija nėra nauja: Švedija ir Suomija dešimtmečiais kartojo, kad jei kada ir šautų į galvą tapti NATO narėmis, tai tik drauge. Skirtumas tas, kad iki šiol tokie pasvarstymai nebuvo vertinami pernelyg rimtai.

Debatai visuomenėje

Iki šiol Suomija ir Švedija drauge su Austrija, Šveicarija ir Airija sudarė nedidelį neutralumą pasirinkusių Europos Sąjungos šalių būrelį.

Po didžiulių teritorinių nuostolių XIX a. pradžioje Švedija buvo nutarusi nebesivelti į jokius karinius konfliktus ne tik su Rusija, bet ir su kitomis valstybėmis. Tokios pozicijos ji laikėsi per abu pasaulinius karus, nors Antrojo pasaulinio karo metais finansiškai (tiksliau, be pertrūkio tiekdama geležies rūdą) rėmė vokiečius ir moraliai palaikė su SSRS žūtbūtinėje kovoje susirėmusius suomius.

Tačiau pastaruoju metu narystė NATO nebėra karšta bulvė Švedijos užsienio politikos darbotvarkėje. Juolab kad kitomis formomis ši šalis su NATO bendradarbiauja jau seniai.

Švedija su NATO vykdo bendrą Partnerystės taikai programą, dalyvauja įvairiose NATO pratybose, tačiau nėra visiškai integruota – kitoms NATO narėms Švedija nėra niekuo įsipareigojusi, o ir jos negina Lietuvoje bene geriausiai žinomas NATO 5-asis straipsnis.

Kita vertus, nors Švedijos dalyvavimą bendruose NATO projektuose šalies visuomenė vertina daugiau mažiau tolerantiškai, narystės klausimas vis dar yra itin jautrus, nes švedai nepaprastai didžiuojasi savo neutralumu.

Oficialiai neutrali Suomija irgi ne kartą svarstė galimybę prisijungti prie NATO, tačiau, vos suformuluoti aukščiausių šalies politikų, ketinimai įsilieti į Aljansą bemat sulaukdavo ypač griežtos šalies visuomenės ir opozicinių Suomijos partijų kritikos.

Skaidrumu garsėjančios Šiaurės šalys su NATO susijusius reikalus kartais net slepia nuo visuomenės, nors kitais klausimais šiame regione tai tikrai nėra įprasta praktika. Pavyzdžiui, 2006 m. pabaigoje Švedijos ir Suomijos vyriausybių sprendimai stiprinti bendradarbiavimą su NATO ir prisijungti prie NATO greitojo reagavimo pajėgų buvo paskelbti tik 2007 m. kovą, jau po Suomijos parlamento rinkimų.

Suomijoje gajus požiūris, kad su Rusija verčiau nesipykti, ir dėl to „kalta“ liūdna jos istorija. Suomija, kuri ne tik patyrė daugiau kaip šimtmetį trukusią carinės Rusijos okupaciją, o paskui ypač skaudžiai nukentėjo nuo Kremliaus agresijos per 1939–1940 m. Žiemos karą, Rusijos visuomet privengia. Netgi Antrojo pasaulinio karo metais Suomija, iš pradžių kovojusi vokiečių pusėje, supratusi, kad tai baigsis pragaištingai, karo pabaigoje metėsi į priešingą stovyklą.

Šaltojo karo laikotarpiu Helsinkis irgi laikėsi pozicijos, kad Maskva toleruos Suomijos nepriklausomybę, jeigu ši susilaikys nuo aktyvaus karinio bendradarbiavimo su Vakarais.

Atviriau apie galimybę kada nors ateityje prisijungti prie NATO Suomijos politikai ėmė kalbėti po to, kai Rusija užpuolė Gruziją, o Krymo aneksija tokioms kalboms suteikė visai naują atspalvį.

„Rusijos agresija aneksuojant Krymą buvo reikalinga tam, kad atvertų akis Šiaurės valstybių vadovams, galbūt ir didelių Europos valstybių vadovams, kad šie suprastų, kokios iš tikrųjų yra Putino užmačios ir kam modernizuojama Rusijos kariuomenė. Iki 2020 m. kariuomenei modernizuoti planuojama skirti per 600 mlrd. eurų“, – dar pernai sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.

Lanksčioji Suomija

Išimtinai kariniu požiūriu Švedija ir Suomija, tapdamos NATO narėmis, įgytų papildomų pajėgumų ir diplomatinį užnugarį, tačiau „Stratfor“ analitikai mano, kad formaliai karinės pusiausvyros tarp Rusijos ir NATO tai veikiausiai nesutrikdytų. Švedijos ir Suomijos kariai ir taip atitinka NATO standartus, tad svarbus čia tik politinis signalas, kurį Švedija ir Suomija pasiųstų NATO.

„Nereikia net konkrečių žingsnių narystės link – pakanka jau vien viešojoje erdvėje apie tai prasidedančios diskusijos, kuri pasiekia ir Rusijos ausis, leisdama jai suprasti, kad Europos šalys galimos Rusijos agresijos akivaizdoje yra solidarios“, – teigia „Stratfor“.

Rusija jau pareiškė, kad Švedijos pastangas prisijungti prie NATO vertintų kaip tiesioginę grėsmę. Rusijos užsienio reikalų ministerija patikino, kad toks Švedijos sprendimas turėtų politinių, karinių ir užsienio politikos pasekmių, reikalaujančių atsakomųjų Rusijos veiksmų. Tokia ministerijos pozicija sukėlė ir nedidelį diplomatinį kivirčą: Švedija išsikvietė pasiaiškinti Rusijos ambasadorių.

Apskritai Švedija, siekdama kuo mažesnio Rusijos energetinio įsigalėjimo Baltijos jūros regione (ką jau kalbėti apie kokius nors karinius veiksmus) laikosi palyginti kietos diplomatijos ir nevengia aštresnės retorikos. Prieš pradedant projektą „Nord Stream“ Švedijos politikai atvirai kalbėjo, kad reikia labai didelės tolerancijos norint patikėti, kad kartu su kompresorine prie Švedijos krantų rusai nepastatys ir savo elektroninių žvalgybos įrenginių.

Kai praėjusią žiemą Rusijos koncernas „Gazprom“ su Vokietijos EON, Nyderlandų „Shell“ ir Austrijos OMV pasirašė ketinimų protokolą iki Vokietijos nutiesti dvi papildomas „Nord Stream“ gijas, kurios vamzdyno metinį pralaidumą padidintų 55 mlrd. kubinių metrų, Švedijoje kilo nauja diskusijų banga. „Nord Stream-2“ Rusijai atveria naujas galimybes statyti elektroninės žvalgybos įrenginius Baltijos jūroje, be to, prieštarauja Europos Komisijos siekiui mažinti ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Tačiau tik tapusi NATO nare Švedija galėtų sujaukti ne tik Rusijos karines ambicijas Baltijos regione, bet ir jos energetinius užmojus.

Nė sakyti nereikia, kad Rusija yra prieš Švedijos narystę NATO. Bet dar labiau ji niršta dėl Suomijos, kuri yra ranka pasiekiama iš Sankt Peterburgo, o jei Suomija prisijungtų prie Aljanso, Baltijos regione Rusija stovėtų prieš tikrą NATO sieną. Štai kodėl Rusija tiesiog nenustygsta vietoje. Vienas akivaizdžiausių įtampos rodiklių yra nuolat pasikartojantys jos naikintuvų vykdomi Suomijos oro erdvės pažeidimai. Per paskutinę rugpjūčio savaitę Rusijos orlaiviai Suomijos oro erdvę pažeidė tris kartus.

Panašiai Rusija elgiasi ir Švedijos atžvilgiu, tačiau skirtumas tas, kad švedams Rusija kelia kur kas mažiau nerimo nei suomiams.

Suomiai dabar nuolat jaučia Rusijos kvėpavimą į veidą, o turint galvoje dar ir artimus prekybinius santykius, kurių nesugebėjo sugriauti net ES sankcijų politika, suomių retorika NATO atžvilgiu yra daug atsargesnė nei švedų. Rusija yra antra didžiausia Suomijos eksporto ir importo rinka.

Suomijos viešųjų reikalų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Charly Salonius-Pasternakas įsitikinęs, kad Suomijai nusprendus tapti NATO nare būtų pažeista daug dešimtmečių galiojusi „tvarka“, kurios esmė – savotiškai draugiški dvišaliai santykiai: „Antrojo pasaulinio karo metais nusistovėjo suvokimas, kad mažai valstybei, esančiai greta didžiulės, didžiausia nepriklausomybės garantija yra geri santykiai su didžiuoju kaimynu.“

Jis aiškina, kad eiliniam suomiui nėra nieko neįprasto visą savaitę prekiauti kailiais su partneriais iš Rusijos, o savaitgalį dalyvauti atsargos karių mokymuose, – Švedijoje toks elgesys būtų sunkiai įsivaizduojamas.

Atitinkamai bendrą Švedijos ir Suomijos nusiteikimą atskleidžia ir švedų bei suomių apklausos. Švedijoje narystę NATO palaiko maždaug trečdalis gyventojų, be to, ši visuomenės dalis nuolat didėja, o štai Suomijoje norinčiųjų įsilieti į Aljansą kol kas yra vos penktadalis. Vasario mėnesį dienraščio „Helsingin Sanomat“ užsakymu atliktoje apklausoje už narystę NATO pasisakė 20 proc. suomių – maždaug tiek pat, kiek ir 2002-aisiais.

Strimgalviais į Gotlandą

Lietuviai puikiai prisimena, kiek laiko bet kuriai valstybei trunka pastangos tapti NATO nare. Štai Ukrainoje dabar prasidedanti diskusija dėl šalies narystės Aljanse vaisių gali duoti po dešimtmečio ar net dar vėliau. Juodkalnija ne veltui vadinama spartuole, nes šią distanciją įveiks gal tik per penkerius metus. Tačiau visi supranta, kad Švedijos ir Suomijos atveju būtų veikiama tiesiog žaibiškai. Nors Švedijos socialdemokratai ant stalo dar nepadėjo jokių popierių, NATO užkulisiuose kalbama, kad, švedams pareiškus ketinimą, narystės Aljanse klausimas būtų svarstomas jau gruodį – per tą patį susitikimą, kuriame bus sprendžiamas ir Juodkalnijos narystės likimas.

„Žvelgiant iš NATO perspektyvų Švedijos ir Suomijos narystė būtų ypač naudinga. Be to, tikėtina, kad jų narystei nesipriešintų kitos NATO narės“, – įsitikinę „Stratfor“ analitikai.

Vis dėlto toks skubėjimas susijęs ne vien su biurokratinių kliūčių nebuvimu. Švedijos analitikų vertinimu, Švedijos narystė NATO išvaduotų Aljansą nuo galvos skausmo dėl Švedijai priklausančios Gotlando salos, esančios beveik pačiame Baltijos jūros viduryje. Kol Švedija nėra NATO narė, Aljansas neprivalo ginti šios salos užpuolimo atveju. Tačiau vis tiek tai turėtų daryti, nes nebūtų nieko blogiau karo strategijos požiūriu, kaip leisti Gotlande išsilaipinti ir čia įsikurti Rusijos kariuomenei.

„Strategiškai Gotlandas būtų ideali vieta Rusijai pradėti karinius veiksmus prieš Baltijos šalis. O taip nutikus NATO narėms būtų labai sudėtinga apginti Lietuvą, Latviją ir Estiją“, – sutartinai tikina Švedijos politologai, atkreipdami dėmesį, kad  užimti Gotlandą Rusijai būtų nepaprastai naudinga, jei ji turėtų kėslų Baltijos šalyse. „Gotlando praradimas Švedijai būtų blogai. Bet NATO tai būtų tikras košmaras“, – įsitikinęs švedų apžvalgininkas Ezra Kaplanas.

Jeigu Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis, tai pakeistų visą galimo karinio NATO susirėmimo su Rusija Baltijos regione paveikslą. Užuot judėjusios sausuma į Lietuvą iš Lenkijos arba rizikavusios plaukti Rusijos kontroliuojamais vandenimis, NATO pajėgos galėtų pasiekti Baltijos šalis oru iš Gotlando. Tikėtina – laiku.

„Tai reiškia, kad Rusijai reikėtų iš esmės peržiūrėti visą savo karinę doktriną“, – neabejoja JAV Brukingso instituto analitikas Stevenas Piferis.

Aljansas pirmą kartą ne tik visiškai kontroliuotų Baltijos jūrą, bet ir izoliuotų Sankt Peterburgą bei Karaliaučių – vienintelius patogius šiltavandenius Rusijos vartus į Atlantą. Tai jau smūgis Rusijai žemiau juostos. Ten būti mušama Rusija tikrai nemėgsta, tad visais balsais ir per visus kanalus spiegia, kad „Monopolio“ žaidimas dar nebaigtas, ir dar nežinia, kas pirmas įsmeigs vėliavą Gotlande.

BFL

3 klausimai Krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui

– Kuo paaiškinti savanorių gausą Klaipėdoje ir Šiauliuose? Ar šie regionai išskirtiniai? Kur dar ketinama stabdyti šaukimą?

– Privalomąją pradinę karo tarnybą savanoriškai atlikti norinčių asmenų skaičius priklauso nuo įvairių aplinkybių ir galimų veiksnių: pavyzdžiui, gyventojų nuotaikos, kariuomenės verbuotojų darbo ir t.t.  Remiantis 2014 m. gruodžio mėn. atliktų apklausų duomenimis, į klausimą „Kaip Jūs manote, ar Lietuvos piliečiai, jei reikėtų, turėtų būti apmokyti ginti Lietuvą?“, „taip“ atsakė net 81,5 proc. Lietuvos gyventojų. Tai  greičiausiai  reiškia, kad didžioji dalis savanorių nori mokytis apginti tėvynę, jiems yra svarbus savo krašto saugumas. Be to, didesnis savanorių skaičius Klaipėdoje ir Šiauliuose gali būti ir dėl to, kad kariuomenė yra labiau matoma šiuose miestuose. Pavyzdžiui, Šiauliuose veikia Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazė, dislokuota NATO oro policijos misija,  taip pat čia dažnesni Lietuvos ir sąjungininkų karių ryšiai ir bendravimas su visuomene. Klaipėdoje sutelktos Lietuvos karinės jūrų pajėgos, pajūryje įsikūręs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas, Kairių poligonas, kiti daliniai.

Tačiau tiksliau atsakyti į šį klausimą bus galima atlikus šių metų šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą  analizę. Planuojama, kad artimiausiu metu reikiamas šauktinių skaičius bus surinktas Alytaus – Marijampolės ir  Kauno regionuose. Tačiau ir toliau kviečiame vaikinus ir merginas registruotis savanoriais privalomajai pradinei karo tarnybai atlikti.

– Kokios didelio savanorių srauto priežastys? Ar lemia tarptautinė padėtis? Ar tai kaip nors susiję su stojimu į aukštąsias mokyklas?

– Pagrindinė priežastis yra Lietuvos jaunuolių nusiteikimas atlikti pareigą tėvynei, geras Lietuvos kariuomenės vertinimas, palankios tarnybos sąlygos. Be abejonės, labai svarbi ir tarptautinė,  geopolitinė situacija, taip pat pat ir paskatinimų tarnaujantiems Lietuvos kariuomenėje visuma.

– Koks yra tautinių  bendrijų – lenkų, rusų aktyvumas einant į kariuomenę savanoriais?

–        Lietuvos kariuomenėje, Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnauja įvairių tautybių Lietuvos piliečiai. Jų pasiskirstymas labai artimas statistiniam Lietuvos tautinių bendrijų atstovavimui.

?

– Privalomąją pradinę karo tarnybą savanoriškai atlikti norinčių asmenų skaičius priklauso nuo įvairių aplinkybių ir galimų veiksnių: pavyzdžiui, gyventojų nuotaikos, kariuomenės verbuotojų darbo ir t.t.  Remiantis 2014 m. gruodžio mėn. atliktų apklausų duomenimis, į klausimą „Kaip Jūs manote, ar Lietuvos piliečiai, jei reikėtų, turėtų būti apmokyti ginti Lietuvą?“, „taip“ atsakė net 81,5 proc. Lietuvos gyventojų. Tai  greičiausiai  reiškia, kad didžioji dalis savanorių nori mokytis apginti tėvynę, jiems yra svarbus savo krašto saugumas. Be to, didesnis savanorių skaičius Klaipėdoje ir Šiauliuose gali būti ir dėl to, kad kariuomenė yra labiau matoma šiuose miestuose. Pavyzdžiui, Šiauliuose veikia Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazė, dislokuota NATO oro policijos misija,  taip pat čia dažnesni Lietuvos ir sąjungininkų karių ryšiai ir bendravimas su visuomene. Klaipėdoje sutelktos Lietuvos karinės jūrų pajėgos, pajūryje įsikūręs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas, Kairių poligonas, kiti daliniai.

Tačiau tiksliau atsakyti į šį klausimą bus galima atlikus šių metų šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą  analizę. Planuojama, kad artimiausiu metu reikiamas šauktinių skaičius bus surinktas Alytaus – Marijampolės ir  Kauno regionuose. Tačiau ir toliau kviečiame vaikinus ir merginas registruotis savanoriais privalomajai pradinei karo tarnybai atlikti.

– Kokios didelio savanorių srauto priežastys? Ar lemia tarptautinė padėtis? Ar tai kaip nors susiję su stojimu į aukštąsias mokyklas?

– Pagrindinė priežastis yra Lietuvos jaunuolių nusiteikimas atlikti pareigą tėvynei, geras Lietuvos kariuomenės vertinimas, palankios tarnybos sąlygos. Be abejonės, labai svarbi ir tarptautinė,  geopolitinė situacija, taip pat pat ir paskatinimų tarnaujantiems Lietuvos kariuomenėje visuma.

– Koks yra tautinių  bendrijų – lenkų, rusų aktyvumas einant į kariuomenę savanoriais?

–        Lietuvos kariuomenėje, Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnauja įvairių tautybių Lietuvos piliečiai. Jų pasiskirstymas labai artimas statistiniam Lietuvos tautinių bendrijų atstovavimui.

Religija ir kariuomenė. Mechanizuotoje pėstininkų brigadoje Rukloje ketverius metus tarnavęs, o prieš daugiau nei metus į atsargą išėjęs profesionalus karys Ruslanas yra katalikas, tuokėsi bažnyčioje ir reguliariai lankosi mišiose. Tačiau tarnybos kariuomenėje metu su katalikišku mokymu ir sielovada jam susidurti neteko – su čia dirbusiu kapelionu bendravo vos kelis kartus, bet emocinis tarpusavio ryšys taip ir neužsimezgė.

„Kapelionas pas mus darydavo tik tai, kas yra tiesiogiai susiję su kariuomene, – per rikiuotes perskaitydavo ištrauką iš Šventojo Rašto, pasakydavo porą žodžių, palinkėdavo sėkmės. Per ketverius tarnybos metus negirdėjau nė vieno atvejo, kad kas nors būtų kreipęsis pagalbos į kapelioną, kaip psichologą. Kariuomenėje yra psichologas, atsakingas už įvairias tokio pobūdžio problemas“, – pasakoja į atsargą išėjęs karys.

Pasak jo, religinis aspektas kario kasdienybėje beveik neegzistuoja, nes kariuomenėje yra statutas, pagal kurį kareivis privalo gyventi ir dirbti, o visi nestatutiniai gyvenimo aspektai – mažai svarbūs. Nors didžioji dalis karių yra tikintys, jiems kur kas patogiau savaitgalį apsilankyti savo parapijos bažnyčioje namuose, nei laukti apeigų kareivinėse.

Iš tiesų apklausos rodo, kad 81 proc. kariuomenėje tarnaujančių karių yra tikintys, o tarp jų beveik devyni iš dešimties nurodo esantys Romos katalikai. Tačiau, kario tikinimu, per ketverius metus niekas nedėstė ir nesupažindino su katalikišku požiūriu, kaip kariui derėtų teisingai elgtis.
„Mes laikomės Ženevos konvencijos. Kapelionas kariuomenėje neturi didesnės nei simbolinė reikšmės – ateina per šventes, palaimina. Čia žmonės tiki Dievą, bet nelabai sureikšmina to, kad reikia kreiptis į kapelioną, visi patys eina į bažnyčią“, – įsitikinęs Ruslanas.

Kapelionai sekmadieniais laiko mišias, dalyvauja visuose kariuomenės renginiuose, o kiekvieną pirmadienį per rytinę rikiuotę taria žodį ir skaito ištrauką iš Šventojo Rašto.

Kitas penkerius metus Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis karys pasakoja, kad su kapelionu vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas kareivis. „Su kapelionu man asmeniškai teko kažkiek susidurti, pats mišiose kartais dalyvauju. Šiaip kapeliono durys visada yra atviros“, – sako savo vardo nenorėjęs atskleisti karys.

Pasak jo, kapelionai padeda ir su sakramentais – kariai gali kreiptis dėl krikšto ar santuokos. Be to, kapelionas yra tarsi psichologas, su kuriuo, esant poreikiui, visada gali pasikalbėti. Bet pašnekovas prisipažįsta, kad pats dėl konkrečių problemų į kapelioną nėra kreipęsis. Negalėtų jis ir atsakyti, koks yra Katalikų bažnyčios mokymas apie karą.

„Gal kažkada kažkas ir pasakojo, bet nedrįsčiau sakyti, kad žinau. Esu buvęs pas kapelioną pasitarti – norėjau išsiaiškinti, kodėl bažnyčioje atliekamos kai kurios apeigos. Tai buvo įdomu. Yra kapelionų, kurie gerai išmano kitas religijas. Manau, kad kapelionai yra reikalingi. Žinoma, tai labai priklauso nuo konkretaus kapeliono asmenybės, kaip jis sugeba prieiti prie žmogaus. Kareiviai juk yra palyginti specifinė auditorija“, – aiškina pusmetį misijoje Afganistane praleidęs karys.

Ruslanas taip pat sutinka, kad kapelionas yra reikalingas, ir pabrėžia, kad ypač tai pasakytina apie tarptautines misijas. Čia kapelionas suteikia kariams tikėjimo savo jėgomis, gali padėti sužeistajam, jis reikalingas kario žūties atveju. Svetur kapelionas vykdo ir humanitarinę misiją – dirba su regiono vaikais, keliauja po kaimus, padeda gyventojams.

Būtent tarptautinių misijų metu, Ruslano įsitikinimu, kapelionų vaidmuo yra gerokai didesnis, nes kariai daugiausiai laiko praleidžia uždaroje teritorijoje. Kapeliono buvimas šalia kartais tiesiog praskaidrina nuotaika, su juo galima pasikalbėti įvairiomis temomis. Kiekvieną sekmadienį misijoje tarnaujantiems kariams kapelionas aukoja mišias. Ši atokvėpio valandėle kariui padėdavo atgauti psichologines jėgas, leisdavo pabūti su savimi, pamąstyti.

Kapelionų šiuo metu trūksta – Lietuvos kariuomenės ordinariate iš viso dirba devyni kapelionai, tarnaujantys 16-oje kapelionatų. Jie veikia teritoriniu principu, visos Lietuvos kariuomenės karinės pajėgos – Sausumos, Oro, Jūrų, Savanorių, Specialiųjų operacijų – turi savo kapelionus. Kai kurie kapelionai turi net po kelis dalinius. Tarkim, vienas kapelionas turi dalinių ir Panevėžyje, ir Šiauliuose, ir Kaune.

Planuojama, kad rudenį kariuomenė gaus daugiau kapelionų – yra keletas kandidatų, kuriuos dar būtina parengti. Kapelionu gali būti kunigas iš Lietuvos kariuomenės ordinariato, o norintieji tapti karo kapelionais iš kitų vyskupijų turi gauti savo vyskupo sutikimą ir siuntimą, taip pat būti geros sveikatos, įvykdyti fizinio pasirengimo normatyvus ir baigti karinio pasirengimo kursus. Anksčiau kai kurie kapelionai buvo siunčiami mokytis į užsienį, bet šiuo metu stengiamasi pagreitinti jų parengimo procedūrą.

Aktualus interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus Veilentas.

VEIDAS: Katalikų bažnyčios požiūriu, kas yra geras karys?

V.V.: Katalikų bažnyčia specifinės pozicijos neturi. Bažnyčia ir savo kariuomenės neturi, nebent tokia galime laikyti Vatikaną saugančią šveicarų gvardiją. O Bažnyčia rūpinasi karių, kaip visuomenės grupės, sielovada. Antrajame Vatikano susirinkime buvo priimtos tam tikros nuostatos, kad karys gali laikyti save tautų laisvės garantu, jeigu jis gina savo tėvynę, jei gina kitų prispaustųjų teises. Tai bendražmogiška pozicija, skelbianti, kad geras karys yra tas, kuris kovoja už teisingą reikalą. Egzistuoja vadinamoji teisingo karo doktrina – visada buvo giriamos pastangos, kai karys buvo nuskriaustųjų, teisingųjų pusėje.

VEIDAS: Tačiau kariai yra šiek tiek išskirtiniai, nes kariuomenėje dirba kapelionai, o juos vienija ordinariatas, prilygintas vyskupijai.

V.V.: Tai turi senas istorines tradicijas. Šiais laikais mes nieko išskirtinio nesugalvojome. Turbūt pirmieji kapelionai pasirodė dar Romos imperijoje vos įteisinus krikščionybę. Po Milano edikto jie su romėnų legionais žygiavo kartu. Kariai dvasiškai yra itin pažeidžiami – žūtys, sužeidimai, todėl jiems reikia ypatingos pagalbos, psichologinės paramos, tą ir daro kapelionai.

Kapelionų yra ir kitur – ligoninėse, universitetuose, bet kariuomenės ordinariatas yra labiau centralizuota struktūra, prilyginta vyskupijai, o kiti kapelionai to neturi. Karo kapelionai taip organizuoti todėl, kad kariai valstybės gyvenime vaidina išskirtinį vaidmenį. Tai kartais gali būti ir valstybės išlikimo klausimas – tik nuo karių priklauso, ar bus apginta valstybė. Užtai jiems ir skiriamas ypatingas dėmesys.

VEIDAS: Kokių daugiausia problemų kyla kariams? Dėl ko jie dažniausiai kreipiasi į kapelionus?

V.V.: Jei pasižiūrėtume į visų kariuomenių statutus, kapelionų vaidmuo yra labai panašus: kapelionas – įvairių lygių vadų patarėjas, padėjėjas moralės klausimais. Jam tenka ir kitokios funkcijos – patriotinio ugdymo, bendražmogiško auklėjimo. Šių dienų kariuomenėje, žinoma, kai kurios kapelionų funkcijos yra atkritusios.

Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos kariuomenėje kapelionai atliko labai svarbų šviečiamąjį vaidmenį, skaitydavo paskaitas. Į kariuomenę ateidavo kaimo vyrai, mokslų nedaug ragavę, jiems reikėjo bendražmogiškos patirties. Būtent kapelionams teko užpildyti ir išsilavinimo spragas. Šiandien į kariuomenę ateina gerokai labiau išprusę žmonės, galų gale turime internetą, kitų galimybių, tad šios kepelionų funkcijos nebereikia. Patarimas vadui, bendražmogiškas auklėjimas, tiesioginis bendravimas su kariais, diegiant krikščioniškas vertybes, apie kurias mes daug kalbame, yra pagrindinis kapeliono uždavinys šių dienų kariuomenėje.

VEIDAS: Kaip vyksta šis bendravimas?

V.V.: Net į kovinio rengimo planą įtraukiamos kapelionų paskaitos apie motyvaciją, krikščionišką lyderystę. Tačiau nebūtinai jos sudaro svarbiausią bendravimo dalį. Svarbu ir buvimas, bendravimas su kariais, kapelionas gali pasidalyti savo patirtimi, būti pavyzdžiu, kaip galima įveikti krizinę situaciją. Dabar kapelionų nėra tiek daug, kartais darbo krūvis tenka toks, kad fiziškai nespėji visko apvažiuoti, nes daliniai išsimėtę po visą šalį.

VEIDAS: Esate dalyvavęs tarptautinėje misijoje Afganistane. Su kokiais didžiausiais iššūkiais kariai susiduria ten, kuo kapelionai gali jiems padėti?

V.V.: Misijose aplinka kitokia, bendruomenė uždaresnė, mažoje erdvėje turi sutilpti daug žmonių. Kapelionų vaidmuo daugiausia yra padėti vadui išlaikyti dvasinį klimatą. Kariams per atstumą atsiranda įvairių problemėlių – kartais iš šeimos sužino kokių nors dalykų, vaikams kas nesiseka, žmogui reikia išsikalbėti. Visi turi savo darbų ir savo vargų, o kapelionas kartais būna tas žmogus, pas kurį galima ateiti pasikalbėti, pasitarti. Stengiamės kiek galėdami atlikti tą vaidmenį – stiprinti moralinį klimatą, išklausyti.

VEIDAS: Kada kareiviai kreipiasi į psichologą, o kada prašo kapeliono pagalbos?

V.V.: Nesame dubleriai – mes truputį kitaip prie žmogaus prieiname. Nesame ir konkurentai, greičiau bendradarbiai, tik šiek tiek skirtingomis priemonėmis dirbame su žmogumi. Kartais kariui norisi konfidencialumo, o psichologai ne visada gali tai suteikti, jie turi užpildyti tam tikrus dokumentus, paskui tai įrašoma į asmens bylą. Kapelionas nieko neįrašo. Apskritai darbo visi turime pakankamai.

VEIDAS: Ar supažindinate kareivius su Katalikų bažnyčios mokymu apie teisingą karą, tinkamą kario elgesį?

V.V.: Apie tai ypač kalbame prieš tarptautines misijas, aiškiname, kad kažkur vykdome misiją toli nuo  tėvynės, tačiau vis tiek ten giname savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, nes šių dienų pasaulis yra labai susijęs, ir veiksmas lygus atoveiksmiui. Kad ir būdami tame pačiame Afganistane, jei ten užtikriname saugumą, tas saugumas persiduos ir ateis iki mūsų per tūkstančius kilometrų. Ir atvirkščiai. Pasaulis šiais laikais labai susijęs. Kad ir kur būtum, galioja tie patys principai – humaniškumas, pagalba kitiems. Tai yra kario duona.

VEIDAS: Netrukus prie kariuomenės turėtų prisijungti šauktiniai kariai. Ar įžvelgiate skirtumų dirbant su jais ir profesionalais?

V.V.: Šauktiniai kariai žengs kariuomenėje pirmus žingsnius – didelės akys iš nuostabos ir panašiai, bet jie greit apsipras, o kapeliono reikalas – kad vaikinai išlaikytų dvasinę pusiausvyrą. Galbūt reikės šiek tiek daugiau pastangų, bet jie tokie pat vyrai. Didelio skirtumo nematau. Šauktiniams galbūt taikomi šiek tiek didesni apribojimai – kareivinių režimas, jie lieka uždaroje, mažesnėje erdvėje. Šiuo požiūriu tai yra tarsi nedidelis grįžimas į tarptautinių misijų aplinką.

Istorija

Lietuvos kariuomenės ordinaras, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas primena, kad pirmieji karo kapelionai Vilniaus bernardinų vienuoliai dalyvavo 1830 m. sukilime, dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863-iųjų sukilimą prieš Rusiją. Dvasinę pagalbą karo kapelionai aktyviai teikė ir vykstant nepriklausomybės kovoms, tarpukario Lietuvos kariuomenėje bei pokario rezistencijos metais.

Atkūrus nepriklausomybę, 2000-aisiais buvo pasirašytos trys Lietuvos ir Vatikano sutartys, viena iš jų – dėl kariuomenes ordinariato įsteigimo. Pirmuoju Lietuvos kariuomenės ordinaru popiežius Jonas Paulius II paskyrė vyskupą Eugenijų Bartulį.

Kokiais atvejais kariniai veiksmai yra pateisinami, o kada – smerkiami? Ir koks kariuomenės elgesys vertinamas kaip moralus?

Bažnyčios istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius pabrėžia, kad Bažnyčios pozicija konkrečių valstybių ar kariuomenių atžvilgiu yra niekaip nesusijusi ir ją būtina aiškiai atskirti nuo sielovados ar patarnavimo žmonėms, patekusiems į įvairias situacijas. Kariuomenės kapelionatų atsiradimas Katalikų bažnyčioje susijęs su laikotarpiu, kai žmonės negalėjo patys tokio likimo pasirinkti – karinė tarnyba buvo privaloma. Tačiau net jei kariai yra savanoriai, Bažnyčia niekuomet nekelia klausimo, ar ši jų veikla yra pateisinama, gera; neklausia, kodėl jie eina į karą. Nepaisant to, jiems vis tiek stengiamasi patarnauti, nes karo atveju kariuomenėje žmonės susiduria su didžiausiais išbandymais, o dažnai atsiduria ir mirties akivaizdoje.

Klausimas apie karą ir jo teisėtumą bei teisingumą visada buvo aktualus – apie tai svarstė šv. Augustinas, jį sistemiškai išdėstė šv. Tomas Akvinietis, nurodęs teisingo karo kriterijus. Viduramžių Europoje buvo išplėtota ir krikščioniškoji teisingo karo doktrina, kurios pagrindą šiandien galima atrasti Katalikų bažnyčios katekizme.

Jame teigiama, jog kiekvienas pilietis ir kiekvienas valdantysis privalo stengtis, kad būtų išvengta karų, tačiau nurodoma: „Kol išlieka karo pavojus ir nėra kompetentingos, atitinkamą galią turinčios tarptautinės valdžios, tol valstybių valdžioms negalima paneigti būtinosios ginties teisės, jeigu prieš tai buvo išsemtos visos taikių derybų galimybės.“

Katekizme išskirtos ir sąlygos, kurioms esant karinė savigyna leistina. Gynyba leidžiama, jei tautai ar tautų bendrijai užpuoliko daroma žala tikrai yra ilgalaikė, didelė ir neginčijama, taip pat visos kitos priemonės užkirsti jai kelią pasirodė neveiksmingos ar neįmanomos įvykdyti. Gynyba leidžiama, jei yra rimto pagrindo tikėtis gynybinės sėkmės ir jeigu ginklo naudojimas nepadarys didesnės žalos bei sumaišties negu blogis, kurį reikia pašalinti. Jei šios sąlygos egzistuoja, valstybės valdžia tokiu atveju turi teisę ir privalo įpareigoti piliečius atlikti veiksmus, būtinus valstybei apginti.

„Visi praėjusio amžiaus ir šio amžiaus popiežiai kalba apie būtinybę pirmiausia siekti taikos. Net apsiginklavimas yra matomas kaip būdas išvengti karo, tai yra viena iš priemonių, kad agresijos nebūtų. Morališkai tai gali būti pateisinama. Žinoma, yra išimčių, pavyzdžiui, kai imamasi ginkluotis ir karo scenarijai numato visišką miestų, regionų, nekaltų žmonių sunaikinimą. Tai jau peržengia moralines ribas“, – paaiškina arkivyskupas G.Grušas.

Ar tai reiškia, kad agresija kito atžvilgiu visuomet amorali? Pasak arkivyskupo, būtina atsižvelgti į tai, kad turime pareigą ir trečio asmens saugumui. Tarkim, jeigu kas nors laiko žmogui į galvą įrėmęs šautuvą ir kitų priemonių išsaugoti jo gyvybę nėra, nušauti užpuoliką, kuris smurtauja prieš kitą, policininkams yra teisėtas  veiksmas. Šis principas išsiplečia ir tarp tautų: jeigu matome, kad viena tauta neteisingai puola kitą, žudo, kitų tautų pareiga yra apginti nuskriaustuosius. Tačiau ir tokiu atveju tai suprantama kaip gynyba, o ne kaip agresija – agresija negali būti morali, kaip ir blogis negali būti moralus.

Atsižvelgiant į teisėto karo sampratą reikėtų suprasti bei vertinti ir Dievo įsakymą „Nežudyk“. „Kodėl mes tuomet valgome gyvulių mėsą? – klausia Lietuvos kariuomenės ordinaras G.Grušas. – Kai kas naudoja ir šį argumentą. Tačiau žmonėms yra duota valdžia, o eiti ir be reikalo žudyti gyvulius tik dėl savo malonumo ar kažkokio iškreipto požiūrio irgi nebūtų pateisinama. Klausimas: jei tave kas nors puola, galbūt iš meilės kitam žmogui tu gali pasiduoti? Bet nėra nuodėmė gintis. Kitas klausimas: jei puola tavo vaiką, ar tu turi teisę jį ginti? Pakankamai aišku, kad turi teisę ginti silpnąjį. Iš to ir kilo mąstymas, kad tai nėra žudymas kaip toks, bet gynimas. Teisėto karo atveju žudyti neginkluotus žmones, atsitiktinai ar nesiginant, yra nemoralu ir neteisėta. Staiga branduolinę bombą numesti ant didelių plotų, kad atbaidytum agresorių, kuris dar nepradėjęs veikti, būtų nepateisinama.“

Šiuolaikiniame kare kariuomenės paprastai nebesusitinka mūšio lauke akis į akį, kad per trumpą laiką išsiaiškintų, kuri yra nugalėtoja. Tradicinį konvencinį karą pastaraisiais laikais keičia partizaniniai veiksmai ar išpuoliai, nukreipti prieš civilius gyventojus. Tokioje aplinkoje dažnai net sunku atskirti priešą nuo nuskriaustojo. Tokiomis aplinkybėmis nesunku įsivaizduoti situaciją, kai, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė kur nors toli už šalies sienos, vykdydama tarptautinę misiją, pradėtų netinkamai elgtis ar būtų apkaltinta vykdžiusi karo nusikaltimus. Ar tai galėtų reikšti, kad Katalikų bažnyčia pasmerktų tokius veiksmus ir nusisuktų nuo kariuomenės?

Istorikas P.Subačius pabrėžia, jog vien dėl to, kad kapelionai dalyvauja įvairiose procesijose, kurias galima prilyginti kitoms ceremonijoms, kai susitinka valstybė ir Bažnyčia, pavyzdžiui, aukščiausių valstybių vadovų inauguracijai, bei turi teisę patarti karo vadams, dėl šios pagalbos Bažnyčia netampa kariaujančios kariuomenės struktūros dalimi. Bažnyčia išlieka tik kariuomenės, kaip žmonių, socialinio darinio, dalis.

Arkivyskupas G.Grušas sako, kad kapelionai ir medikai dalyvauja tiek teisėtame, tiek neteisėtame kare, siekdami išgelbėti gyvybes ir sielas, kiek jie gali tai padaryti: juk medikas negali pasakyti, kad čia neteisėtas karas, todėl jis jame nedalyvaus, nes yra davęs Hipokrato priesaiką. Taip pat ir dvasininkas sieks išgelbėti žmones, o matydamas neetiškus kariuomenės veiksmus jis visų pirma turi pareigą atkreipti kariuomenės vado dėmesį į klaidas ar amoralų elgesį.

P.Subačius pabrėžia, kad Bažnyčia smerkia karą kaip blogį – žmonių žudymą, jų teisių pažeidinėjimą ir nesiima spręsti, kas yra teisus, o kas kaltesnis, kas pradėjo pirmas: „Pagal krikščionišką doktriną karas visada yra blogis, tik būna mažesnis arba didesnis blogis. Žinoma, vieni labai norėjo, jog popiežius pasveikintų Maidaną ir pasakytų, kad čia viskas gerai, o kiti galbūt norėjo, kad pasmerktų, bet nieko panašaus iš Šventojo Sosto nesulaukė. Lygiai kaip vieni norėjo, kad Šventasis Tėvas nepriimtų Vladimiro Putino, o kitiems, priešingai, tai galbūt atrodė kaip didžiulė pergalė. Bet Šventasis Sostas tokių klausimų net nekelia.“

Dovaidas Pabiržis

BFL

Trys klausimai Lietuvos kariuomenės vadui generolui majorui Jonui Vytautui Žukui

VEIDAS: Ar tiek karių, kiek turėsime šiemet, pakaktų grėsmės akivaizdoje? Kiek, jūsų nuomone, karių reikėtų Lietuva, atsižvelgiant į jos dydį, geopolitinę situaciją, jei jų skaičiaus neribotų nei finansiniai, nei žmogiškieji ištekliai?

J.V.Ž.: Neįmanoma vienareikšmiškai pasakyti, kiek karių mums reikėtų. Viskas priklauso nuo to, kas yra priešas, kokias jis turi pajėgas, kokių tikslų jis siekia – užimti šalį, o gal dalį teritorijos ar pakeisti politinę vadovybę. Svarbu ir tai, kokie yra mūsų tikslai: gal laimėti laiko, gal išlaikyti politinę vadovybę ar išsaugoti kariuomenę. Vienaip elgtumėmės būdami vieni, kitaip – dabar, kuomet priklausome NATO. Taigi viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Juk nepristatysime karių aplink visą sieną per ištiestos rankos ilgį.

O šiandieninis skaičius atsirado neatsitiktinai. Tam, kad kariniai padaliniai būtų užpildyti 70-80 proc., Lietuvai reikia 3,5 tūkst. karių. Tokią turime infrastruktūrą, tiek galime priimti – tai viena priežastis. Antroji – Lietuvai reikia aktyvaus karinio rezervo.

VEIDAS: Kam mieliau vadovautumėte ir su kuo eitumėte į mūšį – su tūkstančio šauktinių batalionu ar su šimto profesionalų kuopa? Kitaip sakant, ar tikite, kad Lietuvos šauktinių pasirengimas bus išties kokybiškas ir profesionalus?

J.V.Ž.: Karys laikomas parengtu, jei jis išeina visą kovinio rengimo kursą, susidedantį iš detalaus, specialaus ir kolektyvinio rengimo. Toks kursas galėtų trukti ir dvylika ar aštuoniolika mėnesių, tačiau dabar įstatymas numato devynis mėnesius. Visą kovinio rengimo kursą išėjęs karys bus išmokytas veikti tiek skyriaus, tiek būrio, tiek kuopos, tiek bataliono sudėtyje. Tik tiek, kad nebus sukaupęs didelės kovinės patirties.

Be to, ką jūs vadinate profesionalais? Vien pasirašius kontraktą profesionalu netampama. Ar Izraelio šauktinis po trejų metų tarnybos yra prastesnis karys nei kitos šalies savanoris, tarnavęs dvejus metus? Bet kuriuo atveju negalima vertinti kario profesionalumo, kol jis dar mokosi ir nėra išėjęs viso kurso.

Dar vienas svarbus aspektas – motyvacija, moralė ir vadas. Šauktiniai, kurie pas gerą vadą mokėsi kartu dirbti ir gerai pažįsta vienas kitą, gali būti pranašesni už blogai vadovaujamą profesionalų dalinį.

VEIDAS: Pastarosiomis dienomis Vakarų lyderiai, įskaitant Vokietijos kanclerę ir JAV valstybės sekretorių, susitikinėja su Rusijos vadovais ir kalba apie taikius konflikto Ukrainoje sprendimus.  Galbūt jau artimiausiu metu galėsime pamiršti apie grėsmę iš Rytų, o šauktiniai jau netrukus vėl bus nebeaktualūs?

J.V.Ž.: Tai politiniai sprendimai, negaliu jų komentuoti. Kaip kariuomenės vadas esu atsakingas už kariuomenės parengimą bet kokiems iššūkiams. Tai reiškia, kad ji turi būti sukomplektuota, apginkluota ir paruošta. Jei bus priimti kitokie politiniai sprendimai ir bus pasakyta, kad kariuomenę reikia mažinti, ji bus mažesnė. Bet vis tiek ji turės būti tinkamai paruošta.

Asmeninės prognozės irgi negaliu išsakyti. Matome, kad Ukrainoje situacija nesikeičia. Galbūt, jei bus įgyvendinti visi susitarimai, situacija nurims, tačiau kol kas apie tai anksti kalbėti.

Shutterstock

Gynyba. Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Danijos ir Islandijos gynybos ministrai pasirašė deklaraciją, teigiančią, kad Šiaurės Europa privalo ruoštis galimoms krizėms ir incidentams dėl Rusijos.

Šią deklaraciją, kuri vėl priminė prieš keletą metų nuskambėjusią idėją sukurti „Šiaurės NATO“, paskelbė didžiausias Norvegijos dienraštis „Aftenposten“, ir tai Rusijoje sukėlė nemažą audrą.

Šiaurės šalių gynybos ministrai dokumente Rusiją be užuolankų vadina didžiausia grėsme Europos saugumui ir teigia, kad būtinas artimesnis bendradarbiavimas gynybos srityje bei didesnis solidarumas su Baltijos valstybėmis. Ministrai pabrėžia, kad artimesnė Skandinavijos ir Baltijos valstybių kooperacija padidintų regiono saugumą ir atbaidytų nuo karinių veiksmų.

Tuo pat metu su Latvijos ir Estijos premjerais Vilniuje susitikęs Lietuvos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pareiškė, kad trys Baltijos šalys turėtų svarstyti bendro ginkluotės įsigijimo klausimą, bendradarbiaudamos gynybos srityje. Paramą bendram ginkluotės įsigijimui patvirtino ir Latvijos premjerė Laimduota Straujuma.

Vienu metu nuskambėjusios šios abi naujienos gerokai įkaitino atmosferą Maskvoje, kaip, beje, ir praėjusių metų lapkritį pasirašyta sutartis stiprinti bendrą gynybos bendradarbiavimą tarp 12 šalių – Šiaurės ir Baltijos valstybių, Lenkijos, Nyderlandų, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos.

Rusijos užsienio reikalų ministerija (URM) sekmadienį pareiškė, kad Suomijos ir Švedijos žingsniai glaudesnių ryšių su NATO link kelia „ypatingą nerimą“. Kaip teigia Maskva, Šiaurės Europos bendradarbiavimas gynybos srityje, kitaip negu praėjusiais metais, pradėjo įgauti prieš Rusiją nukreiptą kryptį, o tai gali pakirsti teigiamą konstruktyvaus bendradarbiavimo Šiaurėje patirtį, sukauptą per pastaruosius dešimtmečius.

„Šiame fone ypatingą nerimą kelia sustiprėjusi Suomijos ir Švedijos tendencija palaikyti artimesnius ryšius su kariniu NATO bloku, oficialiai laikantis nepriklausymo karinėms sąjungoms politikos“, – pabrėžė Rusijos URM.

Maskva mano, kad „vietoj atviro ir konstruktyvaus dialogo, kuriuo būtų ieškoma bendrų sprendimų, kaip sustiprinti saugumą Šiaurės Europoje ir visame žemyne, įskaitant vidinio konflikto Ukrainoje sureguliavimą, Šiaurės šalių visuomenės nuomonei peršamas atvirai konfrontacinis požiūris“.

Norvegijos gynybos analitikė ir šalies gynybos ministrės Ine Eriksen Søreide patariamosios ekspertų grupės narė Janne Haalandas Matlary tokios Rusijos reakcijos pataria nesureikšminti. „Turime suprasti, kad šis žingsnis sulauks negatyvios reakcijos iš Rusijos pusės, tačiau tai neturėtų būti sureikšminama, – teigia ekspertė. – Prieš dvejus metus Norvegija perspėjo Rusiją apie 2015-aisiais vyksiančias karines pratybas „Joint Viking“ Finmarke, netoli sienos su Rusija, ir sulaukė stiprios žodinės reakcijos iš aukščiausių valdžios sluoksnių Maskvoje“, – priduria ji.

Tačiau ši deklaracija kelia ir daugiau aistrų – ne vien Rusijoje. Kai kurių analitikų nuomone, tai dar vienas Europos eižėjimo įrodymas, mat Senajame žemyne esą vis ryškiau formuojasi atskiros stovyklos: viena jų – vadinamoji frankogermanijos ašis, kita – Didžiosios Britanijos ir Šiaurės šalių blokas.

Ypač daug apie tai imta diskutuoti po 2011 m. sausį Londone įvykusio Šiaurės Europos ir Baltijos valstybių viršūnių susitikimo, kuriame dalyvavo devynių šalių – Didžiosios Britanijos, Islandijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių vadovai. Šiame susitikime britų premjeras Davidas Cameronas aptarė galimybę sukurti naują karinį aljansą, vadinamąjį mini NATO.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

KAM

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Karas ir taika. Šalyje laikinam penkerių metų laikotarpiui būtina grąžinti šauktinių kariuomenę. Tokią žinią visuomenei vasario pabaigoje paskelbė Valstybės gynimo taryba. Netrukus šiam sprendimui skubos tvarka pritarė Vyriausybė.

Jeigu pavasario sesijoje pritars ir Seimas, pirmieji jaunuoliai į privalomąją karinę tarnybą vėl bus kviečiami jau šį rudenį. Iš viso planuojama pašaukti 3–3,5 tūkst. šauktinių.

Paskelbus apie poreikį ir galimybę grąžinti šauktinių kariuomenę, kurios atsisakyta 2008 m., viešojoje erdvėje prasidėjo motinų nuogąstavimai, kad jų atžalas prievarta, nelyginant sovietmečiu, ims į kariuomenę, įduos į rankas ginklą, gal net padarys „patrankų mėsa Ukrainoje“. Verkšleno ir pačiame jėgų žydėjime esantys jaunuoliai: geriau emigruosią, nei prievarta išbrauksią ir jauno gyvenimo devynis mėnesius, per kuriuos, beje, atliktų kiekvieno piliečio pareigą savo valstybei.

Sąmoningoji visuomenės pusė tokiems atsakė, kad niekas jų nuo šiltos krosnies nenuvarys, nes bent pirmaisiais metais Lietuvoje atsiras pusketvirto tūkstančio savanorių, kurie užpildys praretėjusias šauktinių gretas.

„Turėjome šauktinius iki 2008 m. ir manėme, kad to daugiau niekada nebereikės. Bet aplink mūsų sienas pasikeitus geopolitinei situacijai supratome, kad grėsmės yra labai realios. Grėsmės realios visam mūsų regionui, Baltijos šalims. Mūsų kaimynystė tapo mažiau prognozuojama ir agresyvesnė“, – kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasak kurios, NATO greitojo reagavimo pajėgos gali pradėti veikti mažiausiai po 72 valandų, tad karinio konflikto atveju iki tol privalome apsiginti patys.

Tokie tikslai numatomi ir 2012-aisiais priimtoje Lietuvos karinėje strategijoje: Lietuvos, kaip NATO narės, saugumą užtikrina NATO kolektyvinės gynybos garantijos, tačiau karinio užpuolimo atveju mūsų kariuomenė turi būti rengiama gintis savarankiškai, kol bus suteikta sąjungininkų karinė pagalba. Be to, strategijoje iškelti reikalavimai kariuomenei turėti parengtą rezervą, užtikrinti gebėjimą veikti su NATO sąjungininkų pajėgomis ir kt. O dabar šalies kariuomenės padėtis tokia, kad kai kurių batalionų komplektacija siekia vos penktadalį.

Lietuvos kariuomenės vado Jono Vytauto Žuko teigimu, būtina pabrėžti, kad šalies kariuomenė išlieka mišri, niekas neketina naikinti profesionalių, jau sukomplektuotų dalinių. Tokios išliks greitojo reagavimo bei specialiosios pajėgos. Tačiau, pasak kariuomenės vado, šiandien egzistuojantį didelį kareivių ir aktyviojo rezervo trūkumą būtina panaikinti.

„Privalome parengti aktyvųjį rezervą, kurio yra per mažai, sukomplektuoti kitus kariuomenės dalinius ir pradėti daug intensyvesnį kariuomenės rengimą. Tokie yra tikslai. Tai bus mišrus variantas, kuris pasiteisina daugelyje šalių, nes šauktinių kariuomenė yra pati geriausia aktyvaus rezervo rengimo mokykla. Po metų karių turėsime gerokai daugiau, po dvejų metų tą skaičių dar padvigubinsime. Ir su kariais, kurie tarnaus visą tą laiką, toliau pasirašinėsime kontraktus. Tokių karių, kurie atitarnauja būtinąją karinę tarnybą ir nori pasilikti kariuomenėje, pasirašyti kontraktą dėl ketverių metų tarnybos kaip profesionalai, remiantis ankstesne patirtimi, yra pakankamai daug“, – teigia J.V.Žukas

2008-aisiais šauktinių Lietuvoje atsisakyta laikinai, atsižvelgiant į tuometę šalies geopolitinę situaciją ir į faktą, kad Lietuvai tuo metu nekilo realių grėsmių. Tuo metu numatyta pereiti pro profesionalios kariuomenės ir palikti savanoriškus trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus. Šaukimą į kariuomenę panaikino, o dabar ir vėl grąžino tas pats krašto apsaugos ministras – socialdemokratas Juozas Olekas.

„2009–2012 m. mes praradome kariuomenės komplektaciją, o per trumpą laiką ją galutinai sukomplektuoti vien iš profesionalų nėra galimybių. Todėl nusprendėme laikinai atnaujinti šaukimą į kariuomenę, toliau tęsiant kariuomenės profesionalizaciją. Tada galėsime parodyti mūsų sąjungininkams, kad padarėme viską – padidinome finansavimą, sukomplektavome kariuomenę, ją modernizuojame. Ir esu įsitikinęs, kad visas šis kompleksas iš tikrųjų gali padidinti mūsų žmonių ramybę bei saugumą“, – „Veidui“ sakė krašto apsaugos ministras.

Tačiau pats J.Olekas tebėra profesionalios kariuomenės šalininkas. Pasak jo, šauktinių kariuomenė turi tik vieną pliusą – kareiviai tarnauja trumpai, todėl įgiję tam tikrų žinių lieka rezerve ir esant reikalui gali būti greitai vėl parengti. Tačiau, ministro manymu, šiuolaikinės gynybos realijos rodo, kad profesionalai – tinkamesni, nes į kariuomenę ateina savo noru ir yra labiau nusiteikę tarnybai. Be to, šiuolaikinės technologijos reikalauja ilgesnio kario pasirengimo ir įgūdžių.

Grąžinus šauktinius bazinių karinių mokymų ketinama atsisakyti, tačiau juos baigusiųjų kviesti antrą kartą, jau į devynių mėnesių tarnybą, neplanuojama. Teigiama, kad trijų mėnesių laikotarpis yra nepakankamas rezervo kariui parengti: per šį laiką atliekamas tik bazinis rengimas, kai karys yra mokomas veikti vienas, bet jis neįgyja karinės specialybės – ryšininko, kulkosvaidininko, snaiperio ir pan. Po devynių mėnesių tarnybos šauktiniai jau žino, kaip veikti komandoje – kariuomenės būrio ar kuopos sudėtyje.

Vis dėlto vien pati kariuomenės formavimo sistema jos efektyvumo neužtikrina: turima šauktinių kariuomenė gali būti labai profesionali, o blogai parengti profesionalai, priešingai, neduos siekiamo rezultato. Pasak Lietuvos karo akademijos profesoriaus Valdo Rakučio, šiandieninė situacija yra tokia, kad kareivių labai trūksta, o veikianti sistema į profesionalią tarnybą nepritraukia reikiamo skaičiaus norinčiųjų.

„Kiekviena valstybė gali turėti tokią kariuomenę, kokiai turi potencialo, ir ne didesnę. Šiuo atveju mes tiesiog išnaudotume savo turimą potencialą gynybai. Nereikia tikėtis, kad Lietuva viena įveiks Rusiją, bet sąjungininkų kare ji galėtų atrodyti normaliai, o ir sąjungininkus įtikintumėme, kad patys rūpinamės savo saugumu, ne vien tik ieškome, kaip mums už dyką apsirūpinti savo sienų apsauga. Tai yra konkreti priemonė, akivaizdžiai rodanti kažkokį veikimą šioje vietoje“, – sako V.Rakutis.

Profesoriaus teigimu, šauktiniai kareiviai geriausiai tinka savo šalies gynybai, tačiau visiškai nėra tinkami tolimiems, „svetimiems kolonijiniams“ karams kariauti. Kilus būtinybei ginti valstybę tokia kariuomenė yra pati efektyviausia, nes taikos metu ji leidžia turėti santykinai nedideles pajėgas, o karo metu suteikia didžiulius rezervus. Profesorius pateikia Prancūzijos revoliucijos, kai ir atsirado šauktinių kariuomenė, pavyzdį: tuo metu tokia kariuomenė sugebėjo pasipriešinti visoms Europos profesionalioms kariuomenėms iš karto, nes turėjo didžiulių mobilizacijos išteklių, o priešininkės vis dar kliovėsi profesionaliomis armijomis ir papildomų mobilizacijos išteklių neturėjo.

Profesionalus kareivis, V.Rakučio žodžiais tariant, baigęs tarnybą 17 valandą eina namo, ir tai tik iš pažiūros atrodo labai gerai. Iš tiesų į tarnybą jis atėjo uždirbti pinigų, o karo metu jis tų pinigų neuždirbs, tad ir jo pagrindinės motyvacijos nebeliks: jis kariaus tiek, kiek turės patriotizmo – lygiai taip pat kaip šauktiniai kareiviai. Todėl itin svarbu ne tik profesionalus, bet ir propagandinis karių parengimas.

„Prancūzų revoliucijos kariuomenės pranašumas ir buvo tas, kad jie dainuodavo dainas, jiems tos idėjos buvo svarbios. Tuomet kariuomenė yra galinga, stipresnė už profesionalią. Jeigu šito elemento nėra, jeigu kariams neaišku, dėl ko jie kariauja, tuomet jie virsta sovietinio tipo vergų armija. Tai esminės atskirtys, kurios ir lemia kariuomenės sėkmę. Jeigu kraštui kyla pavojus, šauktinių kariuomenė yra efektyvesnė, jeigu jo nėra ir kovojama tik dėl kažkokių interesų, tuomet tai visiškai beprasmiškas dalykas“, – pabrėžia Lietuvos karo akademijos profesorius.

Daugelis NATO narių per pastarąjį dešimtmetį nusprendė atsisakyti šauktinių ir pereiti prie profesionalų kariuomenės. 2004–2011 m. laikotarpiu tokį sprendimą priėmė net 13 NATO valstybių, įskaitant Lietuvą. Nuolat ar laikinai pereiti prie profesionalų nusprendė visos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išskyrus Estiją, prisijungusios prie Aljanso trimis bangomis 1999, 2004 ir 2009 metais.

Šiuo metu, be Lietuvos, oficialiai šauktinius į kariuomenę kviečia penkios mišrią kariuomenę turinčios NATO narės: Estija, Norvegija, Danija, Turkija ir Graikija. Tiesa, kai kur galimybė būti pašauktam yra labiau teorinė nei praktinė: Danijoje teoriškai visi aštuoniolikmečiai yra šauktiniai, tačiau iš keleto tūkstančių kasmet pakviečiamų į kariuomenę jaunuolių daugiau nei 90 proc. nuo keturių iki dvylikos mėnesių trukmės karinę tarnybą renkasi savanoriškai.

Panašiai ši sistema veikia ir Norvegijoje: iš pradžių atrenkami kandidatai būti pakviestiems į tarnybą, o vėliau iš jų atrenkami patys tinkamiausi ir labiausiai motyvuoti šauktiniai. Kasmet iš daugiau nei 60 tūkst. 19–44 metų amžiaus kandidatų, atlikus fizinius, psichologinius ir motyvacijos testus, tarnybai atrenkama 8–10 tūkstančių. Be to, nuo 2016 m. Norvegijoje bus šaukiamos ir moterys. Reikia pabrėžti, kad toks sprendimas priimtas ne tiek dėl karinių pačios šalies poreikių, kiek siekiant įgyvendinti lyčių lygybę ir teisingumą.

NATO kontekste išsiskiria kaimyninė Estija: valstybės Konstitucijoje nurodyta, kad visi fiziškai ir psichiškai sveiki piliečiai vyrai privalo tarnauti Estijos kariuomenėje. Šiuo metu tarnybos trukmė siekia nuo 8 iki 11 mėnesių – ji priklauso nuo būsimosios šauktinio tarnybos vietos ir turimo išsilavinimo. Kariai Estijoje šaukiami teritoriniu principu: šauktiniai iš to paties regiono tarnauja tame pačiame dalinyje, o nusiųsti į rezervą sudaro vieną rezervo dalinį, vadovaujamą to paties dalinio vado. Kas penkerius metus rezervą sudarantys vyrai kviečiami į apmokymus, per kuriuos supažindinami su naujausia ginkluote ir ekipuote.

Nors pastaruoju metu dauguma NATO valstybių perėjo prie profesionalios kariuomenės, tačiau su Rusija besiribojančios Europos valstybės to nepadarė: šauktinius išlaikė minėtos Turkija (turinti siena su Armėnija, kurią saugo Rusijos kariuomenė), Norvegija ir Estija, taip pat NATO nepriklausanti Suomija, kurios kariuomenėje privalo tarnauti visi suaugę vyrai. Prasidėjus karui Ukrainoje, apie šauktinių grąžinimą intensyviai diskutuojama ir Latvijoje bei Lenkijoje.

„Yra šalys, kurios turi patirties, pinigų ir kurioms nėra tikimybės, kad jų teritorijoje gali būti kokio nors karo – hibridinio ar kitokio veiksmai. Jos dažniausiai turi profesionalias kariuomenes, bet tai yra kiti pinigai ir kitos aplinkybės. Mums reikia tokio dydžio kariuomenės, kokios reikia. Yra nustatytas teritorijos dydis, grėsmių sąrašas ir kt. Jei visada išlaikytume tokio dydžio kariuomenę, kokios reikia grėsmės atveju – apie 60–75 tūkst. karių, tai apskritai neturėtume lėšų jokioms kitoms išlaidoms: užmirškime pensijas, švietimą ir kt. Mūsų sąlygomis geriausias Danijos, Suomijos, Estijos, Norvegijos pavyzdys. Jos turi mišrias kariuomenes, kurių pagrindą sudaro profesionalai. Ir jį reikia dar stiprinti“, – sako Seimo narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Unikalus šauktinių kariuomenės pavyzdys yra Izraelis: čia tarnauja kiekvienas suaugęs šalies pilietis (išimtis taikoma arabams, kurie sudaro apie penktadalį Izraelio piliečių), taip pat ir moterys. Vyrai kariuomenėje, kurios dydis siekia per 150 tūkst. karių, privalo tarnauti trejus metus, moterys – dvejus. Baigęs tarnybą kiekvienas iki 45 metų amžiaus pilietis dar turi mėnesį per metus būti kariuomenės rezerve. Taigi iš rezervo Izraelis bet kurią minutę gali surinkti maždaug milijoną karių.

Galbūt ir Lietuvos kariuomenei, kuriai dabar itin trūksta karių, vertėtų pradėti visuotinį moterų šaukimą? Pasak J.Oleko, šiuo metu priimamos moterys savanorės sudaro 11 proc. šalies kariuomenės pajėgų ir turi įvairiausių laipsnių – nuo eilinės iki pulkininkės leitenantės. Tačiau, ministro manymu, trūkstant vos kelių tūkstančių šauktinių Lietuvai kol kas nėra poreikio įvesti visuotinį moterų šaukimą.

Savanoriškumo principą palaiko ir V.Rakutis, kurio teigimu, karo atveju tauta privalo toliau funkcionuoti ir išsaugoti tęstinumą, net jeigu karas ir būtų pralaimėtas. Profesorius pateikia Čečėnijos pavyzdį: per daugelį metų nesibaigiančius konfliktus ten žūva labai daug vyrų, tačiau moterys nekariauja ir gimdo vaikus, todėl čečėnų tauta išlieka. Jeigu moteris būtų pradėta visuotinai imti į kariuomenę, jos taip pat taptų karo objektu ir tautai kiltų pavojus apskritai išnykti.

Gyventojai, kurie yra prievolininkai ir gali būti šauktiniai, detaliai aprašyti Karo prievolės įstatyme, kurio naujausia redakcija įsigaliojo 2011 m. Prabilus apie šauktinių grąžinimą į Lietuvos kariuomenę, naujų atrankos ir šaukimo principų niekas nesugalvojo. Nepaisant to, pasigirdo klausimų, kodėl reikalavimai šauktiniams nevienodi. Pavyzdžiui, kodėl studentams tarnyba atidedama, nors, pavyzdžiui, Izraelyje studijų faktas neapsaugo nuo prievolės nei vyrų, nei moterų (tiesa, joms tarnyba trumpesnė), kodėl aukštąjį išsilavinimą turintys absolventai yra prievolininkai iki pat 38 metų amžiaus, trumpai tariant, kuo viena gyventojų grupė pagal amžių, išsilavinimą ar net lytį, yra „blogesnė“ už kitą?

Lietuvos kariuomenės vadas J.V.Žukas primena, kad planas jau antroje metų pusėje kviesti šauktinius nereiškia visuotinės mobilizacijos, todėl nuogąstavimai, kad į kariuomenę varu suvarys 38 metų amžiaus gyventojus, niekuo nepagrįsti. Karių reikia santykinai nedaug – vos 1,7 proc. visų potencialių šauktinių. Nesulaukus pakankamai savanorių, atlikti pradinės privalomosios karo tarnybos pirmiausia būtų kviečiami 19–26 metų amžiaus prievolininkai.

„Tikrai nedarysime taip, kad 38 metų amžiaus gyventojai būtų statomi į vieną rikiuotę su devyniolikmečiais. Tai būtų beprasmiška. Juk tai ne visuotinė mobilizacija ar visuotinis šaukimas visų, kurie kaip prievolininkai įvardijami įstatyme“, – tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ir priduria, kad, net ir be šiai šauktinių grupei numatytų išimčių, komisija nagrinės individualius atvejus ir tik tada bus sprendžiama, iš kurios grupės rinktis būsimus karius.

Pasak buvusios krašto apsaugos ministrės R.Juknevičienės, kone daugiausiai diskusijų sukėlė faktas, kad šauktiniais pagal įstatymą gali tapti ir 38 metų amžiaus jau tvirtai ant žemės stovintys aukštųjų mokyklų absolventai. Kita vertus, kol sukaks 39 metai, gyventojai karinę tarnybą gali atlikti savanoriškai. O 38 metų amžiaus riba, skirta aukštųjų mokyklų absolventams, leidžia prievolininkui pasirinkti, kada jis atliks privalomąją karo tarnybą: savanoriškai eis dar studijų metais ar baigęs aukštąją mokyklą spręs, kada norėtų baigti devynių mėnesių trukmės tarnybą, kol jam sukaks 39-eri. „Studentui sudaroma galimybė pasirinkti: ar jis atliks tarnybą dabar, ar baigęs studijas jam patogiu metu iki 38 metų amžiaus“, – patikslina R.Juknevičienė.

Pasak jos, kada nors būtų galima paankstinti šauktinių amžių – nuo 18 iki 24 metų, pavyzdžiui, taikant tarnybos atidėjimo išlygas aštuoniolikmečiams mokiniams „Žinoma, geriausia tarnybą žmogui atlikti iškart baigus mokyklą“, –  komentuoja eksministrė.

Kalbėdama apie galimus šaukimo tvarkos pakeitimus ji priduria, kad yra ir kai kurių anksčiau numatytų išlygų, kurios dabar jau tapo nebeaktualios, taigi jų būtų galima atsisakyti: „Pavyzdžiui, sudarytos išlygos savivaldybių tarybų nariams, Seimo nariams ir t.t. Tačiau jos atsirado dar 1992 m., priimant Konstituciją, kai, matyt, buvo visai kitokia situacija. Siekiant jų atsisakyti reikėtų keisti Konstituciją, taigi, žinoma, tai užtruktų, tačiau aš pasisakyčiau už panašių išlygų panaikinimą.“

Tam tikras studentams įstatymo numatomas išlygas – atidėti karinę tarnybą iki 38 metų amžiaus, jei jie pirmą kartą studijuoja bakalauro ar magistro studijose, paaiškina V.Rakutis. Pasak jo, karo metu arba atliekant tarnybą gali būti pravarti didesnė kario kvalifikacija, kurią jis įgyja būtent studijuodamas. Todėl lyg ir skatinama pirma sklandžiai, be pertraukų baigti mokslus, o vėliau atlikti prievolę. Juolab kad aukštojoje mokykloje jaunuolis įgyja specifinių žinių, kurias vėliau gali taikyti nebūtinai kaip kariškis: tarkime, būdamas atsargos karininku pasinaudoti kompiuterijos mokslų žiniomis. Profesorius taip pat pabrėžia, kad studentai nuo karinės prievolės nėra atleidžiami, tiesiog ji jiems pavėlinama, todėl nustatyta 38 metų specialistų riba kariuomenė pasilieka sau teisę pakviesti tokio amžiaus žmones, jei jų reikėtų.

„Atrodo, kad kariuomenė yra tuščias laiko gaišimas, tačiau jei ta kariuomenė buriama karui ir skirta jam pasirengti, galvojama visai kitaip. Žiūrima, kaip racionaliausiai panaudoti turimą žmonių potencialą: kuriuos paimti, kuriuos palikti, kad valstybė funkcionuotų toliau, nes ji turi veikti, nesvarbu, vyksta karas ar ne. Kariuomenė pasilieka didesnius rėmus ir jais naudojasi, jei prireikia. Taip buvo visada. Pavyzdžiui, jei britams reikėdavo lakūnų, tai būdavo mobilizuojami įvairių aeroklubų nariai. Karo metu reikia išnaudoti viską, kas įmanoma, nes jei karą pralaimėsi – nieko neliks, žmonės praras savo turtą, įtaką visuomenėje, o jei laimėsi – klestėsi toliau“, – motyvus dėl tarnybos atidėjimo studentams paaiškina V.Rakutis.

Krašto apsaugos ministras svarsto, kad būtent šiuos dėl amžiaus ir studijų Karo prievolės įstatyme numatytus principus dar būtų galima šiek tiek pakeisti. Pavyzdžiui, paklaustas, kodėl logiška atidėti tarnybą aukštųjų mokyklų studentams, J.Olekas primena, kad yra sakęs, jog būtų verta diskutuoti su švietimo sistemos atstovais ir nuspręsti, ar į devynių mėnesių tarnybą tikrai lengviau išeiti dirbančiajam nei studentui, kuriam tie devyni mėnesiai neva labiau sutrikdytų studijas.

„Tie sprendimai buvo priimti prieš dešimtmetį. Ar šiandien jie dar galioja? Aišku, yra rimtų argumentų – sveikata, vaikai, dar ir kitas priežastis galima svarstyti, – sako krašto apsaugos ministras. – Manau, pavasario sesijoje diskutuosime dėl normų, kurios kažkada, kai šaukimo sistema neveikė, buvo surašytos, ar tikrai viskas toje tvarkoje yra taip, kaip turėtų būti dabar.“

Naujo įstatymo projekto galimybės neatmeta ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, tačiau priduria, kad vienodesnės atrankos siekiamybė ir neapsvarstytos pataisos gali atsiliepti priešingai – atsirastų dar daugiau išlygų.

„Manau, priimant įstatymą, jog reikia grąžinti šauktinius, jei bus pasiūlymų ar idėjų, galėtų atsirasti ir įstatymo projektas, kad šauktiniams keliami reikalavimai būtų vienodi. Bet vėlgi tokiu atveju gali būti ir abejonių dėl asmeninių klausimų, neva kažkas nori apsaugoti savo sūnų ir t.t.“, – primena A.Paulauskas.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad šauktiniai bus kviečiami su savanoriais, todėl 3–3,5 tūkst. karių, kuriais dar šiemet pasipildytų kariuomenė, tikėtina, nesudarys vien „prievarta“ pakviesti šauktiniai. Pavyzdžiui, A.Paulauskas viliasi, kad, pastaruoju metu atlikti tarnybą pasišaunant net merginoms, šiemet šauktinių gali prireikti visai nedaug. Jis priduria, kad patriotinį nusiteikimą savanoriams atlikti devynių mėnesių trukmės karinę tarnybą galėtų sustiprinti papildomos motyvacijos priemonės: lengvesnės sąlygos įgyti karinį laipsnį ar gauti tam tikros kategorijos vairuotojo pažymėjimą.

„Galima sudaryti sąlygas anksčiau bandyti įgyti vairuotojo pažymėjimą tos kategorijos, kuriai reikia būti vyresnio, tarkime, 23 metų, amžiaus. Kita vertus, dabar šauktiniai negali turėti jokio laipsnio, nebent eilinio, taigi galbūt verta svarstyti, kaip sudaryti jiems sąlygas įgyti seržanto laipsnį, – tai irgi sustiprintų jų asmeninę motyvaciją. Žinoma, lieka ir aukštojo mokslo lengvatos, pirmenybė priimant į statutines organizacijas. Tai tik pasvarstymai, tačiau reikėtų plėsti tų priemonių pasiūlą, kad šaukimas nebūtų panašus į prievartą ir žmogus nemanytų, jog nieko negavo ir prarado devynis mėnesius laiko“, – svarsto Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Atlikusiems devynių mėnesių privalomąją pradinę karo tarnybą numatomos tokios pat lengvatos ir motyvacinės priemonės, kokios iki šiol buvo taikomos trijų mėnesių trukmės bazinių karinių mokymų dalyviams. Numatytas dalies faktiškai sumokėtos studijų kainos kompensavimas (už studijas sumokėtos kainos dalis nuolatinę privalomąją karo tarnybą atlikusiems ar bazinius karinius mokymus baigusiems asmenims kompensuojama nuo 2013 m.), subsidijos privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusiųjų darbdaviams, taip pat gali būti taikomos papildomos lengvatos stojantiems į aukštąsias mokyklas, pretenduojantiems į valstybės tarnybą ir kt. Krašto apsaugos ministerija pabrėžia dėsianti pastangas, kad esant finansinių galimybių motyvacinės priemonės ir socialinės garantijos būtų plečiamos.

Iš Valstybinio studijų fondo duomenų matyti, kad dalies studijų kainos kompensavimas galėjo kilstelėti jaunuolių motyvaciją baigti trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus, nes pasinaudojusiųjų lengvata dėl studijų kainos per metus padaugėjo trigubai. 2013 m. kompensacija už dalį studijų kainos, kurią studentai jau buvo sumokėję, buvo skirta dešimčiai asmenų ir sudarė beveik 55,9 tūkst. Lt, o pernai ja pasinaudojo 35 asmenys, kuriems buvo išmokėta beveik 20,2 tūkst. Lt. 2013–2014 m. šiems asmenims buvo kompensuota pusė faktiškai sumokėtos studijų kainos.

R.Juknevičienės teigimu, atlikusieji privalomąją karo tarnybą galėtų gauti ryškesnę pirmumo teisę priimant į statutines pareigas ar valstybės tarnybą. Pasak Seimo narės, įstatyme būtų galima aiškiau įtvirtinti ir jiems suteikiamas socialines garantijas, pavyzdžiui, paskolų įmokų bankams atidėjimą.

„Vis dėlto visko įstatyme nesurašysi. Yra daug atvejų, kai žmogus gali kreiptis į ministrą, o šis nukreiptų į kompetentingą ir autoritetingą komisiją. Būtent tokia komisija pagal įstatymą ir turi būti, kad nuspręstų dėl individualių atvejų“, – sako R.Juknevičienė.

Lietuvos kariuomenės vadas J.V.Žukas teigia, kad dabar nustatytos motyvacinės priemonės ir socialinės garantijos mažinamos nebus, tačiau socialinį paketą galima dar labiau papildyti keičiant Karo prievolės įstatymą. „Nesu nusiteikęs prieš lengvatų didinimą. Atvirkščiai, manau, kad žmonėms, kurie atlieka pareigą savo šaliai, socialines garantijas reikia didinti“, – apibendrina J.V.Žukas.

Dovaidas Pabiržis, Gabija Sabaliauskaitė

Nepriklausomai Lietuvai – dvidešimt penkeri. Kur žengėme? Pirmyn? Atgal? Tik pirmyn! Taip mano trys ketvirčiai apklaustųjų. Anaiptol ne visi likusieji sako, kad žengta atgal. 22 proc. abejoja – vadinasi, kryptis jiems nėra labai aiški. Matyt, tai žmonės, kurių mintyse daug visokiausių klausimų ir „o, bet, tačiau“. Jaučiasi žengę atgal 2,8 proc. Tai ne tas pats, kas „prie ruso buvo geriau“, – tiesiog jie mano, kad per ketvirtį amžiaus reikalai blogėjo.

Vis dėlto šitą gerovę, kad ir kokia ji būtų, turėtų ginti samdyta kariuomenė. Arba jokia. Arti 56 proc. apklaustųjų mano, kad Lietuvai šauktinių kariuomenės nereikia. Ar jos išties reikia – anaiptol ne paprastas politinis, ekonominis ir netgi moralinis klausimas. Pavyzdžiui, Izraelyje šauktinių kariuomenė – ne vien kariuomenės, bet ir patriotizmo išraiška. Ginti tėvynę privalo vyrai ir moterys – tokia ten tvarka. Nusistatymas prieš šauktinių kariuomenę rodo arba abejonę, kad Lietuvos sąlygomis ji gali būti tvarkoma racionaliai, arba tam tikrą abejingumą krašto apsaugai, arba viena ir kita kartu. Ar galime apginti nepriklausomybę ginklu, parodytų karas. Bet ar norime tokio testo?

Ar, jūsų nuomone, Lietuva per 25-erius nepriklausomybės metus padarė pažangą socialinėje ir ekonominėje srityje?        (proc.)

Taip, be jokių abejonių       74,4

Pažanga abejotina               22

Lietuva per tą laiką regresavo                  2,8

Sunku pasakyti                   0,8

Ar Lietuvai reikia šauktinių kariuomenės?              (proc.)

Taip               39

Ne                 55,8

Neturiu nuomonės              5,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2015 m. vasario 26–28 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.