Darbo partija

Rinkėjų į politinės arenos užribį išstumtiems „darbiečiams“ prognozuojama agonija ir visiškas išnykimas, toks kaip daugelio kitų už parlamento ribos likusių partijų. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje jau spėjo ne tik įsisteigti, bet ir išnykti beveik keturios dešimtys partijų.

Aušra LĖKA

Ar pamenate Demokratų, Tėvynės liaudies, Nepriklausomybės, Moterų, Protėvių atgimimo, „Rinkimai 1996“ ar Ūkio partijas? Visos jos – partijų kapinyne. Kai kurios visai nunyko, kitos jungėsi tarpusavyje (tačiau politinis nulis prie kito politinio nulio vis tiek būdavo nulis), paskui įsiliedavo į kokią didesnę politinę jėgą. Daugelio net pavadinimai skamba lyg pirmą kartą girdimi.

Tačiau politinį sudie teko tarti net ir rinkimų favoritų šlovę pelniusioms partijoms. Toks likimas po pastarųjų Seimo rinkimų prog-nozuojamas ir „darbiečiams“, o po jų – ir „tvarkiečiams“.

Kur dingsta pralaimėjusieji

Politologės prof. dr. Jūratės Novagrockienės vertinimu, tiek Darbo partija, tiek „Tvarka ir teisingumas“ nyksta, kol galiausiai jų visai neliks. Dabar jau abi liko be savo charizmatiškų lyderių, o metų metais kartojamas tas pats populistinis jaukas prarado magiją rinkėjams.

Nykstančiųjų vietą užima kiti politiniai žaidėjai, šiuose rinkimuose – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Tiesa, ir šios „nepartinės partijos“ politinis tvarumas kelia abejonių.

Beje, tai retas atvejis, kai rinkėjų išbraukta iš parlamentinių partijų politinė jėga po 12 metų grįžo iš karto į rinkimų lyderes. Bet LVŽS ir jos pirmininkas Ramūnas Karbauskis pamažu tam kaupėsi: partija neblogai pasirodydavo savivaldybių tarybų rinkimuose, o R.Karbauskis populiarumą auginosi remdamas kultūros projektus ar kovodamas už blaivybę.

Frakcijos parlamente nuo 1992 iki 2012 m. neturėjo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Bet tai specifinė partija, kuri koncentruojasi keliose šimtaprocentinio laimėjimo apygardose. Jos sėkmė daugiausia priklauso nuo rinkėjų aktyvumo: jei jis didesnis, lenkiškųjų rinkimų apygardų balsai daugiamandatėje apygardoje ir „paskęsta“. Be to, ši partija vėl grįžo į Seimą, į savo sąrašus įtraukusi ir Rusų aljanso kandidatus, vadinasi, ir rusakalbius rinkėjus.

Vis dėlto dažniausiai partijos, likusios už Seimo durų, netrunka išgaruoti kaip dūmas. Taip nutiko Romualdo Ozolo Centro sąjungai, kuri įsiliejo į Liberalų ir centro sąjungą. Bet ir šios nebėra politiniame žemėlapyje. 2012 m. rinkimuose jos pirmininkas Algis Čaplikas reklamavosi kaip naujos kartos lyderis. Tačiau partija, negavusi nė vieno mandato, susijungė su Artūro Zuoko „Sąjunga TAIP“, įsteigdama Lietuvos laisvės sąjungą. Ši partija dabar dalyvavo rinkimuose, bet tepelnė 2,1 proc. balsų.

Analogiška Naujosios sąjungos (socialliberalų) istorija: triumfavę 2000 m. rinkimuose, po dviejų kadencijų socialliberalai liko už Seimo durų ir kiek pavegetavę įsiliejo į Darbo partiją. Tačiau dabar ir pastarąją ištiko toks pat likimas likti politinio elito užribyje. Šių metų nelaimėlės išskirtinumas tik tas, kad pirmą kartą už Seimo durų liko partija, praėjusiuose rinkimuose laimėjusi pirmąjį turą.

„Partijų ir rinkimų finansavimo sistema nustekeno partijas. Jei partija neišrenkama į Seimą, ji praranda finansavimo šaltinius ir jai tiesiog neapsimoka egzistuoti, nebeužtenka lėšų aparatui išlaikyti. Partijų stiprinimo požiūriu tokie apribojimai nebuvo gerai“, – tokios nuomonės laikosi J.Novagrockienė.

O finansavimas iš valstybės biudžeto net reiškia tam tikrą suaugimą su valstybe. Štai partijų lėšos pernai siekė 8 mln. eurų. Pagrindinis jų finansavimo šaltinis buvo iš valstybės biudžeto gautos lėšos – jos sudarė 68,7 proc. partijų lėšų.

Nebūdamos parlamente partijos gali dalyvauti kokiuose savivaldybių rinkimuose, bet didesnės sėkmės sunku tikėtis. „Tad išlieka parlamentinės ir mažos protesto partijos, kurios kuriasi išreikšti savo protestui vienu ar kitu klausimu“, – aiškina J.Novagrockienė.

Užsiimti politika apsimoka tik provincijoje

Tačiau ką tokiu atveju reiškia tai, kad partijų narių Lietuvoje daugėja: prieš keletą metų jų buvo 3 proc. pilnamečių gyventojų, dabar 5 proc. „Toks skaičius Vakarų demokratinėse valstybėse laikytas gera klasika, nes tokia dalis partijoms priklausančių žmonių jau rodo tam tikrą visuomenės politinį aktyvumą. Tačiau Lietuvos specifika – kad partijų narių augimas rodo ne tiek visuomenės palaikymą politinėms partijoms, kiek abipusės naudos siekimą, net iškreiptą partijos vaidmens suvokimą“, – sako J.Novagrockienė.

Partijos turėtų būti įrankiai konkuruoti dėl pažangesnės valdžios, pažangesnių sprendimų. Bet dažnai į jas einama kaip į darbo biržą.

Pasak politologės, nauji partijų nariai skirstytini į tris grupes. Vieni, ypač jaunesnės ir vidurinės kartos žmonės, stoja į partijas, nes pradeda suvokti buvimą jose kaip tam tikrą profesinę veiklą, politinės veiklos kryptį. Tačiau nemažai, daugiausia ne didmiesčiuose, pradėjo stoti į partijas todėl, kad jos duoda naudos – padeda rasti darbo, be to, atsiranda papildomų socialinių ryšių, taip pat padedančių susirasti darbą. Trečia partijų naujokų kategorija – tie, kurie taip nori įgyti daugiau galių priimant sprendimus, tad partijose matyti daug verslininkų. Nors partijos nemėgstamos, žmonės suvokia, kad būdamas jos nariu gali gauti socialinės ar materialinės naudos, ir į jas stoja, bet nebūtinai dėl ideologinių priežasčių.

38 partijos, bet gyvų – mažiau nei pusė

Vis dėlto Lietuvoje, pagal oficialų Teisingumo ministerijos skelbiamą sąrašą, – net 38 partijos. Kiek iš jų gyvų – kitas klausimas. Rinkimuose savo partijos, koalicijos ar kitos partijos sąraše dalyvavo mažiau nei pusė. Rinkėjų palankumo, konvertuoto į mandatus Seime, užteko tik septynioms (5 proc. ribą peržengė šešios, bet Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos sąraše kandidatavo ir Rusų aljanso atstovai).

Net iš tų, kurios kažkokia forma dalyvauja šiuose Seimo rinkimuose, plačiajai visuomenei girdėti kokių dešimties pavadinimai, o bandydamas partijų lyderių pavardes priskirti vienai ar kitai partijai susipainiotų net dažnas politologas. 14 iš registruotų partijų pasiekusios likvidavimo fazę.

Nors bendras partijų narių skaičius nuo kadencijos pradžios stabiliai didėjo (nuo 107,8 tūkst. 2012 m. iki 121,8 tūkst. dabar – 11,5 proc.), bet partijų indėlis į šią aritmetiką labai skirtingas.

Dauguma liliputinių partijų deklaruoja savo narių gausėjimą, tačiau jose narių dešimtkart mažiau nei didžiausiose. Dvi partijos – Socialdemokratų ir Darbo – peržengusios 20 tūkst. narių ribą (atitinkamai 21 201 ir 20 659), dvi – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir „Tvarka ir teisingumas“ – per 10 tūkst. (atitinkamai 14 920 ir 12 899). 5 tūkst. narių ribą dar peržengia Liberalų sąjūdis (7979).

Tačiau gausumas nereiškia populiarumo ir tarp rinkėjų: „darbiečiams“ tai nepadėjo patekti į Seimą. Nuo jų bėgo ir rėmėjai (iš 18,4 proc. „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m. spalį dabar buvo belikę 5,1 proc.), ir nariai – per kadenciją jų prarasta 4667.

O rinkimuose sėkmę patyrusios partijos augo: TS-LKD – 2584, LVŽS – 1016. Rinkimuose į trečią iš pirmos vietos ant geriausiųjų pakylos nukritę socialdemokratai užaugo 4169 nariais. Tiesa, labiausiai per kadenciją išaugo Liberalų sąjūdis – net 4334 nariais. Iki jų buvusio lyderio Eligijaus Masiulio skandalo kaip ant mielių kylant jų reitingams tai nestebino, bet norinčiųjų būti liberalais daugėjo net šiemet.

Ar 38 partijos – ne per daug? „Didžiojoje Britanijoje veikia per 30 partijų, nors realiai lyderiauja dvi, dabar atsiranda trečias žaidėjas. Tad negalima sakyti, kad daug partijų – tik Rytų Europos, posovietinių valstybių bruožas“, – lygina J.Novagrockienė, pridurdama, jog tam, kad sprendimų priėmimas parlamente būtų efektyvesnis, rinkimuose numatytas barjeras. Šįsyk jis pasirodė per aukštas net praėjusiuose rinkimuose triumfavusiai partijai.

Valentinas Mazuronis/ BFL nuotr.

Šiandien Lietuvoje nėra pabėgėlių – tad pats laikas ir daryti, kad jų nebūtų. Kai jų atsiras, jų bus toks kiekis, kritinė masė, kaip šiandien yra Belgijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Tada reikės rengti referendumus, ar mes pasiliekam ES. Didžioji Britanija tai daro būtent dėl pabėgėlių.

Valentinas Mazuronis, Pabėgėlių atvykimą į Lietuvą stabdyti susiruošusios Darbo partijos lyderis

Kitas dalykas, mūsų nuomone, – tokių kvotų skirstymu pabėgėlių problemos neišsprendžiamos. Leidome, kad jų ateitų milijonai (2015–2016 m. į Europą  atvyko apie 1,2 mln., o ne milijonai pabėgėlių – red. past.), o kelis šimtus tūkstančių per prievartą paskirstome. Taip mes neišsprendžiame problemos. Tiesa, dabartiniu metu einama teisinga linkme – uždaromos sienos. 5–10 tūkst. į Lietuvą atsiųstų pabėgėlių (Lietuva sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.) neišspręs pabėgėlių klausimo, jeigu mes neuždarysime sienų, nepadarysime laikinos apsaugos zonų, kur jie gyventų (žinoma, visiems solidariai finansuojant, telkiant žmogiškuosius resursus), o pasikeitus geopolitinei situacijai dalis jų grįžtų.

Galbūt likusiems mes turime sudaryti legalaus imigravimo taisykles, tarkim, mėlynosios kortos loteriją. Atsiųs mums tuos 5 tūkst. pabėgėlių (Lietuva, kaip minėta, sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.), tai, patikėkite manimi, sukels problemų, labai daug problemų. Mano nuomone, visos integracijos programos Vakarų valstybėse nepasiteisino ir žlugo. Jie nesiintegruoja į visuomenę ir atvažiuoja ne tam, kad integruotųsi, – jie atvažiuoja ieškodami geros struktūros.

Žmogiškai jų noras atvažiuoti ir gerai gyventi, sudaryti savo vienokio ar kitokio lygio diasparas ar panašiai yra labai suprantamas. Aš manau, kad mums, Lietuvai, tai pavojinga. Gali būti vienas, du, na, dešimt sėkmingų pavyzdžių, bet mes kalbame apie sistemą.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Stabdysime pabėgėlių antplūdį“ – plakatai su terminatoriais iš Darbo partijos atkreipė piliečių ir ne vieno apžvalgininko dėmesį. Kur, kada ir kokiomis priemonėmis stabdys – ne tiek Darbo partijos, kiek žiūrovų fantazijos reikalas.

Viena vertus, ramiau, kad šventą atėjūnų stabdymo misiją perėmė rimti dėdės ir tetos. Nes atrodė, kad iš viso pasaulio į Lietuvą nusitaikę pabėgėliai kol kas rūpi vien paauglių ir pensininkų laisvalaikio organizatoriams iš asociacijos „Nacionalinis interesas“. Ši savo pridėtinę politinę vertę kuria rinkdama parašus. Bet jais politikos nepakeisi – ypač kada tautiečiai vangiai pasirašinėja.

Darbo partijos labui reikia pasakyti, kad jų terminatoriai ne vakar atsirado. Prieš du mėnesius būta pareiškimo, kad partija rengia politinį susitarimą dėl migracijos. Susitarimas išreikštų nepritarimą dabar vykdomai migracijos politikai bei „Europos Komisijos įgyvendinamai priverstinei pabėgėlių kvotų sistemai“.

Aišku tik viena, kad ir prieš rinkimus, ir po to kiekviena didesnė į Lietuvą atvykusių pabėgėlių grupė bus triukšmingai sutinkama.

Retorika panaši į Kovo 11-osios akto signatarų Rolando Paulausko ir Zigmo Vaišvilos šnekas. Tai, kad juodu, „Nacionalinis interesas“ ir Darbo partija nori apginti Lietuvą nuo pabėgėlių, nereiškia, jog visi išsiteks viename rinkimų sąraše. Atrodo, kad  paauglių ir pensininkų draugai liks su savo sąrašėliais, o Darbo partijos sąrašas vilios kaip filmo „Žvaigždžių karai“ plakatas.

Terminatorių šūkio narstymas (de­konst­ruk­­cija, kaip mėgsta sakyti literatūros kritikai) pra­sideda nuo elementaraus klausimo: ką tu stabdysi, jeigu čia niekas neplūsta?

Stabdyti reikia Turkiją, iš kurios plaukia pabėgėliai. ES tai ir bando daryti: sukirto su Turkija rankomis dėl to, kad jūrų maršrutai nebūtų vienpusiai. Dabar pabėgėliai plauks atgal, užtat lygiai tiek, kiek parplukdyta į Turkiją, bus įsileidžiama į ES prieš tai juos filtravus. Skaičius tas pats, bet asmenys nebūtinai tie patys. Turkija panaikino vizas ES piliečiams, ES panaikins vizas turkams. O dar kai kas priešinasi Turkijos narystei ES. Ji jau Europoje. Deal, kaip sako anglosaksai.

Kvotų priverstinumo klausimas itin delikatus. Pavyzdžiui, ES priverstinai dalija paramą – kiek „priklauso“, tiek ir duoda. Tačiau niekas neginčija paties dalybų principo, tiktai dažnai skundžiasi, kad per mažai.

Kvotomis kol kas daugiausia popieriuje pernai spalį paskirstyta 120 tūkst. pabėgėlių. Dėl to sutarė ES vidaus reikalų ministrai. Čekija, Slovakija ir Vengrija balsavo prieš. Pernai gruodį Slovakija ir Vengrija pateikė Europos teisingumo teismui ieškinius prieš ES. Jos nesutinka su priimtu paskirstymu kvotomis. Prancūzija pareiškė, kad dabartinėms kvotoms pritaria, tačiau priešinsis naujoms. Latvijos valdančioji koalicija sutarė nepritarti naujoms kvotoms.

Ką tu stabdysi, jeigu čia niekas neplūsta?

Kadangi iš tų 120 tūkst. pabėgėlių po ES šalis paskirstyta tik apie 1 tūkst. žmonių, Europos komisija (EK) rezga planus skirti baudas – po 250 tūkst. eurų už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį. Jeigu Lietuva, kuri įsipareigojo priimti 1105 žmones, norėtų atsipirkti ir nieko neįsileisti, tai kainuotų 276,25 mln. eurų (keli žmonės jau priimti). Techniškai tai būtų nurėžta nuo ES pagalbos Lietuvai. Irgi deal.

Šitie EK kėslai gali kažkiek pagadinti rinkimų planus Darbo partijos terminatoriams, nes jie turės aiškiai atsakyti, ką darys: ar sieks, kad Lietuva kreiptųsi dėl kvotų į teismą kaip Vengrija ir Slovakija, ar reikalaus, kad šalis mokėtų baudas?

Aišku tik viena, kad ir prieš rinkimus, ir po to kiekviena didesnė į Lietuvą atvykusių pabėgėlių grupė bus triukšmingai sutinkama. Organizuojant renginius tada galės pasireikšti paauglių bei pensininkų globėjai iš „Na­cio­na­li­nio intereso“ – sakytume, tikri socialiniai dar­buotojai.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Šaunamojo ginklo pagrobimas, neteisėtas disponavimas juo, grasinimas valstybės tarnautojui ir 4 metai bei 4 mėnesiai nelaisvės. Tokį Vilniaus apygardos teismo nuosprendį vasario 1-ąją išgirdo visą Vilniaus policiją sukėlęs ir visuomenės dėmesį vienam vakarui prikaustęs Igoris Molotkovas. Nuo jo nusikaltimo momento iki teismo sprendimo paskelbimo dienos praėjo trys mėnesiai. Laisvė, nereikšmingos piniginės baudos ir išteisinimas svarbiausiuose kaltinimuose – tokį Apeliacinio teismo sprendimą tą pačią dieną išgirdo kaltinamieji Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje. Šiam prireikė dešimtmečio.

„Jei prokurorai bei teismai ir toliau šią bylą nagrinėjant aukštesnėse instancijose nuosekliai ir aiškiai demonstruos, kad tiesa bei teisingumas Lietuvoje vis dėlto yra aukščiau už nešvarius pinigus, korumpuotą politinę įtaką ir daugelį metų toleruotą Viktoro Uspaskicho „bezpridielą“, tai bus posūkis į naujos kokybės politiką valstybėje, o gal netgi lems visuomenės pasitikėjimo teisėsauga lūžį, nes praėjus 23 metams po nepriklausomybės atkūrimo vis dar labiau tikima ne tuo, kad prieš įstatymą lygūs visi, o tuo, kad kai kurie prieš jį yra lygesni“, – 2013-aisiais prokurorą Saulių Versecką skelbdamas Metų žmogumi rašė savaitraštis „Veidas“.

Apeliaciniame teisme byla išnagrinėta, nuosprendis jau įsiteisėjo, tačiau kas už ką yra aukščiau, klausimas išlieka atviras.

Teisėjai Violeta Ražinskaitė, Albinas Bielskis bei Svajūnas Knizleris nepaneigė, kad didžiulis kiekis nešvarių pinigų būta – konstatuota, kad į juridinio asmens Darbo partijos apskaitą buvo neįrašyta 7 mln. eurų pajamų ir 4 mln. eurų išlaidų, o kaltinamieji veikė organizuotai. Tačiau tokie veiksmai įvertinti vos kelių tūkstančių eurų baudomis: V.Uspaskichui paskirta 6,8 tūkst. eurų bauda, Vytautui Gapšiui teks sumokėti 3,6 tūkst., buhalterei Marinai Liutkevičienei – 5,7 tūkst. eurų.

„Lietuvoje apsimoka vogti ir sukčiauti“, – sau pasakė ne tik tūlas šalies viešojo gyvenimo stebėtojas, bet išrėžė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, formaliai atsiribojusi nuo konkrečios bylos vertinimo.

Ne paskutinis teismas

Apeliacinis teismas nutarė, kad „darbiečiai“ turi būti išteisinti dėl valstybės dotacijų pasisavinimo ir sukčiavimo, nenagrinėtas liko ir Mokesčių inspekcijos ieškinys. Teisėja V.Ražinskaitė aiškino, kad toks sprendimas buvo priimtas, nes kaltinamiesiems nebuvo sudaryta galimybė išsamiau susipažinti su perkvalifikuotais kaltinimais, taip pat dėl netinkamai parašyto kaltinamojo akto, užkliuvo ir kai kurie ikiteisminio tyrimo epizodai.

Pasak jos, sukčiavimo bylose kaltininko apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, o šioje byloje teismas to nenustatė – šiurkščius rinkimų pažeidimus, nuo kurių priklauso dotacijų partijoms skyrimas, turi konstatuoti Vyriausioji rinkimų komisija, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta.

Apeliacinis teismas nepakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo ir dėl kaltinimų Darbo partija, kaip juridiniam asmeniui, panaikinimo.

„Reorganizacija prilyginama žmogaus mirčiai“, – kažkodėl tvirtino teisėja V.Ražinskaitė. Bet juk niekas nemirė. Darbo partija kaip buvo gyva, taip ir liko – valstybės dotacijas už turimus Seimo ir savivaldybių tarybų narius kaip gavo, taip ir tebegauna.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. viduryje V.Uspaskichui buvo paskyręs 4 metus nelaisvės, Vitalijai Vonžutaitei 3 metus, M.Liutkevičienei skirta metų laisvės atėmimo bausmė, V.Gapšiui – daugiau kaip 10 tūkst. eurų bauda. Tokį sprendimą tuomet apskundė abi pusės. Apie galimybę pasinaudoti paskutine instancija ir kasacine tvarka nuosprendį skųsti Aukščiausiajam Teismui iš karto po sprendimo prakalbo prokuroras S.Verseckas.

Teistumas parlamentarui V.Gapšiui reiškia, kad jo turėtų laukti apkaltos procedūra Seime arba jis gali mandato atsisakyti pats. To „darbietis“ daryti neketina.

Pasak jo, nusikaltimas padarytas tuomet, kai jis dar nebuvo Seimo narys, todėl parlamentaro priesaikos jis nesulaužė. Panašią nuomonę išreiškė ir Darbo partijos lyderis Valentinas Mazuronis bei socialdemokratas Gediminas Kirkilas. Savo ruožtu opozicija paskelbė siūlysianti neeilinę Seimo sesiją dėl apkaltos V.Gapšiui. Įprasta pavasario Seimo sesija prasideda kovą.

Sprendimą nulėmė pasikeitusi teismų praktika?

Dešimtmetį su byla dirbantis prokuroras S.Verseckas džiaugėsi, kad nuosprendis, įrodantis faktą, jog Darbo partija 2004–2006 m. iš tiesų gyveno iš milžiniškų neaiškios kilmės lėšų, kurios buvo neapskaitomos ir nedeklaruojamos, pagaliau įsigaliojo, tačiau nerado paaiškinimo, kodėl Apeliacinis teismas nevienodai įvertino apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tai laikė ne sukčiavimu, o siekiu išvengti mokesčių. Pasak jo, teismų praktika čia nėra vienareikšmiška ir Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu pasisako nevienodai.

Apie pasikeitusią teismų praktiką LRT užsiminė ir Vilnius universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas Remigijus Merkevičius. „Toks teismo sprendimas nėra visiška staigmena ar netikėtumas. Taip yra todėl, kad pastaruosius 2–3 metus yra pasikeitusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija turtinio nusikaltimo atvejais, kai jie, vaizdžiai tariant, paprastose vištų vagystės įžvelgia tikrą nusikaltimą, o tokiuose intelektiniuose dalykuose viską vertina kažkaip labai liberaliai. Todėl, matyt, ir šio teismo rezultatas yra pasikeitusios teismų praktikos įtaka, o ne kažkoks akivaizdus prokuroro darbo brokas“, – tvirtino teisininkas.

Kad ir kaip ten būtų, bent jau pasiekus šią teisinę fazę tapo akivaizdu, kad dešimtmetį užtrukęs procesas iš esmės patyrė nesėkmę, o galimybė pirmą kartą Lietuvos istorijoje dėl stambaus masto sukčiavimo realiomis laisvės atėmimo bausmėmis pamatyti nuteistus valstybės valdyme dalyvaujančios partijos lyderius nusikelia į neapibrėžtą ateitį. n

Teisėjos V.Ražinskaitės paaiškinimai, po kurių pasidarė dar neaiškiau

l         Jis neturėjo tikslo nemokėti mokesčių. Jo tikslas buvo truputėlį kitas – nemokant mokesčių turėti pakankamai pajamų Darbo partijos reikmėms.

l         Žmonės painioja du dalykus – mokesčių nemokėjimą ir sukčiavimą. Tai nėra tapatu. Sukčiavimas labiau yra nusikaltimai nuosavybei. O mes kalbame šioje konkrečioje byloje apie mokesčių nemokėjimą, kuris neturėtų būti sutapatinamas su sukčiavimu.

l         Jeigu mes nuteistume Darbo partiją, kaip turėtų jaustis tie žmonės, kurie niekuo dėti, kurie prisijungė

Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos eiga

2006 m. gegužę Generalinėje prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo, neteisingų Darbo partijos duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo. Įtarimai pareikšti V.Vonžutaitei, M.Liutkevičienei ir Nijolei Steponavičiūtei (vėliau panaikinti). Po kelių dienų VSD pareigūnai atliko kratą Darbo partijos būstinėje, iš kurios išsivežė dokumentus ir kompiuterius.

2006 m. birželį įtarimai pareikšti V.Gapšiui ir Darbo partijai, kaip juridiniam asmeniui.

2006 m. rugpjūtį įtariamuoju pripažintas ir V.Uspaskichas, kurį iki tol mėginta nesėkmingai apklausti. Likus savaitei iki kratų partijos būstinėje V.Uspaskichas išvyko į brolio laidotuves Rusijoje, vėliau šioje šalyje prašėsi prieglobsčio. Iš karto po kratų jis atsistatydino iš Darbo partijos pirmininko posto.

Netrukus paskelbta tarptautinė įtariamojo paieška.

2006 m. rugsėjį V.Uspaskichą Maskvoje sulaikė Rusijos pareigūnai, bet jau tą pačią dieną jis buvo paleistas.

2007 m. vasarį nebūdamas Lietuvoje V.Uspaskichas buvo išrinktas į Kėdainių savivaldybės tarybą, tačiau tarybos nario mandato atsisakė. VRK pirmą kartą panaikino jo, kaip rinkimų kandidato, teisinę neliečiamybę.

2007 m. rugsėjį V.Uspaskichas Maskvoje surengė spaudos konferenciją, per kurią pranešė apie savo sugrįžimą. Netrukus po to Vilniaus oro uoste jį sulaikė teisėsaugos pareigūnai, vėliau jam buvo paskirtas namų areštas.

2007 m. gruodį ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo Darbo partijoje atskirtas į atskirą tyrimą. Įtariamiesiems paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir pradėta supažindinimo su tyrimo medžiaga procedūra. Kelis kartus jos terminas buvo pratęstas.

2008 m. balandį baudžiamoji byla perduota Vilniaus apygardos teismui.

2008 m. birželį įkurta Leiboristų partija, kurios nariai įtraukti į koalicinį Darbo partijos kandidatų į Seimą sąrašą. Vilniaus apygardos teisme surengtas pirmasis teismo posėdis. Vėlesni posėdžiai visokeriopai vilkinti: dėl ligų, neatvykusių gynėjų, advokatų keitimo ir kt.

2008 m. rugsėjį VRK panaikino V.Uspaskicho ir V.Gapšio, kaip kandidatų Seimo rinkimuose, teisinę neliečiamybę. Gruodį Seimas tai padarė dar kartą.

2009 m. vasarį Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Baudžiamajame kodekse numatyta juridinio asmens atsakomybė neprieštarauja Konstitucijai. Bylos nagrinėjimas atidėtas iki nutarimo.

2009 m. birželį V.Uspaskichas išrenkamas į Europos Parlamentą ir įgyja teisinę neliečiamybę. Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriame išaiškino, kad juridinis asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

2010 m. rugsėjį Europos Parlamentas panaikino V.Uspaskicho teisinę neliečiamybę.

2011 m. rudenį, po pusketvirtų metų, teisme pradėtas bylos įrodymų tyrimas, 2012 m. vasarį vykdomos pirmųjų liudytojų apklausos. Kovo–lapkričio mėnesiais didžioji dalis numatytų teismo posėdžių įvyksta.

2012 m. teisinė neliečiamybė V.Uspaskichui, V.Vonžutaitei ir V.Gapšiui naikinama dar du kartus: kaip kandidatų Seimo rinkimuose ir kaip Seimo narių.

2013 m. balandį susijungus Darbo ir Leiboristų partijoms, įsteigta nauja partija. Darbo partijos oficialiai nebeliko.

2013 m. liepą Vilniaus apygardos teismas V.Uspaskichui skyrė 4 metus kalėjimo, V.Vonžutaitei 3 metus, o V.Gapšiui – 35,7 tūkst. Lt baudą. Partija kaltinimų išvengė, nes susijungė su leiboristais. Sprendimą abi pusės apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui.

2014 m. V.Uspaskichas – vėl nebaudžiamas kaip kandidatas Europos Parlamento rinkimuose, vėliau kaip šios institucijos narys. Neliečiamybė panaikinta 2015 m. gegužę.

2016 m. vasario 1 d. Lietuvos ape­liacinis teismas kaltinimus sukčiavimu „darbiečiams“ atmetė, bet paliko galioti nuosprendį dėl juodosios buhalterijos. Įkalinimo bausmės pakeičiamos nereikšmingomis piniginėmis nuobaudomis.

Du šimtai tomų. Holivudiniai kaukėtų STT agentų šou. V.Uspaskicho pabėgimas į Maskvą. Interpolo arešto orderis. Ašaringa Darbo partijos matrioškų iškyla su pavirkavimais Kremliaus papėdėje. Seimo keitimas į Europos Parlamentą ir atvirkščiai. Patyčios iš teisėjų. Rezultatas? STT ir prokurorų fiasko. Ir valstybės fiasko.

Rimvydas VALATKA

Tegyvuoja juodoji buhalterija + teisingumo triusikai! Kaina – 6800 eurų. Pigiau Europoje nebūna. Baudelė V.Uspas­kichui – patyčių klasika. Vienas europarlamentaro atlyginimas, neskaičiuojant kasdienių priedų už posėdžius, jei ką. Dešimt metų – katei po uodega?

Atrodo, kad tokio hepiendo nesitikėjo ir pats V.Uspaskichas. Bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkė V.Ražinskaitė V.Uspaskichą ir jo bendrus išteisino dėl didelės vertės mokesčių vengimo. Darbo partija, kurios juodosios buhalterijos knygos buvo realios, apskritai išvengė bausmės. Mat bylos metu prisijungė tik popieriuje veikusią partiją. Jei mokesčių nesumokėjusi bendrovė susijungtų su fiktyvia įmone, ar ji taip pat išvengtų bausmės? Daug įdomių dalykų sužinojome per dešimt metų.

Kam tas cirkas, klausinėja apstulbę žmonės. Ką visus tuos dešimt metų stebėjome? Pigų televizinį realybės šou? Ką tada čia veikė mantijomis pasipuošę prokurorai ir kaukėti STT agentai?

Pagrįstai kaldami prie kryžiaus STT, kuri visas bylas pradeda triukšmingais televiziniais šou, o po kelerių metų baigia tyliu pirdalu, ir prezidentės stūmtraukio D.Valio nugyventos Generalinės prokuratūros apverktiną profesionalumą, vis dėlto negalime apeiti klausimo – o kaip teismai ir teisėjai?

Taip, teisingumą Lietuvoje vykdo teismas. Todėl turėtume sumušti kulnais ir vykdyti. Bet keli klausimai vis tiek graužia gerklę. Kodėl Vilniaus apygardos teismas V.Uspaskichui skyrė ketverius metus kalėjimo, o Apeliacinis – tik keliems „Blue Label“ buteliams prilygstančią baudelę? Du nuosprendžius toje pačioje byloje skiria keli šviesmečiai. Lyg ir neturėtų? O jei neturėtų, bet skiria, kurio teismo teisėjai yra teisės nemokšos – Vilniaus apygardos teismo ar Apeliacinio? Ir ar tikrai mokesčių vengimas – mažesnė blogybė nei sukčiavimas?

Teisėjų bendruomenė tyli. Tai gal abiejų teismų teisėjai – profesionalai, tik užduotis iš aukščiau po pusantrų metų buvo kita? Kai kas klausia: gal įvyko aukščiausio lygio nusikalstami politiniai mainai – V.Uspaskichas iš politikos pereina į ezoteriką, o teismas jį nuteisina?

Vienas už kitą šlykštesni klausimai. Kol nėra atsakymų, kiekvienas doras pilietis, manantis, kad visi verslininkai privalo mokėti mokesčius, jausis šlykščiai. Nes gėda. Už savo valstybę. Bet šiais laikais iš žiniasklaidos vis garsiau reikalaujama pozityvo. Ar įmanoma rasti ką nors teigiamo Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje su pribloškiančia pabaiga?

Paradoksalu, bet net patirdama fiasko STT vieną gerą darbą padarė. Juodosios buhalterijos byla pradėta, kai V.Uspaskichas siekė įžūliai užvaldyti Lietuvą ir paversti ją kažkuo tarp Saviečių kaimo ir Rusijos protektorato. Byla tam sutrukdė.

Kėdainių kniazius buvo priverstas viską mesti ir pusantrų metų slėptis po V.Putino sparnu. O ir sugrįžus jam nuolat teko mėtyti pėdas siekiant išsaugoti parlamentinę neliečiamybę. Todėl niekur – nei Seime, nei Europos Parlamente – jis neišbuvo visos kadencijos. Vietoj Lietuvos užvaldymo – tik frajerį kompromituojantys bandymai kaip nors išsukti uodegą.

Kapsint bylos smėliui Darbo partija prarado nemokama balta mišraine ir koncertais įgytą „gelbėtojos“ aureolę. Štai kodėl net po tokio malonaus teismo sprendimo V.Uspaskichas nerodė džiaugsmo – iš jo paties ir jo partijos liko šešėlis. Ačiū už tai bylai – Lietuva apsigynė. Už nacionalinę gynybą – 10, už teisingumą – dvejetas. Rome ne fu[t] pas faite toute en un jour.

V.Uspaskichas / BFL / K.Vanago nuotr.

Lietuvos apeliacinis teismas pirmadienį paskelbė nuosprendį taip vadinamoje Darbo partijos byloje.

Pasak delfi.lt,  apeliacine tvarka bylą išnagrinėjusios trijų teisėjų kolegijos pirmininkė Violeta Ražinskaitė paskelbė, kad yra pakeičiamas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, o nuteistieji – paliekami laisvėje. Teismas nutarė, kad partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas, tuometį partijos atsakingasis sekretorius Vyrautas Gapšys ir finansininkė Marija Liutkevičienė turi būti išteisinti dėl sukčiavimo, kai išvengė didelės vertės mokestinės prievolės sumokėjimo į valstybės biudžetą.

Anksčiau 4 metų laisvės atėmimo bausme nuteistam V.Uspaskichui teismas skyrė 6,8 tūkst. eurų baudą.

Teismo teigimu, baudžiamojon atsakomybėn patraukti darbiečiai turėjo būti teisiami ne dėl sukčiavimo, o dėl bandymo išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą. Už tai Baudžiamajame kodekse numatyta gerokai švelnesnė bausmė. Tačiau už tai šiandien nei V.Uspaskicho, nei V.Gapšio, nei M. Liutkevičienės jau nebuvo galima nuteisti – yra suėjęs baudžiamojon atsakomybėn patraukimo senaties terminas. Anksčiau 4 metų laisvės atėmimo bausme nuteistam V.Uspaskichui teismas skyrė 6,8 tūkst. eurų baudą – jis nuteistas tik dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Bauda už šį nusikaltimą skirta ir V.Gapšiui (3,6 tūkst. eurų), ir M.Liutkevičienei (5,7 tūkst. eurų).

Taip šį nuosprendį įvertino “Facebook” vartotojai:

Daiva Gineikaitė / NTŽ nuotr.

Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) vadovės Dalios Gineikaitės byla drebina Lietuvą. Premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad tokie žmonės neturėtų dirbti valstybės tarnyboje, tačiau moteris vis dar atostogauja, o žemės ūkio ministrė neskuba jos atleisti.

Tai, ką tikrai žinome apie šią bylą:

1. D.Gineikaitė šeštadienį padarė avariją Kaune. Persirikiuodama iš vienos juostos į kitą Savanorių prospekte ji kliudė kitą automobilį.

2. Pasak asmens, į kurio automobilį įvažiavo valdininkė, D.Gineikaitė atrodė neblaivi. Moteris į policijos pareigūnų alkotesterį “pripūtė” 1,66 promilės. Tai vidutinis girtumo laipsnis.

3. Pirmadienį D.Gineikaitė susitiko su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene ir išėjo neapmokamų atostogų.

4. Pasak ministrės, per susitikimą valdininkė neigė buvusi neblaivi ir tikino, kad kreipėsi į medicinos įstaigą, pridavė kraują.

Jeigu alkotesteris parodė 1,66 promilės, tai yra akivaizdus įrodymas. Tokie žmonės valstybės tarnyboje neturėtų dirbti.

5. Pirmadienį Specialių tyrimų tarnyba Kauno klinikinėje ligoninėje atliko dokumentų poėmius ir paėmė tyrimui D.Gineikaitės kraujo mėginius. STT pradėjo tyrimą dėl įtarimų, kad D.Gineikaitės girtumą bandoma nuslėpti. Antradienį D.Gineikaitė buvo apklausta STT. Po savaitės, pirmadienį apklaustas ir Kauno klinikinės ligoninės vadovas.

6. Antradienį premjeras A.Butkevičius pareiškė, kad D.Gineikaitei ne vieta valstybės tarnyboje. “Manau, kad dabar vyksta nereikalingos diskusijos ir atliekami papildomi tyrimai. Jeigu alkotesteris parodė 1,66 promilės, tai yra akivaizdus įrodymas. Tokie žmonės valstybės tarnyboje neturėtų dirbti“, – “Žinių radijui” teigė A.Butkevičius.

7. Prezidentės patarėjas vidaus politikai Mindaugas Lingė taip pat paragino Žemės ūkio ministeriją imtis veiksmų: „Bet kuri vadovus skirianti institucija taip pat turėtų principingai pasižiūrėti į situaciją ir tos kartelės neleisti, jeigu iš tikrųjų yra tie faktai tokie, kokie jie yra pateikiami.“

8. Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė antradienį pranešė, kad D.Gineikaitė pridavė kraują Kauno klinikinėje ligoninėje 3-4 valandos po avarijos. Įstatymai numato, kad vairuotojas, nesutinkantis su alkotesterio parodymais, turi ne vėliau kaip per valandą į medicininę įstaigą ir atlikti kraujo tyrimą.

9. D.Gineikaitė NŽT vadove tapo prieš metus. Ji be konkurso savo patarėju įdarbino įtakingą Darbo partijos narį Gintarą Furmanavičių. Žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė irgi yra Darbo partijos atstovė.

10. Žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė antradienį pareiškė, kad kreipsis į policiją ir STT raštu, o po to spręs D.Gineikaitės likimą.

BFL

„Darbietis“ Vytautas Vigelis kultūros viceministro pareigas ėjo vos 25 dienas. Iš posto skandalais išgarsėjusį buvusį ilgametį Švenčionių rajono merą išstūmė praeities nuodėmės, kurių Darbo partija nuodėmėmis nelaiko net ir dabar.

„Viską pasvėrus, gali tekti priimti protingus sprendimus“, – antradienį po premjero Algirdo Butkevičiaus ir kultūros ministro Šarūno Biručio pokalbio dėl V.Vigelio atleidimo negera nuojauta pasidalijo Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis.

Jau kitą dieną Kultūros ministerija išplatino pranešimą, kad viceministras V.Vigelis  traukiasi iš pareigų.

„Nenoriu būti kliūtimi ministerijai tęsti pradėtus darbus, taip pat nenoriu tapti politinių intrigų įrankiu, kuris griautų pasitikėjimą mane delegavusia partija ar į pareigas skyrusiu ministru, todėl jaučiu pareigą pasitraukti iš užimamų pareigų“, – pranešime cituojamas V.Vigelis.

Ministras tokį V.Vigelio žingsnį įvertino kaip garbingą ir tą pačią dieną patenkino jo prašymą. V.Mazuronis pasveikino viceministro sprendimą trauktis: „Aš manau, kad V.Vigelis gali ir galėjo dirbti šiose pareigose, bet manau, kad susidariusioje situacijoje, kada politikoje susidaro diskusija iš nepalankios pusės ir dar tam tikra neigiama visuomenės nuomonė, tai aš manau, kad jo žingsnis teisingas.“ V.Vigelis atsistatydino praėjus dienai po to, kai premjeras Algirdas Butkevičius pirmadienį nurodė Š.Biručiui per savaitę atleisti viceministrą, kuris buvo paskirtas į pareigas nesuderinus jo kandidatūros su Vyriausybės vadovu.

Pasak premjero, V.Vigelis neatitinka moralės reikalavimų. V.Vigelis pateko į skandalą, kai 2011 metų neblaivus buvo Varšuvoje išlaipintas iš lėktuvo. Be to, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra paskelbusi, kad jis yra supainiojęs viešuosius ir privačius interesus.

VEIDAS: Kokius pagrindinius įstatymų projektų paketus opozicija rengia šią savaitę prasidėsiančiai rudens sesijai? Beje, ar vėl imsitės interpeliacijų?
V.G.: Viena opiausių socialinių problemų – šildymo kainos, todėl parengti keli projektai, kaip jas sumažinti. Kitas paketas susijęs su ekonomikos skatinimu. Šie projektai seniai guli Seime nejudinami. Įregistruota nemažai socialinės srities siūlymų. Netylėsime ir dėl valstybės tarnybos darbo kai kurių patobulinimų.
Laukiame, kada energetikos ministras tesės pažadus, kad dujos Lietuvai pigs, taip pat ir kitų žadėtų energetikos projektų. Kol kas jų nėra. Nesakau, kad jau puolame rašyti interpeliacijos, bet už politinių pažadų netesėjimą turi būti politinė atsakomybė. Vertiname kiekvieno ministro darbą ir matome daug nekompetencijos, negebėjimo reaguoti į situacijas, tarpusavyje derinti veiksmus, kaip kad buvo Baltarusijos opozicionierių išdavimo režimui atveju. Net premjeras pats asmeniškai nesugebėjo sureaguoti ir toliau atostogavo, užuot sprendęs kritinę situaciją.
ėra priešri

VEIDAS: Ar siūlymai dėl šildymo kainų nnkiminių metų populizmas?

V.G.: Taip, problemą reikėjo spręsti sistemiškai – pertvarkyti šilumos ūkį, daugiau naudoti atsinaujinančių energijos šaltinių. Apie tai nuolat kalbėjome, bet reikiamų sprendimų nepriimta. Tad dabar šių problemų negalime išspręsti per vieną dieną, todėl siūlome imtis bent skubios reanimacijos. Siūlome nulinį šildymo PVM tarifą, projektus dėl šilumos punktų priklausomybės ir kt. Ar nulinis tarifas centralizuotos šilumos gavėjams nediskriminuos ja nesinaudojančių gyventojų? Įregistruota pataisa ir siūlant, kaip to išvengti.

VEIDAS: Svarbiausias sesijos darbas – 2012 m. biudžetas. Su kokio dydžio skola opozicija pritars biudžetui?

V.G.: Artėjame prie pavojingos ribos: finansų ministrė Seime yra sakiusi, kad 40 proc. BVP skola Lietuvai jau pavojinga (dabar ji – 34 proc.). Bet skolintis neišvengiamai reikės, juolab turime įsipareigojimų visuomenei, pavyzdžiui, dėl pensijų grąžinimo. Vyriausybė nesugebėjo rasti priemonių kitaip spręsti šią problemą: žadėjo ištraukti milijardą iš šešėlio – kol kas nepavyksta, žadėjo uždirbti iš valstybinių įmonių – irgi nesugebėjo, o ekonomika tiek nepakilo, kad leistų skolintis gerokai mažiau. Darbo partija siūlė ekonomikos skatinimo priemonių paketą. Kad ir pavėluotai, valdančiajai koalicijai reikėtų jį priimti.

FB-TU1988991

VEIDAS: Tiek su V.Uspaskichu bei jo partija, tiek su V.Tomaševskiu bei jo partija praeityje teko ir bendradarbiauti, ir kovoti, ir išdavysčių patirti. Nepaisant to, Jums sekasi su šiomis partijomis periodiškai labai sėkmingai susitarti. Kaip tai pavyksta?
A.Z.: Su lenkais, kaip partija, nesame turėję kokių nors konfliktų, gal tik nuomonių skirtumų. Vienintelį kartą, 2003-iaisiais, jie pakeitė savo sprendimą dėl dalyvavimo valdančiojoje koalicijoje.
Kita vertus, jeigu nori sėkmingai daryti politiką, negali būti nuolat įsižeidęs arba ant kieno nors amžinai supykęs. Tokia pozicija atimtų bet kokią galimybę susikalbėti su kitais politikais.
VEIDAS: Tai čia kaip versle: nėra amžinų draugų ar priešų – tik partneriai ir konkurentai?
A.Z.: Kažkuria prasme – taip. Nors, be abejonės, partneriai turi pasižymėti tam tikromis, labai svarbiomis, savybėmis: laikytis susitarimų, turėti bendrą požiūrį į kai kurias problemas, mokėti bendrauti asmeniškai. Bet svarbiausia – turi susiklostyti atitinkama politinė situacija. Nes būtent situacija po rinkimų ir lemia partijos lyderio sprendimą, kokią koaliciją sudaryti.
VEIDAS: Žvelgiant į Jūsų veiksmus savivaldybėje susidaro įspūdis, kad vienintelė partija, su kuria net nebandoma tartis ir su kuria nesugebėtumėte bendradarbiauti, – tai konservatoriai.
A.Z.: Atvirkščiai! Mes tikrai norėjome bendradarbiauti su konservatoriais ir kalbėjomės apie tai. Galiu pasakyti, kad mano pirmasis skambutis, sužinojus savivaldybių rinkimų rezultatus, buvo konservatorių sąrašo lyderiui R.Aleknai. Tikrai nuo pat pradžių siekiau sutarimo būtent su konservatoriais, nes, mano supratimu, tokia koalicija būtų labai logiška.
Tačiau konservatoriai šiandien Vilniuje turi kelias problemas. Pirmoji – asmeninės buvusio mero R.Aleknos, premjero A.Kubiliaus ir grupės naujųjų konservatorių lyderių ambicijos. Į mane jie žiūri kaip į konkurentą visomis prasmėmis. Šio psichologinio barjero jie peržengti negali, tad, derėdamiesi dėl koalicijos, metėsi sudarinėti nepaprastai keistų darinių. Iš esmės pastačiusių jų partiją ties skilimo riba, nes derėjosi su tais, su kuriais tradiciškai niekados nesiderėdavo (Lenkų rinkimų akcija bei “Tvarkos ir teisingumo” partija). Taip jie parodė visišką savo nenuoseklumą.
O mano padėtis buvo tokia, kad turėjau derėti su tais, su kuriais buvo įmanoma susitarti.
VEIDAS: Bet gal konservatoriai, derėdamiesi su lenkais ar R.Paksu, sekė būtent Jūsų pavyzdžiu? Gal jie irgi pereina prie principo, kad nėra draugų ir priešų – tik interesai?
A.Z.: Mes niekuomet nesame deklaravę, kas yra mūsų priešai, kaip tą rinkimų kampanijos metu ar ilgą laiką iki tol yra darę konservatoriai. Tad šitaip elgdamiesi jie iš esmės apgaudinėjo savo rinkėjus. Jei žiūrėsime į jų pareiškimus, padarytus per rinkimus ar anksčiau, tai savo poziciją dėl santykių su kai kuriomis partijomis konservatoriai yra nustatę aiškiai ir vienareikšmiškai. Mes tokių dalykų niekados nedarėme, tad iš karto turėjome plačias galimybes derėtis.
Kita vertus, kaip jau minėjau, mūsų ir konservatorių idėjinis bendrumas yra pats didžiausias, tad net ir dėl koalicijos išplėtimo kalbėjomės su konservatoriais.
VEIDAS: O kiek tiesos turi kalbos, kad, palikdamas Darbo partijos frakciją Vilniaus miesto tarybos valdančiojoje koalicijoje, siekiate ne tiek išplėsti koaliciją, kiek atitraukti juos nuo partijos lyderio V.Uspaskicho, į kurį konservatoriai ima žiūrėti kaip į galimą strateginį partnerį po Seimo rinkimų?
A.Z.: Mąstant logiškai ir žiūrint strategiškai, tokia prielaida visai tikėtina. Matyt, kaip savo didžiausius konkurentus 2012 m. Seimo rinkimuose konservatoriai mato Socialdemokratų partiją. Gali būti, jog jie įsivaizduoja, kad bendradarbiaudami su Darbo partija kartu galėtų silpninti socialdemokratus. Ir, galimas dalykas, susikurti porinkiminį partnerį.
VEIDAS: Ar Darbo partijos frakcijos sprendimą likti Vilniaus valdančiojoje koalicijoje V.Uspaskichas yra palaiminęs, ar tai jų savarankiškas sprendimas, ar dar jokio galutinio sprendimo nėra?
A.Z.: Kiek supratau iš savo pokalbio su V.Uspaskichu, jis yra susitaikęs su tokiu savo partijos frakcijos Vilniaus miesto taryboje sprendimu.

BFL

Vilniuje prie valdančiosios koalicijos prisijungia Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), o Darbo partija nesitraukia. Tai paskelbta antradienį per koalicijos partnerių spaudos konferenciją.

Valdančiąją koaliciją Vilniuje sudaro 12 Artūro Zuoko visuomeninio judėjimo TAIP, 9 – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nariai, 8 – “darbiečiai”, 5 – socialdemokratai, 2 – Rusų aljanso atstovai.

Artimiausiame Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos posėdyje, kitą savaitę, bus tvirtinama trečioji sostinės vicemero kandidatūra. Spėjama, kad į ją galėtų būti siūlomas LLRA atstovas Jaroslavas Kaminskis.

LLRA atstovai teigia apsisprendę jungtis prie valdančiųjų vardan koalicijos stabilumo.

“Manome, kad destabilizuoti arba paralyžiuoti miesto valdžios darbą nėra leistina”, – per spaudos konferenciją sakė J. Kaminskis ir su tuo sutiko visi koalicijos partneriai, taip pat ir “darbiečiai”, grasę palikti koaliciją.

Nors Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas pasisakė už jo vadovaujamos partijos pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos Vilniuje, “darbiečiai” savivaldybės Taryboje nusprendė joje likti ir viešai sveikina LLRA prisijungimą.

“Mūsų partija yra demokratiška partija ir nuomonės kartais skiriasi, bet svarbiausia, kad atrandamas sprendimas. Šiandien mes, kaip ir buvome, taip ir pasiliekame valdančiojoje koalicijoje. (…) Koalicijoje randasi daugiau vienas kito gerbimo, supratimo. Prezidiumas įpareigojo mane suderinti pozicijas su dabartine valdančiąja dauguma. Dabar, kai atsirado naujas partneris, pozicijų derinimas vyksta iš naujo”, – sakė sostinės vicemeras, “darbietis” Jonas Pinskus.

Lieka koalicijoje “darbiečiai”, išlieka ir skirtumai į požiūrį, kaip turi būti tvarkomasi su savivaldybės įmonėmis ir ūkio reikalais. A. Zuokas yra įsitikinęs, kad savivaldybės įmonių valdymą reikia depolitizuoti ir sako radęs pritarimą tokiai nuostatai LLRA, tuo tarpu “darbiečiai” mano, kad norint įgyvendinti rinkimų pažadus šioje srityje turi dalyvauti politikai.

Tokį nesutarimą atspindėjo ir kandūs pajuokavimai per bendrą koalicijos partnerių spaudos konferenciją.

“Darbo partijos atstovai bus deleguoti tiesiogiai gatvių tvarkyti”, – rėžė A. Zuokas.

“Darbiečiai” tvarkys ir gatves, jeigu to reikės Vilniui”, – atsakė J. Pinskus.

BFL

Darbo partija metama iš sostinės valdančiosios koalicijos, jos vietą turėtų užimti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcija.

Tai DELFI patvirtino Vilniaus mero Artūro Zuoko vadovaujamo judėjimo TAIP frakcijos miesto taryboje vadovas Kęstutis Nėnius. Anot jo, su LLRA sudarytas “žodinis susitarimas”, o parašai ant naujosios koalicijos sutarties gali sugulti dar antradienį. Eltos žiniomis dėl parašų dabar tariamasi Lenkų kultūros namuose.

“Dirbam. Ir dieną, ir naktį. Negalime juk nieko nedaryti, kai kiti derasi”, – sprendimą Darbo partiją iškeisti į LLRA aiškino K. Nėnius.

Pasak jo, apie postų ir įtakos pasiskirstymą dar anksti kalbėti, mat nėra oficialaus susitarimo.

LLRA turėtų gauti vieną vicemero postą ir bent vieną savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo kėdę. Be to, LLRA turėtų gauti ir kelių komitetų vadovų postus. Tarp jų – miesto tarybos Kultūros, švietimo ir sporto komiteto vadovo kėdę. Šis postas dėl lenkų tautinės mažumos švietimo ypač aktyviai besireiškiančiai LLRA būtų labai svarbus.