Shutterstock

Pelno link. Moterų verslumas – neišnaudotas potencialas, kuris galėtų tapti postūmiu visai šalies ekonomikai. Tačiau šiandien palyginti maža dalis moterų Lietuvoje yra nuosavo verslo savininkės.

Koks tai potencialas, rodo projektas „Išmani moteris“, kurį organizuoja VšĮ „Versli Lietuva“. Į įvairiuose miestuose vystančius programos renginius susirenka šimtai moterų: jaunų, pagyvenusių, mažus vaikus auginančių mamyčių ar bedarbių. Vienos jų dar tik svajoja ir nedrąsiai brandina nuosavo verslo idėją, kitos jau ateina tvirtai apsisprendusios ir neabejojančios savo sprendimu.

Projektas pirmą kartą vykdytas prieš dvejus metus, o šiuo metu vyksta pakartotinai. Įdomu tai, kad bandomojo projekto dalyvės, dabar jau nuosavo verslo savininkės, naujokėms pasakoja savo sėkmės istorijas ir dalijasi patirtimi.

„Vos pradėjus projektą tapo aišku, kad moterims labai trūksta tokių renginių, kurie suteiktų žinių, padrąsintų, padėtų atrasti bendraminčių, pasitikrinti savo idėjas. Tikėjomės susidomėjimo, tačiau tokio ažiotažo, kai per valandą internetu į renginį užsiregistruoja šimtai moterų, nelaukėme“, – projekto sėkme džiaugiasi jo koordinatorė Aurelija Martūnienė.

Pasak jos, daugybė moterų Lietuvoje puoselėja savo verslo idėjas, tačiau dažna nesulaukia palaikymo iš aplinkos, joms trūksta drąsos, žinių. Projektas padeda moterims nueiti kelią nuo idėjos iki verslo, jei tik jos yra tam pasiryžusios. Vienos renginiuose lankosi norėdamos įgyti žinių, pabendrauti, pasitikrinti, kitos – labiau motyvuotos, apsisprendusios ir supratusios, kad tikrai nori žengti tą žingsnį savojo verslo link. Kai kurios, atėjusios su savo verslo idėja, iš pradžių net nedrįsta jos pasakyti, bijodamos, kad kažkas nužiūrės, nukopijuos. Paskui įsidrąsina, pradeda dalytis, burtis, bendradarbiauti. Vienas projekto tikslų – suburti moteris į bendruomenę, kurioje jos atranda bendraminčių, o bendraudamos tarpusavyje randa ir verslo partnerių.

Jos klausosi paskaitų, atlieka užduotis. Moterims vadovauja mentoriai, padedantys parengti konkrečius verslo planus. Vėliau atrenkamos projekto dalyvės, kurių verslo idėjos atrodo brandžiausios. Pavyzdžiui, per pirmąjį projektą užgimė aštuonios verslo idėjos ir šiuo metu pamažu puoselėjami šeši moteriški verslai.

„Tiesą sakant, verslais to nepavadinsi, greičiau tai nedideli versliukai, bet kartais moterims, turinčioms šeimą, vaikų, to ir užtenka. Svarbu, kad pagal savo pomėgius ir galimybes jos susikuria darbo vietą sau, o kartais įdarbina ir daugiau žmonių“, – pasakoja A.Martūnienė.

Prieš metus moterų verslumo problema Lietuvoje domėjosi ir VšĮ „Investuok Lietuvoje“ programos „Kurk Lietuvai“ dalyvės Ūla Kalkytė ir Gustė Sadaunykaitė. Jų teigimu, mažas moterų verslumas Lietuvoje nėra lyčių lygybės problema. Tai neišnaudoto ekonominio potencialo problema, kurią būtų nesunku išspręsti, jei valstybė tam skirtų šiek tiek daugiau dėmesio ir pastangų. Nuosavas verslas būtų labai gera išeitis ir socialinės problemos sprendimo būdas ypač toms moterims, kurios dabar augina vaikus, yra namų šeimininkės, bedarbės, vyresnio amžiaus, regionų ar mažesnių miestelių gyventojos. Statistika rodo, kad viena maža ar vidutinė įmonė vidutiniškai sukuria šešias darbo vietas, o šios vidutiniškai sukuria 55 tūkst. eurų pridėtinės vertės.

Kaip parodė atlikta apklausa, tam, kad galėtų pradėti savo verslą, moterims labiausiai trūksta verslo ryšių, žinių bei kvalifikacijos, pradinio kapitalo ir gerųjų pavyzdžių, kurie galėtų jas įkvėpti imtis nuosavo verslo.

Apklausa taip pat parodė, kad 64 proc. moterų turi verslo idėją ir planuoja pradėti verslą ateityje, o 36 proc. yra pradėjusios verslą ir žengia pirmuosius žingsnius. 97 proc. apklaustųjų reikėtų profesionalios pagalbos, kad tos idėjos būtų įgyvendintos.

Ū.Kalkytės ir G.Sadaunykaitės sukurtas Moterų verslumo akademijos modelis ir jo idėjos rado atgarsį projekte „Išmani moteris“ ir jau duoda apčiuopiamų vaisių: moterys ne tik vis drąsiau svajoja, bet ir ryžtingai imasi nuosavo verslo.

Viena tokių – bendrovės „„Investuok Lietuvoje““ savininkė Žana Rastokaitė. 38-erių pasvalietė prie projekto prisidėjo jau įkūrusi savo dovanų verslą. Sužinojusi apie projektą „Išmani moteris“, atvyko į seminarą, kuriame verslo idėjos buvo pristatomos investuotojams.

Moteris sako, kad tai buvo neįkainojama patirtis, nes verslo pradžioje buvo labai naudinga išgirsti taiklių patarimų, klausimų, įžvalgų. ,Investuotojams įdomu uždirbti pinigų ir jie priverčia tave, pakilusį ant puikiosios savo verslo idėjos sparnų, nusileisti ant žemės, atsigręžti į vartotoją ir paklausti savęs, ar esi vartotojui reikalingas ir įdomus, ar rinkai reikia tokios paslaugos ar prekės, kokią problemą sprendžia tavo verslas. Tuomet pamatai savo verslą potencialaus vartotojo akimis ir atsisakai nepamatuotų iliuzijų. Kad verslas būtų gyvybingas ir pelningas, jis turi spręsti konkrečias problemas, antraip jis greičiausiai niekam nebus reikalingas. Pačiam verslininkui jo idėja gali atrodyti tobula, tačiau jei už tai niekas nemokės pinigų, ji nieko verta“, – nuosavo verslo pradžią prisimena prieš dvejus metus jį pradėjusi  Ž.Rastokaitė.

Ji yra baigusi ekonomiką ir vizualinio dizaino studijas, anksčiau dirbo samdomą darbą, užsiėmė nekilnojamojo turto verslu. Tačiau nė vienas darbas jai neteikė tiek pasitenkinimo, kiek dabar suteikia nuosavas internetinis dovanų idėjų verslas. Šiuo metu, be Pasvalyje įsikūrusios Ž.Rastokaitės, įmonėje dirba dar du žmonės, klientus aptarnaujantys Vilniuje ir Klaipėdoje.

Moteris pasakoja verslo idėją brandinusi pamažu. Ji nė pati nežino, kodėl draugai, artimieji, prireikus ką nors pasveikinti gimtadienio ar kita proga, visuomet kreipdavosi patarimo į ją. „Sugalvok ką nors, juk tu moki“, – sakydavo ir ji, žinoma, sugalvodavo.

„Tuomet susimąsčiau, kad, ko gero, nėra žmonių, kuriuos aplenktų gimtadienio dovanos galvosūkis. Dovanų pasiūla didžiulė: nuo kiniškų niekučių iki prabangių prekių ženklų. Bet didžioji problema – ką padovanoti, kad dovana džiugintų. Svarbiausia, kaip ją paversti emocine žinute, žmogui pasakančia kur kas daugiau nei paprastas daiktas. Net ranka pieštas atvirukas gali būti išskirtinė dovana, jei moki tai padaryti“, – aiškina bendrovės „Lempampuk“ įkūrėja.

Klientams, kurie kreipiasi dovanų idėjų, ji pirmiausia pasiūlo užpildyti klausimyną, kad kuo daugiau būtų galima sužinoti apie žmogų, kuriam ruošiama dovana.  Atsakymai lieka bendrovės duomenų bazėje, todėl po metų reikia tik iš anksto įspėti, kad gimtadieniui prireiks kelių originalių dovanų idėjų ar pačių dovanų. Tokia paslauga ypač patinka vyrams, kuriuos dovanų galvosūkiai paprastai ypač vargina. Pasitaiko, kad žmogus turi dovaną, tačiau nežino, kaip įdomiai ją supakuoti ar įteikti.

Dažnai iš padėties sukamasi dovanojant pinigus, kurie yra tarsi gelbėjimosi šiaudas, kai nieko įdomiau nesugalvojama. Tačiau Ž.Rastokaitė pastebi, kad pabendravę su ja žmonės neretai atsisako šios minties ir pasirenka idėjas, sukeliančias kur kas daugiau emocijų nei pinigai.

O ką padovanoti žmogui, kuris turi viską? Tuomet taip pat gali padėti originaliosios „Lempampuk“ idėjos. „Smagu, kai tokiam žmogui pavyksta sukurti dovaną, kuri tampa vakaro „vinimi“ ir visus pribloškia netikėta idėja. Jau turime tokių istorijų ir tuo didžiuojamės“, – tikina Ž.Rastokaitė.

Ji savo klientų prašo pranešti, ar idėjos, dovanos tiko, ir kol kas sako sulaukusi tik teigiamų atsiliepimų. Be to, visuomet pabrėžia: jei idėjos netiktų ar nepatiktų, grąžins už jas sumokėtus pinigus. Jos kainuoja 10 eurų.

Kol kas visos pajamos investuojamos į verslą ir jau planuojama plėstis į užsienio rinkas. „Lempampuk“ bendradarbiauja su įvairiais papuošalų, interjero detalių, meno kūrinių autoriais, kuriuos pristato savo interneto svetainėje. Jų kūrinių ten pat galima ir įsigyti.

„Savęs verslininke dar nelaikau, labiau esu projekto vadovė. Ar sugebėsime išplėtoti projektą iki verslo, parodys laikas. Šiuo metu kaip tik yra tas lūžio taškas. Bet, matydama klientų, užsakymų srautą, manau, kad projektas turi ambicijų išaugti į verslą“, – svarsto Ž.Rastokaitė.

Pasak jos, verslo pradžiai, žinoma, reikia pradinio kapitalo, tačiau tai nėra dideli pinigai. Didžiausia investicija – laikas ir žinios. Mokytis reikia daug, intensyviai ir nuolat, išnaudojant įvairiausius būdus: seminarus, knygas, interneto platybes. Verslas pirmiausia reiškia asmeninius pokyčius, todėl, jei žmogus nenori keistis, eiti į verslą neverta.

„Kodėl moterys nelengvai ryžtasi imtis nuosavo verslo? Manau, kad yra vidinio nepasitikėjimo, baimių. Per projektą „Išmani moteris“ sutikau labai įvairių moterų ir pasakodama joms apie savo verslo pradžią pabrėžiau, mano galva, svarbiausią dalyką: tai, ką ketinate daryti, turi „vežti“ šimtu procentu. Iš šono nusižiūrėtas verslas nesuteiks nei emocinio pasitenkinimo, nei pinigų. O jei paskui kiekvieno kliento padėką seka ir pinigai – tai pats idealiausias variantas, nes tikslas turėtų būti ne milijonas eurų sąskaitoje, o milijonas „ačiū“, už kuriuos sumokėta. Per tuos metus, kiek dirbame, tai labiausiai ir skatina eiti į priekį“, – tvirtina dovanų idėjų pardavėja Ž.Rastokaitė.

Dar vienas įdomus virtualių asistenčių paslaugų verslas taip pat užgimė pirmojo projekto „Išmani moteris“ metu. Savo verslo idėja su projekto dalyvėmis tuomet pasidalijo Daiva Pakalnė, ne vienus metus virtualia asistente dirbusi Jungtinėje Karalystėje. Virtualių asistentų paslaugos populiarios ir įprastos daugelyje užsienio šalių, kur internetinis verslas yra plačiai paplitęs.

Tuomet Lietuvoje dar negirdėto verslo imtis nutarė vilnietė 32-ejų teisininkė Ainė Lučinskienė ir biržietė Dovilė Petrauskienė. Jų įkurta bendrovė „VA komanda“ gyvuoja jau pusantrų metų ir klientams teikia įvairias virtualias administracines bei internetinės rinkodaros paslaugas.

Moterų suburtoje komandoje yra įvairių sričių specialisčių, dirbančių namie.  Interneto svetainės sukūrimas, kasdienė jos priežiūra, socialinių medijų palaikymas, reikalingos informacijos paieška ir sisteminimas, dokumentų tvarkymas – šiuos ir kitus darbus, vadinamus laiko ėdikais, pagal klientų poreikius ir atlieka virtualios asistentės, o verslininkams šiems darbams atlikti nereikia samdyti nuolatinio darbuotojo.

A.Lučinskienė pasakoja, kad išėjusi motinystės atostogų (moteris augina du mažamečius vaikus) nusprendė save išbandyti versle. „Buvau subrendusi pokyčiams ir augindama vaikus norėjau tobulėti, užsidirbti pajamų, tačiau man buvo svarbu tą daryti neapleidžiant šeimos. Virtualių asistenčių idėja kaip tik ir buvo tokia“, – sako A.Lučinskienė.

Ji neslepia, kad tokios Lietuvoje vis dar neįprastos paslaugos vartotojams kelia nemažai klausimų. Pavyzdžiui, kaip apskaičiuojamas asistentės darbo laikas. Verslininkė aiškina, kad dirbama pagal valandinį darbo įkainį, o viena valanda kainuoja 12 eurų. Darbo laikas fiksuojamas pasitelkus internetinę programą, klientams pateikiamos išsamios atlikto darbo ataskaitos. Su virtualiomis asistentėmis verslininkė sudaro paslaugų sutartis. Toks darbas labai patogus vaikus namie auginančioms mamytėms, ne visą darbo dieną dirbančioms moterims ar bedarbėms.

Kadangi šio verslo idėja sulaukė didelio susidomėjimo, „VA komandos“ įkūrėjos nusprendė viešai pasidalyti sukaupta patirtimi ir įkūrė virtualių asistenčių akademiją – internetinę mokymo platformą ~www.vaakademija.lt~.

„Akademijoje mokome visko, ką turi mokėti šiuolaikinė virtuali asistentė ir ko reikia savam internetiniam verslui sukurti. Tai ne tik mokymai, bet ir virtualių asistenčių bendruomenės susibūrimo vieta, kur moterys viena kitą palaiko, dalijasi patirtimi, padeda rasti atsakymus į daugelį joms kylančių klausimų. Tai tikrai puiki galimybė moterims, ypač mamoms, auginančioms vaikus, dirbančioms ne visą darbo dieną arba iš viso neturinčioms darbo, mokytis, tobulėti, dirbti ir užsidirbti internetu. Tai yra mūsų socialinė misija, kad kuo daugiau moterų galėtų išmokti naujų dalykų, tobulėtų, gautų iš to pasitenkinimą ir, žinoma, užsidirbtų“, – sako A.Lučinskienė, kuri greito praturtėjimo iš savo verslo nesitiki, bet vertina jį kaip ilgalaikę investiciją į ateitį.

Po šiemet vykusių projekto „Išmani moteris“ renginių šeimos verslo idėją subrandino ir trys klaipėdietės – Monika Poškaitė-Jurevičienė, jos mama Asta Poškienė ir teta Dalia Teplovienė. Visos trys moterys, duoną valgančios iš finansininko profesijos, sumanė įrengti pirmąjį Lietuvoje baseiną, skirtą šunims.

Du samojedų veislės šunis auginanti M.Poškaitė-Jurevičienė sako, kad šiais laikais šunis, kaip ir žmones, kankina įvairiausios ligos – antsvoris, klubo sąnarių displazija, o plaukiojimas vandenyje pagerina tokių šunų savijautą, gyvenimo kokybę.

Specialūs šunų baseinai jau seniai egzistuoja užsienio šalyse, ypač jie populiarūs Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. Lietuvoje, M.Poškaitės-Jurevičienės žiniomis, tai būtų pirmas šunų baseinas. „Idėja šeimoje sklandė jau seniai. Gal, sakyčiau, labiau juoko forma, bet vis nebuvo laiko tuo rimčiau užsiimti. Pradėjusios lankytis projekto „Išmani moteris“ seminaruose, ėmėme rimtai svarstyti, kad tai iš tiesų galime padaryti“, – sako būsimoji verslininkė.

Šiuo metu moterys dairosi tinkamos vietos baseinui įrengti, svarsto projekto finansavimo galimybes. Kadangi verslui pradėti reikės nemažų investicijų, planuojama rengti verslo planą ES finansavimui gauti, o galbūt originalaus verslo idėja pavyks sudominti investuotojus.

Visos trys moterys turi gerus darbus – dirba finansininkėmis, tačiau yra pasirengusios atsisakyti savo įprastų darbų ir imtis nuosavo verslo. „Žinau, kad finansininko duona – ne man, savo gyvenimą ir darbą labiau norėčiau sieti su gyvūnais. Jei tik pavyktų, net nesidairiusi viską mesčiau, nes labai noriu šį projektą įgyvendinti“, – prisipažįsta sako 21 metų M.Poškaitė-Jurevičienė.

Pasak jos, tokių paslaugų poreikis tikrai yra, tačiau kiek žmonių pirktų jas už atitinkamą kainą, vis dar reikia išsiaiškinti. Būsimos verslininkės yra suskaičiavusios, kad valanda baseine turėtų kainuoti septynis eurus ir dar papildomai tektų primokėti už šampūną, džiovinimą, rankšluosčių nuomą. Daug užsidirbti iš šio verslo moterys nesitiki, bet norėtų sau susikurti tokį darbą, kuris būtų malonus ir prasmingas.

Aušra Pocienė

Moterų verslumas Lietuvoje – dar neišnaudotas potencialas

Iš viso Lietuvoje dirbančių žmonių (tūkst.)

Moterų     657 (50,8 proc.)

Vyrų       636 (49,2 proc.)

Samdomų darbuotojų (tūkst.)

Moterų     593 (52 proc.)

Vyrų       547 (48 proc.)

Savarankiškai dirbančių (tūkst.)

Moterų     54 (39,3 proc.)

Vyrų       83 (60,7 proc.)

Savarankiškai verčiasi apie 9 proc. visų dirbančių moterų ir maždaug 15 proc. dirbančių vyrų.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Shutterstock

Žolynų nauda. Nors vaistažolių ir laukinių valgomųjų augalų rinkimo tradicijos Lietuvoje jau seniai nunyko, didėjantis jų vartojimas atveria ir naujų verslo galimybių.

Kai puodelyje užsiplikote kvepiančių ramunėlių, čiobrelių ar melisų arbatos, pirktos vaistinėje arba prekybos centre, nebūkite tikri, kad tai Lietuvos laukuose surinktos vaistažolės. Patys vaistažolių produktų gamintojai sako, kad net 65 proc. žaliavų į Lietuvą importuoja. Pavyzdžiui, pačios populiariausios Lietuvoje ramunėlės, kurioms čia augti tiesiog trūksta saulės, atgabenamos net iš Šiaurės Afrikos.

Vienos didžiausių šalyje vaistažolių produktų gamintojų bendrovės „Acorus Calamus“ direktorius Elmantas Pocevičius sako jau nuleidęs rankas, bandydamas šalies ūkininkus prikalbinti imtis pramoninio vaistažolių auginimo. Šalyje yra nemažai šeimos ūkių, kurie augina vaistažoles ir patys jas turguje ar mugėse parduoda. Tai Lietuvoje skatinamas ir populiarinamas šeimos verslas, tačiau su pramoniniu vaistažolių auginimu jis nieko bendro neturi.

Įmonė keletą metų bandė kalbėtis su ūkininkų organizacijomis ir atskirais ūkininkais, netgi siūlė investicijas, kad tik paskatintų Lietuvoje vaistažoles auginti pramoniniu būdu. Buvo garantuojamas visos produkcijos supirkimas ir kainos, kuriomis produkcija superkama Europoje, net specialistų konsultacijos.

Iš pradžių tarsi susidomėję pasiūlymu, po kurio laiko ūkininkai jo atsisakė, motyvuodami tuo, kad auginti kviečius ar miežius jie moka kur kas geriau, o pokyčiai kainuotų per daug. Kiltų ir specialios technikos problema, nes tokios technikos poreikis nėra pakankamas, kad gamintojai imtųsi masišką ją gaminti. Techniką, pavyzdžiui, tektų perdaryti arba konstruoti patiems, kaip tą daro vaistažolių augintojai kitose šalyse.

„Supratome, kad ūkininkai, kuriuos mes gundome užsiimti tuo nauju verslu, nenori pokyčių, nes tai, ką jie turi, nėra blogai, nors vaistažolių auginimas taip pat remiamas ES lėšomis“, – sako bendrovės „Acorus Calamus“ vadovas.

Gal tai daryti ūkininkams tiesiog neapsimoka? E.Pocevičius į klausimą atsako klausimu: „O kodėl lenkams tai daryti apsimoka? Lenkijoje ne tik yra didžiulių ūkių, turinčių 300 ir daugiau hektarų, apsėtų vaistažolėmis, bet jie jomis aprūpina ir pusę Europos. Lenkijoje yra didmenininkų, kurie tas vaistažoles superka, parduoda ir mums. Aš nenoriu iš jų pirkti, siūlau mūsų ūkininkams tą pačią kainą, kurią moku lenkų didmenininkams, bet lietuvis sako, kad tai per mažai“, – pasakoja įmonės direktorius.

Konkrečių sumų E.Pocevičius sako negalintis įvardyti, nes supirkimo kainos kasmet kinta, atsižvelgiant į vaistažolių derlių, jų kokybę. Pavyzdžiui, kilogramas sausų ramunėlių gali kainuoti nuo šešių iki dešimties eurų.

Lietuvoje bendrovė superka visas vaistažoles, kurias tiekėjai jai pasiūlo, tačiau mažiau kaip 100 kilogramų supirkti įmonei neapsimoka, nes vaistažolių tyrimai, ypač pesticidų, kainuoja labai brangiai.

Įmonės vadovas sako, kad žmonių, kurie užsidirba rinkdami vaistažoles, yra ir Lietuvoje, tačiau to net negalima lyginti su lenkų vaistažolių rinkėjų verslu. Patys lenkai tai aiškina nuo seno gyvuojančiomis, iš kartos į kartą perduodamomis tradicijomis.

„Kartais iš šono atrodo, kad rinkti žoleles yra labai elementarus užsiėmimas, tačiau iš tiesų ši veikla nėra jau tokia paprasta, nes reikia išmanyti, ką rinkti, kaip ir kada. Reikia mokėti ir tinkamai išdžiovinti. Tai tikrai nelengvas darbas, bet yra žmonių, kurie tai vis dar daro. Mūsų įmonė tokius tiekėjus skaičiuoja dešimtimis, tikrai ne šimtais“, – pasakoja E.Pocevičius.

Bendrovė tokius tiekėjus brangina, nes jais gali pasitikėti. Žino, kad jie atėjo šiandien, ateis ir kitą savaitę, todėl iš jų priima ir mažesnius kiekius vaistažolių, o kokybę tikrina, kai susikaupia didesnis kiekis.

Pakruojyje įsikūrusi gamykla per metus pagamina apie du milijonus dėžučių arbatų, todėl joms pagaminti reikia ne mažiau kaip šimto tonų džiovintos žaliavos. Direktorius vardija, kad nuolat trūksta ramunėlių, melisų, čiobrelių, pipirmėčių, liepų ir kitų arbatoms gaminti būtinų vaistažolių. Vienintelių kmynų, kuriuos vartoja kaip prieskonius, lietuviai užaugina pakankamai.

Arbatų gamybai naudojama iki šimto pavadinimų vaistažolių. Apie 70 proc. vaistažolių arbatų įmonė parduoda Lietuvoje, likusią dalį išveža į Latviją, Angliją, Airiją, kur yra didžiulės lietuvių išeivių kolonijos.

Pasak E.Pocevičiaus, arbatžolių arbatų rinka neauga, nors, pavyzdžiui, lietuviai vaistažolių arbatų vartoja palyginti daug. Kaip rodo bendrovės „Acorus Calamus“ atliktas tyrimas, lietuviai ir lenkai pagal žolelių arbatų suvartojimą yra Europos lyderiai. Latviai, estai ir skandinamai jų vartoja kur kas mažiau.

Kad renkant ir džiovinant vaistažoles milijonų nesusikrausi, pasidaro aišku  pažvelgus į Švenčionėlių vaistažolių fabriko skelbiamą kainoraštį. Ten kainos svyruoja nuo 1,20 euro už kilogramą (dirvinių asiūklių žolė) iki 17,5 euro už brangiausias pataisų sporas.

Tačiau dažna kaimo bendruomenė vaistažoles renka ne dėl pinigo, o dėl malonumo. Kretingos rajono Baublių kaimo bendruomenės pirmininkė Gražina Rimkuvienė pasakoja, kad bendruomenės moterys jau penketą metų Minijos draustinyje ir miškuose renka vaistažoles, bet tik prie porą metų iš to „litą, o dabar eurą ėmė skaičiuoti“.

„Nemažai vaistažolių patys suvartojame, maišome iš jų įvairiausius mišinius nuo peršalimo ir kitų ligų. Dalį parduodame Kretingoje vykstančioje derliaus šventėje, Kalėdų mugių ar kitų švenčių metu. Per sezoną kokį tūkstantį litų (300 eurų)  ir užsidirbame. Nepavadinčiau to verslu – greičiau užsiėmimu ar pramoga“, – juokiasi Baublių kaimo bendruomenės pirmininkė.

„Žolynų namų“ savininkė Rasa Buslavičienė savo užsiėmimo verslu taip pat kol kas nevadina. Tai projektas, pasak biologo profesiją turinčios moters, didžiąją gyvenimo dalį dirbančios rinkodaros ir viešųjų ryšių specialiste.

„Žolynų namai“ prieš metus veiklą pradėjo nuo edukacinių užsiėmimų. Rasos ir Giedriaus Buslavičių šeima Trakų rajone turi šešių hektarų sklypą šalia ežero, kuriame plyti įvairiausių natūralių augalų pievos.

„Nusprendėme, kad čia bus žolynų namai, kuriuose žmonės galės pažinti gamtos duotybes. Žmonės, žinodami, kad kiaulpienė ar garšva yra valgoma, nė karto jos nebūna paėmę į burną. Mūsų pozicija – drąsinti žmones vartoti laukinius valgomuosius augalus, pažinti juos. Drąsiname įvairiais būdais: čia laukuose supažindiname su augalais, praktiškai parodome, kaip integruoti augalus į kasdieninio maisto patiekalus, miestiečius ir kai kuriuos restoranus Vilniuje aprūpiname žolynų krepšeliais“, – apie širdžiai mielą užsiėmimą pasakoja žoliautoja save vadinanti R.Buslavičienė.

Į „Žolynų namus“ žmonės atvažiuoja ir patalkininkauti – už žinias. Pievose vyksta natūralus augalų gyvenimas, tačiau šiokio tokio žmogaus įsikišimo taip pat reikia. Tai vadinama gamtine žemdirbyste, arba natūropatiniu ūkininkavimu, kuris skatina puoselėti tai, kas duota gamtos, ir papildyti tuo, ko ten trūksta. Todėl natūralus augalijos sąrašas papildomas raudonėliais, čiobreliais ir kitais augalais. Pavyzdžiui, pavyko iš sėklų banko gauti senoviškų lietuviškų pluoštinių linų sėklų, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip atrodė nuo seno Lietuvą kaip linų eksporto šalį garsinę linai.

„Kodėl aš tai darau? Penktoje klasėje man į rankas pateko suomių autoriaus Toivo Rautavaaros parašyta knyga „Kam tinka augalai“. Tai ir buvo pradžia, ši knyga mane užprogramavo rinktis biologo profesiją, visą gyvenimą propaguoti ekologiją, o dabar dar imtis ir šios veiklos. Žinoma, dar buvo ir mano močiutė, kuri visą gyvenimą žoliavo, uogavo, grybavo ir iš to gyveno, kaip ir daugelis Kazlų Rūdos moterų“, –  pasakoja R.Buslavičienė.

Moteris džiaugiasi, kad vis dažniau yra kviečiama rengti edukacinių užsiėmimų įvairiose kaimo sodybose, kur žmonės kartu su žoliautoja gamina įvairiausius patiekalus iš žolių ir su žolėmis. Pavyzdžiui, iš liepų lapų kepami blynai, degustuojami kepti apynių ūgliai, varnalėšų šaknų užpilai, gaminamos salotos iš laukinių žolių, valgomos košės su dilgėlių, garšvų, builių priedais.

R.Buslavičienė tikina, kad Lietuvoje galima maistui vartoti apie 150 įvairių rūšių žolių. Žmonės dažniausiai iš savo darželių jas rauna lauk kaip piktžoles.

„Tik nesukit galvos, ką tos žolės išgydys, – žoliautoja iš karto perspėja kiekvieną tuo susirūpinusį klausinėtoją. – O nuo ko jūs pasveikstate, kai parduotuvėje nusiperkate kopūstą? Nei susergate, nei pagyjate. Tiesiog gaunate maistingųjų medžiagų, o laukiniuose augaluose jų koncentracija dar didesnė.“

Po truputį pažindamas ir vartodamas tai, kas yra jo aplinkoje, žmogus praturtina savo organizmą reikalingomis veikliosiomis medžiagomis. Užtenka, kaip pataria R.Buslavičienė, gaminant maistą įsimesti lapelį žolyno kaip prieskonį ar kaip puošybos elementą. Ji pati iš laukinių augalų kuria fantastiškus patiekalus, kurių idėjos jai dažniausiai į galvą šauna visai netikėtai, pavyzdžiui, gulint lovoje. Tuomet išbando, išragauja su šeimyna ir pasiūlo vis didėjančiam savo klientų būriui.

„Drąsinu juos tuos patiekalus ruošti ir valgyti. Žmonės tai tūkstančius metų vartojo, galima sakyti, kad dar prieš trisdešimt metų turėjome tą natūrinį kolūkietišką ūkį. Dabar jau nebeturime, bet nereiškia, kad to nebėra. Neturime leisti tam numirti, nors kuo toliau, tuo labiau atitrūkstame nuo šalia mūsų esančių natūralios gamtos duotybių ir gėrybių“, – sako moteris.

Nors išoriškai atrodo, kad sveikas maistas ir gyvenimo būdas Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra populiarus, iš tikrųjų, R.Buslavičienės teigimu, taip nėra. Ji sako, kad jau nebeturime įpročio ir įgūdžių vartoti laukinius augalus.

Kol žmonės gyveno nepasiturimai ir vartojo daug laukinės augalijos, gydytojai nežinojo tokių ligų, kaip aterosklerozė, aukštas kraujospūdis ar vidurių užkietėjimas. Todėl žoliautoja neabejoja, kad laukinių augalų vartojimas su maistu kiekvienam  tikrai pridėtų sveikatos ir nereikėtų bėgti į vaistinę.

„Drąsinti žmones vartoti augalus – tokią matau savo darbo prasmę. Jei nesirgčiau tuo, tikrai nesiimčiau, nes didelių verslų čia nepadarysi“, – sako ūkininkė ir „Žolynų namų“ šeimininkė R.Buslavičienė.

Aušra Pocienė

Egerto Kemeriko nuotr.

Statybos. Taip jau sutapo, kad didžiausias Suomijos statybos paslaugų koncernas „YIT Corporation“ žurnalistus iš Baltijos šalių, Čekijos ir Slovakijos į spaudos dienas Suomijoje pakvietė kaip tik tuomet, kai Kaune įsiplieskė aštri diskusija dėl šio koncerno antrinės įmonės „YIT Kausta“ gyvenamųjų namų projekto dešiniajame Nemuno ir Neries santakos krante.

Aušra POCIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Suomijos

Šis projektas ypatingas tuo, kad pirmą kartą Lietuvoje naują gyvenamąjį rajoną planuojama statyti visai šalia vandens, krantinę pritaikant žmonių poilsiui ir reakreacijai. Bent jau taip buvo numatyta projekte, kuris laimėjo bendrovės „YIT Kausta“ surengtą architektūrinį konkursą.

Kaune betonas skiria nuo vandens

Čia turėjo atsirasti ir mažųjų laivų uostas, plati krantinė, komercinės paskirties zona. Tačiau, kaip rašo portalas ~pilotas.lt~, vietoj miesto puošmena turėjusios tapti krantinės dabar kyla stati 8 metrų apsauginė betoninė damba, kurioje numatoma įrengti vos kelis siaurus takelius ir vienus laiptus prie vandens. Įgyvendinamame projekte nebeliko nei laivų uostelio, nei komercinių zonų. Už stataus betoninio šlaito, kuris atkirs naująjį gyvenamąjį rajoną nuo upės, bus statomi daugiabučiai.

Kauno architektų bendruomenė vis dar nepraranda vilties, kad sutelkus pastangas įmanoma „YIT Kausta“ vykdomą projektą sustabdyti ir patobulinti atsižvelgiant į miesto ir visuomenės poreikius. Norima, kad, panašiai kaip kituose prie upių įsikūrusiuose Europos miestuose, atsirastų krantinė, pritaikyta žmonių buvimui, poilsiui prie vandens, mažajai laivybai.

Tai, kad bendrovė atsisakė ankstesnio sumanymo, byloja ne tik akivaizdūs skirtumai tarp pradinio ir įgyvendinamo projekto sprendinių, bet ir savaitraščiui „Veidas“ prieš dvejus metus apie būsimą projektą pasakyti „YIT Kausta“ generalinio direktoriaus Kęstučio Vanago žodžiai: „Norime įgyvendinti tokį projektą, kad vėliau nebūtų gėda mūsų vaikams ir anūkams. Juk Lietuvoje nėra kitos tokios unikalios vietos, kaip Nemuno ir Neries santaka. Siekiame, kad būtų suformuota nauja patraukli erdvė, kad ji nevirstų gelžbetonine giraite, o papuoštų miestą.“

Suomijoje namai brenda į vandenį

Kad tą puikiai sugeba daryti koncernas „YIT Corporation“ Suomijoje, žurnalistams buvo parodyta spaudos dienų metu. Suomiai daugiabučius stato ne tik ant kranto, bet ir drąsiai brenda į jūrą.

Vienas naujausių tokių YIT įgyvendintų projektų Helsinkyje – Merenkulkijanranta. Tai saloje pastatytas įspūdingas daugiabučių kvartalas, kurio statyba prasidėjo dar 2007-aisiais, o paskutinis namas baigtas šių metų gegužę.

Statybininkai, įsigiję sklypą prie jūros ir nugriovę ten buvusios jūrininkų mokyklos pastatus, projektui sukurti surengė architektūrinį konkursą, kurį laimėjo suomių architektūros biuras „Arkkitehdit NRT Oy“. Architektai pasiūlė labai organišką aplinkai sprendimą – daugiabučius statyti keturiomis link jūros žemėjančiomis juostomis, užsibaigiančiomis pailgais dviejų aukštų namais ant polių jūroje. Tarp daugiabučių suformuotos žaliosios zonos su jaukiomis sporto, poilsio aikštelėmis. Vieno iš daugiabučių pirmajame aukšte gyventojų reikmėms įrengtas ir bendro naudojimo sporto klubas.

Kvartalas tikrąja to žodžio prasme įsibridęs į jūrą, pakrantė visiškai natūraliai užsibaigia jūros vandens skalaujamais akmenimis. Prie vandens įrengta prieplauka, čia galima išsinuomoti valčių, kanojų, o sraigtiniai laiptai iš virš jūros esančių namų lauko koridorių leidžiasi tiesiai į jūrą. Netoliese įrengtas ir paplūdimys.

Kvartalo nuo jūros neskiria jokie atitvarai ar betoninės dambos, nors jūros bangos ir žiemą susidarantys ledo luitai kelia tikrai ne mažiau pavojų nei upių vanduo Lietuvoje. Tačiau suomiai ieško tokių techninių sprendimų, kurie būtų ne tik saugūs, bet ir estetiški bei funkcionalūs. Suprantama, jie nėra pigūs, tačiau suomiai, nors ir būdami labai racionalūs, supranta, kokią pridėtinę vertę ne tik miestui, bet ir patiems statytojams kuria šios investicijos.

Kaip pasakojo šio kvartalo statybų vadovas Mika Kosonenas, jūroje statomos atraminės konstrukcijos butus virš jūros turi apsaugoti ne tik nuo bangų smūgių, bet ir nuo jų keliamo triukšmo. Konstrukcijos pamatas po vandeniu yra apsuptas specialia damba, į kurią nepatenka vanduo, o pats pamatas 2,5 metro ilgio gręžtiniais poliais pritvirtintas prie dugno uolienos.

Būtent virš vandens įrengti vieni prabangiausių butų kvartale, kai kurių jų plotas viršija 200 kvadratinių metrų, jie įrengti per du aukštus, o buto kaina siekia 3,5 mln. eurų. Šiame kvartale jūros vanduo naudojamos butų vėdinimui, taip pat geoterminiam šildymui. Iš viso dešimtyje daugiabučių yra 237 butai, kurių plotas svyruoja nuo 50 iki 204 kv. m, po žeme įrengtos automobilių stovėjimo vietos, ir nė vieno jų nematyti pastatyto šalia namų.

Suomiai apskritai labai kryptingai skatina gyventojus naudotis visuomeninio transporto paslaugomis, nuolat plėsdami ir atnaujindami autobusų, metro ir traukinių tinklą. Galimybė naudotis arti esančiu visuomeniniu transportu laikoma didžiuliu gyvenamojo kvartalo privalumu. Žinoma, kitaip nei Lietuvoje, miesto transportas yra švarus, vėdinamas, juo patogu ir palyginti nebrangu važiuoti.

Todėl, pavyzdžiui, 107 butų gyvenamųjų namų komplekse netoli Helsinkio esančiame Vantos mieste YIT įrengė tik 92 automobilių stovėjimo vietas ir tam turi labai paprastą paaiškinimą: automobiliu važinėti brangu, be to, čia puikus susisiekimas visuomeniniu transportu – autobusais ir traukiniais.

Suomijoje labai populiaru važinėti ir dviračiais, kurie prie daugiabučių namų ar atvirose jų terasose stovi neprirakinti, nes niekam į galvą neateitų mintis imti svetimą daiktą.

Kryptingas kvartalo planavimas

Kitaip nei Lietuvoje, Suomijoje sunkiai įsivaizduojama ir pavienių daugiabučių statyba, kai namai dygsta todėl, kad toje vietoje statybų bendrovė nusiperka sklypą. Miestų savivaldybės statybų teritorijas planuoja kryptingai, o statytojai į statybų aikšteles ateina ne vieniems metams. Pavyzdžiui, kai kurie YIT projektai vykdomi etapais ir trunka penkerius ar dešimt metų. Statomi ištisi miestų kvartalai su gyvenamaisiais namais, parduotuvėmis, biurais, viešbučiais, rekreacinėmis zonomis. Bendradarbiaujant su savivaldybėmis, valstybinėmis įmonėmis statomi ir atnaujinami šalia esantys visuomeninės paskirties objektai.

Toks bendradarbiavimo pavyzdys Vantos mieste – Tikkurilos rajono atnaujinimas, prasidėjęs 2012 m. ir truksiantis iki 2019-ųjų. Pirmiausia rajone buvo moderniai rekonstruota trečia pagal intensyvumą Helsinkio apylinkėse traukinių stotis. Šį projektą pasiūlė Helsinkio geležinkelių įmonė. YIT šalia pastatė miesto autobusų terminalą, du daugiabučių namų kompleksus, plėtoja „Dixi“ prekybos ir verslo centrą.

Pirmuoju „Dixi“ statybos etapu pastatyta daugiau nei 6 tūkst. kv. m ploto komercinių, per 7 tūkst. kv. m ploto biurų patalpų, taip pat 500 vietų automobilių stovėjimo aikštelė. Šiuo metu tęsiamos naujų komercinių ir biuro patalpų statybos, o projektą bendrovė užbaigs beveik 4 tūkst. kv. m ploto pastatu, kuriame bus įrengti biurai ir viešbutis.

Tvarios aplinkos kūrimo koncepcija

„YIT statybos filosofija paremta tvarios aplinkos kūrimo koncepcija“, – teigia koncerno viceprezidentas Juha Kostiainenas. Tai reiškia, kad kuriama aplinka, kurioje žmogui būtų patogu ir saugu gyventi, būtų puoselėjama ir tausojama gamta, išsaugoma esama augmenija ir kuriamos naujos žaliosios zonos, naudojamos ekologiškos medžiagos, atsinaujinantys energijos šaltiniai.

Šalia socialinių ir aplinkosaugos aspektų ne mažiau svarbūs ir ekonominiai: ilgalaikis būsto ir aplinkos patrauklumas, sąnaudų efektyvumas. Ar statomi aukštesnio lygio būstai, kaip naujasis kvartalas Helsinkyje prie jūros, ar vidutinio lygio daugiabučiai, jų statybos ir apdailos sprendimuose naudojamos kokybiškos natūralios ir ilgaamžės medžiagos: medis, betonas, akmuo, stiklas, metalas.

Kitaip nei Lietuvoje, kur naujų kvartalų kiemuose įrengtos standartinės vaikų žaidimų aikštelės su mediniais, dažniausiai ryškiomis spalvomis nudažytais įrenginiais, jau po kelių eksploatavimo metų nutriušusiais ir aplūžinėjusiais, Suomijoje visa mažoji architektūra, bendro naudojimo įrenginiai kieme – suoliukai, staliukai, vaikų žaidimo aikštelės, šviestuvai – yra gero dizaino ir kokybės. Suomiai nesivaiko pelno kokybės sąskaita.

Jų gyvenamojoje aplinkoje nėra jokios perdėtos prabangos ar apdailos medžiagų gausos. Atvirkščiai, butų apdaila (parduodami tik įrengti butai) lietuvio akiai yra standartiška ir nuobodi, nes sienos ir lubos dažomos tik balta spalva, grindys – medinės. Lygiai tokia pat monotonija ir vonios kambariuose, kur daugiausia apsiribojama dušo kabina, nes kone kiekviename suomio bute yra didesnė ar mažesnė sauna.

Unikali namų bendrijų sistema

Kol kas lietuviams sunkiai suvokiama ir tokia kategorija, kaip bendro naudojimo patalpos ir paslaugos suomių daugiabučiuose. Bendruomeniškumas Suomijoje itin skatinamas ir puoselėjamas. Kaip sako patys suomiai, jų gyvenamųjų namų bendrijų sistema yra unikali ir vienintelė tokia pasaulyje.

Viena svarbiausių bendruomeninio gyvenimo daugiabutyje normų – lygybė. Bendrijos sprendimai privalomi visiems ir turi būti naudingi visiems vienodai. Pavyzdžiui, jei nusprendžiama įstiklinti balkonus, už tai moka ir balkonų neturintys gyventojai, nes nauda visuotinė: stiklai saugo namo fasadą, taupo šilumą ir mažina energijos sąnaudas. Suomiai sako, kad bendruomeninis gyvenimas reikalauja kompromisų, tačiau garantuoja komfortą ir saugumą.

Kai žmogus nusiperka butą daugiabutyje, jis tampa tik savo buto savininku ir akcijų turėtoju. Namo savininkas yra bendrija, kuriai buto savininkas įsipareigoja mokėti nustatytus namo priežiūros mokesčius. Bendrija, kurią valdo namo gyventojų išrinkta valdyba, prižiūri bendro naudojimo patalpas, kiemą, namo fasadus, šildymo ir kitas inžinerines sistemas. Bendruomenės reikmėms name įrengiamos bendro naudojimo saunos, sporto centrai, skalbyklos.

Apie 20 kilometrų nuo Helsinkio nutolusiame Espo mieste YIT pastatytame trijų daugiabučių komplekse kvartalo bendruomenei skirtas visas viršutinis aukštas trylikos aukštų daugiabutyje. Čia yra erdvus butas, kurį gyventojai gali naudoti savo šventėms ar susirinkimams, taip pat įrengtos dvi saunos, sporto klubas ir skalbykla. Namo stogas su jame įrengta didžiule terasa, iš kurios atsiveria įspūdingi miesto vaizdai, taip pat pritaikytas gyventojų reikmėms. Visu tuo bendru gėriu gyventojai naudojasi rezervuodami vietas internetu ar specialia rezervavimo sistema, įrengta daugiabučio pirmame aukšte esančioje fojė.

Šis kvartalas yra išskirtinis Suomijoje dėl savo neįprastų fasadų, kurių apdailai panaudotas vis dar naujove laikomas suomių išrastas grafinis betonas. Patys statytojai pripažįsta, kad žuvimis (nes netoliese yra jūra) išmarginti daugiabučiai vertinami nevienareikšmiškai, tačiau neįprasta apdaila šiam kvartalui padėjo išsiskirti iš kitų gausiai Suomijoje statomų kvartalų ir privilioti ne vieną pirkėją. Vidutinė buto kvadratinio metro kaina šiame rajone – 5 tūkst. eurų. Automobilio vieta požeminėje aikštelėje kainuoja apie 20 tūkst. eurų.

Kvartale, bendradarbiaujant su Espo miesto savivaldybe, priešais daugiabučius įrengtas ne uždaras kiemas, o erdvi miesto aikštė su suoliukais ir vaikų žaidimo aikštelėmis, joje vyksta nedidelės mugės, prekiaujama maisto produktais, gėlėmis.

Suomiška mokykla kelia pavydą

Toks privačių statytojų ir miesto bendradarbiavimas Lietuvoje vis dar sunkiai įsivaizduojamas. Kaip ir dėmesys, kokį suomiai skiria savo vaikams ir jų išsilavinimui. Didžiuojamės Vilniuje iškilusia vienintele po nepriklausomybės atkūrimo tikrai modernia Balsių mokykla, tačiau pamačius, kokias mokyklas suomiai stato eiliniame naujai formuojamame gyvenamųjų namų rajone, tenka prikąsti liežuvį.

Saunalahčio mokykla, prieš trejus metus pastatyta viename iš naujų Espo miesto rajonų, bene geriausiai atskleidžia suomių požiūrį į vaikų švietimą: čia ugdomos laisvos, kūrybingos asmenybės, gerbiančios kiekvieną žmogų ir mokančios gyventi bendruomenėje.

Nors pastatas vadinamas mokykla, savo esme tai labiau daugiafunkcės paskirties statinys, skirtas visos rajono bendruomenės švietimui ir kultūrai. Daugiau nei 10 tūkst. kv. m ploto pastate yra vidurinė mokykla, kurioje gali mokytis 750 mokinių, 66 vietų vaikų darželis, jaunimo centras ir rajono biblioteka.

Mokykla iškilo pačiame rajono centre ir užima įspūdingą teritoriją, nes, kaip sako jos kūrėjai – architektų biuras „Verstas Architects Ltd“, ji buvo kuriama kaip neatskiriama viso rajono ir kiekvieno gyventojo kasdienio gyvenimo dalis. Ne tik mokiniai, bet ir visi rajono gyventojai gali naudotis čia įrengtais sporto aikštynais, įvairiems žaidimams skirtomis erdvėmis. Net atitvarų kraštai čia pritaikyti riedlentėms ir niekas nesibaimina, kad bus per daug triukšmo ar judėjimo. Atvirkščiai, kaip sako šios mokyklos direktorė Hanna Sarakorpi, norima, kad vaikai kuo daugiau judėtų ir būtų aktyvūs.

Nuo gatvės dviejų aukštų pastatas uždaresnis, vyrauja rudų plytų fasadas, o vidinis į  kiemą orientuotas fasadas – stiklinis, pastato vidų tarsi suliejantis su didžiuliu kiemu. Statinį dengia lenktų formų varinis stogas, kuris tarsi atkartoja natūralų kraštovaizdį ir į visumą sujungia skirtingos paskirties šio pastato erdves. Centre suformuota įspūdinga erdvė per du aukštus, kurioje įrengta koncertų salė su scenoje stovinčiu baltu fortepijonu, valgykla ir poilsio zonos.

Didžiuliai stiklo fasadai, daugybė įvairiausių spalvų ir formų, panaudotų šio pastato architektūroje, kuria linksmą ir įkvepiančią atmosferą. Kad būtų dar linksmiau ir įdomiau, fasadai išmarginti įvairiausių formų langais, o kad vaikams būtų lengviau orientuotis didžiuliame pastate, atskiri jo korpusai nudažyti skirtingomis spalvomis.

Pažinimui ir lavinimui šioje mokykloje tarnauja net ir pastato sienos, lubos, grindys, kurių apdailai naudotos įvairios natūralios medžiagos. Jos paliktos tokios, kokios yra, kad vaikai galėtų matyti, kaip atrodo natūrali plyta, akmuo, nedažyta mediena ar metalas. Mokykloje yra įrengtos kelios sporto salės, speciali salė su veidrodžiais, skirta mokytis šokti, muzikos auditorija, siuvimo, kulinarijos ir maisto gamybos kambariai. Kartu su visais čia mokosi ir autizmu sergantys vaikai.

Lietuviškoje mokykloje tai būtų sunku įsivaizduoti, bet suomių klasėse suolai gali stovėti sustatyti ratu, galima prisėsti ir ant šalia stovinčio minkštasuolio ar ant sofos. Tarp pamokų laiką galima leisti šalia kiekvienos klasės esančioje fojė, kur taip pat įrengtos poilsio zonos, stovi spalvingi staliukai, kėdės.

Mokytojų kambarys panašesnis į jaukią kavinę su spalvingais foteliai ir staliukais, kava kvepiančia virtuve. Kad tai rimta įstaiga, primena nebent mokytojų posėdžių kambarys.

Mokyklos direktorė H.Sarakorpi sako, kad kurdami mokyklą architektai bendravo su mokytojais, įsiklausė į jų pageidavimus, atsižvelgė į patarimus. „Nuostabi aplinka, kokią mes čia turime, – labai svarbi ir įkvepianti, tačiau svarbiausias dalykas yra pedagogų profesionalumas ir jų asmenybė“, –  kas yra svarbiausia ugdant vaikus, pabrėžia mokyklos direktorė.

Neatsitiktinai suomių švietimo sistema laikoma geriausia pasaulyje, o mokinių pasiekimai – vieni didžiausių.

BFL

Žemės ūkis. Gerokai sumažėjus paramai tarp žemdirbių prasidėjo peštynės. Nesutariama, kaip ją dalytis: skirstyti mažesniais kąsniais didesniam būriui ūkininkų ar didesnę paramą koncentruoti į prioritetines sritis ir ūkius.

Lietuvos ūkininkų sąjunga ką tik nustatytą naują paramos skirstymo tvarką užsimojo keisti vos įsibėgėjus paraiškų priėmimui. Nuo šių metų gegužės 4-osios iki birželio 30 dienos modernizuoti valdas norintys ūkininkai, žemės ūkio kooperatyvai ir įmonės gali kreiptis ES ir valstybės teikiamos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Ūkininkai reikalavo stabdyti paraiškų priėmimą ir keisti taisykles, nes, jų nuomone, dabartinėmis sąlygomis galimybė pasinaudoti ES parama ūkiams modernizuoti daugeliui tampa nepasiekiama. Ji atitektų itin mažiems ir itin stambiems prioritetinių šakų ūkiams, nes vienam pareiškėjui nustatyta galima 50 tūkst. eurų paramos suma ir didžiausia 400 tūkst. eurų suma per visą šešerių metų paramos laikotarpį.

Vis dėlto po diskusijų Žemės ūkio ministerijoje ir Seimo Kaimo reikalų komitete nuspręsta nestabdyti įsibėgėjusio paraiškų priėmimo proceso ir tik sulaukus jo rezultatų keisti tvarką, jei dėl to sutars visos žemdirbių organizacijos.

Be to, Seimo Kaimo reikalų komitetas prieš kitą paraiškų teikimą pasiūlė nustatyti maksimalią 200 tūkst. eurų sumą vienam projektui, visam paramos laikotarpiui paliekant didžiausią 400 tūkst. eurų sumą.

Įtampa dėl ES paramos skirstymo pirmiausia kilo dėl to, kad, palyginti su praėjusiu 2007–2013 m. laikotarpiu, kai Kaimo plėtros programai buvo skirta 2,2 mlrd. eurų paramos, šiemet jos skirta 14 proc. mažiau – 1,9 mlrd. eurų. Aistras kelia ir tai, kad pasibaigus šiam paramos laikotarpiui ES lėšos naujai technikai įsigyti nebus dalijamos. Jos bus tikslingai nukreiptos išmaniajai žemdirbystei skatinti.

Žemės ūkio viceministro Sauliaus Cironkos teigimu, baimės žemdirbiams įvarė ir naujoji projektų atrankos tvarka, pagal kurią atrenkami tik geriausi ir perspektyviausi projektai. Ji paremta balų sistema, pagal kurią kiekvienas projektas pagal dešimt atrankos kriterijų gali surinkti maksimalią 100 balų sumą. Jei per atranką vertinamas projektas nesurenka privalomo mažiausio 35 balų skaičiaus, paraiška atmetama.

Pasikeitė ir pačios ES požiūris į pinigų skirstymą. Anksčiau buvo leidžiama finansuoti visus šaukime dalyvaujančius projektus, skiriant papildomai lėšų, jei jų pritrūkdavo. Dabar labai aiškiai suplanuojama ir įvardijama konkreti pinigų suma, į kurią pretenduoja to šaukimo projektai. Pavyzdžiui, 2014–2015 m. numatyta 150 mln. eurų, per metus skiriant po 75 mln. eurų.

„Visos šios naujovės žemdirbiams kelia daug baimės ir nepasitikėjimo. Bet palaukime pirmojo šaukimo rezultatų ir tuomet matydami, kaip ši sistema veikia, galėsime spręsti, pasiteisino ji ar reikia keisti“, – ramina viceministras ir kaip pasiteisinusį pavyzdį pateikia ką tik pasibaigusį jaunųjų ūkininkų šaukimą, kuris, pasak S.Cironkos, pademonstravo, kad naujoji atrankos sistema veikia pakankamai gerai.

Mat siekiama skatinti ūkininkaujančiuosius nenašiose žemėse, tinkamose gyvulininkystei, kuri šiuo metu yra prioritetinė ūkio šaka. Iš 345 atrinktų paraiškų 250 yra jaunųjų ūkininkų, ketinančių plėtoti gyvulininkystę nenašiose žemėse.

Beje, į paramą pretendavo net 1350 būsimųjų ūkininkų ir daugiau nei tūkstantis jų liko už borto. Tačiau jau numatyta dar šį rudenį skelbti naują jaunųjų ūkininkų šaukimą paramai gauti.

„Vyriausybės programa aiškiai sako, kad mūsų prioritetas yra vidutiniai ir smulkieji ūkiai, kuriuos norime paskatinti augti ir plėstis. O didžiausias dėmesys – vidutiniams ūkiams. Todėl ir balų sistema orientuota į ūkius, kurių standartinės produkcijos apimtys yra nuo 8 iki 50 tūkst. eurų. Tokie projektai gauna 20 prioritetinių balų, nes skatiname juos ir suteikiame pirmenybę pasinaudoti parama, ateityje matydami jų augimą“, – atrankos prioritetus aiškina žemės ūkio viceministras.

S.Cironka tvirtina, kad tai nėra pasirinkimas tarp stambių ir smulkių ūkių, kurie vieni kitų tikrai neturėtų užgožti. Kaip pabrėžia Europos Komisija, stambūs ūkiai savo veiklai reikalingas pajamas turi generuoti iš masto ekonomijos, o parama reikalinga smulkiesiems. Praėjusio paramos laikotarpio analizė parodė, kad daugiau paramos gavo augalininkystės ūkiai, todėl dabar siekiama padėtį subalansuoti.

„Svarbiausias klausimas – ką mes turime daryti, kad pasiektume kompleksinius kaimo plėtros rezultatus. Gyvulininkystės kryptis nubrėžta, tačiau  kituose šaukimuose gali dalyvauti ir augalininkystės ūkiai“, – tikina S.Cironka.

Pasak jo, puiku, kad Lietuva užaugina ir eksportuoja daug grūdų, tačiau galvojant apie ateitį ir siekiant sukurti didesnę pridėtinę vertę grūdus, kaip žaliavą, reikėtų perdirbti auginant gyvulius. „Lietuviškai gyvulininkystės produkcijai yra atvertos naujos rinkos, todėl turime auginti ir eksportuoti kur kas didesnius kiekius produkcijos. Ji konkuruoja pasaulinėje rinkoje, vadinasi, vienintelis klausimas, apie kurį turime kalbėti, yra produkcijos savikaina ir ūkio efektyvumas. Čia dar daug ką turime nuveikti, diegdami efektyvią ūkio valdymo sistemą, kuri ir bus viena pagrindinių Lietuvos žemės ūkio ateities krypčių“, – šviesias Lietuvos kaimo perspektyvas mato S.Cironka.

Viceministras žada, kad, įvertinus ir išanalizavus, kaip pavyko pasiekti norimų rezultatų pirmajame šaukime, kartu su žemdirbių organizacijomis bus dar diskutuojama ir tikslinamos projektų atrankos taisyklės.

„Paramos skirstymo taisyklėse numatyta galimybė gauti ne daugiau kaip 400 tūkst. eurų paramos per šešerių metų laikotarpį. Supaprastinta tvarka galima teikti paraišką paramai iki 50 tūkst. eurų. Kiekvienas turi apsispręsti, kiek jam reikia paramos, ir labai atsakingai susiplanuoti. Bet jei didžioji dalis žemdirbių mano, kad apribojus projektui skiriamą sumą iki 200 tūkst. eurų, jiems bus geriau, Žemės ūkio ministerija tam neprieštaraus. Žaidimo taisyklės nesikeis, tik atsiras maksimali vieno projekto vertė, nors mums atrodė, kad galimybė pačiam ūkininkui planuoti ir susidėlioti paramos poreikį per visą laikotarpį – gana patrauklus pasiūlymas“, – aiškina S.Cironka.

Jis sako iš viso nesuprantantis, dėl ko čia reikia ginčytis, kai ūkininkai patys gali rinktis, kokio dydžio ir kiek projektų jie nori įgyvendinti. Jei pasirinktų investuoti po 50 tūkst. eurų, galėtų pretenduoti į paramą aštuoniems projektams, jei po 200 tūkst. eurų – dviem.

„Norime patiems ūkininkams suteikti daugiau laisvės plėtoti savo ūkį, bet jie, regis, nori apribojimų. Dėl balų sistemos diskutavome pusę metų, nes didieji ūkiai nuogąstavo, kad negalės gauti paramos, mat prioritetas teikiamas vidutiniam ūkiui. Bet jie patys prieštarauja sau, žinodami, kad tas vidutinis ūkininkas nepuls aklai griebti paramos, nes kitą dalį finansavimo turi gauti iš bankų, kurie atidžiai analizuoja verslo projektus ir tikrai nefinansuos projekto, jei nebus užtikrintas pinigų srautas.  Taigi kartu su galimybe atsiranda rizika ir paties ūkininko atsakomybė rinktis tokias investicijas, kurios atitinka jo galimybes ir poreikius“, – Žemės ūkio ministerijos poziciją dėsto viceministras.

Tačiau žemdirbiai, nors ir sutarę palaukti pirmojo šaukimo pabaigos, situaciją mato visiškai kitaip ir, priešingai nei viceministras, toli gražu netrykšta optimizmu.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas neabejoja, kad paramą gaus stambieji gyvulininkystės ūkiai, tarp kurių yra vienas kitas ūkininkas, o daugiausiai – žemės ūkio bendrovių. „Po mėnesio galėsite parašyti, kad Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko prognozės pasitvirtino“, – kaip viskas bus, jau iš anksto žino J.Talmantas.

Pinigų mažai, o norinčiųjų jų gauti – daug. Ir visi nori gauti maksimaliai, nes daugiau galimybių atnaujinti technikos nebus. Tą parodė ir jaunųjų ūkininkų projektų atranka: finansavimo poreikis siekia 74 mln. eurų, o skirta tik šiek tiek daugiau nei 20 mln. eurų, paraiškų pateikta daugiau nei 1300, negavę finansavimo liko daugiau nei tūkstantis projektų.

„Pasižiūrėkime, kas pasinaudos ta parama. Pirmumo balus gauna gyvulininkyste užsiimantys ūkiai. Bet smulkiems ir vidutiniams ūkiams tos paramos gauti neįmanoma: jie negali gauti paskolos iš banko, nes jam užstatyti gali tik žmoną ir vaikus. Taigi paramą pasiims stambios žemės ūkio bendrovės. Remiame smulkiuosius ir vidutinius ūkius, o ES paramą paims jos“, – neabejoja daugiau nei dvidešimt metų stambų 1300 hektarų augalininkystės ūkį valdantis J.Talmantas.

Jis sako, kad augalininkystės ūkiai gali pretenduoti į paramą, tačiau paramos intensyvumas siekia tik 40 proc. (60 proc. lėšų ūkininkas turi turėti pats ar skolintis iš banko). Gyvulininkyste besiverčiančiam ūkiui ES paramos intensyvumas siekia 50 proc., nenašiose žemėse ūkininkaujantiesiems – 60 proc., o jei jaunas ūkininkas turi ūkį ne daugiau kaip penkerius metus, gauna iki 70 proc. paramos.

Nors atstovauja visų Lietuvos ūkininkų interesams, J.Talmantas tiesiai šviesiai sako, kad pridėtinę vertę sukuria ne smulkieji ir vidutiniai, o stambieji ūkiai, kurie Lietuvoje valdo 85 proc. žemės ir sukuria apie 90 proc. viso šalies žemės ūkio produkto.

Tokia tendencija yra visoje ES – smulkiųjų ūkių mažėja, nes jie nepajėgia konkuruoti. Lietuvoje taip pat, kaip rodo deklaruojamų pasėlių plotai, ūkių kasmet mažėja dešimtimis tūkstančių. Ir tai, pasak J.Talmanto, natūralus procesas, nes išsilaikyti, kai pajamos iš žemės ūkio produkcijos nuolat mažėja (pavyzdžiui, pieno ūkių pajamos pernai sumažėjo 30 proc., grūdų augintojų – 36 proc.) gali tik stambūs ūkiai.

„Mūsų valstybės politika yra remti smulkųjį ir vidutinį ūkį, tačiau didžiausia paramos suma nustatoma tokia, kad tik stambūs ūkiai ją gali gauti. Todėl ir sakome: jei remiate smulkiuosius ir vidutiniokus, smulkinkite sumą, kad jie iš tiesų pajėgtų pasinaudoti parama“, – sako J.Talmantas.

Nors pats mano, kad smulkieji ūkiai yra neperspektyvūs, tačiau bėda, kad valdžios tuo įtikinti nepavyksta. Pavyzdžiui, jo teigimu, latviai ūkininkams skiria iki vieno milijono eurų paramos ir smulkių ūkių pas juos beveik neliko. Latviai nesidairo atgal ir remia stambiuosius, siekdami sumažinti jų produkcijos savikainą, kad jų ūkininkai galėtų konkuruoti globalioje rinkoje.

„Mes bandėme politikams aiškinti, kas kuria pridėtinę vertę, darbo vietas ir ką reikėtų iš tiesų remti. Tačiau mūsų negirdi. Po penkerių metų mes politikų paklausime, ką jie padarė. O dabar jau po mėnesio bus aišku, kad, nors rėmėme smulkiuosius ir vidutinius, paramą gavo stambieji“, – neabejoja Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas.

Apskritai Lietuvos žemės ūkio perspektyvos jam atrodo gana niūrios. Jau dabar, J.Talmanto teigimu, 80 proc. šalies ūkių gyvena tik iš tiesioginių išmokų ir visiškai negauna pelno, nes dirba neefektyviai. Išseks ES parama, išmokos, ir tų ūkių neliks.

Jau praėjusiu paramos laikotarpiu buvo tokių jaunų ūkininkų, kurie ūkininkavo nuomodamiesi žemę ir iš draugo neva nusipirkę kelias karves. „Penkerius metus taip pasicirkina, o kai baigiasi įsipareigojimai, susiję su ES parama, grąžina karves, techniką parduoda ir ūkį uždaro. Dabar tokie ūkininkai dar gudresni darosi, žino, ką ir kaip reikia daryti. Konsultantų, kaip pasinaudoti ES parama, visas būrys jiems padeda. Anksčiau žmonės sakydavo, kad, tas, kuris niekam netinka, eina dirbti policininku, o šiais laikais tampa ūkininku, gyvenančiu iš išmokų. Tokia yra realybė, ūkininkauju dvidešimt metų ir matau“, – ES paramos grimasų neslepia Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis, atstovaujantis stambioms žemės ūkio bendrovėms, žinoma, irgi neslepia savo natūralaus skepticizmo, kalbėdamas apie valstybės siekį remti smulkiuosius ir vidutinius ūkius. „Kodėl norim kišti pinigus į tuos 10–16 hektarų ūkius, kurių produktyvumas žemas, galimybės investuoti – menkos. Turiu pasidaręs analizę apie įvairaus dydžio ūkių situaciją, vertinant standartinės produkcijos apimtis. Tai patikėkite – vaizdas nedžiugina“, – sako J.Kraujelis, kurio teigimu, vidutinio Estijos ūkio dydis siekia 50,6 hektaro, Latvijoje – daugiau nei 24 hektarus, o Lietuvoje – 16,8 hektaro.

J.Kraujelio duomenimis, tokių ūkių, į kurios sukoncentruota parama (standartinės produkcijos apimtys siekia nuo 8 tūkst. iki 50 tūkst. eurų) Lietuvoje yra 5630. Vienam ūkiui vidutiniškai tenka 35 tūkst. eurų standartinės produkcijos, vienam hektarui – 596 eurai.

„Toje apskaičiuojamoje standartinėje produkcijoje – ne pelnas, o pajamos su visomis sąnaudomis. Savų lėšų ten gali būti tik apie dešimt procentų. Tai nuo 35 tūkst. eurų, galimoms investicijoms lieka vos 3,5 tūkst. euro. Vien 15–20 karvių tvartui reikia mažiausiai 50–70 tūkst. eurų“, – kokios menkos vidutiniokų galimybės pasinaudoti ES parama, aiškina J.Kraujelis.

Jo teigimu, viskas priklausys nuo to, kaip tie smulkieji ir vidutiniokai sugebės pasinaudoti jiems sudarytomis puikiomis galimybėmis gauti ES paramą. Prioritetai ir pirmenybės balai teikiami gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės ūkiams. Jei ūkiai smulkūs ir vidutiniai, gauna dar 20 balų, jei ūkininkas jaunas (iki 40 metų) – dar 15 balų.

Stambiesiems ūkiams jų visų pasivyti nėra galimybių. Pasak J.Kraujelio, už borto atsidurs ir žemės ūkio bendrovės. Tačiau jis pripažįsta, kad gavus paramą panašią sumą reikės skolintis iš banko, vadinasi, pasinaudoti didesne paramos suma pajėgs toli gražu ne kiekvienas ūkininkas. Ypač kai trejus metus pajamos už žemės ūkio produkciją ne didėja, o mažėja.

J.Kraujelio teigimu, didžiausia bėda ta, kad netinkamai pasirinktas projektų paramai gauti atrankos principas, nes atskaitos taškas yra ūkio vienetas, o ne ūkyje sukuriamos darbo vietos. Todėl tai, kiek ūkyje sukuriama darbo vietų, nėra vertinama ir remiama. O juk tai svarbiausias dalykas ir kaimo gyvybingumo garantija. Dabar, kadangi nėra darbo ir nekuriamos darbo vietos, vienas žemės ūkyje užimtas žmogus dirba tik pusę darbo laiko. J.Kraujelio nuomone, ateityje diskutuojant dėl projektų atrankos kriterijų darbo vietos turi būti vienas svarbiausių dalykų.

J.Kraujelis taip pat kritikuoja ir bendru žemdirbių organizacijų atstovų sutarimu siūlomą 200 tūkst. sumą vienam projektui. „Tas kompromisas apriboti vieno projekto vertę iki 200 tūkst. eurų prasilenkia su paprasčiausia ūkine logika. Įsivaizduokite, kad bus geras projektas, kurio vertė – 350 tūkst. eurų. Žmogus pastatą pastatys, o stogui uždengti pinigų reikės laukti iki 2018 ar 2019 metų. Tas pats ir norint įveisti sodą. Šiais laikais be modernaus šaldiklio išsiversti neįmanoma, o projektui skirtos maksimalios sumos tam gali nepakakti“, – argumentuoja J.Kraujelis.

Kitokią nuomonę turi Žemės ūkio rūmų, vienijančių visų žemdirbių organizacijų atstovus, pirmininkas Andriejus Stančikas. Jis sako, kad siūlymas mažinti didžiausią paramos sumą iki 200 tūkst. eurų yra logiškas, nes tuomet parama pasinaudotų daugiau ūkininkų ir ji neatitektų patiems stambiausiems. Žemės ūkio rūmai ministerijai siūlė kitokią projektų atrankos sistemą: lėšas dalyti į tris atskiras dalis smulkiesiems, vidutiniams ir stambiesiems ūkiams, kad jie nekonkuruotų tarpusavyje.

„Sutikite, kad visada stambus nukonkuruos smulkų ūkį. Negali smulkus ūkininkas konkuruoti dėl paramos su bendrove ar stambiu ūkiu. Lietuvos ūkininkų sąjunga galbūt yra teisi, nuogąstaudama, kad didžiausia paramos lėšų dalis atiteks stambiausiems ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms. Kad konkurencija būtų normali, ji turi vykti atskiruose lygmenyse. Bet šie mūsų pasiūlymai nebuvo priimti. Galbūt jie prieštarauja ES reglamentams“, – svarsto A.Stančikas.

Jo nuomone, Lietuvoje yra įvairių ūkių, ir be paramos negalima palikti nė vienų. Jei tuomet, kai remiami smulkieji ir vidutiniokai, stambieji ūkiai neturės galimybių tapti dar modernesni, praras gebėjimą konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

Aušra Pocienė

2007–2013 m. ES finansavimo laikotarpiu didžiausią paramą gavo šalies augalininkystės ūkiai

Augalininkystės ūkiai 57 proc.

Gyvulininkystės ūkiai 40 proc.

Vaisių, uogų ir daržovių ūkiai  3 proc.

Šaltinis: Lietuvos žemės ūkio ministerija

Inovacijos. Bendradarbiaujant su mokslininkais Lietuvoje kuriamos unikalios technologijos ir produktai skinasi kelią į pasaulio rinkas.

Neseniai spaudoje šmėstelėjo kuklus pranešimas, kad biotechnologijų bendrovės „ProBioSanus“ vadovas Tomas Andrejauskas, prieš trejus metus nuo nulio sukūręs startuolį, kuriantį ir gaminantį natūralias aplinką saugančias valymo ir higienos priemones su gerosiomis bakterijomis probiotikais, investuoja į naują startuolį.

Nors buvęs bankininkas T.Andrejauskas nenoriai kalba apie dabartinę savo veiklą, jo su partneriais kuriami verslai yra iš tiesų puikūs mokslo ir verslo sinergijos pavyzdžiai, kurių Lietuvai labai trūksta.

Pirmoji bendrovė iš startuolio jau išaugo į sparčiai besiplečiančią įmonę su savo laboratorija ir naujus produktus kuriančiais mokslininkais. 30 proc. produkcijos į Baltijos, Skandinavijos šalis eksportuojanti „ProBioSanus“ jau įžengė ir į JAV rinką, taip pat dairosi naujų horizontų. Jų atrasti, matyt, nebus labai sunku, nes prie įmonės vairo šiuo metu stojo itin patyręs profesionalas – Giedrius Martusevičius, daug metų vadovavęs kompanijos „Philips“ atstovybėms Baltijos šalyse, Rytų Europoje, Vidurio Azijoje, Kaukaze ir Izraelyje. Įmonei keliamas uždavinys eksportuoti 90 proc,. savo produkcijos.

Pats T.Andrejauskas savo verslo plėtros ir technologijų komercinio pritaikymo patirtį  sutelkė naujame su kitais verslo angelais įkurtame startuolyje „SatiMed“. Nauja įmonė atlieka mokslinius tyrimus ir gamina maisto papildus iš kanapių ekstraktų, kuriuose gausu fitokanabinoidų – gydomosiomis savybėmis pasižyminčių medžiagų.

Pasaulis jau seniai atrado, kad kanapės nėra tik narkotinių savybių turinti žolė ar  augalas virvėms vyti. Maistui vartojamos kanapių sėklos, aliejus. Tačiau vis daugiau dėmesio ir mokslinių tyrimų skiriama kanapių gydomosiomis savybėms. Pasirodo, pluoštinės kanapės pasižymi nedidele psichotropinių medžiagų koncentracija. Bet jose gausu kanabinoidų, kurie žmogaus organizmą veikia taip pat kaip endokrininės sistemos gaminami endokanabinoidai, atsakingi už įvairius fiziologinius procesus – mitybą, medžiagų apykaitą, imuninę sistemą, ląstelių regeneraciją. Jų poveikis žmogaus organizmui labai platus – nuo migrenos, miego sutrikimų iki epilepsijos gydymo. Taip pat vis dar tiriamas kanabinoidų poveikis vėžio gydymui.

„Dabar į rinką einame su maisto papildais, bet jau galvojame apie terapeutinių kremų gamybą, o ateityje neatmetame galimybės kanapių pagrindu gaminti ir vaistus. Žinoma, tai užtruks nemažai laiko ir nemažai kainuos, nes reikės inicijuoti mokslinius tyrimus, o jų biudžetai gali siekti milijonus eurų“, – apie ambicijas ir globalią verslo plėtrą užsimena 42-ejų verslininkas.

Šiuo metu naujieji maisto papildai registruojami ir notifikuojami, kad galėtų būti eksportuojami į JAV ir Izraelį. Šiose šalyse jau užmegzti ryšiai ir su papildų platintojais, ir su garsiais mokslininkais, turinčiais didžiulį įdirbį tyrinėjant kanapių panaudojimo galimybes.

Lietuvoje, kaip pasakoja T.Andrejauskas, sąlygos kanapėms auginti yra puikios. Vienintelis trūkumas, kad galimas tik vienas auginimo ciklas, o, pavyzdžiui, šiltuosiuose karštuose galimi du trys jų auginimo ciklai. Tačiau šis trūkumas tampa pranašumu, kai žinai, kad kanapės auginamos atvirame ore, o dirvožemis, gruntiniai vandenys ir oras – itin švarūs.

Išmanantiems žmonėms tai daro didžiulį įspūdį, nes byloja apie produkto kokybę. Mat kanapės dėl savo absorbcinių savybių net naudojamos dirvožemiui valyti. Todėl viena, kai jos auginamos kažkur Kinijoje šalia pramonės įmonių, kur į save absorbuoja sunkiuosius metalus, o paskui iš jų, pavyzdžiui, spaudžiamas aliejus, ir visai kas kita – kai auga švarioje lietuviškoje aplinkoje. Visą tai įvertinę verslininkai nusprendė pasinaudoti galimybe ir investuoti į šią gana naują sritį, kol joje dar yra nedaug žaidėjų ir gali būti pirmas.

„Suprantama, kad laikui bėgant atsiras ir daugiau panašių technologijų, galbūt jos šiek tiek atpigs, nes kol kas ekstrakcija yra santykinai brangi. Galbūt ir galutinių produktų kainos sumažės ir jie bus įperkami didesniam ratui žmonių“, – svarsto verslininkas.

T.Andrejauskas pasakoja, kad taip pat, kaip ir kuriant pirmąjį startuolį, „SatiMed“ projektas prieš dvejus metus pradėtas nuo bendradarbiavimo su mokslininkais – Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų universitetais ir Lietuvos augalininkystės institutu. Būtent bendradarbiaujant su mokslininkais buvo sukurtos unikalios technologijos ir produktų formulės.

„Pradėjome nuo mokslo ir tik dabar, po dvejų metų įdirbio, šį produktą komercializuojame. Juokaudami sakome, kad nenorime startuoti kaip „garažiniai“, norime, kad produktas ir jo nauda būtų grįsta mokslu“, – pabrėžia T.Andrejauskas.

Jis sako, kad gali būti vadinamas technologijų skautu, sugebančiu mokslines žinias paversti inovacijomis. O Lietuvoje turime aukšto lygio mokslą, tik vadyba gerokai šlubuoja.

To neneigia ir valdžios atstovai. Ūkio ministerija pripažino: nors mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros investicijoms skiriamas solidus finansavimas, Lietuvos inovatyvumo rodikliai ne gerėja, o blogėja. Pastaraisiais metais pagal pasaulinį inovacijų indeksą Lietuva yra tarp labiausiai atsiliekančių Europos valstybių, nedarančių pažangos. O štai Estija pagal inovatyvumą jau pasiekė ES vidurkį ir artėja prie lyderių. Net Latvija, kuri prieš kelerius metus šioje srityje atsiliko nuo Lietuvos, mus jau pralenkė.

Neseniai paskelbtas konsultacinės įmonės VšĮ „Europos socialiniai teisiniai ir ekonominiai projektai“ tyrimas parodė, kad, investuojant 2007–2014 m. ES paramos lėšas, didžiausias dėmesys ir didžiausi pinigai buvo skirti fundamentiniams moksliniams tyrimams, o eksperimentinei plėtrai ar naujiems produktams kurti lėšos buvo vienos mažiausių ES. Moksliniai tyrimai dažniausiai nebuvo orientuoti į socialinius ir ekonominius poreikius, kurie yra aktualūs verslui.

Kaip keisti tokią padėtį? Pasak T.Andrejausko, pirmiausia būtina aiškia apibrėžti fundamentinių mokslų tikslus, prioritetus ir kryptis, nes tuomet, kai to nėra, į visas puses taškomos didžiulės lėšos, o rezultato nėra.

Kita problema – kaip fundamentinius mokslus, technologijas paversti taikomaisiais. Tą geriausia galėtų padaryti verslas, inicijuodamas bendrus projektus su mokslu ir būdamas suinteresuotas galutiniu produktu. T.Andrejausko nuomone, Lietuvos mokslo potencialas nei geresnis, nei blogesnis už kitų, bet laimi tie, kurie turi gerą vadybą ir finansavimą.

„Be ES paramos tokių projektų kaip „ProBioSanum“ vargu ar atsirastų, nes mokslas kainuoja brangiai. Kadangi ES skirtą finansavimą iki 2020 m. turime, belieka sutvarkyti vadybą. O pradėti galima būtų ir nuo to, kad studijuojantiesiems aukštąsias technologijas galėtų būti dėstomi verslo pagrindai, idėjų komercializavimo disciplinos. Reikia sukurti sistemą, kaip mokslo inovacijas būtų galima civilizuotai atskirti nuo universitetų, kad visi tuo būtų suinteresuoti ir nebūtų apgautų. Tarkim, mokslininkai sukuria unikalią technologiją, atsiskiria ir įsuka verslą. Bet universitetui, tarp kurio sienų gimė inovacija, garantuoja, pavyzdžiui, 20 proc. akcijų“, – svarsto jau nemažą idėjų komercinimo patirtį turintis verslininkas.

Pasak jo, negalima nepastebėti, kad mokslo ir verslo santykiai Lietuvoje keičiasi. Anksčiau mokslas ir verslas buvo tarsi du priešiški poliai. Mokslininkams atrodė, kad verslas kažką iš jų nori pavogti, o verslininkams atrodė, kad mokslininkai yra uždari ir nesukalbami. Dabar situacija keičiasi ir tam didelę įtaką daro ES parama. Tačiau kartu ji programuoja ir problemą, nes mokslui finansuoti skirti pinigai naudojami mokslininkų atlyginimams ir jie nėra suinteresuoti rezultatais. Atvirkščiai, suinteresuoti procesu ir kad jis nesibaigtų.

„Fundamentiniai tyrimai, nors tiesioginės naudos iš jų nėra, yra reikalingi, kad jų pagrindu būtų galima atlikti taikomuosius tyrimus. Fundamentinius ir taikomuosius tyrimus reikėtų aiškiau atskirti, atskirti ir jų finansavimą. Fundamentiniai tyrimai turėtų būti parengiami galimam komercializavimui, pritaikomi. O į taikomuosius tyrimus turi būti įtraukiamas verslas, nes mokslas turi technologinių naujovių, o verslas suinteresuotas tas technologijas paversti pinigais. Tik sukūrus tarp jų sinergiją galima pasiekti rezultatų“, – neabejoja T.Andrejauskas, jau ne kartą įrodęs, kad sugeba sėkmingai įžiebti tą mokslo ir verslo sinergijos ugnį.

Lietuvoje startuoliai daugiausia asocijuojasi su informacinėmis technologijomis. T.Andrejauskas su partneriais nusprendė žengti į biotechnologijų sritį, kuri Lietuvoje taip pat yra tradiciškai stipri ir perspektyvi, nes netrūksta nei kompetencijų, nei specialistų. Tačiau rinkoje, kurioje daug stiprių chemijos ir mikrobiologijos įmonių, jie pasirinko kitą kelią ir siaurą išskirtinę sritį: chemiją sujungti su mikrobiologija ir taip sukurti visiškai naujų, pažangių produktų, kurie būtų reikalingi ir naudingi vartotojui.

„Mūsų verslo modelis toks, kad kuriamas, gaminamas ir parduodamas galutinis produktas. Tik tuomet gali kontroliuoti ir užtikrinti kokybę. Tai mūsų išskirtinumas, kuris pasiteisino“, – pabrėžia verslininkas.

Toks pat verslo modelis pritaikytas ir naujajame startuolyje, tik šiuo atveju, kitaip nei pirmajame, nėra investicinio fondo (Verslo angelų fondo) investicijų, tik verslo angelai – investuotojai. „Manome, kad fondai turėtų įsilieti vėliau, kai prasidės pardavimas. Fondų reikia, nes jie valdo didžiulį kapitalą. Tikimės, kad šių metų pabaigoje, kai kursime savo laboratoriją ir pradėsime masinę gamybą, tų investicijų ir pritrauksime“, – verslo plėtros etapus dėlioja verslininkas.

Jo teigimu, kuriant verslą pasiteisino ir kitas modelis, kai verslo angelai – investuotojai patys įsilieja į verslą ir į jį investuoja ne tik savo pinigus, bet ir žinias, gebėjimus bei laiką. Komanda formuojama taip, kad joje būtų ir verslo, ir mokslo atstovų, kurie specializuotųsi konkrečioje srityje, gebėtų kurti ir tobulinti technologijas ir kaip lygūs su lygiais kalbėtis su universitetų mokslo šviesuliais.

Vis dėlto greito pelno čia niekas nesitiki. Greito pelno galima gauti kitokiame versle, pavyzdžiui, nupirkti Kinijoje prekių į sandėlį, parduoti ir turėti tą greitą pelną. Čia kitoks verslas, reikalaujantis nemažų investicijų, įdirbio, paieškų. Tačiau T.Andrejauskas gerai žino, kad sėkmingu projektu taikomųjų mokslinių tyrimų ir plėtros srityje laikomas tas, kuris jau po trejų metų generuoja pliusą. Jis tikisi, kad naujasis startuolis tą pliusą sugeneruos dar anksčiau.

„Ar tai aukso gysla? Dar sunku pasakyti, nes kai viską labai nuauksini, greitai atsiranda daug bandančiųjų bėgti paskui, – juokiasi verslininkas. – Konkurentai – gerai, bet blogai, kai tai būna diletantai, kurie skubėdami daro bet kaip ir gadina tikrai gerų dalykų įvaizdį. To labiausiai nesinorėtų, bet rinka yra rinka ir taisyklės joje vienodos visiems.“

Aušra Pocienė

ELTA

Savižudybės. Kas turi atsitikti, kad išoriškai sėkmės lydimi žmonės, daug pasiekę profesinėje veikloje, šeimoje, užimantys solidžią socialinę padėtį, savo noru pasitraukia iš gyvenimo?

„Veidas“ jau ne pirmą kartą bando atsakyti į šiuos klausimus, kad mes suprastume priežastis, galbūt išmoktume jų pateiktas skaudžias pamokas ir negyventume susitaikę su savo pažįstamų, artimųjų, draugų, kaimynų savižudybėmis, tarsi tai būtų neatsiejama mūsų kasdienybės dalis.

Paveikslą teko dėlioti iš nuotrupų, nes skausmo palaužti artimieji kategoriškai atsisako bendrauti. Kalbėtis apie šias mūsų visuomenės problemas atsisakė ir vienas garsus Lietuvos psichologas, motyvuodamas tuo, kad viešai analizuodami garsių žmonių savižudybes ir jų priežastis tik dar labiau giliname problemą ir skatiname savižudybes, siūlydami parengtus jų scenarijus visuomenei.

Tačiau „Veidas“ įsitikinęs, kad šiuo atveju tyla nėra gera byla. Reikia kalbėtis, suprasti ir keisti situaciją.

Patenkintas senelis su anūku ant rankų. „Mažajam greitai sukaks metai, laukiame jo Lietuvoje atvykstant iš Londono“, – likus maždaug dviem savaitėms iki savižudybės savo feisbuko puslapyje šalia nuotraukos rašė žinomas žurnalistas Virginijus Martišauskas. 68-erių žurnalistas, buvęs Seimo narys, šių metų balandžio 29 dieną rastas negyvas Vilniuje, viešbučio „Green Hotel“ kambaryje.

V.Martišauskas beveik 30 metų dirbo žurnalistu ir buvo tikra sovietinių laikų žurnalistikos žvaigždė. Iš pradžių jis vedė radijo laidą „Sankryža“, vėliau – išskirtinio populiarumo sulaukusias televizijos laidas „Keliai. Mašinos. Žmonės“, „01. 02. 03“, leido žurnalą apie automobilius „Keturi ratai“.

Populiarus ir žinomas žurnalistas pasuko į politiką. 1996–2004 m. jis buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, tačiau dėl įtarimų paėmus kyšį 2004-ųjų rudenį, baigiantis tuometei Seimo kadencijai, atsisakė parlamentaro mandato ir 2005 m. dėl kyšio reikalavimo buvo nuteistas lygtine laisvės atėmimo bausme.

Pats V.Martišauskas savo kaltės niekuomet nepripažino ir yra sakęs, kad jo byla – pavyzdys, kaip išmesti žmogų iš politikos. Dar 2004-ųjų rudenį Liberalų ir centro sąjungos kandidatų sąraše daugiamandatėje rinkimų apygardoje kandidatavo į Seimą, bet į jį nepateko.

Šie likimo smūgiai žmogaus nesužlugdė – bent jau taip atrodė. Aktyvų ir energingą vyrą tuomet jau buvo apėmusi kita aistra: jis ketino imtis naujo verslo, apie kurį noriai pasakojo žurnalistams.

Dar būdamas Seimo nariu, pardavęs prabangų butą sostinės M.K.Čiurlionio gatvėje, kartu su žmona Virginija persikėlė į Klišabalės kaimą šalia Kernavės Širvintų rajone. Čia įsigijusi seną sodybą su įspūdingu obelų sodu, šeima pasistatė jaukų medinį namą, kieme įrengė tvenkinį. Į netoliese įsigytą sklypą V.Martišauskas iš Švenčionių rajono perkėlė seną autentišką trobą, joje ketino įkurti pakelės smuklę, kuri primintų lietuvišką ir lenkišką kultūrinį paveldą, pasienio buitį. Mat čia ėjo demarkacijos linija, prieškariu skyrusi Lenkijos valdomą Vilniaus kraštą nuo Lietuvos.

„Ne, smuklės neįrengė. Pardavė tą trobą, žmonės dabar joje gyvena. Kaip ir savo sodybą pardavė ir išsikėlė į Musninkų miestelį“, – nurodo tolesnę paieškų kryptį  Kernavės seniūnas Stanislovas Gaidakauskas.

Jo manymu, į Musninkus šeima išsikėlė maždaug prieš penkerius ar šešerius metus – įsigijo ten apgriuvusią pieninę ir jos vietoje pasistatė įspūdingą namą. Seniūno teigimu, likus maždaug porai savaičių iki savižudybės V.Martišauskas jam skambino, kalbėjo žvaliai ir neatrodė prislėgtas.

Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė taip pat gyrė Martišauskų šeimos namą, kuris iškilo vietoj visiška griuvena virtusios miestelio pieninės. „Labai gražų namą su baseinu pasistatė, kiemą įsirengė ir gyveno labai gražiai. Tačiau maždaug prieš dvejus metus namą pardavė ir išvažiavo. O kur – nežinau“, – sakė moteris.

Nieko konkretaus apie V.Martišausko pastarąjį gyvenimo etapą negali pasakyti ir buvę jo kolegos iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos.

Vienu artimiausių jo bendražygių laikytas žurnalistas ir buvęs Seimo narys Vytautas Kvietkauskas, šiuo metu radijuje vėl vedantis laidą apie saugų eismą, sako matęs Virginijų senokai ir buvęs priblokštas jo savižudybės. „Neįsivaizduoju, kodėl jis pasirinko mirtį. Kai prieš kurį laiką buvome susitikę, jis turėjo įvairiausių planų, buvo žvalus ir gerai nusiteikęs, pasakojo apie savo ketinimus rašyti knygą, rengti televizijos laidų ciklą ar kurti dokumentinį filmą. Šiuos savo projektus kaip tik ir siūlė televizijai. Kaip visuomet turėjo daug įdomių idėjų, bendradarbiavo su kažkokiais verslininkais iš Izraelio“, – taip paskutinį savo susitikimą su kolega Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos koridoriuose prisimena V.Kvietkauskas.

Savo mokytoju V.Martišauską vadina televizijos žurnalistas Valdas Vilūnas, šiuo metu LRT televizijoje vedantis laidą „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Būtent į šią V.Martišausko vedamą laidą dar būdamas studentas jis atėjo padirbėti. „Tuomet jis buvo didelis autoritetas, be galo populiarus, tikra televizijos žvaigždė. Mane visuomet stebino neišsenkantis Virginijaus kūrybiškumas, optimizmas, talentas“, – tvirtina V.Vilūnas.

Tačiau tapęs Seimo nariu V.Martišauskas su buvusiais kolegomis beveik nebendravo. Gal jautėsi labai iškilęs? Vėliau, po skandalo dėl kyšio ir teismo nuosprendžio, dar labiau nutolo. „Man atrodo, jis labai kompleksavo dėl teismo sprendimo, užsisklendė tame savo kaime“, –  spėlioja V.Vilūnas.

Ilgametis televizijos žurnalistas Skirmantas Pabedinskas tikina, kad žinia apie V.Martišausko savižudybę jam sunkiai suvokiama, tačiau pripažįsta, jog paskutinis jųdviejų susitikimas prieš trejetą metų Vilniuje, Gedimino prospekte, paliko slogų įspūdį. „Jo žodžiuose jautėsi tarsi kažkoks nusivylimas. Sunku pasakyti, kas konkrečiai, tačiau iš užuominų buvo galima suprasti, kad tarsi nėra darbo, pinigų, kažkas nesiseka. Sako, matau – tu dirbi, o kam? Reikia pailsėti“, – sunkiai dėlioja žodžius kalbėdamas apie buvusį bendradarbį S.Pabedinskas.

Jo kolega Henrikas Vaitiekūnas, šiandien taip pat vis dar besidarbuojantis televizijoje ir kartą per savaitę LRT vedantis laidą „Laba diena, Lietuva“, apie V.Martišausko savižudybės priežastis turi savo versiją. „Suprantat, tokiems labai veikliems žmonėms vieną gražią dieną pasako, kad ačiū, nebereikia, tu mums neberašyk, nekurk, turim jaunesnių, esi mums per brangus. Tuomet žmogus, nors turi viską – namų, dvarų, pinigų, jaučiasi atstumtas ir labai vienišas. Aš apie tai kalbėjausi su savo draugais ir mes priėjome išvadą, kad ta vienatvė labai veiklius žmones, o žurnalistai tokie ir yra, tiesiog papjauna“, – svarsto trejais metais už V.Martišauską jaunesnis H.Vaitiekūnas.

Pats jis, nors jau pensininkas, be laidos televizijoje, dėsto laisvai pasirenkamą žurnalistikos kursą Teisės ir verslo kolegijoje bei Vilniaus Gedimino technikos universitete, nes „nenori gulėti ant krosnies“ Kai nedirba, jam pradeda skaudėti kojas, nugarą, rankas, o kai dirba, ypač kai bendrauja su jaunimu, jaučiasi pakylėtas.

„Kadangi esu panašaus amžiaus kaip Virgis, galiu spręsti pagal save: dabar turiu gal tik du draugus, o anksčiau jų buvo dešimtys ar šimtai. Vieni šovė labai aukštai, tapo labai turtingi ar svarbūs, kiti prasigėrė. Nei su vienais, nei su kitais neliko nieko bendro. Moterys tokiame amžiuje jau nebedomina. Paprastam žmogui stimulas gyventi yra rūpestis išmaitinti šeimą. O jeigu tau tie dalykai nebeaktualūs, kas tuomet lieka? Nebėra už ko užsikabinti“, – svarsto žurnalistas.

H.Vaitiekūno nuomone, V.Martišauskui pinigų tikrai netrūko, nes jis pirko namus, dvarus, sodybas, turėjo ne vieną butą. Tačiau sklido kalbos, kad ne visada atsiskaitydavo su kartu dirbančiais žmonėmis. „Operatorius jam nufilmuoja, jis pažada pinigų ir nesumoka. Bet ne todėl, kad jų neturėtų. Žinote, kalbos apie tokius dalykus labai greitai sklinda“, – buvusio kolegos nelinkęs idealizuoti H.Vaitiekūnas.

Jo teigimu, V.Martišauskas visuomet turėjo kelis verslus, vos vienas sužlugdavo – griebdavosi kito. Žmogus buvo be galo kūrybingas ir verslus: kadangi jį domino Lietuvos istorija, šia tematika norėjo kurti filmą, statyti kažkokį paminklą Širvintų krašte. Tačiau pastaruoju metu, pasak H.Vaitiekūno, didžioji dalis jo idėjų, atsimušusios į aplinkinių abejingumo sieną, taip ir likdavo neįgyvendintos.

Lygiai taip pat entuziastingai prieš keletą metų jis ėmėsi vadovauti Širvintų rajono laikraščiui ir to paties pavadinimo portalui „Krašto naujienos“, kurio prekės ženklą V.Martišausko viešoji įstaiga „Lietuva ant delno“ išsinuomojo iš bendrovės „Underhill Baltic“ vadovo ir buvusio Širvintų rajono mero Kęstučio Pakalnio.

Kaip pasakoja dabartinė portalo redaktorė Vilma Valiukevičienė, V. Martišausko užmojai buvo tikrai dideli. Jis žadėjo parūpinti leidiniui finansavimą, rajoninį laikraštį padaryti žinomą ir populiarų.

„Tačiau viskas susiklostė atvirkščiai. Per metus jis sugebėjo prisidaryti skolų, žmonės kalbėjo, kad gavęs finansavimą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo nevykdė projekto, o pinigus pasisavino. Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, tačiau kai 2012 m. perėmiau leidybą, nuolat skambino ir elektroninius laiškus rašė kreditoriai, kuriems VšĮ „Lietuva ant delno“ liko skolinga. Tokių laiškų vis dar gaunu ir dabar, kai Virginijaus jau nebėra“, – liudija V.Valiukevičienė

Jos teigimu, V.Martišauskas ją kvietė kartu dirbti įgyvendinant kelis leidybos projektus, tačiau ji kartu nedirbusi nė penkių minučių, nes vyras neatrodė patikimas. „Įrodymų aš neturiu, tačiau sklido kalbos, kad tuos projektams skirtus pinigus jis naudoja savo reikmėms. Jis rašė įvairiausius projektus, statė namus, ėmė paskolas – tikrai nenorėjau į tai veltis. Manau, jis buvo apdovanotas talentu, turėjo gerų minčių, įžvalgumo ir ryšių – atrodytų, visko, ko reikia stipriam ir skaitomam rajoniniam laikraščiui ir portalui sukurti, bet rezultato nebuvo“, – neslepia „Krašto naujienų“ redaktorė.

V.Valiukevičienės nuomone, V.Martišauskui gyventi nebuvo lengva, nes, viena vertus, jis buvo jautrios sielos žmogus, talentingas žurnalistas, norintis daryti didelius ir prasmingus darbus, kita vertus, idealistas jo viduje visuomet kovojo su apsukriu verslininku. „Dėl tų ES pinigų jis sukiršino dvi Musninkų bendruomenes, tačiau projekto taip ir neįvykdė. Gerai pagalvojusi galėčiau išvardyti kokius 25 jo nedraugus – sunkiau būtų aplinkui rasti palankiai jo atžvilgiu nusiteikusių žmonių“, – neslepia moteris, mananti, kad mirtį žurnalistas pasirinko dėl jį slėgusių skolų, kurias paliko bankrutavusi jo įmonė „Lietuva ant delno“.

Tačiau iš tiesų šios įmonės skolos kreditoriams tikrai nėra tokios, dėl kurių reikėtų žudytis. Kaip sakė bankrotą administravusios bendrovės „MaxContract“ administratorė Aušra Gudaitienė, V.Martišausko VšĮ „Lietuva ant delno“ bankrotas buvo paskelbtas praėjusių metų vasarį, o įmonė likviduota tų pačių metų lapkričio mėnesį. Įmonė liko skolinga apie 5 tūkst. eurų: daugiau kaip 2 tūkst. eurų „Sodrai“, 548 eurus – Valstybinei mokesčių inspekcijai, 2402 eurus – bendrovei „Vakarų spaustuvė“ ir 159 eurus – bendrovei „Reikalavimas LT“.

Pasak A.Gudaitienės, įmonėje buvo turto – kompiuteris, automobilis „Volvo“, į kuriuos būtų nukreipti išieškojimai. Tiesa, automobilis šių metų sausio 13 dieną buvo sudaužytas, kai jį vairuodamas V.Martišauskas Vilniaus rajone rėžėsi į didžiulius riedulius. Nors šis įvykis kai kuriems specialistams sukėlė įtarimų dėl tyčinės avarijos, oficialių duomenų apie tai bankroto administratorė sakė neturinti, kaip ir duomenų apie tyčinį VšĮ „Lietuva ant delno“ bankrotą.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo programų vadovė Reda Sopranaitė taip pat paneigė sklandančius gandus, neva V.Martišauskas ne pagal paskirtį naudojo fondo skirtas lėšas. V.Martišausko įmonės parengtam projektui „Vilniaus kraštas: nuo susvetimėjimo – darnos ir pažangos link“ 2012 m. skirta 48 tūkst. Lt.

Projektas buvo skirtas laikraščio tiražui padidinti ir daliai jo platinti lenkų kalba, siekiant sukurti alternatyvą vienai politinei jėgai ir ideologijai atstovaujančios lenkiškos žiniasklaidos įsigalėjimui šiame regione, taip pat pasitikėjimui ir supratimui tarp įvairiakalbių bei skirtingo socialinio sluoksnio visuomenės grupių didinti. Ketinta laikraštį platinti ir daugiakalbiuose Švenčionių bei Šalčininkų rajonuose, pasitelkti solidžius autorius – regione gyvenančius gerai žinomus lietuviškos ir kitatautės bendruomenės atstovus.

R.Sopranaitė nedetalizavo, ar sėkmingai pavyko įgyvendinti šiuos tikslus, bet patikino, kad projektas buvo įvykdytas, darbai atlikti ir ataskaita fondui pateikta. Tiesa, kitais metais, nors VšĮ „Lietuva ant delno“ ir dalyvavo konkurse, projekto finansavimo laimėti nepavyko.

Kitas V.Martišausko projektas, kuris kai kam kėlė įtarimų dėl skaidrumo ir neva sukiršino dvi Musninkų miestelio bendruomenes, susijęs jau su ES lėšomis. V.Martišausko vadovaujama kultūros puoselėtojų bendruomenė „Spindulys“ gavo daugiau kaip 72 tūkst. Lt paramos lėšų projektui „Sugrįžkime Barboros takais“. Pasak Vitos Janavičienės, Širvintų vietos veiklos grupės „Leader“ pirmininkės, dalis pinigų buvo panaudota 2011 m. rengiant Musninkų miestelio 450-ies metų jubiliejų, o už likusius pinigus bendruomenė įsigijo įvairios technikos renginiams: muzikos instrumentų, apšvietimo įrangos. Jokių priekaištų V.Martišauskui dėl projekto įgyvendinimo moteris sakė neturinti.

Verslininkas K.Pakalnis, iš kurio „Krašto naujienas“ nuomojosi V.Martišauskas, šiek tiek anksčiau buvo laidavęs už vieną jo asmeniniams reikalams paimtų kreditų, todėl buvo nemaloniai nustebintas sulaukęs pranešimo iš kredito unijos apie pradelstą mokėjimą. Tuomet V.Martišauskas pardavinėjo namą Musninkuose ir, atrodo, turėjo kažkokių rimtų keblumų. K.Pakalnio teigimu, V.Martišauskas buvo iš tiesų sutrikęs, užsiminė apie problemas šeimoje.

„Turėdamas verslo reikalų su Virginijumi jokių nuostolių nepatyriau, tačiau mane labiausiai nustebino jo kalbų, veiksmų chaotiškumas, nesugebėjimas laikytis žodžio. Žmogus turi žinoti, ko nori, – daryti verslą ar dalyvauti politikoje, o jis blaškėsi ir tarp partijų, ir tarp verslų“, – prisimena buvęs Širvintų rajono meras.

Vienas gerai buvusį žurnalistą pažinojęs, tačiau nenorėjęs būti įvardytas jo kolega taip pat mano, kad po sėkmingos karjeros televizijoje, vėliau aukšto Seimo nario statuso V.Martišauskas tiesiog nebesurado vietos gyvenime, ir sunku pasakyti, ar tai lėmė nesėkmingai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, ar jo būdas, elgesys.

Advokatų nuosprendžiai sau

Šį balandį šalies advokatų bendruomenė vieną po kito patyrė du skaudžius praradimus. Vilnietis Arūnas Paukštė iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Į klausimą, kokia yra kauniečio Alvido Tamulionio mirties priežastis, kol kas bando atsakyti prokurorai. Tarp tiriamų versijų – ir savižudybė. Tragiškai pasibaigę sėkmės lydimų teisininkų gyvenimai supurtė ne tik jų kolegas, bet ir visuomenę. Viso labo sutapimas, kad šias dvi mirtis skiria vos keliolika dienų, tačiau ieškoma bendro vardiklio, bandoma įvardyti sunkumus, kurie, būnant advokatu, gali tapti nepakeliami. Tai nauja, nes visuomenėje advokato profesija dažniausiai tapatinama su žinomumu, įtaka, dideliais pinigais ir kitais sėkmės atributais.

42 metų A.Paukštės gyvenimas nutrūko ankstų balandžio 10-osios, penktadienio, rytą. Ketvirtadienį namie jo nesulaukę artimieji paryčiais kreipėsi į pareigūnus. Pradėjus paiešką vyro kūnas rastas daugiabučio namo sostinės Senamiestyje, kuriame jis gyveno, palėpėje. Greta – ir legaliai turėtas medžioklinis šautuvas. Manoma, kad advokatas nusišovė. Tragiškos atomazgos vietoje dirbę policijos pareigūnai teigia neradę priešmirtinio laiško.

A.Paukštė advokatų bendruomenę papildė prieš metus, tačiau ir per trumpą laiką spėjo tapti ryškiu advokatūros atstovu, buvo atpažįstamas ne tik savo profesinėje aplinkoje, bet ir visuomenėje. Žinomumą jam garantavo dalyvavimas rezonansinėse bylose. Prieš keletą mėnesių jis gynė garsų televizijos laidų vedėją Joną Radzevičių. Šis itin akylai stebėtas procesas baigėsi advokato ir jo ginamojo pergale. Dėl tragiško eismo įvykio, per kurį žuvo žmogus, teisiamam J.Radzevičiui skirta laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas.

Kita garsi istorija, kurioje A.Paukštei teko gynėjo vaidmuo, – buvusio Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio byla. Jos vilnietis advokatas ėmėsi pasiūlius kolegai Elijui Burgiui, kaltinamojo sūnui. Juodu dirbo toje pačioje advokatų kontoroje „Raidla Lejins & Norcous“.

Prieš apsivilkdamas advokato mantiją A.Paukštė buvo spėjęs nuveikti svarbių darbų valstybinėse tarnybose. Teisininko karjerą jis pradėjo Kaišiadorių prokuratūroje dirbdamas vyriausiuoju prokuroru, vėliau – Valstybės saugumo departamento (VSD) valdybos viršininku. Karjera jam sekėsi ir šioje tarnyboje. Jis labai prisidėjo prie buvusio Seimo nario Algirdo Petruškevičiaus, kaltinto neteisėtu ginklų, šaudmenų ir sprogmenų laikymu, veiklos tyrimo. O vadovaudamas VSD Kovos su terorizmu valdybai jis nuolat buvo minimas terorizmu kaltintos Eglės Kusaitės byloje, paliko joje svarų įdirbį. Iš šio biografijos etapo – ir valstybiniai įvertinimai. A.Paukštė buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi bei Prezidento atminimo ženklu.

Kodėl stipri asmenybė staiga palūžo? Vyras, kurio profesinis kelias klostėsi kaip sėkmės istorija, o asmeninis gyvenimas kėlė jį pažinojusiųjų susižavėjimą?

A.Paukštės šeima – su žmona jis užaugino dvi dukteris – sugyveno draugiškai, laisvą laiką leisdavo kartu. Atsisveikindami su sava valia gyvenimą nutraukusiu kolega teisininkai bandė suprasti priežastis, galbūt – išmokti jo pateiktą skaudžią pamoką. „Esame priblokšti. Jis buvo geras, puikus kolega, dirbo labai entuziastingai ir sėkmingai. Nebuvo jokio įvykio, jokių akivaizdžių aplinkybių, kurios būtų galėjusios pastūmėti to link“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ partneris advokatas E.Burgis.

Kad išėjęs iš Valstybės saugumo departamento ir pasukęs į advokatūrą A.Paukštė kelia sau ambicingus tikslus, neleido abejoti vien tai, kad jis pasirinko stipriausią šalyje advokatų kontorą. „Raidla Lejins & Norcous“ ką tik pripažinta ir geriausia Baltijos šalyse. Galbūt jam sunku buvo susidoroti su naujais iššūkiais, kitokiais nei ankstesnės tarnybos darbo krūviais?

E.Burgio teigimu, darbo intensyvumas ir profesinė įtampa šioje srityje yra įprasta ir normalu, tačiau neleidžia manyti, kad kiekvienas advokatas patenka į rizikos grupę. „Kai Arūnas pradėjo pas mus dirbti, negalėjau patikėti, kad jis iš valstybinio sektoriaus. Buvau nustebintas, kad ten yra tokių entuziastingų ir norinčių dirbti žmonių. Turiu su kuo palyginti – ne jis pirmas iš ten pas mus atėjo. Sakyčiau, Arūnas dirbo net daugiau nei mūsų kontoros vidurkis, jis degė entuziazmu, žiūrėjo į priekį. Čia tikrai ne tas atvejis, kad jam kažkas netiko ar jis nepritapo. Tas labiausiai mus ir pribloškė, nes viskas atrodė labai gerai“, – teigia E.Burgis.

Kad advokato darbas reikalauja kur kas daugiau jėgų ir laiko, pasakodavo ir pats A.Paukštė. „Čia tai ne VSD dirbti“, – šiuos žodžius iš bičiulio lūpų teigia ne kartą girdėjęs Vilniaus policijos Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis. Jis pažinojo A.Paukštę nuo tų laikų, kai abu dėstė Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, vėliau susidurdavo konferencijose, įvairiuose teisininkų renginiuose ir vis žadėjo nueiti kartu išgerti alaus…

„Arūnas laisvai mokėjo kelias užsienio kalbas, buvo mokslų daktaras. Ir labai gerai suprato, kad jeigu pavaldinys protingesnis už viršininką – tai jau problema. Nenustebau, kad jis priėmė ryžtingą sprendimą palikti VSD. Pasukdamas į advokatų kontorą – privatų verslą, jis puikiai įsivaizdavo, kad ten darbo ritmas bus kitoks nei valstybinėje įstaigoje. Bet, įtariu, naujieji darbo krūviai buvo tokie dideli, kokių jis net nesitikėjo. Iš valdiškos struktūros į privačią atėjęs žmogus ne visada gali priprasti prie gerokai didesnių reikalavimų“, – priežasčių, privedusių prie savižudybės, bando ieškoti G.Bagužis.

Vis dėlto paskutiniai jųdviejų susitikimai nebuvę slogūs. Nors A.Paukštė pasakojo apie didelius krūvius ir sudėtingą jam tekusią bylą, tai neskambėjo kaip nusiskundimas. Karčių žodžių jis negailėjo tik buvusiai tarnybai, apgailestavo, kad VSD ir panašiose struktūrose mąstantys žmonės nereikalingi, jie žlugdomi, nes yra protingesni, laisvesni nei viršininkai, kuriems reikia lojalaus pavaldinio, o ne galimo konkurento. G.Bagužis prisimena, kad bičiulis išgyveno dėl visų tų stipresnių už jį aplinkybių, privertusių rinktis karjerą kitoje srityje.

O štai Bronislovas Burgis pažinojo A.Paukštę jau tik kaip advokatą. Nuo praėjusių metų rudens buvęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos vadovas mina teismų slenksčius, pagal pareikštus kaltinimus dėl sistemingo nepilnametės bauginimo panaudojant psichinę prievartą jam gresia laisvės atėmimas iki ketverių metų. A.Paukštė jo advokatu tapu, kaip minėta, rekomenduotas jo sūnaus Elijaus – abu teisininkai atstovavo tai pačiai „Raidla Lejins & Norcous“ kontorai.

„Vos sutikęs Arūną pamačiau, kad jis yra gyvenimo džiaugsmo kupinas žmogus. Nė už ką nebūčiau net prielaidos padaręs, kad jį gali kankinti depresija ar panašiai. Bendravome nuoširdžiai, linksmai, jis keliais žodžiais apibūdino, ką turiu kalbėti, ko ne. Mane sužavėjo jo profesinis sumanumas. Pirmoji apklausa teismo posėdyje vyko tris valandas, ir advokatas neparodė jokio susinervinimo, jokio dirglumo. Pajutau, kad jis mato pasaulį šviesiomis, gero žmogaus akimis, jaučiausi už jo kaip už mūro“, – prisimena buvęs prestižinės gimnazijos direktorius.

Po kurio laiko B.Burgiui pranešta, kad jam atstovaus jau nebe A.Paukštė, o kitas „Raidla Lejins & Norcous“ advokatas – Mindaugas Bliuvas. Tai jam pasirodė keista, bet į priežastis nesigilino, pasitikėdamas savo sūnumi. Tačiau žinia apie A.Paukštės savižudybę sukėlė minčių, kad advokatas padarė klaidą ir to neatlaikė.

„Advokatas A.Paukštė mano vardu pasirašė vadinamąją taikos sutartį. Joje parašyta, kad kaltintojai atsiima visus kaltinimus, bet byla tęsiama toliau. Manau, tas garbingas žmogus suprato, kad jį, profesionalų advokatą, apgavo, kad jis padarė didelę žalą mums visiems. Jį galėjo prislėgti vien mintis, kad tokie dalykai gali vykti valstybėje, – pasiimami pinigai, bet kaltinimai neatsiimami“, – svarstydamas apie tebesitęsiančią bylą, savo prielaidas dėsto B.Burgis.

Progos išgirsti tai iš paties advokato lūpų jis neturėjo – daugiau jie nebuvo susitikę. Buvęs gimnazijos direktorius liko dėkingas A.Paukštei, kad 100 tūkst. Lt sumą, kurios taikos sutartimi reikalavo gimnazistės tėvai, jam pavyko sumažinti iki 30 tūkst. Lt.

Su advokatu Alvidu Tamulioniu balandžio pabaigoje atsisveikinę kolegos kauniečiai laukia žinių iš prokuratūros. Netrukus turėtų galutinai paaiškėti 59 metų teisininko mirties aplinkybės. Naktį iš balandžio 28-osios į 29-ąją žinomo teisininko kūnas rastas Raudondvario plente, prie namo, kurio antrame aukšte jis gyveno kartu su savo šeima.

„Kaip įtariama, jis iškrito pro trečio aukšto langą. Tiriamos dvi mirties versijos – savižudybė arba nelaimingas atsitikimas“, – „Veidui“ patvirtino Kauno apygardos prokuroras Vytautas Gataveckas.

Netekties skausmo prislėgti A.Tamulionio artimieji netiki, kad jis galėjo prieš save pakelti ranką. Jo žmona Neringa, taip pat dirbanti Kauno teisėtvarkos sistemoje, įsitikinusi, kad vyrą pražudė nelaimingas atsitikimas. Moteris netektį išgyvena atsiribojusi nuo viešumos, tačiau prisipažino, kad iškelta savižudybės versija ją labai žeidžia: visi, kas pažinojo jos vyrą, matė, kaip jis mylėjo gyvenimą, kaip jam rūpėjo šeimos gerovė. A.Tamulionis paliko tris vaikus, vienas jų – nepilnametis.

Vis dėlto artimiau su advokatu bendravę kauniečiai nujautė, kad jo gyvenime ne viskas klojasi gerai. Praėjusiais metais garsiai nuskambėjęs incidentas tai tik patvirtino. 2014-ųjų vasarį A.Tamulionis netoli savo namų sukėlė masinę avariją. Prie savo visureigio vairo teisininkas sėdo stipriai apgirtęs. Po sulaikymo jis net nepajėgė papūsti į alkoholio matuoklį, vėliau buvo nustatytas maždaug trijų promilių girtumas. Pareigūnų nuvežtas į Priklausomybės ligų centrą A.Tamulionis savo elgesiu stebino medikus – nesusigaudė aplinkoje, šokinėjo, bėgiojo.

Kaune privačia advokato praktika besiverčiantis Ričardas Girdziušas pažinojo A.Tamulionį dar nuo tų laikų, kai šis buvo Kauno Panemunės bei Santakos policijos komisariatų vadovas. Vėliau abu teisininkus siejo bendra advokato veikla. A.Tamulionis juo tapo 2000-aisiais, pasirinkdamas baudžiamąją teisę. Teisėtvarkos sistemos atstovai žino, kad ši sritis reikalauja ypatingo dvasinio tvirtumo ir psichologinio atsparumo. Civilinė teisė sudėtingesnė, joje daug įvairių teisinių santykių, kurie reikalauja daugybės įstatymų įgyvendinamųjų aktų išmanymo. Baudžiamoji teisė sudėtinga dėl kitų aspektų.

„Baudžiamasis kodeksas gerokai mažesnės apimties nei Civilinis. Bet dalyviai čia daug sudėtingesni – tenka bendrauti su žmonėmis, kurie pažeidė įstatymą, nusižengė visuomenės nustatytoms taisyklėms. Didžioji dalis jų mano, kad nėra padarę nieko blogo. O tokį žmogų ginantis advokatas, matantis, kad jis galbūt nėra teisus, turi eiti prieš savo sąžinę. Advokato etikos taisyklės neleidžia konfliktuoti su savo klientu – šis visada teisus. Žinoma, galima atsisakyti vienos, kitos, trečios bylos, bet tada kils klausimas – o kaip gyventi“, – apie sudėtingas profesines dilemas, kylančias dirbant su baudžiamosiomis bylomis, pasakoja R.Girdziušas.

Ne kiekvienam advokatui pavyksta atlaikyti šią naštą. Ypač sunku tiems, kurie įsijaučia į savo vaidmenį, išgyvena dėl ginamųjų. Kita vertus, kiekvienas advokatas, įstojęs į baudžiamąjį procesą, atsiduria tarsi lenktynių trasoje. Jis nežino, laimės ar ne, bet viską daro, kad laimėtų. Bylos baigtis priklauso nuo daugelio aplinkybių, ne vien nuo advokato išmanumo, sugebėjimų. Yra aplinkybių, kurių jis negali nei atspėti, nei pakeisti.

„Visą laiką patiriame konfliktinę situaciją. Klientui norėtųsi, kad advokatas dėl jo kryžiumi gultų, o priešingai pusei – nukentėjusiajam – atrodo, kad jį nuskriaudusį žmogų ginantis advokatas yra priešas. Ir daugeliui prokurorų atrodo, kad advokatas be reikalo kaišioja pagalius į teisingumo ratus. Mes visą laiką esame sudėtingoje aplinkoje, jaučiame įtampą. Tai veikia“, – prisipažįsta advokatas, pats dirbantis su baudžiamosiomis bylomis ir puikiai žinantis, kokie profesiniai sunkumai slėgė kolegą A.Tamulionį.

R.Girdziušas abejoja, ar daug jo srityje dirbančių kolegų moka taip organizuoti savo veiklą, kad poilsio valandų netemdytų mintys apie darbinius reikalus. Jam pačiam tai nepavyksta. Mintys nuolat sukasi apie bylas ne tik dėl kasdien ar bent kas antrą dieną vykstančių posėdžių, bet ir tikintis, kad pagaliau šaus į galvą išganingas sprendimas, suteiksiantis postūmį byloje. „Atsipalaiduoti niekaip neišeina. Nebent pradėtum gerti ar vartoti kokias nors psichotropines medžiagas, – prasitaria R.Girdziušas.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad destrukciniai atsipalaidavimo būdai nėra advokatų kasdienybė. Šiandien jiems tenka išsilaikyti dar ir konkurencinėje kovoje: kai profesijos brolių – tūkstančiai, negali sau leisti švaistytis klientais. Bet daug yra ir tokių, kurie stresą malšina degtine, kiti turi hobių. Alvidas buvęs tarp tų, kurie atsipalaiduodavo abiem būdais.

„Nesakyčiau, kad alkoholis jam buvo tapęs problema, nes tokių atvejų, kad jis nebūtų atvykęs į teismo procesą, nebuvo. Žinoma, kiekvienas mes galėtume vartoti saikingiau…“, – pripažįsta R.Girdziušas.

A.Tamulionis buvo aistringas medžiotojas. Keliolika metų jis buvo medžiotojų klubo „Alsa“, vienijančio žinomus Kauno medikus, teisininkus, politikus, prezidentas. Lydėdami jį į paskutinę kelionę klubo nariai prisiminė daug kartu praleistų akimirkų, kalbėjo apie savo prezidento gebėjimą organizuoti, suburti žmones. „Alsai“ priklausantis parlamentaras Antanas Nesteckis „Veidui“ pasakojo, kad A.Tamulionis buvo iš tų žmonių, kurie mažiausiai rūpinasi savimi, – jis skubėdavo padėti kitiems spręsti jų problemas. Jo netektis klubui – didelis praradimas.

Su medžiotojo šautuvu A.Tamulionis keliavo ir po užsienio šalis – medžiodavo Rusijoje, Uzbekijoje, Tadžikijoje. Šis nepigus pomėgis rodo, kad finansinės problemos jo neturėjo slėgti. R.Girdziušas pabrėžia, kad kolega buvo geras advokatas, nesiskųsdavo klientų stygiumi, be to, kaip aukštas pareigas pareigas ėjęs policijos pareigūnas, gaudavo neblogą pensiją.

„Tai, kas atsitiko su Alvidu, man buvo labai netikėta. Prieš kelias dienas kartu buvome viename procese, nemačiau jokių ženklų, kad kažkas gali nutikti. Jis planavo ateitį, žinau, kad vasarą ketino vėl keliauti į užsienį medžioti. Nemanau, kad profesiniai dalykai jam staiga pasidarė per sunkūs, juk ne pirmą dieną dirbo advokatu. Grasinimai? Tikrai ne – tokių priešų jis neturėjo. Alvidas buvo labai korektiškas, ramus žmogus“, – kelia daug klausimų R.Girdziušas, bet atsakymo, kas atsitiko daug metų pažinotam kolegai, neranda.

Jis kategoriškai atmeta mintį apie galimybę kreiptis pagalbos į specialistus, manydamas, kad tokio amžiaus vyrai kaip A.Tamulionis ar jis pats savo problemas linkę spręsti patys, užuot pasidaliję jomis su psichologais. „Manau, ir Alvidas buvo tos nuomonės, kad savo gyvenimą turi nugyventi pats, be kitų pagalbos. Kreipimasis į specialistus susijęs su atsivėrimo problema, nesinori, kad kažkas žinotų, kas mane slegia. Mes vienas kitam padejuodavome, bet tai kaip išpažinties institutas – išsipasakoji, atrodo, kad palengvėja, tačiau problema lieka. Problemos – tik mūsų pačių kryžius, mūsų našta“, – daro išvadą pašnekovas.

Vis dėlto gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis sako, kad labai nemažą dalį savižudybių lemia depresija. Ji dažnai būna besišypsanti, kai žmogus atrodo pakankamai produktyvus, gerai nusiteikęs, o iš tiesų viduje – visiški griuvėsiai. Tačiau po kauke sunku įžvelgti šias problemas. Tą galėtų pastebėti artimi žmonės, iš arti matantys žmogų kasdieniame gyvenime.

„Labai svarbu žmogui sugebėti pripažinti, kad jis serga depresija ir kad jam reikia pagalbos. Deja, psichikos sutrikimų stigma Lietuvoje yra akivaizdi, o depresija daugeliui lietuvių atrodo tiesiog tinginystė. Ypač sunku psichikos ligą, problemas pripažinti vyrams, nes lietuviškoje kultūroje vyrai yra mūrai ąžuolai, kurie ima ir vieną dieną neatlaikę tiesiog nulūžta“, – savižudybių priežastis mini E.Laurinaitis.

Emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ vadovas Paulius Skruibis pabrėžia, jog ieškant atsakymo, kodėl žudosi sėkmės lydimi žmonės, reikia suprasti, kad dažnai matoma būna tik išorinė pusė, o kas darosi žmogaus viduje – ne visada žinoma. Kad ir kaip sėkmingai viskas klostytųsi, žmogus susiduria su gyvenimo, emociniais sunkumais, taip pat gali susirgti psichikos liga, turėti priklausomybių. Ir tai labai didina savižudybių riziką.

„Niekada nebūna vienos savižudybės priežasties. Susideda daug priežasčių, ir atskirai jas paėmus, pavyzdžiui, šeimoje kilo problemų arba verslas nesiseka, atrodo neįtikėtina, kad dėl to žmogus galėtų žudytis. Bet tai ir yra savižudybės esmė, kad vienos problemos, kuri būtų pati savaime viską apimanti, nėra. Kai iš skirtingų problemų susidaro sudėtingas darinys, įvyksta lemtingas lūžis“, – aiškina P.Skruibis.

Visuomenės spaudimas, sėkmės kultas daugiau ar mažiau veikia visus. Bet yra žmonių, kuriems tie išorinės sėkmės standartai tampa itin svarbūs. Ypač didelė dalis vyrų savivertės dažnai priklauso nuo išorinių pasiekimų. Ir jei kažkas atsitinka ne pagal tą sėkmės scenarijų, žmonės puola į depresiją, o tai jau didina savižudybės riziką. Tokie žmonės paprastai nelinkę ieškoti pagalbos, nes tai yra tarsi dar didesnis pažeminimas.

Vyrai mažiau linkę kalbėti apie savo sunkumus ir kreiptis pagalbos tuomet, kai ji būtina. Įsitikinimas, kad visuomet turiu būti stiprus, lydimas sėkmės ir jokiu būdu bei jokiomis aplinkybėmis negaliu parodyti kitiems, jog sunku, ne vieną vyrą įstumia į aklavietę.

Detaliau analizuodamas V.Martišausko savižudybę E.Laurinaitis sako, kad dažnai tuomet, kai žmogus gyvenime ima ristis žemyn, jis stengiasi neigti šį procesą, o optimizmas, entuziazmas gali būti nesąmoninga gynyba nuo išgyvenamo streso, nusivylimo, bejėgiškumo jausmo. Psichologai tai kartais vadina maniakine gynyba, kai žmogus vaizduoja, kad viskas yra gerai, bet iš tiesų nėra gerai nei jo viduje, nei aplink jį.

„V.Martišausko atveju tą galima įžvelgti jo pastarosiose gyvenimo nesėkmėse. Jo išorinis entuziazmas nepasiteisino, nes reikėjo ramaus, logiško krizinių situacijų valdymo ir kitokių psichologinių resursų, norint gyventi gana sudėtingą gyvenimą sudėtingoje rinkoje. O entuziazmas žmogų paviršiuje laiko kurį laiką, tačiau, jam nepasiteisinus, žmogus gali palūžti“, – teigia E.Laurinaitis.

Pasak jo, ankstesni V.Martišausko pasiekimai ir aukštumos, kai buvusi respublikinio lygio žvaigždė, politikas kelia provincijos laikraštėlį, ir tą patį nesėkmingai, galėjo būti ypač stiprus impulsas.

Papildomas stimulas galėjo būti apkalbos, patyčios, sklindančios iš aplinkos. Mūsų kultūroje tai prasideda nuo darželio ir mokyklos, kai vaikai tyčiojasi vieni iš kitų. Ir tai visuomenėje egzistuoja kaip absoliučiai normalus elgesio stilius, būdingas netgi brandiems žmonėms.

„Noras pasityčioti paaiškinamas labai paprastai: kiekvienas norime būti truputį didesnis už kitą, o tapti didesniam galima tik užaugus pačiam arba užlipus kitam ant galvos. Kadangi užaugti pačiam nėra paprasta ir kainuoja daug, paprasčiau yra užlipti. Tai lietuviškoje kasdienybėje, deja, labai įprasta“, – konstatuoja psichiatras.

Pasak E.Laurinaičio, palyginti su kitomis tautomis, esame kitokie, nes nemokame džiaugtis tuo, ką turime. Nemokame pasidžiaugti kitu žmogumi. Užuot tai darę, mes dažnai ieškome džiaugsmo sau, suteikdami liūdesio kitam. Užtenka blogo žodžio, kuris turi didžiulę galią.

„Manau, kad nesugebėjimas pasidžiaugti pačiam neleidžia džiaugtis kitam, ir visi vieni kitiems kišam kiaulę. Todėl manau, jog lietuvių savižudybių statistikos rodiklis, bylojantis, kad jau 30 metų esame savižudybių lyderiai pasaulyje, apie mūsų gyvenimą sako labai daug: nemokame vienas kito vertinti, palaikyti, pagirti. Seniai įrodyta, kad gebėjimas žmogų pagirti už jo rezultatus, tegul ir neišskirtinius, pasidžiaugti jais, didina laimės jausmą ir pojūtį, kad gyvenimas yra vertingas. V.Martišauskas tą vertę buvo susikūręs savo darbu, talentu, paskui tai subyrėjo, ir niekas nepadėjo jam rasti gyvenimo prasmės kitur. O tragiškų, lemtingų žmogaus sprendimų motyvai kartai gali būti labai ilgalaikiai, ateinantys iš labai toli“, – aiškina E.Laurinaitis.

Kaip keisti situaciją, mažinti visuomenės susvetimėjimą ir abejingumą vieni kitiems? E.Laurinaičio patarimai labai paprasti: išmokime sakyti vienas kitam gerus žodžius, padėkoti ir pasidžiaugti paprastais kitų žmonių daromais dalykais, nusišypsoti vienas kitam. Deja, nesugebame atskirti smulkmenų nuo svarbių dalykų ir iš giliausios senovės esame atsinešę gyvenimo, kaip kovos ar kančios, idealą, bet neturime gyvenimo, kaip žaidimo, suvokimo. Žmogus bankrutavo – tragedija, patyrė nesėkmę darbe – pasaulio pabaiga. O juk žmonės visame pasaulyje bankrutuoja dešimtis kartų, bet nelaiko tai jokia tragedija. Atvirkščiai – bandymu, pamoka, patirtimi.

Paspirti ir pasmerkti tą, kuris paslydo, suklydo, pargriuvo, – mūsų visuomenėje taip pat įprasta ir normalu. Baudžiama už kiekvieną klaidą. Žmogus dar nenuteistas, o jau būna nurašytas ir tampa atstumtuoju.

Psichologas sako, kad visuomenėje įsigalėjęs sėkmės kultas ir įsivaizdavimas, jog žmogaus kilimas turi būti nuolatinis, yra vienas iš labai klaidingų gyvenimo supratimų. „Visų mūsų gyvenime būna krizių, nesėkmių ruožų, ir tai, kaip mes galime ir mokame per tas nesėkmes pereiti, ir yra stiprybė – gebėjimas atlaikyti gyvenimo smūgius ir eiti toliau. Tą stiprybę reikia įgyti labai anksti, dar vaikystėje aiškiai suformuojant supratimą, kad dėl to, jog mums nepasisekė, gyvenimas pats savaime nepraranda nei spalvų, nei vertės. Kai aš galvoju, per kiek laiko galėtų pasikeisti Lietuva, prisimenu Mozę, vedžiojusį žydus po dykumą 40 metų. Jis laukė, kol pasikeis dvi kartos ir iš vergų išaugs laisvi žmonės. O mes ar mokome savo vaikus išmokti mylėti kitą žmogų už tai, kad jis tiesiog yra?“ – retoriškai klausia E.Laurinaitis.

Vis dėlto ledai po truputį laužomi. „Jaunimo linijos“ vadovas P.Skruibis sako, kad Lietuvoje vis labiau juntamas susirūpinimas savižudybių prevencija ir bandoma kalbėti bei geriau suprasti, kodėl taip atsitinka. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad norint kovoti su savižudybių problema visų pirma būtina mažinti stigmą, susijusią su savižudybėmis. Būtina skatinti žmones atsiverti, nevengti apie tai kalbėti, analizuoti.

Pasak P.Skruibio, šį penktadienį konferencijoje Seime bus pristatytas šalies psichologų parengtas alternatyvus psichikos sveikatos strategijos ir savižudybių prevencijos veiksmų planas, kuriame, sprendžiant savižudybių problemą, išskiriami trys svarbiausi prioritetai: Lietuvoje būtina sukurti pagalbos sistemą mėginusiems nusižudyti žmonėms, taip pat apmokyti seniūnijų darbuotojus, kaip atpažinti savižudybių riziką, ir didinti emocinės paramos tarnybų (telefoninių linijų) sistemos pasiekiamumą.

Aušra Pocienė, Jūratė Kiliulienė

Komentaras

Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė

Profesijų, kurių atstovai patiria stresą darbe, nemaža: tai ir mokytojai, ir gydytojai, ir netgi žurnalistai. Toje grupėje yra ir visos teisinės profesijos: prokurorai, teisėjai, advokatai, taip pat, manau, ir antstoliai, teisėsaugos pareigūnai – visi jie susiduria su didele įtampa savo profesinėje veikloje. Susiduria dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl pačios profesinės veiklos specifiškumo – visų šių profesijų darbe yra rungtyniavimo elementų: žurnalistas turi aplenkti laiką ir naujieną paskelbti pirmas, gynėjas turi aplenkti prokurorą ir įtikinti teisėją priimti sprendimą, palankų jo klientui, gydytojas turi aplenkti ligą ir pan. Tokios lenktynės pripratina prie didesnio streso, išmoko per trumpesnį laiką padaryti daugiau, tačiau kartu ir sudaro sąlygas neadekvačiam savęs vertinimui formuotis, kai patirti laimėjimai gali lemti savęs pervertinimą, o patirtos nesėkmės – sumenkinimą ir mažinti socialinį aktyvumą.

Dėl to, kad tenka dirbti su žmonių bėdomis, nelaimėmis, sugerti emocijas ir paversti jas teisiniais argumentais, mano minėtų profesijų atstovai patiria didesnę įtampą. Tai pirma priežastis. Antroji – stresas kyla dėl visuomenės spaudimo atitikti sėkmės lydimo žmogaus etaloną: 24 valandas per parą turi būti pasitempęs, sveikas, iškalbingas ir pan. Negana to, dalis šių profesijų atstovų tampa viešais žmonėmis, jiems tenka gyventi stebimiems vaizdo kamerų, prižiūrimiems visuomenės sargų ir nuolat galvoti apie įvaizdį, kurį kuria savo veikla.

Advokatas, be to, yra individualią veiklą vykdantis asmuo, todėl jo darbe žinios, išmanymas ir gebėjimai, kurių norėdamas įgyti advokatas turi rasti laiko teisės aktų ir mokslinių knygų analizei, turi derėti su verslumu. Šalia to, žinoma, dar reikia atrasti laiko ir asmeniniam gyvenimui – šeimai, pomėgiams, bičiuliams.

Kalbėdamas apie šių profesinių grupių dvasinę būklę noriu atkreipti dėmesį, kad teisininkams, taip pat ir advokatams, yra privalomas sveikatos patikrinimas – tai vienas iš reikalavimų, siekiant gauti teisę verstis advokato praktika. Būtinas ir tolesnis periodinis sveikatos tikrinimas jau praktikuojant. Vis dėlto egzistuojanti tvarka neapsaugo nuo problemos – išlieka aktualus klausimas dėl „sėkmės profesijų“, jei galima taip pavadinti, gelminių įtampų, dvasinių problemų latentiškumo šiose bendruomenėse.

Pastarojo meto aktualijos, kai iš gyvenimo pasitraukė buvęs žurnalistas ir Seimo narys, nelaimės ištiko kelių advokatų šeimas, leidžia klausti, ar Lietuvoje turime sistemą, kaip padėti, ir ar norime padėti. Ar visuomenė pasirengusi padėti, ar pasirengusi nesmerkti tų, kurie, dirbdami tos pačios visuomenės, teisingumo sistemos, viešojo intereso labui, pavargsta, persitempia?

Yra tekę skaityti psichologų atliktų tyrimų, vienas jų – apie urbanizacijos įtaką apsisprendimui padėti. Eksperimento dalyviai pagalbos prašė priemiesčiuose ir miesto centre esančiuose verslo kvartaluose. Dažniau pagalba suteikta asmeninėse gyvenamosiose, o ne darbo vietose. Mokslininkų išvada buvo griežta: jie aiškino taip, kad miesto žmogus yra perkrautas informacija ir priverstas atsirinkti, kas yra svarbiausia jam. Galime teigti, kad individualumą sureikšminančiose bendruomenėse savųjų interesų tenkinimas slopina altruizmą.

Be to, pasak mokslininkų, motyvacija padėti kritiniu momentu priklauso ir nuo stebėtojų skaičiaus. Jeigu kritinę situaciją stebi tik vienas žmogus, tai jam ir tenka visa atsakomybė už pagalbos suteikimą. Kuo daugiau žmonių stebi kritinę situaciją, tuo daugiau žmonių tą atsakomybę ir „pasidalija“. Galiausiai atsakomybė lyg ir ištirpsta, sumažėja. Antai kitas eksperimentas parodė, kad jei gaisro dūmus pamato vienas patalpoje esantis asmuo, jis per dvi minutes kviečia pagalbą. Jei dūmus eksperimento dalyviai stebėjo po tris, iš visų 24 dalyvavusiųjų apie gaisro pavojų informavo tik vienas žmogus.

Tuo neretai galime paaiškinti mūsų visuomenėje glūdinčias streso ir emocinio pervargimo pasekmių šalinimo problemas: esame užsisklendę kiekvienas savo problemų rate, o atsakomybę dėl kito itin rimtų bėdų pasidalijame gausioje bendruomenėje taip, kad neretai laiku nesureaguojame ir, žinoma, nesuteikiame realios pagalbos.

Išanalizavę teisės aktus pastebėjome, kad pati psichinės sveikatos ir priklausomybės ligų patikros sistema, taikoma daugumai specialybių, įskaitant ir asmenis, ketinančius įsigyti ar laikyti šaunamąjį ginklą, yra ydinga. Visų pirma ši sistema neparodo realios asmens sveikatos būklės. Lietuvoje nėra sukurta bendro psichikos ir priklausomybės ligomis sergančių asmenų registro. Todėl nėra jokios galimybės patikrinti, ar nesigydoma privačiai arba anonimiškai. Be to, taisyklės atsakomybę už savo sveikatos būklę perkelia pačiam dėl sveikatos patikrinimo besikreipiančiam asmeniui. Ši aplinkybė leidžia abejoti šiuo metu galiojančios sveikatos patikrinimo tvarkos efektyvumu ir apskritai tikslingumu.

Atkreipsiu dėmesį, kad asmens sveikata (jos būklė, diagnozė, prognozė, gydymas ir kt.) yra ypatingi asmens duomenys, kurių tvarkymui ir apsaugai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Todėl bet kokia duomenų bazė, kurioje šie duomenys būtų kaupiami, taip pat ir šių duomenų pateikimas, rinkimas ir t.t. turi būti detaliai reglamentuoti duomenų apsaugos sumetimais. Lygiai taip prieš priimant sprendimą kurti šį registrą reikia atsižvelgti ir į tai, ar jo buvimas nesukels priešingo efekto – asmuo vengs gydytis, sieks nuslėpti ligą.

Psichinės sveikatos ir priklausomybės ligų patikros sistema ydinga dar ir tuo, kad praktikoje psichiatrai dažniausiai tikrina asmens buvimą ar nebuvimą psichiatro įskaitoje tik tame psichikos sveikatos priežiūros centre, kuriame registruota pastaroji besikreipiančio asmens gyvenamoji vieta. Nors gydytojas privalėtų tikrinti ir pagal ankstesnes asmens gyvenamąsias vietas, tai padaryti labai sunku.

Esant šiem trims aspektams vertinu, kad reikalavimas tikrintis sveikatos būklę ne rečiau kaip kas penkerius metus vertintinas kaip perteklinis, formalus, biurokratinio pobūdžio, ką jau kalbėti apie tai, kad tai žymios papildomos išlaidos valstybės biudžetui.

Taip pat atkreipsiu dėmesį, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas, numatantis besąlyginį asmens, kurio sveikatos būklė neatitinka reikalavimų, teisės užimti tam tikras pareigas ar verstis tam tikra veikla praradimą, neskatina asmens pripažinti ligos ir jos gydyti. Mes lyg kratomės susirgusiųjų ir nesiekiame jiems padėti – skatinti gydytis ir pasveikus leisti sugrįžti į visuomenę. Pavyzdžiui, sužinojusi apie advokato psichinę ar priklausomybės ligą, Advokatų taryba neturi jokio kito įstatyminio pasirinkimo – tik išbraukti asmenį iš advokatų sąrašo, į kurį norėdamas sugrįžti jis vėl turės laikyti kvalifikacinį egzaminą, atitikti kitus reikalavimus. Kitaip tariant, toks asmuo turės stoti į advokatūrą iš naujo, į tai, kad jis metų metus vykdė advokato veiklą, iš esmės nebus atsižvelgta.

Manau, kad tokia pasekmė susirgusiajam nėra teisinga. Neturėtų būti naikinamas advokato statusas, jo teisė teikti advokato paslaugas galėtų būti ribojama laikinai – tol, kol sveikatos būklė vėl atitiks nustatytus reikalavimus.

Lietuvos advokatūra siekia inicijuoti teisinio reglamentavimo pakeitimus – neseniai kreipėmės į sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrus prašydami sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, kuri galėtų įvertinti poreikį keisti dar 2004 m. sukurtą, kaip matome, formalią tvarką bei pasiūlyti racionalesnį valstybės asignavimų ligonių kasoms paskirstymą. Sveikatos patikros reikalavimo neketiname siūlyti atsisakyti asmenims, kurie siekia būti įrašyti į advokatų sąrašą, tačiau periodinis sveikatos tikrinimas, kuris akivaizdžiai neefektyvus, tikrai nereikalingas. Vertėtų pagalvoti apie sveikatos patikrinimą tik tam tikrais būtinais atvejais, taip pat svarstyti galimybę sustabdyti veiklos vykdymą gydymosi laikotarpiu.

BFL

ES parama. Daugiau nei pusė 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų buvo skirta Lietuvos konkurencingumui didinti, bet esminių pokyčių nepasiekta.

Lietuva, konkurencingumui didinti investavusi 3,9 mlrd. Eur, iš kurių 3,7 mlrd. Eur – ES lėšos, nepadarė kokybinio šuolio ir netapo didelės pridėtinės vertės ir inovacijų šalimi. Kaip rodo konsultacinės įmonės VšĮ „Europos socialiniai teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP) atliktas tyrimas, net 57 proc. visų investicijų buvo skirtos ekonominei infrastruktūrai gerinti ir tik 17 proc. – didelės pridėtinės vertės verslui skatinti. Galiausiai, pasak ESTEP vadovo Klaudijaus Manioko, absoliuti dauguma visų išmokėtų lėšų, apie 74 proc., atiteko statybininkams.

Kitaip tariant, Lietuva pasiklojo pamatus konkurencingumui didinti, tačiau tam, kad įvyktų struktūriniai pokyčiai, vien to neužtenka.

„Standartinėmis investicijomis į infrastruktūrą kokybinio šuolio ekonomikoje arba proveržio nepadarysi. Tam reikia žmonių, sugebančių naudotis infrastruktūra, kurti pridėtinę vertę. Reikia kritinės masės proto, o ypač valstybės lyderystės, kurios, matyt, labiausiai ir pritrūkome“, – apibendrina K.Maniokas, užsimindamas ir apie politinės lyderystės problemą šalyje.

Vertinimą užsakiusios Finansų ministerijos Europos Sąjungos struktūrinės paramos valdymo departamento direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Dilba taip pat pripažįsta, kad tyrimas atspindi esamą realybę. „Nenorime kažko dangstyti ir sakyti, kad viskas yra gerai. Kaip pabrėžiama vertinime, ES investicijos – tik vienas iš veiksnių, galinčių daryti įtaką konkurencinei aplinkai. Jei mes darome didžiules investicijas, neturėdami ilgalaikės aiškios strategijos ir nesutvarkę teisinės bazės, neturėdami reguliavimo priemonių inovacijoms skatinti, maksimalaus poveikio tai neturės. Struktūriniams pokyčiams reikalinga visų šių veiksnių visuma ir sąveika“, – sako R.Dilba.

Kaip pavyzdį jis nurodo mokslo, verslo ir studijų slėnius, kurių plėtra Lietuvoje pradėta neturint ilgalaikės strategijos: iš pradžių jie pradėti statyti, o tik vėliau jiems buvo rengiami verslo planai.

Šiandien Lietuva pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų rezultatus yra žemiau nei Rumunija, o inovacijų poveikis šalies ekonomikai Lietuvoje – mažiausias ES.

Kaip konstatuoja neseniai Inovacijų sistemos pertvarkos koncepcijos gaires paskelbusi Ūkio ministerija, nors mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) investicijoms skiriamas solidus finansavimas, Lietuvos inovatyvumo rodikliai ne gerėja, o blogėja. Pastaraisiais metais pagal pasaulinį inovacijų indeksą Lietuva yra viena labiausiai atsiliekančiųjų Europoje valstybių, nedaranti pažangos. O štai Estija pagal inovatyvumą jau pasiekė ES vidurkį ir artėja prie lyderių. Net Latvija, kuri prieš kelerius metus šioje srityje atsiliko nuo Lietuvos, mūsų šalį jau pralenkė.

Problemų daug, bet kaip nurodoma gairėse, Lietuva skiria labai mažai dėmesio naujų produktų kūrimui, tai yra eksperimentinei plėtrai. Neskatinant eksperimentinės plėtros, mokslininkai nėra motyvuojami kurti naujų žinių, kurios galėtų būti panaudotos versle, kuriant naujus produktus, o verslas, su kuriuo valstybė nesidalija naujų didelės pridėtinės vertės produktų rizika, taip pat nesuinteresuotas į tai investuoti.

ESTEP tyrimas konkretizuoja: didžioji ES paramos dalis buvo skirta slėnių statybai, o prie verslo ir mokslo bendradarbiavimo skatinimo prisidėta mažai. Dėl užtrukusio slėnių programų tvirtinimo užsitęsė ir projektų įgyvendinimo pradžia, mokslo ir verslo bendradarbiavimo projektuose trūko institucinės lyderystės, buvo taikoma verslui nepatraukli projektų finansavimo schema, neskiriama nepakankamai dėmesio mokslo rezultatų komercinimui. Didžioji lėšų dalis buvo nukreipta ne į tiesiogiai su konkurencingumo didinimu siejamas sritis (didelės pridėtinės vertės skatinimą, inovacijų diegimą), o į sąlygų verslo konkurencingumui sudarymą – transporto, energetikos, informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros kūrimą, kuriam skirta apie 57 proc. viso konkurencingumo didinimo lėšų paketo.

Didžiausias dėmesys ir pinigai buvo skirti fundamentiniams moksliniams tyrimams, o eksperimentinei plėtrai ar naujiems produktams kurti lėšos buvo vienos mažiausių ES. Moksliniai tyrimai dažniausiai nebuvo orientuoti į socialinius ir ekonominius poreikius, kurie aktualūs verslui.

Pavyzdžiui, valstybės lėšų dalis bendrose išlaidose moksliniams tyrimams ir eksperimentinei veiklai gerokai išaugo – tyrėjų skaičius viešajame sektoriuje tūkstančiui gyventojų nuo 8,4 padidėjo iki 12,3. O verslo įmonių dalis bendrose išlaidose tyrimams praktiškai nepasikeitė, tai yra verslo ir mokslo sinergija neįvyko.

„Norėdami būti konkurencingi pasaulyje, privalome investuoti į inovacijas ir mokslą, nes būtent šios investicijos skatina tvarų ir ilgalaikį ekonomikos augimą. Investicijos į infrastruktūrą suteikia impulsą gyvenimo kokybei, tačiau ilgalaikio poveikio šalies konkurencingumui nedaro. Mes iš tiesų jau išmokome pinigus paversti žiniomis, bet dabar turime kur kas didesnį iššūkį – žinias paversti pinigais“, – sako R.Dilba.

Pasak jo, naujajame 2014–2020 m. ES finansavimo etape Europos Komisija yra patvirtinusi sumaniosios specializacijos strategiją, kuri būtent ir skirta mokslinių tyrimų komercializavimui bei pritaikymui versle. Viliamasi, kad šios kryptingos investicijos duos didesnį efektą ir pavyks pasiekti esminių struktūrinių šalies ekonomikos pokyčių.

„Ko labiausia trūksta, kad proveržis įvyktų? Sakyčiau, labiausiai trūksta vadybinių kompetencijų. Dabar situacija tokia, kad mokslas dirba sau, verslas – sau. Neturime inovacijų vadybininkų, dar vadinamų skautais, kurie žino ir verslo poreikius, ir mokslinių atradimų potencialą. Tiesa, galime didžiuotis puikiais mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžiais biotechnologijų ir lazerių srityse. Tačiau tai nišinės sritys, kurios nekeičia bendros ekonomikos struktūros, o Lietuvai labiausiai reikia, kad kuo daugiau vidutinių ir smulkiųjų įmonių taptų inovatyvios“, – aiškina R.Dilba.

ES investicijos neabejotinai padarė teigiamą poveikį šalies ekonomikai, padėjo sukurti infrastruktūrą, kurios Lietuvai tikrai reikėjo ir be kurios kokybinis šuolis ateityje tiesiog būtų neįmanomas. Be to, ES pinigai ekonominės krizės laikotarpiu padėjo išgyventi ir neprarasti įgyto konkurencingumo daugeliui įmonių, kurioms šios investicijos tuo metu buvo apskritai vienintelės.

„Šios investicijos buvo nukreiptos pagrindui sukurti, o 2014–2020 m. investicijų  kryptis – įveiklinti sukurtą infrastruktūrą ir užtikrinti jos visapusišką naudojimą. „Kietųjų“ investicijų jau nebus tiek daug, dabar daugiausiai lėšų skirsime įrangai atnaujinti ir rezultatyviam bendradarbiavimui tarp mokslo ir verslo skatinti“, – pabrėžia R.Dilba.

Kaip parodė tyrimas, ES investicijos Lietuvos konkurencingumui didinti buvo skirtos trims pagrindiniams tikslams: didelės pridėtinės vertės verslui skatinti, verslo produktyvumui didinti ir verslo aplinkai bei ekonominei infrastruktūrai gerinti.

ES paramos poveikį konkurencingumui tyrėjai vertino trimis aspektais: valstybės, atskirų ūkio šakų ir įmonių lygmeniu.

Valstybės arba makrolygiu investicijos davė naudos šalies ekonomikai, skatino jos augimą. 70 proc. ES paramos lėšų į šalies ekonomiką įsiliejo per privataus ir viešojo sektorių materialines investicijas ir didžiausią poveikį darė investicijoms formuojant pagrindinį kapitalą.

Apskaičiuota, kad investicijos į pagrindinio kapitalo formavimą – materialinį turtą, gamybos įrenginius Lietuvoje buvo 1,81 mlrd. Eur didesnės, nei jos būtų buvusios be paramos.

Tyrėjai teigia, kad 2007–2015 m. poveikis investicijoms į kapitalo formavimą bus dar didesnis – investicijos išaugs 2,92 mlrd. Eur, palyginti su situacija be paramos. Bet didžiausias poveikis bus fiksuojamas ilguoju laikotarpiu – 2020 m. investicijos sieks 3,77 mlrd. Eur.

Investuotos lėšos taip pat darė teigiamą poveikį bendrajam vidaus produktui, tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui, plačiajuosčio interneto ryšio skvarbai, viešųjų paslaugų perkėlimui į elektroninę erdvę, užimtumui ir nedarbo lygiui, vidutiniam darbo užmokesčiui.

Pavyzdžiui, dėl investicijų konkurencingumui didinti Lietuvos bendrasis vidaus produktas padidėjo 5,7 mlrd. Eur. Vėliau poveikis dar stiprės ir 2020 m. šalies BVP bus daugiau nei 9 mlrd. Eur didesnis, palyginti su situacija, jei investicijų nebūtų.

Mažesnį poveikį ES investicijos turėjo prekių ir paslaugų eksportui, aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių eksportui, nes šie rodikliai labiau priklausė nuo išorės veiksnių. Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių eksportą stipriau veikė ne ES parama, o kitų tradicinių pramonės sektorių eksporto augimas po krizės, užgožęs aukštųjų technologijų eksportą, taip pat didelis visų aukštųjų technologijų sektoriaus sričių, išskyrus farmaciją, eksporto nuosmukis.

Investicijos paveikė ir atskirus ūkio sektorius, pritraukusius daugiausiai konkurencingumui didinti skirtų ES lėšų: statybų, energetikos, pramonės ir transporto.  Nors statybose nusėdo net 74 proc. visų investicijų, poveikis šiam sektoriui buvo trumpalaikis. Tyrimo duomenimis, didžiausią įtaką sektorius pajuto 2013–2014 m., kai papildomai buvo įdarbinta 8–10 tūkst. darbuotojų. Dėl investicijų 2007–2015 m. statybų sektoriuje buvo sukurta 2,5 mlrd. Eur pridėtinės vertės.

Daugiausiai ilgalaikės naudos iš ES investicijų gavo transporto sektorius, kuriam buvo išmokėta net 40 proc. visų konkurencingumui didinti skirtų lėšų. Čia taip pat didėjo pridėtinė vertė, buvo kuriamos darbo vietos, didėjo materialinės investicijos ir paslaugų eksportas.

Didžioji dalis tyrimo metu apklaustų įmonių tvirtino, kad parama jas skatino investuoti į mokslinius tyrimus. Jos pradėjo gaminti naujus produktus ar teikti naujas paslaugas. Buvo įdiegtos naujos technologijos, sukurta darbo vietų. Investicijos buvo svarbus lėšų šaltinis, garantuojantis užsakymus vietinėms įmonėms ir leidžiantis daugiau produkcijos tiekti vidaus rinkai, didinantis vidaus vartojimą. Tačiau šie pokyčiai didesnio poveikio šalies mastu neturėjo. Tokią situaciją, pasak tyrėjų, lėmė struktūrinės priežastys – mažos pridėtinės vertės ekonomika Lietuvoje ir gana menki valstybės pajėgumai. Poveikį mažino ir ekonomikos krizė, vertusi dalį pinigų skirti trumpalaikėms problemoms spręsti.

Lietuva ir toliau orientavosi  į vidutinio ir žemesnio lygio pramonės gaminių eksportą, pavyzdžiui, mineralinių, maisto produktų, mašinų ir įrenginių, chemijos pramonės produkcijos, o aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių, kurios didina šalies konkurencingumą, eksporto dalis išliko nedidelė.

Nors vertinimo išvados nevienareikšmiškos, K.Maniokas sako, kad plaukų rautis dėl to nereikėtų. Panašiu keliu, tai yra ES paramą investuodamos į infrastruktūrą ir taip sudarydamos sąlygas konkurencingumui, ėjo ir kitos Rytų bei Vidurio Europos šalys. Dabar jos, kaip ir Lietuva, sprendžia panašų uždavinį – kaip kiekybę paversti kokybe.

„Lietuva dalyvauja rimtose lenktynėse. Kol kas mes jose neatsiliekame, ir tai jau nėra blogai. Sakyčiau, judame standartiniu vidutiniu greičiu ir esame ES vidutiniokai. Lyderiai čia yra Estija ir Lenkija. Lyginant BVP vienam gyventojui, Lietuva ir Estija yra panašaus lygio, bet vertinant konkurencingumą ir inovatyvumą Estija pažengusi gerokai toliau. O Lietuvos konkurencingumas, nuo 2008 m. mažėjęs, grįžo į ikikrizinį lygį“, – teigia K.Maniokas.

Nors Lietuvoje standartinės investicijos į infrastruktūrą buvo pakankamai gerai suplanuotos ir atliktos, generavo ekonomikos augimą, tačiau proveržio su jomis nepadarysi. „Perėjimas į kitą struktūrinę pakopą yra visiškai kito lygmens uždavinys. Todėl ir kalbame apie protą, žinias bei jų panaudojimą. Proveržį padaro tie, kurie nestandartiškai taiko standartinius sprendimus. Mes iki šiol viską neblogai standartiškai darėme, tačiau norint judėti toliau to nepakanka“, – vertina K.Maniokas.

Vienas svarbiausių klausimų šiandien – kaip, panaudojant sukurtą infrastruktūrą,  inovacijas ir žinias, pasiekti struktūrinių pokyčių. Tam reikalingos ir mokslo, ir verslo atstovų pastangos. Bet ypač svarbus čia valstybės vaidmuo ir lyderystė, kurios Lietuvoje vis dar pasigendama.

Pasak K.Manioko, sėkmingi Azijos šalių pavyzdžiai rodo, kad struktūriniai pokyčiai dažnai yra už verslo galimybių ribų, – tam reikia valstybinės, taip pat institucinės  lyderystės.

„Viskas dar yra mūsų rankose. Reikia tvirtos valstybės rankos, ilgalaikio strateginio matymo, tinkamo reguliavimo ir kompetentingų žmonių, gebančių naudotis visu tuo, kas jau yra sukurta. Šiame etape infrastruktūra turi būti įdarbinta taip, kad generuotų struktūrinius ekonomikos pokyčius ir kartu didintų konkurencinį Lietuvos pranašumą pasaulyje. Bet tam pirmiausia reikia valstybės gebėjimų struktūrinio šuolio“, – nuo ko reikėtų pradėti, nurodo K.Maniokas.

Kokybiniams pokyčiams yra svarbios „minkštosios“ investicijos, kurios užtikrintų gebėjimus naudotis sukurta infrastruktūra. Būtent eksperimentinei plėtrai ir naujų produktų kūrimui, inovacijų diegimui, mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimui turėtų būti skiriama daugiausiai dėmesio 2014–2020 m. laikotarpiu, siekiant pagrindinio tikslo – Lietuvos, kaip konkurencingos valstybės, įsitvirtinimo tarptautinėje rinkoje.

Aušra Pocienė

2007–2015 m. ES investicijų konkurencingumui didinti Lietuvoje pasiskirstymas (proc.)

Ekonominei infrastruktūrai gerinti         57

Verslo produktyvumui didinti ir verslo aplinkai gerinti          26

Didelės pridėtinės vertės verslui skatinti 17

Šaltinis: ESTEP

Makroekonomika. Praėjusią savaitę Tarptautinis valiutos fondas (TVF) naujausioje pasaulio ekonomikos apžvalgoje Lietuvą pirmą kartą įtraukė į išsivysčiusios ekonomikos šalių grupę. Iki šiol šalis buvo vertinama kaip besiformuojančios rinkos ekonomika.

TVF pasaulio ekonominėse apžvalgose šalys narės pagal pajamas, tenkančias vienam gyventojui, eksporto diversifikaciją ir integraciją į globalią finansų sistemą grupuojamos į išsivysčiusios ekonomikos šalis, besiformuojančias rinkos ekonomikos ir besivystančias šalis.

188 valstybes vienijanti tarptautinė finansų organizacija prognozuoja, kad Lietuvos realusis BVP šiemet didės 2,8, o 2016 m. – 3,2 proc., vidutinė metinė infliacija šiemet sieks 0,3, kitąmet – 2 proc.

Toks vienos įtakingiausių pasaulio finansų organizacijų įvertinimas atspindi Lietuvos pasiekimus per pastaruosius metus, kai skatinama Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos šalies ekonomika augo sparčiausiai ES, o pagal BVP vienam gyventojui, kuris laikomas vienu pagrindinių šalies išsivystymo rodiklių, Lietuva pasiekė 74 proc. ES vidurkio.

Tačiau realiame, o ne statistikos skaičiais išreikštame gyvenime, kur vidutinio darbo užmokesčio dydžiu esame treti nuo galo po Bulgarijos ir Rumunijos, toli gražu nesijaučiame išsivysčiusios valstybės piliečiais. Lietuvai prisijungus prie euro zonos, eurais pamatuojamas  atotrūkis tarp Lietuvos ir kitų ES šalių tapo dar akivaizdesnis.

„Jei žiūrėtume tik į skaičius, šalies ekonomika atrodo gerai, tačiau iki išsivysčiusios Vakarų valstybės Lietuvai dar toli“, – vertina situaciją Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Pasak jo, iš tiesų šalies ekonomikos plėtra yra viena sparčiausių ES, Lietuva turi gerai diversifikuotą pramonę ir šalies ekonomika nėra priklausoma nuo gamtinių išteklių, kaip mūsų kaimynės Rusijos. Tačiau turime didžiulę priklausomybę nuo ES pinigų, kurie sudaro nemažą dalį valstybės biudžeto ir BVP. ES pinigai 2007–2013 m. paramos laikotarpiu Lietuvoje sukūrė maždaug 3 mlrd. eurų didesnį BVP. „Pabandykime tuos skaičius hipotetiškai eliminuoti ir pamatysime, kokiu greičiu iš tiesų augame. Ar esame pasirengę konkuruoti globalioje rinkoje be ES paramos arba jai smarkiai sumažėjus, nes tai neišvengiamai įvyks?“ – svarsto R.Dargis.

Iš tiesų – kas laukia šalies, milijardus investavusios į įvairiausią infrastruktūrą, kurią išlaikyti, sparčiai netenkant darbingo amžiaus žmonių, bus vis sunkiau? Biudžeto pinigus ryja brangios, neefektyvios ir iš esmės nereformuojamos sveikatos, švietimo, socialinio draudimo sistemos. Visuomenė sensta, mažėja darbingo amžiaus žmonių. Kad sugebėtume padengti išaugusias valstybės išlaidas, reikės kur kas konkurencingesnės pramonės, kuriančios didesnę pridėtinę vertę ir generuojančios gausesnes pajamas. Antra vertus, tapus išsivysčiusios ekonomikos šalimi didės ir Lietuvos įsipareigojimai ES, į bendrą katilą teks atseikėti daugiau pinigų.

„Kai sudedi visas šias problemas, matai, kad įtampos mūsų gyvenime ne mažės, o greičiausiai daugės. Mano galva, reikėtų smegenų centro, kuris modeliuotų, kaip Lietuva gyvens po penkerių ar dešimties metų, ieškotų atsakymų į valstybės gyvenimui svarbius klausimus, kuriuos kaip sniego gniūžtę mes kol kas tik stumiame nuo savęs“,  – sako šalies pramonininkų vadovas.

Jo manymu, valstybėje nėra nei smegenų centro, nei politinio sluoksnio, pajėgaus siūlyti šių problemų sprendimus. Nėra ir diskusijų apie tai. Vienintelė tema, kuria diskutuoja dabartinė koalicinė dauguma, – kaip padidinti minimalų atlyginimą. „Mes gyvename tik šia diena, vis dar šildydamiesi ES pinigais ir neturėdami jokios strategijos į priekį“, – konstatuoja R.Dargis.

Verslininkui pritaria ir prof. habil. dr. Rimantas Rudzkis. Jo nuomone, tokiu strategavimu turėtų užsiimti prie Vyriausybės įkurtas strateginių tyrimų centras ar institutas, kurio tyrimų sritis neturėtų apsiriboti vien tik ekonomika. „Man keista ir nesuprantama, kodėl valstybėje nežvelgiama į ateitį, nediskutuojama dėl sprendimų ir krypties. Turėtume turėti realią strategiją bent dešimčiai metų į priekį (strategiją „Lietuva 2030“ analitikas vadina svajonių rinkiniu – A.P.) ir tuo pačiu metu kryptingai veikti šiandien. Tačiau politikų horizontas siekia tik nuo rinkimų iki rinkimų, jų veiksmus diktuoja siekis išlaikyti valdžią. Neturime stiprios politinės jėgos, save tapatinančios su valstybe“, – apgailestauja R.Rudzkis.

Galime ir privalome padaryti proveržį, tačiau tam reikia visos visuomenės kryptingų veiksmų, ir, žinoma, pirmiausia valdžia turėtų aiškiai žinoti, ko norime ir ko siekiame, o ne rūpintis savo grupiniais interesais.

R.Rudzkis primena, kad pirmiausia būtinas politinis konsensusas, apsisprendžiant, kas yra Lietuvos prioritetas, tai yra vienintelis tikslas. Jų neturėtų būti daug, nes tuomet iš tiesų nėra nė vieno. „Kaip tai turėtų būti daroma? Pasirašomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuvos prioritetas numeris vienas yra spartus ekonomikos augimas. Tuomet įsteigiama institucija ir priimamas sprendimas, kad kiekvienas naujas Vyriausybės arba Seimo nutarimas turi gauti ekspertinę nuomonę, ar šis nutarimas neprieštarauja generaliniam prioritetui“, – nuo ko reikėtų pradėti, dėsto R.Rudzkis.

Kadangi didžiausia Lietuvos grėsmė yra ne karas, kaip eskaluojama viešojoje  erdvėje, o jaunimo emigracija, nuo to ir reikėtų pradėti. Analitiko teigimu, nors šiuo metu Lietuvos ekonominė situacija yra tikrai nebloga, gyvename tiksint demografinei  bombai – šalyje mažėja darbingų žmonių, ir tai nieko gero nežada valstybei ilgalaikėje perspektyvoje.

Demografijos kreivės kryptį galima būtų pakeisti, jei pavyktų užtikrinti spartų ekonomikos augimą ir kartu gerai apmokamas darbo vietas. Puikus to pavyzdys – Airija, iš kurios buvo emigravę labai daug žmonių, tačiau šalis, prasidėjus sparčiam ekonomikos kilimui, emigrantus susigrąžino. „Iš Lietuvos žmonės taip pat išvažiuoja ne vejami karo ar etninių konfliktų, o dėl ekonominių priežasčių. Palyginti su situacija kitose šalyse, Lietuva – ramus užutėkis, ir tai vienas mūsų konkurencinių pranašumų“, – pabrėžia R.Rudzkis.

Tačiau jaunimas išvažiuoja, nes yra per didelis gyvenimo lygio (tik ekonominiu požiūriu) atotrūkis tarp Lietuvos ir lengvai pasiekiamų ES šalių. „Jaunimas pirmiausia matuoja eurais. Jam mažiau svarbūs Lietuvos privalumai, palyginti su gyvenimu Vakarų didmiesčiuose. Juos išvykti skatina realus atlyginimų skirtumas, nes skiriasi jie keturis ir penkis kartus“, – aiškina R.Rudzkis.

Antra emigracijos priežastis – suprastėję lūkesčiai. Nei gyventojai, nei verslas, kuris taip pat nesiveržia reinvestuoti Lietuvoje, nebesitiki, kad ekonominius skirtumus pavyks įveikti greitai. Kadangi verslas pragmatiškas, nematydamas gerų perspektyvų tėvynėje, ieško jų už Lietuvos ribų. Nes šalyje mažėja vartotojų, o valdžia neturi strategijos, kaip spręsti problemas. Ir apskritai nežinia, ko iš jos laukti. Gal mokesčius didins, nes kito kelio neieško?

Norint sustabdyti emigraciją reikia, kad ekonomika iš tiesų pradėtų sparčiai augti. Dabar ji auga panašiai kaip Vakarų šalių – apie 3 proc. per metus. To tikrai nepakanka bandant pasivyti išsivysčiusias šalis, nes Lietuvos perspektyvos, mažėjant darbingų gyventojų, tik blogėja.

„Kad ekonomika augtų, turi būti investicijoms palankus klimatas. Kito kelio nėra. Vietinio ar užsienio kapitalo verslas turi matyti, kad Lietuvoje investuoti yra geriau nei  Slovakijoje, Čekijoje, Estijoje ar Lenkijoje. Reikėtų skatinti investicijas, kurios kuria gerai apmokamas vietas, kad tam lietuviui neapsimokėtų išvažiuoti“,  – aiškina R.Rudzkis.

Jo nuomone, sulaukus didelių investicijų galima būtų pasiekti 7–8 proc. ekonomikos augimą, tačiau be investicijų šuolio tai neįmanoma. Dabar situacija priešinga – tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas į Lietuvą mažėja. Pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp mažiausiai TUI pritraukusių ES šalių narių, tokių kaip Rumunija ar skolų krizę išgyvenanti Graikija. 2014 m. TUI Lietuvoje sumažėjo nuo 4321 Eur gyventojui 2013 m. iki 4134 Eur.

„Lietuva investuotojams yra praradusi patrauklumą. Andriaus Kubiliaus laikais mums pavyko pritraukti kelias garsias tarptautines paslaugų bendroves. Bet tai lašas jūroje. Mums reikia ne 2–3 tūkst. darbo vietų, o investicijų, kurios sukurtų 200 tūkst. gerai apmokamų darbo vietų. Tuomet jos generuotų užsakymus vidaus rinkai“, – sako R.Rudzkis, pasak kurio, Lietuva iki šių bendrovių atėjimo informatikos paslaugų eksportuodavo vos  0,1 proc. BVP, kai estai  – 1,3 proc., o airiai – net 22 proc.

TUI stygių Lietuvoje iš dalies kompensuoja reikšminga ES parama, padedanti modernizuoti pramonę. Tačiau, kaip pabrėžia R.Dargis, tiesioginės užsienio investicijos nėra vien tik pinigai – tai naujos technologijos ir patirtis, naujos rinkos prekėms ir gaminiams. Visa tai augina bendrą valstybės lygį.

„Šiuo metu regione vykstantys pokyčiai naudingi Lietuvai, nes didėjančios gamybos sąnaudos Azijoje, didžiuliai atstumai investuotojus verčia ieškoti naujų gamybos vietų šalia. Pavyzdžiui, skandinavai, taupydami sąnaudas, savo paslaugų centrus kelia į Baltijos šalis. Esame lankstūs ir greiti – tai mūsų privalumai, kuriuos turėtume sugebėti išnaudoti, norėdami į Lietuvą pritraukti tarptautines gamybos įmones, paslaugų centrus“, – sako R.Dargis.

R.Rudzkio teigimu, Lietuva iš tiesų turi ką pasiūlyti investuotojams. Turi gerą infrastruktūrą, išsilavinusius, darbščius žmones ir vakarietišką kultūrą perėmusį verslą, kuris vis dar alkanas pinigų ir veržlus. Lietuvos privalumai – ir graži gamta, mažas gyventojų tankis, didelės gėlo vandens atsargos, todėl patrauklu plėtoti, pavyzdžiui, maisto pramonę. Užtektų prisivilioti verslą, kuris norėtų skverbtis į Rytus,  – Lietuvos geografinė padėtis, kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų, tam yra palanki.

„Tik bėda ta, kad šį didelį savo pliusą pastaruoju metu Lietuva pavertė dideliu minusu. Politikai, įskaitant ir pačius aukščiausius, eskaluoja įtampą šalyje (po Ukrainos būsime mes). Geopolitika iš tiesų yra paaštrėjusi, tačiau tokiais pasisakymais situacija dar labiau aštrinama, piešiant Lietuvos, stovinčios prie karo slenksčio, vaizdą. Normaliomis sąlygomis mūsų, kaip tranzitinės šalies, geografinė padėtis yra privalumas, tačiau aštrindami situaciją tampame pasienio valstybe su didžiule grėsme. Kas tuomet čia norės investuoti?“ – stebisi R.Rudzkis.

Jo nuomone, ideologijai vis dėlto neturėtų būti suteikta pirmenybė prieš ekonomiką. Reikėtų pasimokyti iš estų, kurie ramiai, be triukšmo gynybai skyrė  2 proc. BVP. O lietuvių, nuo ryto iki vakaro kalbančių apie grėsmes, išlaidos gynybai dar pernai buvo tik šiek tiek didesnės nei Liuksemburgo, kuris iš viso neturi kariuomenės.

Kitas Lietuvos privalumas – švietimo sistema, aukštasis mokslas, kuriuo šalis visuomet pagrįstai didžiavosi, šiandien taip pat tapo stabdžiu Lietuvai konkuruojant dėl investicijų. Lietuvai darbo jėgos trūksta daugiausia todėl, kad specialistai rengiami neatsižvelgiant į rinkos poreikius, vadovaujantis atskiros mokyklos interesais.

„Specialistų rengimo sistema dabar yra gerokai suprastėjusi visomis prasmėmis. Edukologų, teisininkų rengiame tūkstančius, o  pramonei, kuri yra mūsų varomoji jėga, trūksta inžinierių. Reikia rimtos reformos, o degraduojančios sistemos pasipriešinimas didžiulis“ – pastebi  analitikas.

Tam pritaria ir kiti „Veido“ pašnekovai. R.Dargis sako, kad Lietuvos, kaip ir  pasaulio, pramonės ateitis – kompiuterių ir robotų valdoma didelės pridėtinės vertės gamyba, kuriai reikės aukštos kvalifikacijos specialistų. Lietuvai pačiai tokių trūksta, ką jau kalbėti apie investuotojų poreikius. Tačiau kol kas šioje srityje valstybėje nieko iš esmės nėra daroma.

Pasak Kauno technologijos universiteto profesoriaus, Finansų katedros vedėjo Ryčio Krušinsko, švietimo sistemai, pradedant darželiais ir baigiant rinkai parengtais specialistai, būtina sąnaudų ir naudos analizė. Tikslinis finansavimas turėtų būti skiriamas tik įvertinus vienos ar kitos specialybės paklausą, jos kuriamą pridėtinę vertę, atsiperkamumą ir kitus panašius aspektus. „Bet koks strateginio planavimo procesas prasideda nuo savo pajėgumų įvertinimo. Stebuklų nėra ir nereikia., tiesiog reikia susižiūrėti, ką turime, susiskaičiuoti ir pradėti dirbti ne fragmentiškai, o kryptingai.  Švietimo reforma turėtų būti tas startas, nuo kurio turėtume pradėti, nes čia viso ko valstybėje pradžia“, – neabejoja ekonomistas ir kaip sektiną pavyzdį Lietuvai mini Suomiją, pasaulyje garsėjančią savo švietimo sistema.

R.Krušinskas taip pat pasigenda aiškios ir ilgalaikės strategijos modeliuojant valstybės ateitį. Jo nuomone, Lietuvoje daugelis valstybės problemų sprendžiamos taktiniu principu: yra problema ir bandom ją spręsti, bet nėra politinio konsensuso dėl valstybės ateities.

Pavyzdžiui, nors, atrodytų, visi supranta, kad Lietuvoje būtina gerinti investicinę aplinką, nematyti, kad panašaus politinio konsensuso dabar būtų siekiama ypač svarbiu Lietuvai darbo santykių liberalizavimo klausimu.

Pasak R.Rudzkio, investuotojus atbaido ne tik nelankstūs darbo santykiai, bet ir teisinis reguliavimas, mokesčių sistemos sudėtingumas, perteklinė gamtosauga. Reikėtų atsisakyti dalies smulkių mokesčių, supaprastinti visą mokesčių sistemą ir verslo negąsdinti mokesčių kaitaliojimu.

Jis taip pat mano, kad, nors Lietuvos pramonė šiandien laikosi tikrai gerai, ilgainiui be didesnių užsienio investicijų ji neišsivers, nepajėgs konkuruoti pasaulyje. Pramonė buvo ta sritis, kuriai augti beveik nereikėjo naujų žmonių, nes pakako modernių įrenginių. Tiesa, artėjama prie ribos, kai augimas vien tik modernizuojant nebeduos vaisių, reikės ir aukštesnio lygio specialistų. Tuomet švietimo sistemos degradavimas pasijus ypač skausmingai.

„Jei Lietuvoje pavyktų sukurti palankesnes sąlygas investicijoms, pramonė dar turėtų potencialo augti. Ji dar kurį laiką galėtų būti Lietuvos variklis, bet jau ne tokio dydžio, kokio norėtųsi. Pernai šalies pramonė augo 7–8 proc. Šiais metais augs mažiau dėl prarastos dalies Rusijos rinkos. Tolesniam sėkmingam augimui reikia naujo kokybinio šuolio ir jis šiandien bei ateityje sietinas su didelės pridėtinės vertės įmonėmis. Ekonomikos variklis yra didelė pridėtinė vertė, didelis pelningumas, inovatyvūs produktai. Todėl svarbiausias uždavinys – kurti geras darbo vietas. Ir visai nesvarbu,  kur  – baldų ar maisto perdirbimo įmonėje jos bus“,  – sako analitikas.

Paslaugos (turizmo, medicinos, informacinių technologijų) galėtų būti kitas Lietuvos eksporto arkliukas. Bet svarbiausia – reikia gerų sąlygų verslui ir tinkamų specialistų. Dabar vienų yra daug ir jie emigruoja, kitų trūksta, nes nekuriama naujų darbo vietų.

R.Krušinsko teigimu, didžioji dalis lietuviško verslo vis dar yra orientuota į žemas technologijas ir į greitą pelną pažįstamose rinkose. Įeiti į naujas rinkas, konkuruoti pasaulinėje rinkoje su savo inovatyviais produktais lietuviai dar menkai pajėgūs, nes tam reikia papildomų investicijų.

„Jei norime kurti didesnę pridėtinę vertę, Lietuvos pramonė turi suskubti naudotis tais technologiniais pasiekimais, kurie pasaulyje jau yra sukurti. Reikėtų pataikyti į vidutinių technologijų lygį, perkant ir adaptuojant jau sukurtas technologijas ir su jomis kuriant didesnę pridėtinę vertę. Tačiau to nebus, kol verslas ir mokslas nesusikalbės. Verslas galėtų imti tai, kas jau mokslo yra sukurta. Bet nepasitikėjimas vienų kitais ir nežinojimas, kas ką daro, verslui ir mokslui vis dar trukdo susikalbėti“, –  apgailestauja mokslininkas.

Aušra Pocienė

BFL

„Bankų sektoriaus perspektyva: daugiau atsakomybės, konkurencijos ir saugumo“, – sako Lietuvos banko vadovas, su kuriuo kalbamės apie šalies bankininkystės dabartį ir ateitį.

„Kryptys“: Lietuvos bankininkystės sektorius įsivedus eurą žengė į naują etapą: Lietuvos bankas tapo Eurosistemos dalimi, jūs – Europos centrinio banko (ECB) valdančiosios tarybos nariu, formuojančiu pinigų politikos kryptis, priimančiu palūkanų sprendimus, kurie daro įtaką valstybės, verslo ir žmonių gyvenimui. Kas iš esmės pasikeitė ir ką šie pokyčiai davė šalies bankininkystei ir visai Lietuvai?

V.V.: Prisijungimas prie euro zonos reiškia Lietuvos pinigų politikos kokybinį pasikeitimą. Iki narystės euro zonoje importavome Europos centrinio banko pinigų politiką, nedalyvaudami priimant sprendimus. Dabar dalyvaujame ir tai yra esminis kokybinis pokytis – iki tol mes teoriškai turėjome pinigų politikos funkciją, dabar ją turime praktiškai. Dalyvaujame sprendimus tiek priimant, tiek juos įgyvendinant. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvos bankas dalyvauja plataus masto vertybinių popierių supirkimo programoje. Centriniams bankams didelėmis sumomis perkant vertybinius popierius siekiama, kad dar labiau sumažėtų ilgalaikės palūkanų normos namų ūkiams, verslui, valdžios sektoriui ir sustiprėtų finansų institucijų bei verslo paskatos investuoti.

Įstojus į euro zoną, šalies finansinei sistemai tapo pasiekiami papildomi likvidumo instrumentai. Pasinaudodami vadinamuoju ECB langeliu, Lietuvos bankai iš Eurosistemos jau yra pasiskolinę maždaug 350 mln. eurų.

Tapome ir bendro priežiūros mechanizmo nariu, tai reiškia, kad visa šalies bankinė sistema yra prižiūrima ECB, o trys didžiausi bankai – tiesiogiai.

Aš pats kas dvi savaites vykstu į ECB būstinę Frankfurte prie Maino dalyvauti valdančiosios tarybos posėdžiuose, kuriuose diskutuojame pinigų politikos ir kitais  klausimais. Taigi anksčiau buvome už durų ir mums tik pranešdavo apie sprendimus, o dabar dalyvaujame diskusijose tuos sprendimus priimant, turime balsavimo teisę, galime reikšti ir reiškiame savo nuomonę.

„Kryptys“: O kiek tie pokyčiai svarbūs eiliniam Lietuvos piliečiui?

V.V.: Tiek, kiek eiliniam Lietuvos piliečiui yra svarbi integracija į euro zoną. Mažai valstybei kuo didesnė integracija, tuo geriau, nes tai sukuria papildomą saugumą, visų pirma ekonominį. Dėl netradicinių pinigų politikos priemonių taikymo (išplėstos turto įsigijimo programos) jau spėjome pajusti pastaraisiais mėnesiais reikšmingai mažėjančią palūkanų naštą. Aišku, mes, kaip centrinis bankas, esant tokioms žemoms palūkanoms matome tam tikrą riziką, susijusią su galimu palūkanų pakilimu. Žinoma, tai atsilieps ir mūsų balansui, visos euro sistemos balansui. Tai sudaro prielaidas didėti tam tikroms rizikoms kreditų rinkoje. Esant žemoms palūkanoms, gali būti pamirštas atsargumas ir dėl to didėtų prasiskolinimo rizika.

„Kryptys“: Lietuvos bankas ką tik visuomenės ir specialistų diskusijoms pateikė Atsakingo skolinimosi nuostatų pataisas. Kai kas jas jau pavadino priešiškų jėgų veiksmais, siekiant sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, nes siūlomas sugriežtinimas apribos nemažos dalies žmonių galimybes apskritai pasiskolinti būstui. Ar toks šių pataisų tikslas?

V.V.: Mano atsakymas labai paprastas: ruošk vežimą žiemą, roges – vasarą. Kai yra žemos palūkanos, ruoškis palūkanų šokui.

Pirmiausia taip sakantys žmonės mažiausiai yra nemandagūs. Antra, jie, matyt, nesupranta, kad Lietuvos bankas turi tiesioginį mandatą daryti įtaką kreditavimo politikai, tai yra kiek įmanoma apsaugoti ekonomiką nuo kreditų burbulų pūtimosi ir skausmingo jų sprogimo, kuris nėra naudingas nei bankams, nei paskolas paėmusiems klientams. Nekilnojamojo turto pardavėjų būgštavimai dėl stosiančio skolinimo yra, švelniai tariant, perdėti. Faktas yra tas, kad šiuo metu būsto rinkoje tik apie 30 proc. visų sandorių finansuojami paskolomis. Likusios dalies Atsakingo skolinimosi nuostatai neliečia.

Be to, siūlomose pataisose numatyta nauja galimybė bankams dešimtadaliui naujai suteikiamų paskolų taikyti Atsakingo skolinimosi nuostatų išimtį. Taip pat mes siūlome nuo 40 iki 30 metų sumažinti maksimalios būsto paskolos trukmę. Tai reiškia, kad žmogui per mėnesį reikės mokėti didesnę įmoką, bet kartu yra reikšmingai sutaupoma bendra kredito palūkanų suma. Todėl reikėtų matyti ilgesnio laikotarpio perspektyvą, o ne tik šiandieninę naudą.

Mes siūlome, o įsigaliojus nuostatas ir reikalausime, kad bankas klientui parodytų galimą palūkanų šoką – kas būtų, jeigu palūkanos išaugtų. Kad žmogus matytų ir galėtų įvertinti savo galimybes prisiimti tokį ilgalaikį įsipareigojimą. Todėl tikrai nemanau, kad šių priemonių visuma kažkam kenktų.

„Kryptys“: Bet negalima neigti, kad dalis jaunų žmonių neteks galimybės pasiskolinti būstui.

V.V.: Kaip jau minėjau, būsto rinkai šie pokyčiai turės minimalų poveikį, tačiau padės labiau apsaugoti nuo neatsakingo skolinimo ir skolinimosi. Nuo 2011 m. Atsakingo skolinimosi nuostatuose numatytas reikalavimas turėti 15 proc. pradinį įnašą nuo įsigyjamo būsto vertės. Taip pat numatyta, kad paskolos įmoka negali viršyti 40 proc. žmogaus mėnesio pajamų. Tai verčia galvoti.

Manau, viena priežasčių, kodėl krizė taip skausmingai palietė paskolų turėtojus, buvo ta, kad Lietuvos bankas tuo metu nebuvo įvedęs tokių taisyklių.

„Kryptys“: Bet kodėl neturime oficialios statistikos arba ji nėra skelbiama, kiek žmonių, paėmusių būsto paskolas, Lietuvoje bankrutavo?

V.V.: Tam tikri duomenys yra, bet to, matyt, reikėtų klausti Bankroto departamento prie Ūkio ministerijos. Kaip rodo jų skelbiama statistika, bendras fizinių asmenų bankrotų skaičius 2014 m. siekė beveik 350, 2013 m. buvo iškelta beveik 120 fizinių asmenų bankroto bylų. Šie bankrotai nebūtinai susiję su būsto paskola, tačiau tikrai ne paslaptis, kad prie nekilnojamojo turto burbulo pūtimo, vėliau jo sprogimo prisidėjo neatsakingas skolinimas ir neatsakingas skolinimasis. Vaizdžiai kalbant, tai buvo abipusis aistringas tango. Todėl griežtindami skolinimą siekiame, kad ta meilė būtų brandi, o ne iš pirmo žvilgsnio, nes įsipareigojimai yra ilgalaikiai.

„Kryptys“: Kokie yra Lietuvos banko tikslai bei prioritetai šiandien ir žvelgiant į ateitį?

V.V.: Lietuvos bankas yra suformulavęs savo strateginius trejų metų laikotarpio iki 2016-ųjų tikslus. Pirmiausia tai finansų sistemos struktūrinių problemų užkardymas, numatant papildomus reikalavimus bankams. Be minėtų siūlomų atsakingo skolinimo nuostatų pakeitimų, bankų laukia nemažai pokyčių, susijusių su naujų direktyvų įgyvendinimu. Pavyzdžiui, šalia 8 proc. minimalaus kapitalo pakankamumo reikalavimo atsiras papildomų reikalavimų kapitalui.

2016 m. į nacionalinę teisę perkeliant būsto paskolų direktyvą, siūlysime vartotojams naudingas nuostatas. Sieksime, kad prieš pasirašydamas sutartį vartotojas gautų išsamią informaciją, ir ypač svarbu, kad ji būtų lengvai palyginama. Tam ketiname nustatyti lengvai palyginamos ikisutartinės informacijos formą. Ketiname apkarpyti galimybes užsienio valiutos riziką perkelti besiskolinančiam vartotojui. Be to, reikia sudaryti vartotojams palankesnes sąlygas grąžinti paskolas anksčiau laiko. Pavyzdžiui, apriboti priešlaikinio kredito grąžinimo mokesčių dydžius ir nustatyti visai rinkai bendras taisykles, kaip tokie mokesčiai turi būti skaičiuojami.

Nuolatinį dėmesį skiriame ir kitoms finansų įstaigoms. Šiuo metu kuriamas naujas kredito unijų modelis ir jau tikimės birželio mėnesį kartu su Finansų ministerija parengti naują Kredito unijų įstatymą.

Dėl greitųjų vartojimo kreditų rinkos reguliavimo savo pasiūlymus jau esame pateikę Seimui. Manau, kad tai, kas yra siūloma, tiesiog privalo būti įgyvendinta. Matome suinteresuotų žmonių daromą spaudimą, kad reguliavimas nebūtų griežtinamas. Kaip verslo spaudimą aš jį suprantu, bet nepateisinu, nes kitoje pusėje yra paprastas vartotojas. Matant finansinę grąža, kuri yra susijusi su šia verslo sritimi, reklamų biudžetus, o kitoje pusėje – didžiulį paskolas grąžinti vėluojančių asmenų skaičių, sunku tai vadinti ypač etišku verslu. Todėl greitųjų vartojimo kreditų rinkos sąlygų griežtinimas yra vienas iš šių metų Lietuvos banko prioritetų.

Dar vienas strateginis tikslas – Lietuvos banko, kaip kompetencijų centro, plėtra. Mūsų tyrimų centras yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus universitetu. Norime rengti sau tyrėjus. Centre jau darbuojasi užsieniečiai, užsienio universitetuose studijas baigę doktorantai, Lietuvai perduodantys savo tarptautinę patirtį. Centro darbuotojams bus privaloma tam tikrą laiko dalį skirti paskaitoms universitete, siekiant kelti ekonomikos mokslo lygį Lietuvoje.

Kaip žinoma, Lietuvos bankas valdo nemenką finansinį turtą, anksčiau vadintą užsienio atsargomis. Portfelį sudaro keli milijardai eurų, ir mūsų tikslas yra optimali grąža, be abejo, užtikrinant pakankamą šio turto likvidumą. Siekdami didesnės grąžos, mes einame į naujas rinkas ir investuojame į naujus finansinius instrumentus. Nes akivaizdu, kad investicijos į tokius tradicinius bankininkystės produktus, kaip euro zonos šalių vyriausybių vertybiniai popieriai, grąžos neužtikrina. Galime pasidžiaugti, kad esame įkėlę koją į Kinijos rinką ir, beje, buvome vienas pirmųjų tai padariusių Europos centrinių bankų.

Siekdami užtikrinti grynųjų pinigų cirkuliacijos saugumą ir efektyvumą, iki metų pabaigos ketiname parengti naują grynųjų pinigų modelį. Šiuo metu Lietuvos bankas ir komerciniai bankai, kaip grynųjų pinigų tvarkytojai, dubliuoja vieni kitus, grynųjų pinigų aptarnavimo paslaugos rinkai nieko nekainuoja, o tai daro grynuosius pinigus patrauklius. Siekiame, kad atsiskaitymų operacijose įvyktų esminis lūžis elektroninių atsiskaitymų naudai. Jei lyginsime situaciją Baltijos ir Šiaurės šalių regione, Lietuva yra visiškoje uodegoje. Iš visų kortelėmis atliekamų operacijų atsiskaitymai sudaro tik kiek daugiau nei 20 proc., o kortelės daugiausia naudojamos pinigams išgryninti. Tai nėra efektyvu. Teikiant mokėjimo paslaugas bankams tikrai yra kur pasitempti.

Su tuo susijęs perėjimas mokėjimų srityje prie SEPA standarto. Visai euro zonai taikomas standartas sudarys galimybę paprasčiau naudotis kitose ES šalyse esančių mokėjimo paslaugų teikėjų paslaugomis. Jis Lietuvoje bus taikomas nuo 2016 m. Tai vartotojams ir įmonėms sukurtų vieno langelio galimybę ir integruotų Lietuvą į bendrą 34 valstybių mokėjimo paslaugų rinką. Dabar įmonės priverstos sąskaitas turėti daugelyje bankų.

Lietuvos bankas taip pat siekia būti patrauklus ir konkurencingas darbdavys. Esame įdiegę darbuotojų vertinimo sistemą bei darbo užmokesčio sistemą, kuri leidžia mums būti konkurencingiems finansų rinkoje. Vienas mūsų strateginių tikslų – būti vienu iš trijų efektyviausių centrinių bankų Baltijos ir Šiaurės šalių regione. Vaizdingai kalbant, iki struktūrinių pertvarkymų Lietuvos bankas rinkoje atrodė kaip drambliukas, dabar manau, kad esame arkliukas, bet dar ne žirgas. Kai būsime leopardas, tuomet bus galima pasakyti, kad viskas yra gerai.

Efektyvumo pavyzdžiu laikyčiau Suomijos centrinį banką, kuris išsiskiria optimaliu darbuotojų ir atliekamų funkcijų santykiu. Tačiau šis bankas, kaip ir daugelis Europos centrinių bankų, neturi priežiūros funkcijos.

„Kryptys“: Kokie pokyčiai laukia komercinių bankų?

V.V.: Kaip ir sakiau, bus didinami kapitalo pakankamumo reikalavimai, stiprinama finansinių paslaugų vartotojų apsauga ir informavimas. Bus peržiūrima indėlių draudimo sistema, kuriamas bankų gaivinimo fondas. Šiuo metu į indėlių draudimo fondą mokama nuo viso indėlio sumos. Lietuvos banko nuomone, draudimas turėtų būti mokamas nuo draudžiamos sumos – nuo 100 tūkst. eurų, indėlių draudimo bazė sumažėtų maždaug 30 proc. Tačiau būtų diferencijuojamas mokestis, atsižvelgiant į banko rizikos laipsnį. Rizikingi klientai mokėtų didesnę draudimo įmoką.

Svarbiausia, kad problemos bankiniame sektoriuje nekeltų problemų viešiesiems finansams, tai yra mokesčių mokėtojams.

„Kryptys“: Bankai deda daug pastangų keisdami savo įvaizdį: nori atrodyti draugiški ir verti žmonių pasitikėjimo. Ką patartumėte savo prižiūrimiems bankams, kad keistųsi ne tik įvaizdis, bet ir esmė?

V.V.: Iš tiesų, forma yra svarbu, bet daug svarbiau turinys. Finansinių paslaugų vartotojas yra mažiau profesionalus nei bankas, kurio paslaugomis šiuolaikiniam žmogui tenka naudotis nuolat. Todėl mes turime gerbti savo klientą ir labiau juo rūpintis. Bankinis sektorius, kaip ekonomikos finansavimo šaltinis, yra vyraujantis ir tai – Europos bei Lietuvos išskirtinumas. Todėl bankinio sektoriaus, kaip išskirtinio finansuotojo, atsakomybės standartas yra aukštesnis. Bankai neturi piktnaudžiauti vartotojų pasitikėjimu.

„Kryptys“: Verslo kreditavimo politika: kaip ją vertinate ir kaip ji turėtų keistis?

V.V.: Dabartinis kreditavimo lygis labiau susijęs su paklausos, o ne pasiūlos  faktoriumi. Bankai tikrai turi pinigų, todėl tai yra klausimas verslui – kiek jis nori skolintis ir daryti investicijas skolintais pinigais. Šiuo metu verslo paskolų grąžinama daugiau, nei išduodama, bet ta tendencija yra mažėjanti. Visa tai, žinoma, susiję su lūkesčiais, geopolitine situacija. Vis dėlto bankai šiemet prognozuoja nedidelį verslo paskolų portfelio augimą.

„Kryptys“: Ką tik grįžote iš Vašingtono, kur dalyvavote Tarptautinio valiutos fondo pasitarimuose dėl priemonių pasaulio ekonomikos atsigavimui paspartinti. Kaip toliau bus skatinama pasaulio ekonomika ir kokie didžiausi tarptautinės finansų sistemos iššūkiai?

V.V.: Daug kur pasaulyje vyrauja skatinamoji centrinių bankų politika. Tiesa, JAV padėtis šiek tiek kitokia – tikimasi, kad centrinis bankas pradės didinti palūkanas, nes JAV ekonomikos padėtis yra nebloga. Kalbant apskritai pasaulio ekonomika auga, nors ir ne taip, kaip prognozuota. Euro zonos padėtis – gerėjanti, tačiau trapi. Besivystančiose šalyse situacija įvairi: nuo Rusijos iki Brazilijos, kurių ekonomika traukiasi, iki Kinijos, kurios ekonomika auga, bet ne tiek, kiek prognozuota, ir Indijos, kurios ekonomika auga sparčiau, nei tikėtasi.

Dabar svarbiausias klausimas – kaip skatinamoji politika atsispindės realioje ekonomikoje, ar bankai pagaliau pradės skolinti verslui, ypač tose šalyse, kurios susiduria su tam tikrais sunkumais: Italijoje, Ispanijoje. Žinoma, didžiausias galvos skausmas išlieka Graikija. Visa euro zona suinteresuota programos pratęsimu ir negalvoja apie blogąjį scenarijų. Būtina susitarti dėl reformų sąrašo, dėl būtinų įgyvendinti priemonių. Tačiau, kaip sakoma., kėdės – šiandien, pinigai – rytoj.

Aušra Pocienė

Shutterstock

Pinigai.  Po mėnesio Lietuvoje įsigaliosiantis naujas kompensuojamųjų vaistų kainynas nemažai daliai šalies gyventojų greičiausiai pateiks nemalonią staigmeną – padidėjusias priemokas už kompensuojamuosius vaistus. Skandalingiausia, kad priemokos didės pensininkams, kurie ir šiandien už vaistus primoka daugiausiai.

Tokį šalutinį efektą, kaip prognozuojama, sukels Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintos priemonės, kuriomis siekiama tobulinti vaistų kompensavimo ir kainodaros tvarką, pagerinti vaistų prieinamumą. Ironiška, kad deklaruojamas vaistų prieinamumas, įsigaliojus naujajai kompensavimo tvarkai, gali virsti kai kurių vaistų deficitu.

Apie tai įspėti bando vaistų gamintojai ir tiekėjai, viešojoje erdvėje diskutuoti  pradėję, vos tik sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė šių metų pradžioje  įsakymu patvirtino Vaistų kompensavimo ir kainodaros tobulinimo ir jų prieinamumo gerinimo priemonių plano pakeitimus. Tačiau pati ministerija nemato jokio reikalo visuomenei paaiškinti vaistų kainodaros subtilybių ir galimo jų poveikio pacientų piniginėms, tarsi tyčia siekdama kuo didesnio netikėtumo efekto. Tiesa, sako, yra suskaičiavusi ir numačiusi ne tik tai, kiek planuojama sutaupyti vaistų kompensavimui skiriamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų, bet ir galimus priemokų padidėjimo scenarijus bei žingsnius, kaip kainų augimo galima būtų išvengti.

„Iš tiesų galime susidurti su tam tikru priemokų pacientams didėjimu pradiniame etape. Tačiau tikimės su gamintojais susitarti dėl vaistų kainų mažinimo ir paskatinti juos konkuruoti kainomis“, – sako sveikatos apsaugos viceministras Valentinas Gavrilovas.

Jis taip kalba apie ministerijos sprendimą grupuoti populiariausius vaistus kraujospūdžiui mažinti, osteoporozei ir antro laipsnio cukriniam diabetui gydyti, kompensuojamą kainą nustatant pagal grupėje esančio pigiausio vaisto kainą. Tai reiškia, kad visiems kitiems grupės vaistams, išskyrus pigiausią, priemokos padidės. Jei rinksis ne pigiausią vaistą, daugiau primokėti teks pensininkams, kurie yra pagrindiniai vaistų širdies kraujagyslių ligoms gydyti vartotojai, jau ir dabar už kompensuojamuosius vaistus mokantys didžiausias priemokas.

Kaip rodo Valstybinės ligonių kasos atlikta PSDF biudžeto išlaidų ir pacientų priemokų už kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones analizė, pernai pacientų priemokos už kardiologinius vaistus siekė 32,6 mln. eurų, o priemokos už kitus vaistus nesiekė ir dešimčių tūkstančių eurų. Net sudėjus priemokas už vaistus visoms kitoms ligoms, jų bendra suma būtų mažesnė nei priemokų už kardiologinius vaistus.

Dar įdomiau, kad beveik 70 proc. visų priemokų už kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones sumoka ne kas kitas, o pensininkai.

Dabar ministerijos taikinys, siekiant sutaupyti PSDF biudžeto pinigų, – vėl tie patys pensininkai ir kiti pacientai, sergantys širdies ir kraujotakos ligomis, nuo kurių kenčia ir miršta daugiau nei 50 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų. Natūralu, kad išlaidos šių vaistų kompensavimui (vaistai kompensuojami 80 proc.) yra didžiausios, jas siekiama kuo labiau sumažinti. Tačiau, kad kokių gerų ketinimų ministerija turėtų siekdama mažinti vaistų kainas, skatinti gamintojų ir tiekėjų konkurenciją, praktika rodo, jog finansinė našta gula ant pacientų pečių. Beje, labiausiai finansiškai pažeidžiamo socialinio sluoksnio.

Specialistai sako, kad vaistų grupavimas, kompensuojant bazinę vaisto kainą, užprogramuoja priemokų didinimą. Tą parodė ir nesena insulinų istorija, kai juos sugrupavus kai kurių insulinų priemokos padidėjo. „Kodėl kilo skandalas? Todėl, kad vienas insulinas gerokai atpigo. Kol kainų skirtumas buvo nedidelis, priemokas padengdavo patys gamintojai ir pacientai vaistus gaudavo nemokamai. Tačiau vienam atpigus gerokai daugiau ir pagal jo kainą nustačius kompensuojamą bazinę kainą, priemokos už kitus insulinus išaugo. Viena bendrovė išaugusią priemoką sutiko padengti, o kita – ne. Istorija baigėsi tuo, kad, gesindama skandalą, priemoką nusprendė padengti valstybė. Koks tokio vaistų grupavimo efektas? Kažkas sumažino kainą, o kažkas užsidirbo iš valstybės papildomai. Sutaupyti pinigai buvo ne panaudoti naujiems inovatyviems vaistams kompensuoti, o skirti padengti insulino priemokai, kuri atsirado dėl keistų valdininkų viražų“,– kuriozinį atvejį priminė vienos farmacijos bendrovės atstovas.

Tačiau atrodo, kad valdininkai nesimoko iš klaidų, nes jas darė kiti. Viceministras V.Gavrilovas sako, kad tuo metu ministerijoje dar nedirbo ir šios istorijos nežino, tačiau pabrėžia, jog ministerija šį kartą neskubės priimti sprendimų, jei jie vis dėlto nepasiteisins. Nors nauja vaistų kompensavimo tvarka jau patvirtina, konkretūs sprendimai bus dar svarstomi. „Klausimų daug: ar iš tiesų reikia grupuoti vaistus, ar kompensuoti tik vieną ar du pigiausius vaistus? Gal tai pernelyg novatoriškas ir nesubrandintas sprendimas, galbūt jis sukels daugiau žalos nei naudos? Bendraujame su pacientų, vaistų gamintojų organizacijomis, ir jei matysime, kad rezultatas priešingas, sprendimą reikės kuo greičiau keisti. Bet tikimės, kad suplanuotos priemonės pasiteisins ir duos teigiamą efektą“, – tikisi viceministras.

V.Gavrilovo teigimu, ministerija siekia užtikrinti geresnį vaistų pacientams pasiekiamumą ir efektyviau valdyti PSDF lėšas. Pagrindinis tikslas – garantuoti žmogui galimybę gauti nemokamą arba kuo pigiausią jo ligai gydyti tinkamą vaistą. Jei žmogus mano, kad jam tinkamas kitas grupėje esantis vaistas, jis gali jį rinktis, tačiau gali tekti už jį primokėti.

„Siekiame skatinti pačius gamintojus ar vaistų platintojus ieškoti galimybių mažinti vaistų kainą. Procesas toks: yra vaistas, kompensuojamas sutartomis sąlygomis, bet atsiradus generiniam vaistui (originalaus vaisto kopija, pasibaigus patentui), akivaizdu, kad kainos turi kristi. Žmogus ligą gali gydytis ir vienu, ir kitu vaistu. Bet PSDF lėšos naudojamos pigiausiam vaistui kompensuoti. Gamintojas, kuris mano, kad jo vaistas yra vertas daugiau, priemokos reikalauja iš pacientų, ir pagal visas ekonomikos taisykles jo pardavimas turėtų kristi, nes žmonės turėtų rinktis pigesnį arba tą, kurį gauna nemokamai. Tačiau reikia pripažinti, kad praktikoje taip atsitinka ne visada. Tai lemia įvairūs veiksniai: pavyzdžiui, gydytojas pataria rinktis ne pigiausią indišką vaistą, o europietišką, kuris neva geresnis, panašiai gali patarti ir suinteresuotas vaistininkas. Todėl esame numatę dar aktyviau šviesti pacientus, kad jie patys galėtų pagrįstai pasirinkti vaistą ir nemanytų, kad brangesnis vaistas yra savaime geresnis. Vaistų grupavimas iš žmogaus neatima galimybės gauti jam tinkamų vaistų be priemokos arba bent jau su minimalia priemoka. Bet kai kuriems vaistams priemokos gali padidėti. Tačiau mes vis dėlto tikimės, kad tai paskatins konkurenciją ir gamintojai, nenorėdami prarasti pardavimo dalies, bus linkę vaistų kainas mažinti“, – ministerijos kainų mažinimo strategiją aiškina viceministras.

Jis sako, kad ministerija nėra akla ir grupuodama vaistus numato galimas vienų ar kitų savo sprendimų pasekmes, su gamintojais ir tiekėjais derasi dėl kainų nuolaidų, kad priemokų nebūtų arba jos būtų minimalios. Tačiau tiesiai šviesiai paklaustas, ar įsigaliojus naujai vaistų kompensavimo tvarkai priemokos už kai kuriuos vaistus gali padidėti, to neneigia.

„Matote, tai žaidimas su keliais nežinomaisiais. Ministerija šiame procese nėra vienintelė veikėja. Dar yra vaistų gamintojai, tiekėjai, kurie taip pat priima savo sprendimus. Tikimės išvengti priemokų didėjimo, bet taip gali atsitikti. Sieksime gamintojus paveikti ir paskatinti konkuruoti kainomis, jas mažinant. Grupuojant ir kompensuojant tik pigiausią vaistą, sutaupyti pinigai bus skiriami inovatyviems vaistams kompensuoti. Ir taip tikimės judėti į priekį, nes visų tikslas bendras – užtikrinti tinkamą pacientų gydymą ir vaistų prieinamumą.“ – žada V.Gavrilovas.

Kodėl orientuojasi į pigiausią vaistą? Pasak viceministro, pasirinkimas visada išlieka, tačiau pačios sveikatos draudimo sistemos prasmė yra užtikrinti efektyvų, tinkamą sprendimą mažiausiomis išlaidomis. Tam skirtas tam tikras pinigų krepšelis, o viskas, kas virš jo, jei žmogus pasirenka brangesnį vaistą, turi būti apmokama paciento lėšomis.

Viceministras taip pat aiškina, kad priemokos gali padidėti ne tik dėl ministerijos sumanyto vaistų grupavimo, Mat bazinė vaisto kaina, kasmet tvirtinant kompensuojamųjų vaistų kainyną, priklauso ne tik nuo grupavimo, bet ir nuo vaisto veikliosios medžiagos kainų kaimyninėse šalyse. Jei vaistas ten kainuoja pigiau, gamintojai reaguoja mažindami kainą ir Lietuvoje. Tačiau ši taisyklė ne visada suveikia ir kartais gamintojai, nepaisant to, kad bazinė kaina sumažėjo, nesutinka mažinti mažmeninių vaistų kainų. O tai reiškia priemokų už šiuos vaistus padidėjimą. „Bandome spręsti, kad tokių atvejų nebūtų arba jų būtų kuo mažiau. Ilgalaikėje perspektyvoje ši priemonė suveikia arba bent jau turėtų suveikti. Bet, kaip suprantate, ne viskas priklauso nuo ministerijos“, – skėsčioja rankomis jaunasis viceministras.

O štai su „Veidu“ bendravę farmacininkai, tiesa, kalbėti sutikę tik anonimiškai, stebisi ministerijos vykdoma vaistų kompensavimo politika, siekiant taupyti pačių vargingiausių pacientų – pensininkų sąskaita.

„Kodėl vaistų grupavimui, kuris reiškia priemokų didėjimą, pasirinkti kardiologiniai vaistai, nepaisant to, kad jų priemokos yra pačios didžiausios ir jas moka pensininkai? Apskritai labai keistai atrodo, kai daugiausiai priemokų už vaistus sumoka pensininkai, o ne dirbantys žmonės. Ir dabar tas priemokas dar norima padidinti. Kodėl nuošalyje lieka ligos ir pacientai, kuriems vaistai kompensuojami 100 proc. ir jiems nieko nereikia primokėti? Užtektų sumažinti kompensavimo lygį kad ir iki 90 proc. – atsirastų daugiau socialinio teisingumo ir pinigų. Be to, atsirastų ir paciento priemoka, kas yra labai svarbu, norint paskatinti žmones atsakingai vartoti vaistus“, – neabejoja specialistai.

Jų nuomone, viena didžiausių vaistų kompensavimo sistemos ydų Lietuvoje, kad vaistus leidžiama pardavinėti be priemokų. Tuo atveju, kai 10 ir 100 eurų kainuojantys identiško poveikio vaistai kompensuojami 100 proc., gydytojas būtinai paskirs brangesnį, nes vaistų gamintojai, iš to uždirbantys gražaus pelno, visada ras būdų, kaip atsidėkoti lojaliam gydytojui. O už visa tai sumoka mokesčių mokėtojai.

Antra vertus, nedidelė kad ir simbolinė priemoka už vaistus paskatintų ir pacientus elgtis atsakingiau. Dabar nemokamai dalijami vaistai imami reikia nereikia. Jei žmogui reikėtų bent eurą sumokėti, tikrai ne vienas pasvarstytų, ar jam tų vaistų iš tiesų reikia.

„Medicinoje dabar didžiausia problema, kad žmonės negeria vaistų arba juos geria nesistemingai. Apie tai dabar svarsto viso pasaulio farmacininkai, susirinkę tarptautiniuose kongresuose. Lietuvoje kuo brangesnį vaistą duoda už dyką, tuo žmogus su didesniu entuziazmu jį ima. Valstybė taip praranda daug pinigų, nes pinigai iššvaistomi nemažai daliai nevartojamų vaistų. Kiekvienos močiutės spintelės stalčiuose prikrauta penkerių metų senumo nevartojamų vaistų. O štai daugumoje pasaulio valstybių yra recepto mokestis. Toks mokestis labai praverstų ir Lietuvoje“, – mano specialistai.

Jie sako, kad Lietuvoje vaistų kompensavimo politika – tarsi griūvantis namas, kurį bandoma paramstyti iš įvairių pusių, užkalti langą ar į atsivėrusią skylę įkišti plytą. Tačiau problema nesprendžiama iš esmės, nors ji tiesiogiai veikia daugelio žmonių gyvenimą – apie 1,2 mln. pacientų Lietuvoje vartoja kompensuojamuosius vaistus.

Kaip sako farmacininkai, jei vaistai nėra kompensuojami, nėra ir jokių problemų. Veikia rinkos dėsniai, reklama, viskas susireguliuoja savaime. Ten, kur atsiranda valstybės finansavimas, atsiranda ir problemų: vieni vaistai dėl kokių nors priežasčių kompensuojami daugiau, kiti – mažiau.

Pavyzdžiui, buvo laikai, kai vienų ar kitų vaistų kompensavimo lygius lemdavo sveikatos apsaugos ministro, kaip mediko, specializacija. Kai ministerijai vadovavo psichiatras, visi šioms ligoms skirti vaistai buvo kompensuojami 100 proc. Vėliau, kalbama, ministerijos vadovams didelę įtaką darė pulmonologai, todėl visiškai kompensuojami buvo plaučių ligoms gydyti skirti vaistai.

Dabar taip pat sveikatos apsaugos ministrės R.Šalaševičiūtės patvirtintame priemonių plane numatyta peržiūrėti ir, jei reikia, keisti vaistų kompensavimo lygius. Tą būtina daryti, nes, pasak farmacininkų, sunku įžvelgti logiką, kai, pavyzdžiui, bronchinės astmos atveju kompensuojama 100 proc., bet jei žmogų ištinka miokardo infarktas, tokiam sunkiam ligoniui vaistai kompensuojami tik 80 proc.

Viceministras aiškina, kad sprendimus dėl kompensavimo lygių nustatymo priima ir prioritetus čia sudėlioja specialistai ir politikai. Sprendžiant atsižvelgiama ir į gydymo sąnaudas, nes, pavyzdžiui, sergant onkologinėmis ligomis primokėti ir 30 proc. lėšų gali būti pacientui nepakeliama našta. V.Gavrilovas užsimena, jog diskutuojama, ar nereikėtų iš viso atsisakyti 100 proc. kompensavimo, siekiant, kad vaistai būtų vartojami racionaliau. Tačiau, jo teigimu, skubotų sprendimų čia nereikėtų daryti.

Specialistų nuomone, akivaizdu, kad prioritetai, nustatant kompensavimo lygius, yra neteisingi, nes, pavyzdžiui, širdies kraujagyslių ligoms, nuo kurių Lietuvoje miršta daugiausiai žmonių, nustatytas per žemas (80 proc.) kompensavimo lygis. Šie žmonės sumoka ir didžiausias vaistų kainos priemokas.

Tačiau bene labiausiai specialistai kritikuoja ministerijos strategiją „smaugti“, jų teigimu, generinius vaistus ir proteguoti inovatyvius. Jau kuris laikas mažinamas generinių vaistų kompensavimas.

„Jei aš būčiau valdininkas, galvočiau, kaip didinti generinių vaistų suvartojimą, nes generiniai vaistai yra daug pigesni nei etiniai (inovatyvūs). Todėl valstybė turėtų skatinti ir sudaryti sąlygas, kad būtų vartojama kuo daugiau generinių vaistų. Nes daug inovatyvių vaistų yra arba tokie patys, arba šiek tiek geresni už generinius, tik jų kaina būna dešimt kartų didesnė. Ne visuomet gali pasakyti, kad gydymas naujais vaistais yra geresnis. Bendrąja prasme, žinoma, gydymas inovatyviais vaistais yra geresnis, tačiau konkrečiu atveju gali ir nebūti didesnio skirtumo“, – aiškina „Veido“ pašnekovas.

Didžiąją dalį vaisto kainos sudaro jo sukūrimo sąnaudos (moksliniai tyrimai, bandymai). Generiniam vaistui visų tų 90 proc. išlaidų nereikia, tabletę pagaminti kainuoja nedaug. Taigi generinis vaistas, galima sakyti, yra analogiškas etiniam, tačiau Lietuvoje žmonės dėl tam tikrų nuostatų nori gerti tik patentinius vaistus, kratydamiesi jų generinių atitikmenų.

Atsiradus generiniam vaistui (dar jie vadinami pasibaigusio patento vaistu), etinis taip pat turi smarkiai pigti. Taigi, jei ligą galima išgydyti generiniais vaistais, turėtų būti tai ir daroma bei skatinama. Kam mokėti brangiau?

Todėl valstybės vaistų politika turėtų skatinti, kad kuo daugiau ligonių būtų gydoma generiniais vaistais. Turėtų būti skatinamas jų vartojimas, didinant jų kompensavimą, ir tuo pačiu metu ribojant vartojimą brangių etinių vaistų, kuriems valstybės finansavimas būtų skiriamas tik tuomet, kai generiniai vaistai iš tiesų ligoniui negali padėti.

„Tačiau dabar ministerija laikosi priešingos politikos, generinius vaistus laikydama podukros vietoje ir siekdama jų gamintojus priversti smarkiai mažinti vaistų kainas. Prieš metus buvo sugriežtinta taisyklė, kad, esant inovatyviam vaistui rinkoje, atsiradęs generinis turi būti per pusę pigesnis – jo kaina iš karto mažinama 50 proc. Kitas atsiradęs rinkoje turi būti dar pigesnis. Iš principo ši formulė nėra bloga, tačiau, kaip sakoma, lazda turi du galus. Turime tokią situaciją, kad atsiradęs generinis vaistas vienai populiariausių ligų Lietuvoje gydyti negali patekti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, nes gamintojas neleidžia taip smarkiai nuleisti kainos. Gamintojas sutinka kainą sumažinti 30 proc., tačiau su tokia nuolaida vaistas neperšoka 50 proc. kartelės į kompensuojamųjų vaistų kainyną. Vadinasi, gerokai pigesnis generinis vaistas negali patekti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, o valstybė moka didžiulę kompensaciją už patentinį vaistą. Kasmet būtų sutaupomi milijonai, jei šis vaistas patektų tarp kompensuojamųjų, tačiau nepatenka“, – stebisi farmacininkas.

Kadangi nustatytas toks kainos barjeras, ne tik valstybė praranda pinigus, bet ir pacientai netenka vaistų pasirinkimo. Nes, farmacininkų teigimu, jei vaistai nėra kompensuojami, jie nebus ir įvežami. „Geriausia yra skatinti konkurenciją, skatinti, kad vaistų gamintojai norėtų būti patys pigiausi. Tačiau jiems nereikėtų leisti dengti priemokų, nes tuomet bazinė kaina nemažėja. Valstybė galėtų smarkiai sutaupyti, jei vaistų bazinė kaina mažėtų“, – mano „Veido” pašnekovas.

Nieko gero pacientams nežada ir ketinimas vaistus pirkti konkurso būdu. Tokia sistema apriboja ne tik kompensuojamųjų vaistų asortimentą, bet ir pacientų teisę rinktis. Šie būtų priversti vartoti vaistą, laimėjusį kainos konkursą.

„Dabar nori įvesti konkursus ir pirkti bei kompensuoti tik patį pigiausią vaistą. Tikisi, kad tai paskatins vaistų gamintojus piginti ir kitus vaistus. Tačiau kai liks vienas pigiausias kompensuojamasis vaistas, Lietuva garantuotai susidurs su vaistų tiekimo problema. Taip iš žmogaus paprasčiausiai bus atimta teisė rinktis vaistą“, – prognozuoja specialistai.

Nors ministerija dėlioja planus ir priemones, kaip skatinti vaistų prieinamumą, rinkos dalyviai prognozuoja atvirkštinį scenarijų: gamintojams ir tiekėjams neapsimokės įvežti į Lietuvą vaistų, jei šie nepateks į kompensuojamųjų sąrašus.

Pasak viceministro V.Gavrilovo, kol kas visos pastangos atsimuša į vieną problemą – Lietuvoje apskritai nėra skatinama taikyti mažiausią kainą. „Jei kažkas iš vaistų gamintojų pareiškia, kad nuo šiol jo vaistas bus pigesnis, pagal tą kainą nustatoma bazinė kaina, pigiausias vaistas kompensuojamas 100 proc. Tuomet  už brangesnius vaistus atsiranda priemokos. Tai tarsi turėtų skatinti žmones rinktis pigiausią vaistą, jis turėtų būti geriausiai parduodamas, o kitiems gamintojams tai turėtų būti paskata mažinti kainą ir siekti optimalaus lygio. Tačiau Lietuvoje taip vyksta toli gražu ne visada. Dėl to, kad to pigiausio vaisto gamintojas nesulaukia norimo srauto pirkėjų, kitą kartą jis ima galvoti, jog nepaisant, kad yra pigiausias, jo vaisto niekas negraibsto, o perka brangesnius. Taigi kitą kartą jis jau nebus taip entuziastingai nusiteikęs piginti savo vaistų. Todėl tos kainos ir nejuda mažėjimo kryptimi“, – svarsto viceministras.

Jis mano, kad ketinimas 100 proc. kompensavimą taikyti tik pigiausiam ar dviem pigiausiems vaistams, o brangesnius kompensuoti tik 50 proc. bazinės kainos arba tam tikrą dalį, turėtų vis dėlto skatinti žmones rinktis pigesnius kompensuojamuosius vaistus. Nes taip brangesni vaistai taptų dar brangesni. „Tų smarkiai pabrangusių vaistų žmonės nebepirktų, o pirktų pigesnius, jei jų būtų keli, užtikrintume ir tam tikrą jų pasirinkimą. Kitą kartą jau būtų daugiau gamintojų, kurie norėtų būti pigiausi, nes jie jau užsitikrintų ir tam tikrą srautą pirkėjų. Atsirastų daugiau kovos dėl mažiausios kainos. Bet čia turime iš tiesų elgtis labai atsargiai, nes tai automatiškai reikš tam tikrų pavadinimų vaistų, prie kurių žmonės jau yra pripratę, pabrangimą“, – apibendrina V.Gavrilovas, žadėdamas dar devynis kartus viską pamatuoti ir tik tada priimti sprendimus.

Aušra Pocienė

Kelias namo. Lietuvoje žmonės nesikalba, pradedant šeima, kaimynais, bendradarbiais, baigiant šalies vadovais ir politikais. Daug problemų galima išspręsti susėdus prie bendro stalo ir išgirdus vieniems kitus. Taip sako ir darbais įrodinėja į tėvynę sugrįžę jauni žmonės, studijavę ir dirbę įvairiose pasaulio šalyse.

Jie – jauni profesionalai, studijavę ir dirbę Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Skandinavijos šalyse, Australijoje, Singapūre, Afganistane ar Jordanijoje. Tačiau dabar sugrįžo į Lietuvą, kad galėtų ją kurti, pirmiausia dalyvaudami programoje „Kurk Lietuvai“, o paskui jau ir savarankiškai. Šią programą, finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, vykdo užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“, per trejus metus į šalies viešąjį sektorių sugebėjusi privilioti daugiau nei 60 išsilavinusių, tarptautinės darbo patirties turinčių jaunuolių.

Nuo 2012 m. veikianti programa jaunimą kvietė pasidarbuoti šalies nacionalinėse institucijose (Vyriausybės kanceliarijoje, Seime, ministerijose), o praėjusių metų rudenį startavo pirmoji šalies regionams skirta „Kurk Lietuvai“ programa, pagal kurią šiuo metu pirmąją penkių mėnesių kadenciją skirtingose šalies savivaldybėse baigia keturiolika dalyvių.

Pasaulio megapolius, milijoninius miestus jie iškeitė į Anykščius, Ukmergę, Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Klaipėdą ir Vilnių. Kad pamėgintų, kaip patys sako, pasimatuoti Lietuvą ir suprasti, ar jie dar čia reikalingi.

„Žmogų apibūdina ne amžius, o darbai“, – kuo rimčiausiai atsako kaunietė Miglė Satkauskaitė, paklausta, kiek jai metų. Vos 23-ejų sulaukusi mergina, baigusi kino režisūros studijas Didžiojoje Britanijoje, jau spėjo padirbėti Afganistane ir  Jordanijoje. Įsidarbinusi nevyriausybinėje organizacijoje „Afganų balsai“, vietinį jaunimą ji mokė kurti dokumentinius filmus, o Jordanijoje filmavo Sirijos pabėgėlių stovyklas.

Atsiradus galimybei dirbti Lietuvoje, nė kiek nedvejodama sugrįžo. Miglė tvirtina niekuomet nesiveržusi į užsienį, tačiau pabandžiusi studijuoti net dviejose Lietuvos aukštosiose mokyklose nusivylė studijų kokybe.

„Būtent darbo patirtis su nevyriausybinėmis organizacijomis užsienyje man leido suprasti, kad tai galinga jėga, galinti daug ką pakeisti žmonių gyvenime, paskatinti permainas. Turėdama tokios patirties nusprendžiau, kad galėčiau ją įvairiai pritaikyti ir Lietuvoje. Niekur nesijausi toks laimingas, kaip darydamas gerus darbus savo šalyje“, – neabejoja mergina, šiuo metu kartu su kitu programos dalyviu Eimantu Matulaičiu besidarbuojanti Anykščiuose.

Iš Jurbarko kilęs 27-erių metų E.Matulaitis studijavo ekonomiką Kauno technologijos universitete, mokėsi Norvegijoje. Tačiau, kaip ir Miglė, neketino likti gyventi užsienyje, nes ten, jo teigimu, sunku jaustis lygiaverčiam jau vien dėl to, kad negali tobulai mokėti kalbos, jautiesi svetimas. „Noriu šaknis įleisti Lietuvoje, nes noriu būti laimingas“, – paprastai paaiškina vaikinas.

Grįžęs į Vilnių jis dirbo investicijų bendrovėje, vėliau banke, tačiau atsisakė solidaus ir gerai mokamo darbo. „Ieškojau darbo, kuris man būtų patrauklus. Programa „Kurk Lietuvai“ leidžia daryti tai, kas man įdomu, nes realiai galiu prisidėti kuriant geresnę žmonių gyvenimo kokybę. Man patinka bendrauti su žmonėmis, jiems padėti. Darbai, kuriuos teko dirbti anksčiau, nebuvo visiškai atitinkantys mano polinkius. Paprastai einama tuo linijiniu karjeros keliu, siekiama atitikti visuomenės lūkesčius, ir dažnas jaunas žmogus pasiduoda tokiam spaudimui. Dabar pirmą kartą mėginu daryti tai, kas man patinka. Labai smagu dirbti su žmonėmis ir matyti, kad tavo idėjos ir darbas duoda rezultatų“, – nuoširdžiai džiaugiasi E.Matulaitis.

Iš tiesų, rezultatas akivaizdus: du jauni žmonės sukūrė Anykščių vietos bendruomenių verslo paramos tinklą, į kurį subūrė kaimo bendruomenių atstovus, verslininkus, amatininkus, savivaldybės, miesto verslo informacijos centro darbuotojus, ir  paskatino juos bendradarbiauti. Penkiolika rajono verslininkų bei amatininkų ne tik sutiko konsultuoti 44 rajono kaimo bendruomenes, kaip joms susirasti klientų, kurti rinkos poreikius atitinkančius produktus ir paslaugas, bet ir sutarė prekiauti jų gaminama produkcija, dirbti kartu. Susodinti prie bendro stalo žmonės išsiaiškino, kad gali būti vieni kitiems naudingi: iš pradžių tai galėtų būti nedideli darbeliai, tokie, kaip suvenyrų gamyba, arbatos mišinių ruošimas ar edukacinės programos verslininkams priklausančiame viešbutyje arba kaimo turizmo sodyboje. Paaiškėjo, kad verslininkai iš kaimo žmonių mielai nuomotųsi žolelių džiovinimo įrangą, pirktų jų gaminamą uogienę ar užaugintus produktus, gėles, rankų darbo vilnos gaminius, siuvinius, o bendruomenės taip galėtų užsidirbtų pinigų, ir nereikėtų su ištiesta ranka vaikščioti į savivaldybę.

Beje, M.Satkauskaitė ir E.Matulaitis sukūrė ir virtualų visoje Lietuvoje veikiančių bendruomenių verslų žemėlapį. Šį nuolat atnaujinamą žemėlapį galima rasti Anykščių verslo informacijos centro tinklalapyje.

Ar be šių jaunų žmonių įsikišimo, jų sukurto verslo paramos modelio bendruomenės ir verslininkai negalėtų susirasti vieni kitų?

„Ko gero, galėtų. Bet kažkodėl žmonėms nekyla minčių pasikalbėti su savo kaimynu, gyvenančiu čia pat, už tvoros“, – svarsto E.Matulaitis.

Pasak M.Satkauskaitės, didžiausia problema Lietuvoje, kad žmonės tiesiog nesikalba, pradedant šeima, kaimynais, bendradarbiais, bendruomenės nariais, baigiant valdžios vyrais ir politikais. „Labai daug problemų galima būtų išvengti, daug gero padaryti, jei, pavyzdžiui, nueitume pas kaimyną ir paklaustume: kaip tu manai, ką mes galėtume padaryti kartu? Reikia daugiau kalbėtis, o ne dirbti užsidarius savo kabinetuose ir namuose. Mes nuo to ir pradėjome: kalbėjomės su savivaldybės specialistais, su verslininkais, atsakingais asmenimis ministerijose, bendruomenių atstovais, kad išgirstume jų požiūrį į problemas. Tuomet pabandėme visus susodinti bendro pokalbio. Kartu garsiai analizuodami problemas, dalydamiesi informacija žmonės suranda daugybę sprendimų ir atsakymų. Žinoma, žmonės turi susikūrę daug baimių, kurios kartais stabdo tiek verslų kūrimąsi, tiek naujų drąsių iniciatyvų įgyvendinimą, tačiau jei nedarysi, nekalbėsi, tai niekas ir nepasikeis. Labai smagu, kad galėjome eiti ir daryti, o dabar džiaugtis, nors ir mažais, pokyčiais“, – sako mergina.

Anykščių verslo informacijos centro direktorės Renatos Gudonienės teigimu, iniciatyvus ir aktyvus jaunimas Anykščiuose gerokai sujudino užsistovėjusį vandenį. Bendruomenių verslo paramos tinklą buvo ketinama kurti jau anksčiau, buvo dėliojamos įvairios schemos, tačiau trūko postūmio, o kaimo bendruomenėms – drąsos ir žinių. Netrūko ir baimių dėl mokesčių bei apskaitos vingrybių. Žodžiu, būta svarstymų, pokalbių, tačiau trūko realių veiksmų.

„Žinote, vakar vienas verslininkas teiravosi, gal kažkas iš bendruomenių galėtų išsiuvinėti marškinėlius, kitas, gaminantis arbatas, anksčiau domėjosi, kas galėtų kasti kiaulpienių šaknis. Atsirado net trys bendruomenės, norinčios padirbėti. Matome, kad modelis gyvybingas ir veikia“, – džiaugiasi R.Gudonienė.

Pasak jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ vadovės Agilos Barzdienės, jaunas žmogus neturi to stereotipinio požiūrio į hierarchinę struktūrą, jam nebaisu belstis į mero ar ministro kabineto duris, kreiptis į verslininkus, susodinti juos visus prie bendro stalo. Jaunimas nebijo atsitrenkti į nesupratimo ar abejingumo sieną, turi platesnį požiūrį į tai, kas įmanoma, ir ko ne.

„Tradiciškai sprendimų ieškoma finansiniuose ištekliuose, o ne bandymuose bendradarbiauti ir kūrybiškai žvelgti į problemą. Tarptautinė patirtis, platesnis akiratis šiems jaunuoliams leidžia atrasti inovatyvių sprendimų. Jie turi idėjų, žinių ir entuziazmo, o galimybė dirbti viešajame sektoriuje ir kažką prasminga daryti Lietuvoje dažnai yra vienintelė priežastis, paskatinusi juos sugrįžti“, – teigia programos vadovė.

Dar viena programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė 24-erių Julija Taškūnaitė sako, kad ši programa akivaizdžiai demonstruoja, jog motyvuoti žmonės, dirbdami su komanda, gali nuversti kalnus. Ji pati kaunietė, taigi neatsitiktinai savo geriems darbams pasirinko Kauno savivaldybę. Diplomuota politologė, studijavusi politikos mokslus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute Vilniuje bei Oslo universitete, vėliau dirbo Londone, kur rūpinosi užsienio investicijų pritraukimu.

J.Taškūnaitė bei jos kolega Gytis Žakevičius kartu su miesto savivaldybe ėmėsi įgyvendinti medicinos turizmo projektą, kuris yra vienas savivaldybės veiklos prioritetų.

„Kaune parengiama daugiausiai medikų, čia dirba trečdalis Lietuvos praktikuojančių gydytojų, yra daugiausiai klinikų, kurių dalis jau keletą metų užsiima medicinos turizmu ir aptarnauja pacientus iš užsienio. Tačiau Kauno galimybės ir potencialas šioje srityje kol kas išnaudojamas menkai. O juk medicinos turizmas – daugelio modernių miestų prioritetas. Pavyzdžiui, Vengrija yra pasiskelbusi Europos odontologijos sostine. Visame pasaulyje medicinos turizmo rinkos pelnas siekia apie 50 mlrd. JAV dolerių. Kaunas taip pat turi puikiai tam tinkamą infrastruktūrą, daug suinteresuotų pusių, tačiau tarp jų – jokios tarpusavio komunikacijos“, – tas pačias nesusikalbėjimo problemas pabrėžia mergina.

Projekto iniciatoriams pavyko sukurti medicinos turizmu užsiimančių įstaigų duomenų bazę, informacija apie paslaugas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis pateikti Kauno turizmo ir informacijos centro tinklalapyje. Ta pati duomenų bazė pasiekiama ir per išmaniąją programėlę „Kaunas dalinasi“. Šiuo metu duomenų bazėje – devynios Kauno klinikos, atitinkančios privalomus standartus ir galinčios priimti pacientus iš užsienio.

Pasak J.Taškūnaitės, nuspręsta, kad Kauno medicinos turizmo pagrindas – keturios svarbiausios paslaugų rūšys, galinčios į miestą privilioti medicinos turistų. Tai bendroji medicinos praktika ir diagnostika, kurių paslaugomis naudojasi daugiausia pacientai iš Rytų šalių, plastinė chirurgija, labiau orientuota į skandinavus ir britus, taip pat odontologijos ir ortopedijos paslaugos.

„Visos suinteresuotos pusės – medicinos įstaigos, turistus aptarnaujančios įmonės ir Kauno savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo protokolą. Sutarta Kauną užsienyje pristatyti ne tik kaip krepšinio ar studentų miestą, bet ir kaip Lietuvos medicinos sostinę. Smagiausia matyti, jog žmonės pradeda suprasti, kad tik bendros pastangos gali duoti naudos ir verslui, ir Kauno miestui, ir Lietuvai“, – teigia J.Taškūnaitė.

Programos „Kurk Lietuvai“ dalyviai bendrą kalbą tikrąja to žodžio prasme padėjo rasti ir verslininkams bei profesinio mokymo įstaigos atstovams Ukmergėje. Anksčiau viena kita nepatenkintos pusės sutarė bendradarbiauti diegiant pameistrystės programą Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje. Ši tapo pirmąja pirminio pameistrystės ugdymo įstaiga Lietuvoje. Tai reiškia, kad profesinėje mokykloje metalo apdirbimo besimokantys moksleiviai daugiau nei pusę mokymosi laiko praleis dirbdami įmonėse. Jie bus įdarbinti puse etato ir už darbą gaus atlyginimą.

„Žinote, su verslu bendrauti labai paprasta ir lengva, nes verslininkai orientuojasi į tikslą, jie nori labai aiškių pasiūlymų. Viešajame sektoriuje (savivaldybėje, profesinėje mokykloje) viskas kitaip, čia kalbama kita kalba. Iš pradžių pabendravęs su vienais, paskui su kitais, tampi tarsi tuo vertėju tarp verslo ir viešojo sektoriaus atstovų. Po truputį jie ima susikalbėti ir taip bendromis pastangomis gimsta susitarimai“, – pasakoja programos „Kurk Lietuvai“ dalyvis 27-erių kaunietis Nerijus Žilevičius.

Pasak jo, atsižvelgus į užsienio šalių, kur pameistrystė trunka ir trejus, ir ketverius metus, patirtį bei vietos verslininkų pageidavimus, pameistrystės praktika naujojoje programoje gerokai pailginta ir suderinta su mokymo kursu. Pirmąjį pusmetį moksleiviai mokysis teorijos, taip pat mokyklos praktikos centre įgis praktinių įgūdžių, o antrąjį semestrą, prižiūrimi specialistų, darbuosis įmonėse.

Šioje pameistrystės programoje dalyvauja šešios Ukmergės rajone veikiančios įmonės. Eksperimentinį projektą Ukmergės technologijų ir verslo mokykla planuoja išbandyti nuo naujųjų mokslo metų šiemet rugsėjį.

O štai 25-erių kaunietis Julius Kaknevičius, po mokslų Didžiojoje Britanijoje sugrįžęs į Lietuvą, netrukus įkūrė savo verslą. Šiek tiek padirbėjęs grafinio dizaino srityje, organizavęs startuoliams skirtą tarptautinę konferenciją, po kurios sulaukė dar daugiau užsakymų, nusprendė imtis nuosavo verslo. Jis įkūrė strateginės rinkodaros ir komunikacijos agentūrą, prie kurios po metų prisidėjo dar dvi partnerės.

„Jau išvažiuodamas studijuoti žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Čia namai, ir būdamas užsienyje tuo dar labiau įsitikinau. Ten gyvendamas pajauti, kad ir kultūra ne ta, ir vakarėliai ne tokie, humoras – irgi ne toks. Negali būti savimi, nes svetima kalba sunkiau reikšti mintis. Būdamas užsienyje tik dar labiau pajutau savo šaknis“, – tvirtina J.Kaknevičius.

Jaunajam verslininkui pavyko suburti profesionalią komandą, kurioje šiuo metu dirba aštuoni žmonės, o ateityje planuojama dar labiau plėstis. Iš pradžių trūko patirties ir kontaktų rinkoje, tačiau prie komandos prisidėjus labiau patyrusioms partnerėms pavyko, anot Juliaus, įjungti aukštesnę pavarą. Jis džiaugiasi, kad atsakingas požiūris į verslą, aukšti aptarnavimo standartai jo įmonei leido pelnyti užsakovų pasitikėjimą.

„Žmonėms sekasi, jei jie moka priimti sprendimus. Tai gali būti nebūtinai pats geriausias sprendimas ar pats lengviausias kelias, bet jei priimi sprendimą ir jo laikaisi, sekasi kur kas geriau“, – įsitikinęs vaikinas, be didelių abejonių apsisprendęs gyventi Lietuvoje ir imtis nuosavo verslo.

Pasak jo, jaunam žmogui atsistoti ant kojų, pradėti verslą ar karjerą nėra lengva bet kurioje šalyje. Visur yra vienokių ar kitokių problemų, trukdžių. Tačiau Lietuva yra namai, ir viskas priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi savo namuose ir ką dėl jų daro. „Mes esame labai jauna demokratija ir į priekį judame didžiuliu greičiu. Tai mums atveria daug galimybių patiems kurti savo valstybę, tik nereikia stovėti nuošaly“, – įsitikinęs J.Kaknevičius.

Panašios nuomonės laikosi ir M.Satkauskaitė, kurios požiūris į Lietuvą keitėsi ne tuomet, kai mergina apsilankė Skandinavijos šalyse, JAV, Kanadoje ar Europos valstybėse, o tuomet, kai pamatė, kaip žmonės gyvena Sibire, Afganistane ar kitose panašiose šalyse. „Kai palyginau tas šalis ir mūsų jauną dvidešimt penkerių metų Lietuvą, supratau, kiek dar čia daug gero mūsų laukia ir kiek dar yra galimybių. Palinkėčiau skeptikams pagyventi tose šalyse, kurios susiduria su tikrai rimtomis problemomis – karu ir skurdu, socialine atskirtimi, tikrai prasta ekonomine padėtimi, ir tuomet kitomis akimis pažvelgti į Lietuvą. Taip, iš tiesų, ir mes turime nemažai problemų, bet kas, jei ne mes patys, jas turime spręsti. Jei netenkina atlyginimas, reikia bandyti ieškoti kito darbo, jei netenkina darbas – bandyti kurti savo verslą, galiausiai, jei žmogus nemato išeičių, jam reikia važiuoti į užsienį. Jaunų žmonių emigracijos nelaikau problema, nors tai vadinama protų nutekėjimu. Tegul važiuoja, pamato pasaulį, patiria, išbando ir tegul parsiveža į Lietuvą gerų idėjų. Pasaulyje darosi ankšta, o mes turime labai gražią, gamtos apdovanotą šalį ir žmonės tai jau supranta, todėl anksčiau ar vėliau grįžta“, – neabejoja mergina.

Jos kolegė 26-erių Agnė Žemaitė sako pastebinti, kad jaunimui Lietuvoje dažnai pritrūksta drąsos ir ryžto veikti, išbandyti save. Daug kas tyliai svajoja apie įdomų darbą ar nuosavą verslą, tačiau nieko dėl to nedaro. Ji pati labai džiaugiasi pasitaikiusia proga išbandyti savo jėgas programoje „Kurk Lietuvai“. Komunikacijos studijas Vilniaus universitete baigusi mergina magistrantūrą studijavo Švedijoje ir Danijoje. Kartu su kitu programos dalyviu Kaziu Pupiniu jai pavyko Klaipėdoje įgyvendinti sparčiai visame pasaulyje populiarėjančią bendradarbiavimo erdvių (angl. ~coworking space~) idėją. Neseniai uostamiestyje duris atvėrusiame „Kultūros fabrike“ jaunųjų profesionalų iniciatyva buvo įrengtos atviros erdvės kūrybinių industrijų specialistams, kurių darbui dažniausiai reikalingas nešiojamasis kompiuteris ir interneto ryšys.

„Maždaug 300 kvadratinių metrų ploto erdvė ketvirtame pastato aukšte buvo likusi be aiškesnės koncepcijos. Su Klaipėdos savivaldybės atstovais kalbėjomės apie uostamiestyje gyvenančio jaunimo emigracijos problemą (profesionalus, išsilavinęs jaunimas išvyksta iš Klaipėdos Vilniaus, Kauno arba užsienio šalių kryptimi) ir svarstėme, kaip galima būtų juos paskatint pasilikti arba grįžti į Klaipėdą. Kartu sugalvojome, kad į Klaipėdą reikėtų prisivilioti ir vasarą į pajūrį traukiančio, tačiau uostamiestį aplenkiančio jaunimo, kuris važiuoja ne tik ilsėtis, bet ir dirbti“, – apie projekto idėją pasakoja A.Žemaitė.

Šiam projektui įgyvendinti pavyko rasti partnerių ir rėmėjų, prie projekto prisidėjo startuolių bendruomenė „Mazgas“, buvo pasirašytos bendradarbiavimo sutartys dėl seminarų, kūrybinių dirbtuvių rengimo.

Išsinuomoti darbo vietą su stalu ir kėde, spintele, internetu ir galimybe naudotis viso pastato infrastruktūra, susitikimo kambariais ir virtuvėle čia per mėnesį kainuoja 63 eurus.

„Pavyko įkvėpti gyvybės į dar vieną erdvę Klaipėdoje, ir tikimės, kad vasarą jaunimas čia galės maloniai atostogauti bei dirbti. Tiesą sakant, nemanome, kad reikėtų stabdyti jaunimą, kuris išvažiuoja. Jie važiuoja kaupti patirties, studijuoti, dirbti, kad vėliau su ta patirtimi galėtų sugrįžti“, – mano A.Žemaitė.

Programos „Kurk Lietuvai“ koordinatorė Rūta Mačiulytė taip pat sako, jog kuriant programą niekuomet nebuvo keliamas klausimas, kad ji turėtų stabdyti jaunimo emigraciją. Buvo svarstoma, ką Lietuva, šiandien dėl savo vaikų konkuruojanti su Londonu, Niujorku ar Tokijumi, galėtų jiems pasiūlyti, kad jie norėtų parvažiuoti. Kuriant programą buvo konsultuojamasi su lietuvių jaunimo organizacijomis užsienyje, bendraujama su jaunimu tiesiogiai.

„Atsakymas  buvo vienas – tai pirmiausia turėtų būti prasmingas darbas. Grįžtame į Lietuvą, nes ji – mūsų namai. Šiuos žmones, turinčius puikų išsilavinimą ir darbo patirties tarptautinėse kompanijose, vienija noras nuoširdžiai prisidėti kuriant Lietuvą. Ir jie gauna galimybę daryti tai, kuo labiausiai tiki“, – apibendrina R.Mačiulytė.

Aušra Pocienė

Auksinis kadras. Lietuvių kovą dėl nepriklausomybės įamžinusių nuotraukų – nesuskaičiuojama galybė. Kiekviena jų įdomi ir savita, tačiau šiai nuotraukai lygių nėra: ji – auksinis kadras, tapęs dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos simboliu.

Praėjo dvidešimt penkeri metai nuo nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuva vėl prisiminė šios nuotraukos herojus – merginą su iškelta trispalve virš metalinių kareivių šalmų ir šią akimirką įamžinusį fotografą. Lukiškių aikštėje 48-erių Leokadija Juškienė ir 80-ies greitai sulauksiantis Zinas Kazėnas į dvidešimt penkių metrų aukštį kėlė didžiausią istorinę Lietuvos vėliavą, kuri plevėsuos tol, kol šioje vietoje bus įamžintas visų kovotojų dėl laisvės ir nepriklausomybės atminimas.

Tą istorinę 1988-ųjų rugsėjo 28-ąją Leokadijai Ratautaitei tebuvo dvidešimt vieni. Ji su broliu Zigmu ir būsimuoju vyru Arvydu dalyvavo Lietuvos laisvės lygos surengtame protesto mitinge Gedimino aikštėje (dabartinė Katedros aikštė), kuris baigėsi garsiuoju „bananų baliumi“, kai milicija ir kariuomenė guminėmis lazdomis talžė taikaus mitingo dalyvius. Mitingas buvo skirtas 1939-ųjų rugsėjo 28 dienos sutarčiai, kuria Hitleris Stalino prašomas Lietuvą perleido Sovietų Sąjungai, nors pagal tų pačių metų rugpjūčio 23-iąją pasirašytą Molotovo-Ribbentropo paktą Lietuva buvo patekusi į Vokietijos įtakos zoną.

Šio nesankcionuoto mitingo dalyvius apsupo ne tik milicijos, bet ir specialiosios paskirties kariuomenės daliniai. L.Juškienė prisimena, kad nepermatoma jų „siena“ visiškai užstojo vaizdą aikštėje, kur buvo užspausta saujelė mitingo organizatorių.

„Aš norėjau pasižiūrėti, kiek ten tų kareivių stovi, ir brolis mane užsikėlė ant pečių. Tuomet man į rankas trispalvę padavė šalia stovintis jaunas Šv. Mikalojaus bažnyčios patarnautojas, kurį aš pažinojau iš matymo, nes lankiausi toje bažnyčioje. Iškėliau vėliavą ir ėmiau ja mosuoti. Tai buvo tikra džiaugsmo akimirka be jokio išgąsčio ar baimės“, – šio momento ypatingumo visą gyvenimą nepamirš L.Juškienė.

Tą akimirką pagavo karo zonose užgrūdinto žurnalisto ir fotografo Zino Kazėno akis, ranka nesudrebėjo.

Šiandien apie pripažinimo visame pasaulyje sulaukusią nuotrauką fotografas kalba be ypatingo patoso: „Viskas buvo labai paprastai: važiavau pro šalį, pamačiau didelį būrį žmonių, mečiau mašiną ir čiupau fotoaparatą. Pamačiau, kaip į viršų pakilo mergina, o jos rankose atsirado vėliava. Viskas susikomponavo automatiškai – tokie kadrai nesurežisuojami, jie pagaunami.“

Patirties fotografuoti konfliktų ir karo sąlygomis žurnalistas ir fotografas Z.Kazėnas įgijo karštuosiuose pasaulio taškuose – Libane, Sirijoje, Mauritanijoje, kur aštuntojo dešimtmečio pabaigoje–devintojo pradžioje dirbo tarptautinių organizacijų „President’s United State – Soviet Exchange Initiative“ ir „Artists for Peaceful Coexistence“ siuntimu.

„Ne kartą teko dirbti karo sąlygomis, fotografuoti karą Beirute, palestiniečių pabėgėlių stovyklas Sirijoje, perversmą Mauritanijoje. Mačiau, kaip Beirute nušovė italų žurnalistę ir niekas jos nepasigedo. Po šių įvykių tapau ne tik protingas, bet ir gudrus, išmokau dirbti savo darbą kvailai nerizikuodamas. Todėl ir tą dieną Vilniuje fotografavau kareivius iš nugarų, į akis nelindau“, – prisimena Z.Kazėnas, nuo 1988 iki 1991 m. dirbęs Sąjūdžio informacinės agentūros (SIA) fotografu.

Per trejus metus fotografas sako dalyvavęs daugiau nei pustrečio šimto Sąjūdžio laikotarpio piketų, mitingų, protesto akcijų, vykusių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Ten užfiksuotos akimirkos sugulė į fotografijas, apkeliavusias visą pasaulį. Apie nepriklausomybės atkūrimo įvykius Lietuvoje Z.Kazėnas yra surengęs maždaug šimtą parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: JAV, Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Latvijoje ir Estijoje. Ir šiuo metu jo fotografijų paroda „Vilnius – laisvės miestas (1988–1991m.)“ eksponuojama Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.

„Tik nevadinkit manęs fotomenininku. Labai to nemėgstu, nes esu fotografas ir kino operatorius“, – pabrėžia Z.Kazėnas, nors visą gyvenimą ne tik fotografuoja ir filmuoja, bet ir tapo, kuria spalvingus fotografikos darbus, įvairiausius koliažus, dekoratyvinius diržus, muziką.

Jis yra apkeliavęs daugybę tolimų, egzotiškų šalių: Havajus, Japoniją, Mauritaniją, Polineziją, Senegalą, Siriją, Pietų Afrikos Respubliką, Islandiją, Izraelį. Savo įspūdžius iš kelionių Z.Kazėnas perteikia fotografijose ir tapybos darbuose, kurių parodas yra surengęs daugelyje pasaulio valstybių ir Lietuvos miestų.

Paklaustas, ar garsioji nuotrauka įvairioje ir gausioje jo kūryboje užima ypatingą vietą, Zikos pseudonimu pasivadinęs fotografas sako laikantis ją vienu geriausių savo darbų, kurio vietą ne tik jo paties kūryboje, bet ir Lietuvos istorijoje nulėmė pati tauta. „Ši nuotrauka – pripažinta tautos ir yra kovos dėl nepriklausomybės simbolis“, – sako fotografas, nuotrauką vadinantis mažybiniu „Vėliavėlės“ vardu.

Beje, pirmą kartą kaip plakatas ši fotografija dar tais pačiais 1988-aisiais buvo išspausdinta Amerikoje, o tuo pasirūpino Valdas Adamkus. Tuomet ant plakato atsirado žodžiai: „Lietuva – tu man viena“. Netrukus šią nuotrauką ant viršelio išspausdino ir žurnalas „Švyturys“.

Pati šios nuotraukos herojė L.Juškienė apie ją išgarsinusią fotografiją pirmą kartą sužinojo per Sąjūdžio suvažiavimą, kai kartu su didžiule minia žmonių stovėjo prie Sporto rūmų. „Prie manęs priėjo Vytautas Bogušis ir pasakė, kad mano nuotrauka kabo salėje, įsivedė į vidų parodyti. Ten buvo surengta Z.Kazėno nuotraukų paroda, tarp jų pamačiau ir save“, – prisiminimais dalijasi L.Juškienė.

Netrukus saugumiečių nurodymu ji buvo tardoma Antakalnio klinikų, kuriose tuomet dirbo, valdžios. Uolūs saugumiečių nurodymų vykdytojai tardė net ir vėžiu sergančią moters mamą, kuri neilgai trukus mirė. Saugumas užverbuoti siekė ir L.Juškienės brolį, dar kurį laiką persekiojo juos ir baugino.

Šie žmonės nebuvo atsitiktiniai smalsuoliai, į mitingą Gedimino aikštėje patekę eidami pro šalį. Jų kova dėl Lietuvos nepriklausomybės prasidėjo dar paauglystėje, kai dalyvavo tikrų tikriausioje pogrindinėje veikloje: talkino žinomiems disidentams Nijolei Sadūnaitei, Jadvygai Bieliauskienei, Gediminui Jakubčioniui, platino pogrindinius leidinius, spaudą. Sesuo ir brolis įsitraukė į Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio veiklą, buvo tautinio dainų klubo „Raskila“ dalyviai. Yra tekę ir nuo saugumiečių bėgti, slapstytis, nenakvoti namie. Todėl prasidėjus atgimimui per mitingus ir piketus jie stovėjo pirmosiose gretose.

Beje, kaip aktyvi neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvė, L.Juškienė pernai Valstybės dienos proga Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu.

„Žinote, man gaila savo vaikų, nes jie neturėjo galimybės išgyventi tokių jausmų, kokius išgyvenome mes, galėdami prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – prasitaria keturis vaikus užauginusi L.Juškienė.

Iki šiol moteris artimai bendrauja su N.Sadūnaite, juokais save vadindama asmenine jos vairuotoja. Pasak L.Juškienės, vos tik gavusi pensiją N.Sadūnaitė skambina, ir moterys važiuoja daryti gerų darbų: kam vaistų, kam maisto, kam drabužių pirkti, lanko ligonius, skurstančius žmones. „Man tiesiog gyvenime pasisekė – sutikau puikių žmonių, tapusių man didžiuliu autoritetu“, – sako ji.

L.Juškienė – bendrosios praktikos slaugytoja, šiuo metu dirbanti Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose, kuriuose įrengtas senyvo amžiaus žmonių pensionas ir dienos centras senatvės psichikos ligomis sergantiems žmonėms. „Man labiau patiko, kai anksčiau buvome vadinamos medicinos seselėmis“, – prisipažįsta įvairiose ligoninėse ir medicinos įstaigose tarp vaikų gimdymo ir auginimo dirbusi smulkutė kukli moteris.

L.Juškienė neslepia, kad ją trikdo vėl po ketvirčio amžiaus užgriuvęs dėmesys. Po to, kai Lukiškių aikštėje kartu su lenktynininku Benediktu Vanagu jai teko garbė iškelti istorinę Lietuvos vėliavą, jos istoriją sužinojo dar daugiau žmonių, neteko amo ir dabartiniai bendradarbiai. Daug kam tai sukėlė nemažą nuostabą, nes, matyt, sunku patikėti, kad kukli slaugytoja, dieną naktį budinti prie sunkių ligonių, kasdien iš vieno darbo skubanti į kitą, yra ta pati mergina su trispalve iš garsiosios istorinės nuotraukos.

„Aš niekada tuo nesigyriau. Žinojo tik artimieji, pažįstami. Viskas taip seniai buvo, o dabar vėl atsidūriau dėmesio centre. Brolis vėl rado progą juokais papriekaištauti, kad kėlė ir laikė jis, o laurai atiteko man“, – šypsosi moteris, kurios atvaizdas dabar yra ir ant jubiliejinės 50 litų monetos, skirtos Lietuvos sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui, kurią užpernai išleido Lietuvos bankas.

„Niekada negalvojau apie šią nuotrauką kaip apie savo. Toje nuotraukoje buvo visa Lietuva“, – tikina moteris. Nors tapo svarbiausia šios garsios fotografijos heroje, sako, kad tai tikrai ne jos, o talentingo fotografo Z.Kazėno nuopelnas.

Beje, L.Juškienės teigimu, vis dar yra žmonių, įsitikinusių, kad vaizdas šioje nuotraukoje sukurtas „fotošopu“.

Vaikus užauginusi moteris neslepia, jog teko daug ir sunkiai dirbti, kad galėtų juos užauginti, išmokslinti. „Visą save atidaviau vaikams, namams, darbams. Dabar vaikai užaugo, galėsiu skirti daugiau laiko ir sau. Aš įpratusi, kad gyvenimas aplink mane verda ir kunkuliuoja, todėl noriu naujų iššūkių“, – sako L.Juškienė ir užsimena turinti daug įvairiausių planų.

Visko buvo jos gyvenime – ir krizių, ir labai sunkių akimirkų. Iš aplinkinių teko ne kartą išgirsti replikų, kad štai, žiūrėk, prisimosikavai vėliavėle. Tačiau visa tai jai suteikdavo tik papildomą postūmį ir jėgų eiti į priekį, dirbti už du. Tas pats įgimtas optimizmo jausmas palaikė, rankų nuleisti neleido ir tuomet, kai prieš septynerius metus šeimą paliko vyras.

„Dabar aš lygiai tokia pati kaip dauguma Lietuvos moterų, ne kokia nors herojė“, – šypsosi trapi, tačiau vidumi labai stipri moteris – amžina idealistė iš istorinės nuotraukos.

Aušra Pocienė