“Facebook” lietuvių karta jau turi savo Tadą Blindą. Jis ne tik maištingas, bet ir politiškai nekorektiškas, labai tikroviškai abejojantis, ar reikia su kuo nors kovoti, niekuo nepasitikintis, bet savo tėvynę nuoširdžiai mylintis ir savo tapatybę saugantis lietuvis.

Tadas Blinda – žemaičių plėšikų vadas, kaip nacionalinis keršto už patirtą skriaudą ir didelę neteisybę herojus, pateko dar į Lazdynų Pelėdos akiratį, vėliau, 1904 m., tapo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio pjesės „Blinda, svieto lygintojas (Žemaičių razbaininkas)“ pjesės herojumi, pasiryžusiu kelti Lietuvą iš miego, skelbti „žmonių pajėgos ir laisvės žodį”. O jau sovietmečiu, 1972 m., buvo sukurtas kultinis filmas “Tadas Blinda” apie žmogų, kurį vieni laikė plėšiku, kiti – didvyriu ar net kankiniu. 1987 m. buvo išleistas dar ir Rimanto Šavelio romanas “Tadas Blinda”. Na, o praėjusią savaitę ir “Facebook” lietuvių karta sukūrė savo Tadą Blindą.

Sovietmečiu sukurtame filme Tadas Blinda į mūsų sąmonę įsirėžė kaip svieto lygintojas, iš turtuolių atimantis prisiplėštą turtą ir jį sąžiningai atiduodantis vargšams. Sovietinis kinas turėjo būti toks, kokio reikalavo bolševikų vado V.Lenino raginimas laikyti kiną “svarbiausiu iš menų”. Dar ir šiandien matome, kaip ši „svieto lyginimo“ filosofija prasiveržia reikalaujant, kad kažkas kitas nukastų sniegą daugiabučių kiemuose, kompensuotų šildymo kainas, patiems nesiruošiant pasirūpinti savo būsto renovacija, ar reikalaujant, kad gydytojas bet kuriuo paros metu atvyktų į namus nemokamai, net kai tai visiškai nebūtina.

Dalis mūsų visuomenės narių tuos, kurie yra turtingesni ir sėkmingesni, dar ir šiandien laiko ne tik klasiniais priešais, bet ir visų Lietuvos nelaimių kaltininkais, viską privatizavusiais ar pasivogusiais. Kaip rodo sociologinės apklausos, didesnio socialinio teisingumo ypač reikalauja tie visuomenės sluoksniai, kurie nenori net piršto pajudinti, kad galėtų savo pastangomis gyventi geriau. Sovietinė ideologija tikrai gaji. Gali būti ir taip, kad ji nemažą dalį Lietuvos visuomenės paliks tik su paskutiniu oro įkvėpimu.

Atrodo, kad Tadas Blinda, kaip personažas, niekada nemirs dėl savo aktualumo, nes tai vedlio, kurio romiems ir darbštiems lietuviams taip trūksta, simbolis. Kiekvieno žmogaus sąmonėje ir tautoje užkoduotas noras turėti vedlį, vadovą, paskui kurį būtų galima sekti, juo tikėti, kuris taptų stabilumo ar netgi saugumo garantu. Tokių herojų literatūroje galime aptikti begales.

O koks yra šiandienos lietuvių jaunosios kartos Tadas Blinda? Jis nebėra nei svieto lygintojas, nei turtuolių plėšikas. Jis, kaip ir dažnas lietuvis šiandien, yra abejojantis ir ieškantis kelio. Jis nežino, ar jam kovoti dėl Lietuvos žemės, ar su dvarininkais eiti išvien priešinantis lenkams ir rusams, ar toliau romiai arti dvarininko žemę, ar būti išdidžiam.

Veiksmų sūkuryje atsitiktinai atsidūrusiam naujajam Tadui Blindai tenka atsisveikinti su paika ir nerūpestinga kasdienybe, prisiimti atsakomybę už savo, o vėliau ir už kitų – draugų bei mylimų žmonių likimą. Esant būtinybei tenka greitai susivokti žiaurioje tikrovėje, tenka atrasti vertybes, dėl kurių verta gyventi ir mirti.

Čia nebesvarbi klasių kova, bet labai svarbus nacionalinis ir žemės klausimas. Drįstama priminti, jog turime rimtų problemų dėl nacionalinės tapatybės: vienas brolis save išdidžiai vadina lietuvių dvarininku, o kitas lenku, kurio vaikas pasiryžęs lietuviams perkąsti gerklę, kad tik galėtų geriau pasitarnauti Rusijos generolui.

Naujojo Tado Blindos abejonės šiandien yra daugelio lietuvių širdyje. Ar dar kovoti dėl tos savo žemės, ar jau geriau jos atsikratyti ir ieškoti laimės plačiame pasaulyje? Šių problemų aktualumas lemia keistus sutapimus. Naujojo “Tado Blindos” premjera vyko tą pačią savaitę, kai Seimas balsavo dėl to, ar pratęsti žemės pirkimo draudimą užsieniečiams, o šalia Seimo dėl savo pažeistų teisių piktai piketavo lenkai. Nors filmo įvykių laikmetį ir šiandieną skiria kone du šimtmečiai, problemos tos pačios. Ir sprendimų paieška tokia pat sunki.

Po premjerinių “Tado Blindos” seansų salėje aidėjo plojimai. Naujasis Tadas Blinda sugebėjo sujaudinti šiandienos lietuvių širdis. Matyt, ne tik dėl to, kad šis Tadas Blinda taip pat kaip ir nauja lietuvių karta nežino atsakymo į svarbiausius klausimus, bet ir dėl to, kad Lietuvos, kaip valstybės, likimas kraštą drebinant naujiems emigracijos, nedarbo, prisitaikymo prie globalaus pasaulio iššūkiams yra ne ką mažiau dramatiškas nei 1961 m.

Iš senojo Tado Blindos kovos prieš neteisybę dvasios atgimė Lietuvos valstybė. O kas gims iš “Facebook” kartos Tado Blindos? Gal tikėjimas, kad toji valstybė turi prasmę ir teisę garbingai egzistuoti ir XXI amžiuje.

Kad ir ką apie naujosios kartos filmą “Tadas Blinda” bambėtų profesionalūs kritikai, jaunoji karta yra verta nuoširdžių komplimentų, nes tokį filmą sugebėjo sukurti sunkmečiu ir neverkšlendami, kad nemažą dalį lėšų jiems teko susirasti patiems. Nors šis filmas, kainavęs 3,5 mln. Lt, yra šimtą kartų pigesnis nei atstatyti Valdovų rūmai, jo vertė lietuviams nėra tiek kartų mažesnė. Naujoji Lietuvos kino karta padarė gerą darbą. Naujasis “Facebook” kartos Tadas Blinda užpildė tą būtino šių laikų herojaus paieškos vietą. Mes vėl ieškome savo tapatybės ir užduodame svarbius klausimus – kas esame ir kur einame.

Pamirštant senus, mus visus vienijusius mitinius herojus, gali būti sukurti nauji, kurie gali ne tik vienyti, bet ir nuvesti klaidingais keliais. Apie tai perspėja šių metų vasaros „Metų“ numeryje profesorė Viktorija Daujotytė: „Kai daugėja neteisybių, socialinių ir moralinių, atsiranda ir drąsių, teisybę ginančių žmonių poreikis. Kai tik toks poreikis pasirodo, mitas turi ką pasiūlyti. Suranda spalvą – raudoną arba violetinę. Iš to ir mito svarba. Į mitus reikia žiūrėti rimtai. Mitai įspėja ir perspėja. Kai mitas grįžta, grįžta ir tai, iš ko jis atsirado ir kuo laikėsi. Mito visuotinybė prasideda iš šiurpios vienkartybės.“