Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius tiki, kad aukštojo mokslo reformą po kelerių metų vadinsime visiškai pavykusia, tačiau kol kas jai pagreitį įgauti esą trukdo akademinės nomenklatūros sustabarėjimas. Apie pačią reformą, jos ateitį ir kliuvinius kalbamės su ministru.

– Reformos vertinimų esama labai įvairių. Tačiau kaip Jūs pats asmeniškai ją vertinate?

– Kritiką aš matau dvejopą. Viena vertus, kai kam nepriimtinas atrodo pamatinis reformos principas – konkurencijos diegimas. Antrą kritikos dozę girdžiu iš žmonių, kuriems reforma kelia egzistencinę grėsmę, pavyzdžiui, reformos pralaimėtojais bijo tapti dalis akademinės nomenklatūros.

Taigi bet kokią kritiką aš vertinu tuomet, kai ji konstruktyvi ir susijusi su reakcija į konkrečius kliuvinius, siekiant juos įveikti proceso metu. Tačiau reformos tikslų pasirinkimu aš nė kiek neabejoju ir esu tikras, kad judame teisinga kryptimi.

– Užsiminėte apie kliuvinius. Jūsų paties nuomone, kur reforma stringa, kas vyksta ne taip, kaip tikėjotės?

– Tai, ką suvaldyti sekėsi sunkiau, buvo stojimas į menus, nes tai specifinė sritis ir skiriasi nuo kitų specialybių, tad ir šiemet dėl stojimo bus korekcijų. Lygiai taip pat Achilo kulnas yra tai, kad nors mes nauja teisine baze sukuriame prielaidas dirbti geriau, tačiau, deja, lieka žmogiškasis, dalies akademinio personalo veiksnys, neleidžiantis daug greičiau vykti kokybinei kaitai.

– Ar tų su akademiniu personalu susijusių problemų neišsprendžia aukštųjų mokyklų persitvarkymas į VšĮ?

– Visiškai teisingai. Akademinis personalas pamažu jaunėja. Be to, tose aukštosiose mokyklose, kurios jau persitvarkė ir išsirinko naujus vadovus, pokyčiai pastebimiausi. Kaip iliustraciją galėčiau paminėti VDU, kuriame pasikeitė didžioji dalis dekanų. Jaunėjimas matomas ir Mykolo Romerio universitete, kuris persitvarkė vienas pirmųjų. Iš viso VšĮ statusą jau turi penki universitetai ir septynios kolegijos, o iki metų pabaigos tokia pertvarka turi įvykti visuose universitetuose – tuomet pokyčiai paspartės visame sektoriuje.

– Koks bus kitas reformos etapas?

– Reformos ciklas – ketveri metai, kai bus finansuojamos visos bakalauro studijos ir apims jau visus studentus. Taip pat šių metų pabaiga yra tas brūkšnys, kada baigiasi valdymo pertvarka. Lygia greta yra prasidėję procesai, susiję su tinklo konsolidacija, vidinių struktūrų optimizavimu. Dėl to turėsime daug labiau į pasiekimus orientuotą ir dinamiškesnį aukštojo mokslo sektorių. Kalbu ir apie pačias aukštąsias mokyklas, kurios reiklios sau kokybės požiūriu, kurios orientuojasi į studentų poreikius, kurios nepalyginti labiau sąveikauja su privačiu sektoriumi, atsižvelgdamos į darbo rinkos poreikius. Ir, be abejo, visas sektorius kur kas pajėgesnis priimti tarptautiškumo iššūkius. Nes daug lėšų skiriame ne tik programų atnaujinimui, bet ir pasirengimui priimti, tapti magnetu ekspertams iš užsienio.

– Tačiau Lietuvos mokslininkai iš esmės nelinkę bendradarbiauti su kolegomis iš užsienio ir yra gana uždari idėjoms iš svetur.

– Nėra tokio bendro reiškinio, kaip “Lietuvos mokslininkai”. Gal tokios inercijos ir būta, bet situacija keičiasi. Pabendravęs net ir su ne taip stipriai į pokyčius linkusiomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis jaučiu, jog suvokiama, kad jei pačios netaps atviresnės ir tarptautiškesnės, tai po trejų ar penkerių metų tokios aukštosios mokyklos atsidurs kelkraštyje.

Šiuo metu yra šešios jungtinės studijų programos, kurias mūsų universitetai ir kolegijos vykdo su užsienio partneriais. Kitaip tariant, studentas, baigęs vieną iš šių programų, kartu įgyja dviejų ar net trijų užsienio aukštųjų mokyklų diplomus. Tokiam persiorientavimui į jungtines programas yra prasidėjęs savotiškas Lietuvos aukštųjų mokyklų medžioklės sezonas.

Jungtines programas su užsienio universitetais turi Vilniaus universitetas, M.Romerio universitetas, VDU ir viena privati kolegija. Girdėjau, kad M.Romerio universitetas magistro studijų lygmeniu nori turėti vien tik arba bent jau didžiąją dalį jungtinių programų. Tokioms programoms esame skyrę keliolika milijonų litų.

– Kai kalbama apie finansavimą, regis, nėra jokios aiškios strategijos, kokie jo prioritetai. Kodėl tik gavusi lėšų ministerija tariasi su ekspertais, kaip ir kur lėšas tikslingiausia panaudoti?

– Tokių nuogąstavimų nesu girdėjęs. Tapęs ministru radau per 3 mlrd. Lt, skirtų švietimui – tiek bendrajam lavinimui, tiek aukštajam mokslui. Iš jų per 800 mln. Lt skirta studijų mokslo ir verslo integruotiems slėniams. Mokykloms aprūpinti, pradedant kabinetais, baigiant modernių metodikų diegimu, skirtos šimtamilijoninės lėšos. Daug lėšų skirta ikimokyklinio ugdymo plėtrai, 80 mln. Lt – daugiafunkciams centrams, 150 mln. Lt – aukštųjų mokyklų konsolidacijai. Taigi pasakykite man konkretų priekaištą, kada mes neturėjome plataus matymo.

– Gerai, tuomet paklausiu kitaip: jei šiandien gautumėte 50 mln. Lt, kam jie būtų skirti?

– Šiandien pinigai pirmiausia būtų skirti mokyklų renovacijai, nes sunkmečio kontekste visos 2007–2013 m. tam skirtos lėšos buvo panaudotos jau per pirmus metus. Taip pat viena kita dešimtis milijonų litų praverstų tolesnei mokyklų tinklo konsolidacijai. Beje, lėšos taupomos ir sutaupyta bus, tad tas lėšas panaudosime – laukia užtaisyti šoviniai.

– Atskleiskite universitetų “nekrepšelinį” finansavimą. Iš ko jis susideda, pagal kokius principus universitetams paskirstomos lėšos?

– Yra penki aukštųjų mokyklų pajamų šaltiniai: lėšos, skiriamos studijoms per krepšelius, lėšos, konkursiniu būdu skiriamos mokslui, lėšos, kurios yra skiriamos ES, tada privačiai aukštųjų mokyklų užsidirbamos lėšos ir penktas šaltinis – bazinis aukštųjų mokyklų finansavimas.

Jei kalbama apie pastarąjį, jis paskirstomas pagal aiškią metodiką, apskaičiuojant būtiną pastatų, administracijos ir kitų reikmių išlaikymą. Tačiau kaip šios pajamos panaudojamos, ar tikslingai ir efektyviai paskirstomos, man pačiam yra didelis klausimas. Esama labai daug užkalkėjimo ir neskaidrumo.

Pavyzdys – Vilniaus universitetas, kuris yra aiškus reformos laimėtojas ir surenka daugiausiai krepšelių. Man keista matyti, kad fakultetai ar padaliniai surenka kur kas daugiau krepšelių, bet jų finansavimas nuo to nepadidėja. Vadinasi, centrinė grandis, gaunanti ir paskirstanti lėšas, nesugeba sustiprinti akademinio personalo, dirbti, uždirbti ir gauti didesnius atlyginimus. Tačiau universitetams konsoliduojantis skaidrumas didės.

– Jei jau prakalbome apie konsolidaciją, ir pirmiausia aukštųjų mokyklų, – kiek universitetų ir aukštųjų mokyklų Lietuvai reikia?

– Starto pozicijoje turėjome 15 valstybinių universitetų ir kolegijų. Dabar du universitetai ir trys valstybinės kolegijos yra susijungusios. Dar savo kadencijos metu aš norėčiau matyti vienaženklį aukštųjų mokyklų skaičių.

– Bet jei žvelgsime iš studentų pozicijų, reforma jiems reiškia vis didėjantį mokestį už mokslą. Kiek jaunuolių vien dėl to pasirenka studijas užsienyje? Juk, tarkime, kai kurių specialybių studentams už mokslą Lietuvoje tenka mokėti po keliolika tūkstančių per metus.

– Brangiausių studijų grupei priklauso iki 5 proc. visų studijuojančiųjų. Tai pasirinkusieji menų, pilotų rengimo studijas ir dar kelias brangiau kainuojančias specialybes. Nuo 2009 m. mokslo metų vieną studentą pradėjome finansuoti dvigubai didesne suma. Atitinkamai ir į mokamą vietą įstojusiam studentui tiek pat padidėja įmokos dydis.

Tačiau klausydamasis kai kurių aukštųjų mokyklų vadovų aimanavimo, esą valstybė kalta, kad studentai turi tiek daug mokėti už studijas, girdžiu ir veidmainiavimo gaidelę. Juk garbūs vadovai puikiai žino apie galimybę savarankiškai taikyti nuolaidas. Be to, drįstu priminti, kad, tarkime, muzikų ar pilotų poreikį valstybės mastu mes galime pakankamai tiksliai apskaičiuoti, ir tiek, kiek jų studijuoja valstybės lėšomis, visiškai pakanka.

– Pakalbėkime ir apie vidurinį mokslą. Kodėl Lietuvoje tiek mažai privačių vidurinių mokyklų?

– Iš tiesų nevalstybinės vidurinės mokyklos Lietuvoje sudaro labai mažą dalį ir mes esame tarp Europos valstybių, kuriose ši dalis pati mažiausia. Nors ir esame išsikėlę tikslą suteikti tėvams galimybę rinktis mokyklą ir visiškai finansuoti ne tik valstybines, bet ir nevalstybines mokyklas lankančius vaikus, deja, palaikymo Seime nesulaukėme.

Nepaisant to, nevalstybinių vidurinių mokyklų ir jas lankančių vaikų daugėja, ypač kai kalbama apie privačias katalikiškas mokyklas, nes jos gauna visą finansavimą pagal susitarimą su Šventuoju sostu.

– O kiek šiemet bus uždaryta valstybinių nesukomplektuotų vidurinių mokyklų?

– Žinoma, turėti mokyklą, kurioje yra viena ar kelios klasės, labai neefektyvu, nes brangiai kainuoja ją išlaikyti, bet svarbiausia – nukenčia ugdymo kokybė. Tad geriau vaikus pavėžėti iki gerai sutvarkytos mokymo vietos, negu leisti juos į tokią nevisavertę mokyklą, kad ir esančią arčiau gyvenamosios vietos.

Tačiau didysis mokyklų uždarymo etapas jau praeityje ir didesnių uždarymų nebebus, išskyrus vieną kitą dešimtį.

– Ką atsakytumėte besipiktinantiems lietuvių kalbos egzamino suvienodinimu nelietuviškose mokyklose? Gal tai iš tiesų nereikalingas santykių su kaimyne Lenkija aštrinimas?

– Klausimas svarstytinas ne tarpvalstybinių santykių kontekste, o atsižvelgiant į vaiko interesus. Nevadinčiau to reforma. Tai pokyčiai tautinių mažumų mokyklose, siekiant geriau parengti jaunuolius tolesniam gyvenimui. Mes to nedarome iš užsispyrimo – apie tai buvo kalbama daug metų, ir po visų diskusijų pasirinkti pakankamai nuosaikūs sprendimai.

Pavyzdžiui, prie bendro lietuvių kalbos egzamino bus einama ne iš karto, o laipsniškai – jis suvienodės nuo 2013 m. Be to, Vyriausybė palengvins tautinių mažumų klasių komplektavimo reikalavimus. T.y. bus sumažintas reikalavimas, kiek minimaliai vaikų klasėje turi būti.

Galiausiai didžiausią nerimą jaučia mokytojai, bijantys, kad nesugebės parengti mokinių. Bet per artimiausius mėnesius vyks jų apmokymai, o nuo rugsėjo pirmosios atsiras papildomų lietuvių kalbos mokymo valandų ir jos bus finansuojamos iš valstybės pinigų, tad mokytojai nepraloš ir finansiškai.