Elektros perdavimo jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos apsaugotų nuo tokių kainos svyravimų, kokių patiriame šį rudenį.

Nauju galvos skausmu Lietuvos verslui tampa biržoje brangstanti elektros energija, kuri netruks persikelti į prekių ir paslaugų kainas. O tai reikštų naują infliacijos spiralės lanką, vadinasi – ir grėsmę euro įvedimui keliamoms sąlygoms.
Kalbėdami apie Baltijos šalių, prisijungusių prie skandinaviškos elektros prekybos biržos „Nord Pool Spot“, padėtį, specialistai kaskart pabrėžia, kad ji turėtų iš esmės pasikeisti 2015-aisiais, įgyvendinus „EstLink2“ projektą ir užtikrinus 1000 MW pralaidumą tarp Suomijos ir Estijos, bei dar stipriau – 2016-aisiais, kai pradės funkcionuoti Lietuvos tinklus su Lenkija ir Švedija susiesiančios jungtys.
„Pradėjus šių tarptautinių elektros jungčių eksploataciją 2015-ųjų pabaigoje Lietuva taps geriausiai sujungta elektros energetikos sistema visame regione. Techninės galimybės parsisiųsti elektros į Lietuvą padidės daugiau nei dvigubai, o bendrai Baltijos šalyse – daugiau nei 60 proc. Jei jungtys su Švedija ir Lenkija veiktų jau dabar, tai šiandieninė elektros kaina „Nord Pool Spot“ biržos Lietuvos prekybos zonoje galėtų būti 1,8 cento už kilovatvalandę mažesnė, o metinė nauda Lietuvai siektų iki 180 mln. Lt per metus“, – skelbia elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Daivis Virbickas.
Priminsime, kad Vyriausybė be jokių papildomų investicijų, vien apribodama Lietuvos elektrinės bei mažiau efektyvių termofikacinių jėgainių gamybos kvotas, žadėjo jau kitąmet sumažinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) reguliuojamą elektros tarifą dviem trimis centais. Tiesa, išvydusi rudeniškų biržos kainų „amerikietiškus kalnelius“ (rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, vidutinė kaina šoktelėjo net 21 proc.) ir išgirdusi kudašių nešti grasinančius nuostolių nebepakeliančius nepriklausomus tiekėjus, optimizmą apkarpė iki dabartinių kainų palaikymo.
Per biržą Lietuvoje šiemet nuperkama apie 70–75 proc. visos suvartojamos elektros (pernai ši dalis siekė 50–60 proc.).

Apsaugotų nuo svyravimų, bet ne nuo didelės kainos

Nusiėmę „šviesios ateities“ rožinius akinius energetikai neretai priduria: „NordBalt“ kabelis lyg tyčia sujungs mus su tuo anapus Baltijos plytinčiu kraštu, kuris žinomas kaip brangiausia elektros energijos kainų zona visoje Švedijoje. O ir Lenkijos šiaurryčiuose, į kuriuos žada vesti „LitPol Link“ antžeminės linijos, vidutinis elektros energijos kainų lygis kol kas aukštesnis nei Baltijos šalyse. Kitaip tariant, jei „LitPol Link“ pradėtų veikti šiandien – ji dažniau tarnautų energijos eksportui į Lenkiją, nei pigesnės elektros importui į Lietuvą, nors, suprantama, leistų išvengti ir tokių nelogiškų kainos svyravimų, kokius stebime Baltijos perdavimo sistemų operatorių susitarimais nuo eksporto iš trečiųjų šalių dirbtinai apribotoje mūsų rinkoje nuo šios vasaros pradžios.
Tačiau panaudoti energijos „tranzitui“ dar sovietiniais metais, statant Ignalinos atominę jėgainę, neprastai išplėtotą Lietuvos elektros energijos perdavimo tinklą irgi būtų naudinga. Šiuo metu, Lietuvai importuojant elektros energiją iš Estijos, pelnosi Latvijos ir Estijos perdavimo sistemų operatoriai, o Lenkijos importo „LitPol Link“ kabeliu atveju jau nubyrėtų ir mūsiškiam „Litgrid“.
„Tam ir tiesiamos naujosios infrastruktūrinės jungtys, kad pigiausiai regione gaminama elektros energija galėtų būti perduodama kuo didesniais atstumais. Jei šiuo metu pradėtume eksploatuoti Lietuvos ir Lenkijos jungtį – taip, veikiausiai daugiau elektros ja tekėtų Lenkijos kryptimi, o ne atvirkščiai. Tačiau sunku prognozuoti, kokia padėtis rinkose susiklostys 2016-aisiais – tiek dėl kitų naujų jungčių atsiradimo (visų pirma „EstLink2“ ir „NordBalt“), tiek dėl paklausos pokyčių“, – komentuoja „LitPol Link“ generalinis direktorius Artūras Vilimas.
Šiuo metu Lenkijos šiaurrytinėje dalyje, pasižyminčioje kraštovaizdžio draustinių gausa, jaučiama elektros generatorių stoka, tačiau vietinio tinklo išplėtojimas, siejamas su „LitPol Link“ jungties atsiradimu, visų pirma užtikrintų šiam regionui patikimesnį elektros tiekimą. A.Vilimas pabrėžia, kad esant išplėtotiems tinklams vietinės generacijos reikšmė patikimam elektros tiekimui mažėja, nors ambicingais elektros gamybos projektais, tokiais kaip atominė elektrinė, kaimynai nuo mūsų neatsilieka.

Savininkai rinkosi didesnes kompensacijas, o ne teismus

Jei ne abipus Lietuvos ir Lenkijos sienos išsidėstę kraštovaizdžio draustiniai ir kiti nepalankūs veiksniai, tiesia linija nubrėžta „LitPol Link“ trasa tarp Miklusėnų skirstyklos prie Alytaus ir Elko miesto skirstyklos Lenkijoje galėtų būti maždaug dvigubai trumpesnė nei dabar numatytoji. Tačiau vien mūsų šalies teritorijoje jai tenka aplenkti Metelių regioninį parką, Dusios, Metelių ežerus, dar Simną supančius ežeriukus, todėl atstumas nuo Alytaus iki Lenkijos sienos pailgėja iki 51 km. Lenkijos pusėje dar 112 km besidrieksianti „LitPol Link“ trasa eis per Palenkės ir Varmijos Mozūrų vaivadijas.
Lietuvos pusėje bus pastatyta apie 150 elektros stulpų, Lenkijos žemėje – dvigubai daugiau. Linijos statybos darbai bus pradėti kitų metų pavasarį. Vidutinis atstumas tarp atramų numatomas 320 m, pačių atramų aukštis – apie 50 m. Tiesa, Lenkijos pusės miškuose atramų aukštis pasieks ir 70–90 m, mat tenykštė teritorija kalvotesnė nei Lietuvos dzūkų ir suvalkiečių lygumos.
Parenkant trasos maršrutą, atsižvelgiama ir į jai tiesti reikalingų privačios žemės servitutų skaičių. Vien Lietuvos teritorijoje „Litgrid“ teko derėtis daugiau nei su keturiais šimtais žemės savininkų. Dauguma jų (per 80 proc.) geranoriškai pasirašė servituto nustatymo sutartis. „Litgrid“ bendrovės sprendimu jiems išmokėtos 30 proc. didesnės sumos, nei buvo nustačiusi Nacionalinė žemės tarnyba. Tačiau teisės į tokią skatinamąją priemoką neteko tie žemės savininkai, kurie pradėjo bylinėjimosi procesus, bei tie, kurių būsimosios jungties užsakovams tiesiog nepavyko rasti, – jiems liko galioti Nacionalinės žemės tarnybos nustatytos kompensavimo sąlygos. Iš viso „Litgrid“ žemės savininkams išmokėjo apie 4 mln. Lt kompensacijų. Konkretūs jų dydžiai priklauso nuo žemės sklypo dydžio, vertės, žemės derlingumo ir kitų veiksnių. Vidutinė išmokama suma siekė 10 tūkst. Lt.
„Pagrindinė problema, su kuria susidūrėme, – emigravę ar žemės nuosavybės dokumentų nesusitvarkę sklypų savininkai. Teismai kilo tik dėl dešimties sklypų, tačiau su penkiais savininkais įtikinėjimo, o ne finansinių derybų būdu galiausiai pavyko susitarti. Vieną bylą jau laimėjome, dar keturi ginčai išnagrinėti, bet laukiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo. Nustatyti servitutai šių procesų metu galioja, nes teismai nematė pagrindo jų stabdyti. Gali keistis tik kompensacijos kaina“, – informuoja „Litgrid“ projektų planavimo skyriaus vadovas Mindaugas Mikalčius.
Lenkijos pusėje su žemės savininkais kol kas pasirašyta 76 proc. reikalingų servituto sutarčių. Kliūtimi tenykščiams linijos planuotojams buvo tapusi ir Bakalariavos valsčiaus taryba, blokavusi teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimą, todėl buvo nutarta šio sprendimo teisę perduoti aukštesnio savivaldos lygio institucijai – Palenkės vaivadijai. Jos sprendimo laukiama kitų metų pradžioje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.