"Veido" archyvas

Taip R.Mackonis atrodė kalėdamas Rusijos Kemerovo srityje

Daugumoje istorinių straipsnių linkstama aptarinėti mūsų galinguosius – kunigaikščius, prezidentus, CK generalinius sekretorius, tačiau yra gausybė tikrai nusipelniusių ar itin spalvingos biografijos žmonių, apie kuriuose mes nieko nežinome. Vienas tokių – prieš 110 metų gimęs Rapolas Mackonis.

Pirmojoje XX amžiaus pusėje mūsų tautai teko daug ir sunkiai kovoti dėl elementarių savo teisių – kalbėti ir mokytis tėvų kalba ar turėti savo valstybę su sostine Vilniumi. Ši kova pareikalavo didelių pastangų, kančių ir žmonių aukų. Ypač sunkus ir pavojingas likimas teko tiems, kurie tarpukariu ir karo metais gyveno, kovojo Vilnijoje.
Tarp tokių vilniečių labai ryškią vietą užėmė Rapolas Mackonis – aktyvus visuomenininkas, gabus rašytojas, Vilnijos metraštininkas. Tačiau labiausiai jis nusipelnė Lietuvai kaip žurnalistas – lietuviškų laikraščių, žurnalų bendradarbis, redaktorius. Žurnalistas tada buvo ne sensacijų medžiotojas, o toks pat kovotojas kaip ir kareivis fronte, jo nuopelnai būdavo pažymimi ne premijomis ar ordinais, bet areštais, kankinimais ir ilgais nelaisvės metais. Šiuo požiūriu R.Mackonio darbai buvo įvertinti taip, kaip retai kam tada pasitaikė: jis skaudžiai nukentėjo ir nuo lenkų, ir nuo nacių, ir nuo bolševikų, bet niekada neišsižadėjo savo idealų, nepasitraukė iš kovos lauko.

Sunkūs lenkų valdžios metai

Tokį R.Mackonio atsidavimą ir ištvermę greičiausiai lėmė tai, kad likimas jo niekada nelepino, priešingai – užgrūdino. Gimė jis neturtingoje, bet šviesioje šeimoje. 1918 m. klebono patartas R.Mackonio tėvas nutarė leisti sūnų į lietuvišką gimnaziją Vilniuje. Beje, tėvas jam nepagailėjo netgi vienintelės namuose buvusios batų poros.

Mokydamasis Vilniuje 1921 m. R.Mackonis pirmą kartą keliems mėnesiams pateko į Lukiškių kalėjimą – už tai, kad maistu sušelpė belaisvius lietuvių karius.

1922 m. rudenį policija, pasitelkusi į pagalbą lenkų studentus, į gatvę iš turimų patalpų išmetė visą lietuvišką gimnaziją, ir dar sumušė daugelį mokinių bei mokytojų. Beje, lenkams okupavus Vilnių, net ir gerai besimokantiems lietuviams gauti brandos atestatą būdavo sunku, nes lenkų valdžios paskirta egzaminų komisija stengdavosi sukirsdavo kuo didesnę dalį lietuvių abiturientų. Ir perspektyvos toliau tęsti mokslus universitete ar gauti bent pakenčiamą darbą Vilniuje lietuviams buvo visai menkos. Todėl dauguma baigusiųjų gimnaziją keliaudavo į nepriklausomą Lietuvą.

Tačiau R.Mackonis liko Vilniuje ir 1926 m. pradžioje tapo žurnalistu – “Vilniaus aido” bendradarbiu. Apie šį lemtingą savo žingsnį vėliau rašė: “Nuo plunksnos esu daug kartų nukentėjęs ar, kaip sakoma, nusvilęs pirštus. Bet jeigu šiandien tektų dar kartą pradėti gyventi, pradėčiau tik taip, kaip pradėjau 1926 metais.”

Tokio pasirinkimo priežastys galėjo būti tik dvi: pirma, R.Mackonis jau buvo bandęs rašyti, antra, svarbiausia, – lietuviška spauda Vilniuje tiek lenkų, tiek vokiečių okupacijos laikais buvo svarbi, o gal ir pati svarbiausia priemonė gerokai prislėgtai tautiečių dvasiai stiprinti, jiems telkti, skatinti viltį, kad okupacija – neamžina. Tą spauda sugebėjo daryti net žiauriai varžoma valdžios cenzūros.

Aišku, tą suprato ir lenkų okupantai, todėl lietuvišką spaudą persekiojo visais įmanomais būdais: konfiskuodavo atskirus numerius, uždarydavo leidinius, skirdavo jiems didžiules baudas, sodino į kalėjimus redaktorius, trėmė juos į nepriklausomą Lietuvą. Puolė ir skaitytojus – sumušdavo, areštuodavo, trukdydavo gauti prenumeruojamus leidinius paštuose. Ne kartą kliuvo ir R.Mackoniui: jis buvo tardomas, kratomas, baudžiamas piniginėmis baudomis, 1934 m. vasarį kartu su dideliu lietuvių veikėjų būriu suimtas, apkaltintas priklausymu Sąjungai Vilniui vaduoti.

“Tačiau nesijautėme palaužti”, – rašė apie tuos laikus R.Mackonis, ir tai buvo tiesa. Daug dirbdamas “Vilniaus aide”, vėliau “Kelio”, “Vilniaus rytojaus” ir kituose Vilniaus lietuvių leidiniuose, taip pat rašydamas nepriklausomos Lietuvos, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, vokiečių spaudai, jis spėdavo laisvo klausytojo teisėmis studijuoti Vilniaus universitete, rašyti apysakas, dramos veikalus ir dar aktyviai dalyvauti Lietuvių mokslo draugijos, Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugijos, Vilniaus lietuvių studentų sąjungos bei dar kelių visuomeninių organizacijų valdybų darbe.

Į Štuthofą? Už ką?

Atėjo 1939-ųjų spalis, kai Vilnius grįžo Lietuvai. Mūsų tautiečiai sostinėje tuo nepaprastai džiaugėsi ir labai suaktyvino visuomeninę veiklą. Bet džiaugsmas tęsėsi neilgai.

Po 1940-ųjų birželio naujoji, svetima valdžia visus iki tol ėjusius spaudos leidinius uždarė, o “Vilniaus balsą” likviduoti kažkaip pamiršo, tad jis ir toliau ėjo, tik vadovaujamas kito redaktoriaus. R.Mackonis, dabar eilinis bendradarbis, rašė jam straipsnius meno, kultūros klausimais. Jis itin skaudžiai išgyveno 1941 m. birželio trėmimų siaubą ir karo pradžios košmarus. Tada laikinoji lietuviška valdžia Vilniuje pavedė jam įkurti dar vieną dienraštį, kuris buvo pavadintas “Naujoji Lietuva”. Pirmasis jo numeris išėjo birželio 29 d. ir tautiečių buvo išties šiltai sutiktas – juk jis stiprino lietuvybę, tuo metu Vilniuje dar gana silpną ir, nepaisant okupantų cenzūros, teikė žmonėms žinių, kurių karo laikotarpiu taip trūko. 1942 m. rugsėjo 10-ąją R.Mackonio vadovaujamame laikraštyje pasirodė labai įdomus straipsnis, už kurį jis pakliuvo į baisią okupantų nemalonę.

Tuo metu Lietuvoje vis dar buvo gausu žmonių, kurie iš vokiečių tikėjosi daug malonių, netgi nepriklausomybės. R.Mackonis jiems atvėrė akis, išspausdindamas vertimą straipsnio iš esesininkų žurnalo “Das Schwarze Korps” apie nacių planus okupuotuose Rytų kraštuose. Iš jo paaiškėjo, kad mūsų tauta, kaip ir kitos, yra pasmerkta daliniam išnaikinimui, daliniam iškraustymui toli į Rytus. Paaiškėjo, kad jos net nežadama nei nutautinti, nei germanizuoti: “Rytuose užimtos žemės yra vokiečių kareivių krauju aplaistytos ir jos priklauso tik vokiečiams. Tas žemes turi arti vokiškas plūgas, jose gaunamas derlius priklauso vokiečiams ir jų vaikams.”

Tai tapo tikra bomba: laikraščio numeris buvo išpirktas per porą valandų, vėliau už jį mokėjo dešimtis ir net šimtus markių. Cenzūra pakėlė baisų triukšmą, redaktorių aplankė gestapo pareigūnai ir su pašaipa pareiškė, kad šias pareigas jam teks eiti nebeilgai… Ir iš tiesų 1943 m. kovą, kai Lietuvos jaunimas vieningai boikotavo šaukimą į “lietuvišką” SS legioną, R.Mackonis pateko tarp 46 žymiausių inteligentų, kuriuos, keršydami mūsų tautai, naciai suėmė ir išvežė į Štuthofo konclagerį.

Iš Hitlerio lagerio – į Stalino

Šiame lageryje R.Mackonis buvo kankinamas dvejus metus (vėliau nacių žiaurumus jis aprašė savo atsiminimuose). 1945 m. pavasarį Reichui byrant šie jo vargai baigėsi, bet prasidėjo kiti: kadangi gyvenimo jis jau buvo pakankamai pamokytas, į tarybų Lietuvą nusprendė nebegrįžti. Įsikūrė Lenkijoje ir tapo šios šalies piliečiu, vedė ir septynerius metus dirbo Kvidzino apskrities ligoninės ūkvedžiu.

Tuo, žinoma, pridarė daug rūpesčių LTSR čekistams – mat užtruko daug laiko, kol jį surado, kol į rusų kalbą išvertė jo 1941–1943 m. dienoraščius, 40 jo antitarybiniais pripažintų straipsnių, išspausdintų “Naujojoje Lietuvoje”. Bet tie jų sugaišti metai faktiškai išgelbėjo R.Mackoniui gyvybę, nes lenkų saugumas šį “baisų nusikaltėlį” savo kolegoms Vilniuje atidavė tik 1952 m. gegužę, kai J.Stalinui viešpatauti buvo likę tik metai.

Bylą 1952 m. liepą Vilniuje sprendė MGB Lietuvos pasienio apygardos kariuomenės dalių karinis tribunolas. Kaltinimai R.Mackoniui, pavadintam fašistinio laikraščio redaktoriumi, buvo baisūs: RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 1 a, 3 ir 10 punktai – tėvynės išdavimas, pagalba Vokietijai karo metu, antitarybinė propaganda. Už visa tai kaltinamasis buvo vertas sušaudyti net tris kartus, nepaisant to, kad šis tariamas nacių pakalikas visai nebuvo jų mylimas: juk beveik dvejus metus kamavosi jų lageryje, ir jokios tėvynės neišdavė – pastaruosius metus buvo lojalus Lenkijos pilietis, o TSRS piliečiu niekada nebuvo.

Žinoma, tribunolas pripažino R.Mackonį kaltu pagal visus punktus ir skyrė jam 25 metus lagerio Kemerovo srityje. Būdamas nebejaunas, jis ten neilgai tebūtų traukęs, bet netrukus mirė J.Stalinas, ir kalinys pradėjo atkaklią kovą dėl savo išlaisvinimo: rašė skundus teismams, prokuratūrai, pagaliau pačiam Nikitai Chruščiovui. Valdžia ilgai spyriojosi ir tik 1956 m. gegužės 5 d. nutarė apsiriboti lageryje jo išbūtu laiku bei išleisti į laisvę.

Tačiau ir grįžęs į Vilnių R.Mackonis liko valdžios nemalonėje, ilgai negalėjo gauti nuolatinio darbo, tik nuo 1968 m. pradėjo dirbti Dailės muziejaus leidinių redaktoriumi. Vis dėlto niekada nepuolė į neviltį ir nepamiršo savo misijos – rašyti: apie kovą dėl tautos teisių, apie nusipelniusius kovotojus vilniečius. Tiesa, rašyti teko “į stalčių”: labai įdomios jo knygos “Amžiaus liudininko užrašai”, “Senoji vilniečių karta” pasirodė tik praėjus keliolikai metų po autoriaus mirties 1982-aisiais.

"Veido" archyvas

R.Mackonis ir kiti Lietuvos inteligentai Štuthofe buvo sutikti su šūkiu: “Darbas saldina gyvenimą”