"Veido" archyvas

Reta mama gali pasigirti: “Mano vaikai puikiai valgo!” Jei tas mažasis nenutukęs, apie tokį stebuklėlį slapčia pasvajojame visos. Bet dažniausiai susiduriame su visiška priešingybe: išrankiu ar tiesiog užsispyrusiu nevalgiuku.

Valgymas yra vienas iš įgūdžių, kuris visiškai susiformuoja per pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus. Šis procesas pereina tam tikras stadijas, priklausančias nuo nervų sistemos brandumo ir patirties, įgytos mokantis. Prasidėjęs naujagimystėje (išalkęs vaikas rėkia, mama jį maitina) ir praturtintas geromis emocijomis, jis kloja  pamatus tolesniam mažylio gyvenimui. Maitinimas, kada mažylis nori (kitaip tariant, reguliarus maisto patekimas į skrandį), geras čiulpimas, rijimas, naujų kokybiškų maisto produktų ragavimas ir pasitenkinimas sotumu kūdikystėje vėliau lems gerus vaiko maitinimosi įpročius, skatins jį valgyti savarankiškai.

Lėtas čiulpimas ar valgymas, springimas, galvos sukimas nuo maisto, nenoras dėti maisto į burną – tai ankstyvi sutrikusio alkio jausmo ar kitų maitinimosi sutrikimų simptomai.

Svarbus ryšys su mama

Psichologai ypač akcentuoja 7–24 mėnesių vaiko prieraišumo formavimąsi, kuris svarbus visai vaiko raidai, taip pat ir būsimiems mitybos įpročiams. Taigi kaip mažylis ateityje valgys ar nevalgys, kaip augs jo svoris, labai priklausys nuo artimo ryšio su mama.

Kartais tėvai dėl žinių trūkumo nepastebi prasidedančių maitinimosi problemų, kurios vėliau gali peraugti į rimtus sutrikimus. Mamos bandymai guostis dėl nevalgiuko dažniausiai baigiasi jos kritika sau ir abejonėmis dėl “mamiškų sugebėjimų”, o tai žlugdo jos pasitikėjimą savimi ir kelia stresą visai šeimai.

Alkis ir apetitas – du skirtingi dalykai

Alkis yra kūno energijos poreikis, reikalaujantis atsako. Apetitas – individuali emocinė reakcija į tuščio skrandžio siunčiamus signalus. Tuščias skrandis susitraukinėja, o raumenų susitraukimai dirgina nervų galūnėles. Šios signalizuoja: “Aš alkanas! Reikia maisto!” Pavalgius skrandžio sienelės išsitempia, o nervų galūnėlės tada praneša organizmui apie sotumą. Bet koks suvirškintas maistas nuramina alkį dėl savo mechaninio poveikio (skrandžio pripildymo), o apetitas daro vieną maisto produktą  labiau patrauklų nei kitą. Apetitas taip pat yra atsakas į troškimą pakartoti prieš tai buvusį malonų potyrį. Pvz., maisto išvaizda, skonis ir kvapas yra prieš tai buvusio malonaus patyrimo dalys ir kartais tai skatina valgyti dar, nors alkis jau nuramintas.

Kiek vaikas turi suvalgyti

Kiekvieno vaiko maisto poreikis yra individualus. Reikalingas kalorijų kiekis priklauso nuo vaiko amžiaus, svorio, augimo parametrų bei aktyvumo. Apytikriai reikiamą kalorijų kiekį vaikams iki penkerių metukų galima suskaičiuoti taip: 1000 kcal plius 100 kcal kiekvieniems vaiko metams. Pvz., metų vaikui reikės 1000 +100 kcal, arba 1100 kcal.

Tyrimų duomenimis, 3–4 m. vaikai valgo remdamiesi alkio signalais, o vyresniems vaikams jau turi įtakos įvairūs aplinkos ir socialiniai veiksniai. Mažas vaikas turi savo vidinių poreikių, kurie paprastai lemia, ką, kada ir kaip jis nori valgyti. Mažasis beveik neklysdamas renkasi tokį maistą, kurį suvartojęs gauna reikiamos energijos ir pakankamai maistingųjų medžiagų. Svarbiausi vaiko sveikatos rodikliai yra svoris, fizinė bei psichinė raida. Jei vaikas gerai auga ir vystosi, nerimauti neverta.

Kas žudo mamas?

Dažniausios valgymo bėdos, su kuriomis tenka kovoti 2–6 metų vaikų mamoms:

• atsisakymas valgyti ar valgymas ypač mažai;

• išrankumo epizodai, kurių metu vaikas valgo tik tam tikrus maisto produktus;

• nuolatinis užkandžiavimas, normalaus maisto atsisakymas;

• valgymas su pykčio priepuoliais.

Kodėl rauko nosį

• Dėl įgimtų dalykų: įgimtas mažesnis apetitas ar mažesnis maisto poreikis (tokie vaikai paprastai būna smulkesnio kūno sudėjimo); vaiko temperamentas (iš prigimties aktyvesniam vaikui valgymo procesas ypač nuobodus); įgimti skonio receptorių ypatumai; vaiko alkis nesutampa su pageidaujamomis valandomis (pietų, pusryčių ar vakarienės).

• Dėl natūralių raidos ypatumų: sumažėjęs apetitas dėl sulėtėjusio augimo (kadangi augimas vyksta šuoliais, jam sulėtėjus vaiko energijos poreikis sumažėja); natūralūs hormoniniai pokyčiai organizme; besiformuojantis savarankiškumas (vaikas nori turėti savo nuomonę, jam patinka prieštarauti ir jausti savo galią); didėjantis smalsumas ir pasaulio pažinimo poreikis nustumia alkį į antrą planą (ypač antraisiais trečiaisiais gyvenimo metais).

• Dėl nereguliaraus režimo: vaiko pervargimas, gryno oro stoka.

• Dėl netaisyklingos mitybos: dažnas užkandžiavimas; nereguliarus mitybos režimas; gausus skysčių vartojimas (skysčiai pripildo vaiko skrandį ir mažina apetitą, todėl nerekomenduojama išgerti daugiau kaip trijų stiklinių per dieną); saldumynai tarp valgymų.

• Dėl psichologinių priežasčių: kritinis vaiko gyvenimo laikotarpis (darželio, mokyklos lankymo pradžia); stresas (tėvai užsiėmę, vaikas stokoja emocinio palaikymo); protesto išraiška (pvz., jei šeimoje pernelyg didelis dėmesys skiriamas vaiko valgymui); dėmesio trūkumas (kito vaiko gimimas); pykinimo ir vėmimo baimė (vaikas bijo valgyti, jeigu neseniai jį pykino).

• Dėl ligų: miego sutrikimai; elgesio sutrikimai (padidėjęs dirglumas, adaptacijos sutrikimai);  virškinimo sutrikimai (gana dažni mažiems vaikams); kitos organizmo ligos.

Ar versti vaiką valgyti

Mamos pastangos nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų įsiūlyti jam kuo daugiau maisto sukelia stresą abiem. Vėliau tai gali sutrikdyti mitybos procesą ir turėti įtakos svoriui. Jei vaikas verčiamas valgyti, jis neišmoksta reaguoti į normalius savo kūno signalus ir atpažinti alkio bei sotumo jausmo. Tai gali lemti valgymo sutrikimus ateityje.

Receptai, kaip sutramdyti vaiko norą ar nenorą valgyti, yra labai individualūs ir priklauso nuo šeimoje priimto auklėjimo būdo. Geresnių rezultatų galima pasiekti derybomis, nes griežtumas paprastai skatina norą prieštarauti, o prievarta beveik visuomet sukelia priešingą rezultatą. Paprastai visi vaikai nori augti, todėl pasiūlykite jam valgyti, kad augtų didelis. Tai gana suprantamas ir aiškus motyvas.

Užuominos tėvams

• Pirmiausia įsitikinkite, ar vaikas sveikas, pasitarkite su gydytoju – net ir nesant sveikatos sutrikimų gydytojas gali padaryti vaikui įspūdį ir pakeisti santykį su maistu…

• Ruoškite maistą išradingai ir žaismingai (tam skirkite laiką, likusį nuo vaiko įkalbinėjimo valgyti). Skatinkite vaiką prisidėti prie maisto ruošimo proceso.

• Pažadėkite apdovanoti, pvz., saldainių, jei suvalgys pietus. Tačiau neleiskite žaisti ar skaityti valgymo metu.

• Neruoškite per didelių porcijų, patiekite tokias, kurias jūsų mažajam įveikti būtų pagal jėgas.

• Leiskite jam pačiam pasirinkti maistą bent vienam valgymui per dieną (pvz., vakarienei). O daržoves, vaisius ir sveikus gėrimus leiskite rinktis visada, taip pat ir parduotuvėje.

• Neįkalbinėkite, nemaldaukite, negrasinkite ir nebauskite už nevalgymą

• Pozityviai kalbėkite vaikui apie sveiką maistą, rodykite jam pavyzdį patys valgydami tai, ką siūlote.

• Nekalbėkite apie blogą vaiko valgymą girdint kitiems – tai jį traumuoja.

• Neverskite vaiko valgyti nemėgstamų produktų, geriau pabandykite pakeisti juos kitais. Pvz., jei vaikas nevalgo mėsos, pasiūlykite jam kito maisto, turinčio geležies (grūdų, ankštinių daržovių, špinatų, brokolių, razinų); po kiek laiko vaiko skonis ir organizmo poreikiai gali pasikeisti, ir  jis mielai valgys mėsą.

• Atskiras valgymo laikas. Norint išugdyti normalų vaiko alkio jausmą, reikėtų vaikui maistą patiekti tada, kai jis to nori – net jei tai nesutampa su šeimos valgymo laiku. Augdamas vaikas paprastai prisitaiko prie šeimos poreikių.