Savanorystė – ne tik pagalba žinių ar socialinių įgūdžių stokojantiems žmonėms, gyvenantiems pabėgėlių centruose arba skurdžiose Azijos ar Afrikos šalyse, bet ir gyvenimo pamokos patiems savanoriams, kurie tokiu būdu pamato kitą šalį, susipažįsta su kitokia religija ar kultūra.

Dažnas žmogus krūpteli žvilgtelėjęs į pabėgėlių stovyklose besibūriuojančių žmonių, ypač vaikų, akis. Nors, rodos, jie čia jaučiasi saugesni, nei būtų jautęsi neramumų krečiamuose gimtuosiuose miestuose ir sprogmenų nuniokotuose namuose, tačiau baugščiame žvilgsnyje matyti klausimas: „O kas toliau?“ Supranti, kad būtent dabar tiems žmonėms reikalinga ne tik materiali pagalba, bet ir žinios apie savo teises ir įstatymus, socialiniai įgūdžiai, kurie leistų prisitaikyti naujoje aplinkoje ir siekti savo gyvenimo tikslų.
Žinių reikia ne tik pabėgėliams, bet ir moterims bei mergaitėms šalyse, kuriose dėl įvairių priežasčių apribojamos jų teisės, vaikams ne tik skurdžiose Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse, bet ir išsivysčiusiose Europos valstybėse, kuriose klesti prekyba žmonėmis. Darbščių rankų ir geros širdies žmonių reikia ir Azijos ar Afrikos gyvūnų reabilitacijos centruose, kuriuose priglaudžiami nusilpę, sužeisti ar natūraliomis gamtos sąlygomis išgyventi negalintys žvėrys, priskiriami prie nykstančių rūšių.
Tokiais atvejais ypač vertinga savanorių pagalba. Antra vertus, ši veikla naudinga ne tik likimo nuskriaustiems, vargstantiems ar pagalbos stokojantiems žmonėms, bet ir tiems, kurie pasirinko savanorio kelią. Tiesa, pinigų už tai niekas nemoka, atvirkščiai, dažnai patiems savanoriams, susiruošusiems į svečias šalis, tenka nemažai susimokėti už bilietą ar būstą ir maistą. Tačiau savanoriaudami žmonės turi galimybę įgyti naujų įgūdžių, išmokti kalbų, pamatyti tokias šalis, į kurias kartais ir turistai retai teužsuka, pažinti naujas kultūras ar religijas ir išmokti daugelio kitų dalykų, tarkime, tolerancijos, diplomatijos ar kalbėjimo prieš auditoriją. Savanoriauti itin populiaru tarp Vakarų europiečių, ypač britų, vokiečių, belgų. Pamažu savanorystė plinta ir tarp lietuvių.

Darbas pabėgėlių centruose Gruzijoje
Tarkime, dvi studijas tik baigusios 26 metų merginos Ieva Grigucevičiūtė ir Aistė Jankauskaitė pagal Europos savanorių tarybos projektą „Žmogaus teisių karavanas“ savanoriavo Gruzijoje. Kartu su lietuvėmis dirbo po du savanorius iš Lenkijos, Ispanijos, Italijos ir Rumunijos. Šie savanoriai važinėjo po visoje Gruzijoje išsibarsčiusius pabėgėlių centrus ir dirbo su vaikų bei paauglių grupėmis, pasakodami ir aiškindami apie žmogaus teises. Iš pirmo žvilgsnio Gruzija – ne ta šalis, kurioje žmonėms reikėtų pasakoti apie jų teises, tačiau savanoriai daugiausia dirbo su per karą iš Abchazijos pabėgusių šeimų vaikais, be to, pabėgėliai centruose ir gyvenvietėse gyvena uždarose erdvėse ir yra gana izoliuoti.
Pasak Aistės, šiuose centruose kartu su gruzinais iš Abchazijos gyvena ir nedidelės armėnų bei azerbaidžaniečių grupelės, ir būdavo akivaizdu, kad šių tautų atstovams, bendraujant vieniems su kitais, stinga tolerancijos. „Tad jiems ir dėstėme, kad kiekvienas gali turėti savo religiją ir kad ją reikia gerbti“, – pasakoja savanorė.
Vaikams nuolat kildavo įvairiausių klausimų, kartais ir visai nevaikiškų. Pavyzdžiui, išklausę apie tai, kad vaikai turi teisę mokytis, kai kurie klausdavo, ką daryti, jei tėvai liepia dirbti ir jie negali atlikti namų darbų. O vienas net teiravosi, ar galėtų pakeisti šeimą.
„Dar viena bėda Gruzijoje yra ta, kad mergaitės čia anksti išteka, o atokesnėse vietovėse tėvai savo atžaloms kartais vis dar parenka antrąją pusę. Tad per seminarus ir pasakodavome, kad tiek merginos, tiek vaikinai turėtų patys pasirinkti žmogų, su kuriuo nori praleisti gyvenimą. Patys gali rinktis ir jiems tinkamiausią laiką tuoktis“, – prisimena Aistė.
Kalbėdamos apie darbą su vaikais ir paaugliais savanorės tikina, kad ir pačios daug ko išmoko, turėjo galimybę geriau pažinti Gruziją.

Draugiškų ir vaišingų žmonių šalis
Kadangi žmogaus teisių karavanas keliavo iš vieno miesto į kitą ir iš vieno centro į kitą, merginos turėjo galimybę ne tik pamatyti kalnuotosios Gruzijos turistinius objektus, bet ir pabendrauti su vietiniais gyventojais. Savanorės vienu balsu tikina, kad tai itin nuoširdžių, draugiškų ir vaišingų žmonių šalis.
„Gruzija gana skurdi, žmonės nelabai turi pinigų, tačiau jie dalijasi tuo, ką turi. Tarkime, vienas sutiktas gruzinas pasakojo, kad neturi pinigų, tačiau visada turi maisto (nes užsiaugina daržovių, laiko gyvulių) ir šiuo gėriu dalijasi su giminėmis ar draugais, vaišina net nepažįstamus žmones“, – pasakoja Ieva ir priduria, kad gruzinai labai myli lietuvius: tik sužinoję, iš kur yra atvykėliai, tuoj kviečia į namus, vaišina, siūlo paragauti vyno.
„Mane sužavėjo labai draugiški ir glaudūs gruzinų šeimų ir giminių santykiai. Visi vieni kitus prižiūri ir pagelbėja reikalui esant. Pavyzdžiui, jei tėvai miršta, vaikus pasiima giminės ir užaugina kaip savus. Labai įdomu stebėti, kaip, tarkime, net penkiamečiai rūpinasi mažaisiais savo broliukais ar sesutėmis ir visur dar nemokančius vaikščioti nešiojasi kartu“, – pasakoja Aistė.
Ne mažiau nei žmonių draugiškumas ar vaišingumas įspūdingi ir turistiniai Gruzijos objektai. Du trečdalius šalies teritorijos užima vaizdingi kalnai, o bene pačiose vaizdingiausiose jų vietose pūpso senovinės krikščionybės aušrą menančios bažnyčios. Slėniuose garma kalnų upių kriokliai, tyvuliuoja žydri ežerai. Dėmesio verta ir senoji Gruzijos sostinė Mccheta, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą. Šiame mieste net ir gidų nereikia: istoriniai paminklai – kiekvienoje gatvėje, aikštėje ar skersgatvyje.
Mūsų pašnekovės nemažai laiko skyrė ir karo nuniokotai Abchazijai apžiūrėti. Aistė dar užsuko ir į Kalnų Karabachą. Vėliau, viešėdama Armėnijoje, apžiūrėjo Jerevaną ir gėrėjosi Sevano ežeru bei jo apylinkėmis, kyštelėjo nosį ir Azerbaidžaną. Na, o Ieva autostopu keliavo visiškai neturistiniais maršrutais po Turkiją ir mėgavosi bendravimu su vietiniais gyventojais.
Vis dėlto ne viskas šiose kelionėse kėlė tik malonius jausmus ir įspūdžius. Štai Abchazija merginoms padarė slogų nykumos įspūdį: miestuose daugybė apleistų pastatų, kuriuose anksčiau gyveno gruzinai, o dabar želia medžiai ir vijokliai, mažai žmonių, retai pravažiuoja automobiliai. Tokių namų vaiduoklių pilna ne tik kaimuose, bet ir kiekvienoje miesto gatvėje. Panašų tuštumos jausmą paliko ir Kalnų Karabachas: čia lygiai taip pat niūru ir tuščia.