Santykiai. Gausiu ištuokų skaičiumi viršijame rekordus Europoje ir vis labiau prarandame gebėjimą kurti tvirtus ir artimus ryšius. Psichologijos mokslininkai prognozuoja, kad jei situacija nesikeis, artimiausioje perspektyvoje matysime santuoką, kurią sudarys tik vienas asmuo.

„Investuodami į gyvenimo tempą, protą, bet ne tarpusavio ryšį neturėtume stebėtis likę vienui vieni. Greičiu paremtoje visuomenėje net ir susidūrę su tam tikra tarpusavio santykių problema nebesame linkę skirti tam savo laiko. Tai rodo ir mūsų skyrybų statistika“, – apie mūsų šalį, kuri jau trečią dešimtį metų stebina Europą vienu didžiausių ištuokų rodiklių, atsiliepia psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas.

Drauge 60 metų santuokoje praleidę Vilius ir Ona Kaušiniai neslepia, kad net ir po tiek metų bendro gyvenimo visko pasitaiko: ir pykstasi, ir nesikalba vienas su kitu, bet kur dingsi – namai bendri, taigi vėl susitaiko. Apie jokius sėkmingos ir laimingos santuokos receptus sutuoktiniai sako negalvoję: „Nebuvo kada – namus statėmės, vaikus auginome. Žinote, kaip toje patarlėje: santuokos tik pirmi 25 metai sunkūs, o paskui vis lengviau. Nors šiandien kažin ar daug pasiryžusiųjų nugyventi drauge tiek metų.“

Apie tai, kad užmegzti ir palaikyti santykius – sunkus darbas, kalba ir dar viena mūsų pašnekovė klaipėdietė Dalia Bytautienė, su vyru užauginusi tris atžalas. Pasak jos, sunkiausia buvo augant vaikams. „Mūsų niekas nemokė, jokių seminarų neorganizavo, kaip bendrauti, taigi supykusi trenkdavau durimis ir išlėkdavau nakvynės pas seserį, o vyras kelias paras spėliodavo, ką pasakė ar padarė ne taip“, – pripažįsta šiandien poras padrąsinančius ir įkvepiančius DVD seminarus „Per juokus į geresnę santuoką“ organizuojanti moteris.

Tačiau, kaip matyti iš Gyventojų registro tarnybos statistikos, vien per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje susituokė 5,7 tūkst., o išsiskyrė 3,9 tūkst. porų (pernai tą patį pusmetį buvo užregistruota 8,2 tūkst. santuokų ir 5 tūkst. skyrybų). Akivaizdu, kad sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisekė iš pirmo karto, mūsų šalyje ne tiek jau daug. Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro darbuotojų, ryžtis skyryboms žmones skatina patys įvairiausi motyvai: emigracija, sutuoktinių įsipareigojimas bankams, įsiskolinimai greitųjų kreditų bendrovėms, ūgtelėjęs individualizmas, pagerėjusi ekonominė moterų padėtis, sumenkęs noras aukotis ir pan.

Pasak sociologės Aušros Maslauskaitės, skyrybų priežastys Lietuvoje turi ir vieną specifinį bruožą: labai dažnai jų iniciatorės yra moterys. Įvairiais santuokos etapais jų pradeda netenkinti vyrų ekonominės arba psichologinės investicijos į santuoką.

Vis dėlto negalime lietuvių vadinti tauta, skubančia išsiskirti. Kita vertus, kaip pastebi Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė, žvelgiant istoriškai, lietuviai turi šimtametę sugyventinių tradiciją, tiesa, neturinčią nieko bendro su palaidu seksualiniu gyvenimu. Tačiau poros gyvenimas drauge santuokos neįregistravus Lietuvoje egzistavo visada. Profesorės teigimu, matyt, ir ateityje to neišvengsime, todėl reikia ugdyti žmonių atsakomybę vienas kitam.

Psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus neslepia, kad jam daugelio lietuvių bandymas gyventi santuokoje panašėja į pasivažinėjimą linksmybių traukinuku: kai tik pramogos baigiasi, norima skirstytis. Jo nuomone, šiandien vis dar per mažai pabrėžiama, kiek pastangų ir darbo reikia įdėti, kad santuoka klestėtų. Net Motina Teresė yra minėjusi, kad šeimai sukurti pakanka įsimylėti, o kad ją išlaikytum, tenka išmokti atleisti ir kentėti.

Tačiau, kaip pastebi bažnytiniame Panevėžio vyskupijos teisme pirmininkaujantis ir kasmet keliasdešimt skyrybų prašymų sulaukiantis kunigas Romualdas Dzanys, besituokiantieji šiandien negalvoja apie altruizmą, o egoizmas poroje, deja, toli neveda: „Siekis išlaikyti ryšį su šalia esančiu žmogumi reikalauja žmogiškųjų investicijų: pasiaukojimo, atsidavimo, kantrybės. Santuokoje būtina galvoti apie tą, kurį myliu, o tik po to apie save. Meilė nėra duotybė, todėl tik pajungus valią ir pastangas galima ją išsaugoti. Bet daugelis santuoką renkasi įsivaizduodami lengvą ir patogų gyvenimą drauge.“

O štai vokiečių seksologas Davidas Schnarchas nuolatinius poros tarpusavio santykius apibūdina kaip žmogiškojo tobulėjimo mechanizmą: „Tik tas, kuris nenori tobulėti, nes jam tai atrodo greičiausiai per sudėtinga, ieško naujos meilės ar romantiškų nuotykių, skiriasi arba tampa abejingas antrajai pusei.“

Seksologas neneigia, kad ne vienus metus trunkanti santuoka slopina tarpusavio geismą, tačiau kaip galimą išeitį jis siūlo partnerių augimą ir tobulėjimą poroje. Jo vertinimu, tai vienintelis būdas įpūsti aistros į poros gyvenimą, nes laikui bėgant intymumas blėsta, teikdamas vis mažesnį pasitenkinimą.

Vienu iš santuokos rūdijimo požymių, „Veido“ ekspertų nuomone, galime laikyti sutuoktinių nesikalbėjimą apie jausmus. Jokia santuoka nebus sėkminga, jei vienas iš dviejų nesijaus visavertis ir nesistengs būti savimi. Norintiems sustiprinti savo šeiminius ryšius Z.Streikus siūlo šnekamojoje kalboje dažniau vartoti itin mobilizuojančius ir kiekvieno žmogaus lūkesčius išpildančius žodžius: aš tave myliu, tu nuostabus, labai tavęs ilgiuosi, pagelbėsiu tau, kad ir apie ką tu svajoji, kad ir ką norėtum nuveikti drauge ir pan. „Jie geriau nei kas kitas išreiškia jūsų pagarbą, saugumo jausmą ir norą būti drauge“, – paaiškina Z.Streikus.

Vašingtono universiteto psichologijos profesorius Johnas Gottmanas, apibendrinęs atliktus tyrimus, sako, kad siekdami darnių tarpusavio santykių sutuoktiniai per savaitę vienas kitam turėtų skirti bent penkias valandas. Į jas turėtų tilpti bendra vakarienė, pasivaikščiojimas gryname ore ar bet kokia kita veikla, kuria užsiimdavote įsimylėję. Drauge leidžiamo laiko esmė – atnaujinti tarpusavio ryšį. Kartais tam pakanka ir apsikabinimo, kurio metu organizmas gamina meilės hormoną oksitociną, kelias sekundes ilgiau trunkančio žvilgsnio į akis, kuriuo be žodžių patvirtinate savo jausmus.

Norvegų psichiatras, kultūrologas Finnas Skarderudas naujausioje savo knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ dėsto, kad šiandienos visuomenę į priekį varo nerimas, pakeliui griaunantis komforto, ramybės, pasitenkinimo jausmą. Žmones, jo nuomone, galima skirstyti pagal tai, kaip kiekvienas jų žvelgia į skirtingas situacijas: kaip jas įveikia, ką jose mato (privalumus ar tik trūkumus).

Su vadinamuoju tarpusavio santykių stresu gali būti susiję ir mažesni poros socialiniai bei ekonominiai ištekliai. Taigi poros, patiriančios daugiau materialinių sunkumų, kenčia nuo įtemptų santykių (moksliškai įrodyta, kad materialiniai nepritekliai, socialinis ir ekonominis nesaugumas gali turėti įtakos ir destruktyviam sutuoktinių elgesiui).

Lietuvos sociologai (A.Maslauskaitė, A.Jasilionienė, V.Stankūnienė ir D.Jasilionis) daro išvadą, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų vakarietiškų visuomenių, dažniau skiriasi skurdesnio sluoksnio atstovai.

Antrindamas sociologams Z.Streikus išskiria asmeninei žmogaus laimei ir gerovei būtinus elementus: savęs priėmimą, socialinių santykių su aplinkiniais palaikymą, savarankiškumą ir gyvenimo tikslo turėjimą. Psichologas pabrėžia, kad tik aktyviai savo aplinką formuodamas ir nuolat augdamas žmogus yra pasirengęs kurti darnius tarpusavio santykius su kitu.

Remdamasis naujausiais psichoanalizės duomenimis, R.Milašiūnas prideda, kad kiekvienu atveju itin svarbi ir asmenybės branda. Psichoanalitikas nesiūlo vadovautis vien skaičiais, tačiau pabrėžia, kad greičiau bręsta tėvų pagarbą nuo mažens jaučiančios atžalos.

Drauge su kolegomis santuokų ir skyrybų fenomeną tyrinėjusi sociologė A.Maslauskaitė nustatė, kad santuokos, sudarytos vyresniame amžiuje, susijusios su mažesne ištuokos rizika (tai būdinga tiek Lietuvos moterims, tiek vyrams). Be to, šie rezultatai siejasi su daugelio kitų šalių patirtimi. Taigi moksliškai įrodyta, kad vyresniame amžiuje sukurta santuoka yra stabilesnė ir neretai trunka ilgiau.

Kalifornijos universiteto genetikas Stevenas Cole’as santuokinį ryšį lygina su uždegimą slopinančiais vaistais, kurie ne tik pagerina gyvenimo kokybę, bet ir dažnai pailgina jo trukmę.

Vis greičiau besisukančiame ir materialėjančiame pasaulyje išsaugoti santuokos ryšius tampa tam tikru iššūkiu. Vis dėlto „Veido“ pašnekovai sutaria, kad jei poros į tarpusavio santykius investuotų tiek pat laiko ir jėgų, kiek į pinigų uždirbimą, rezultatas būtų to vertas.

Lakmuso popierėliu, galinčiu parodyti santuokos tvirtumą, Z.Streikus vadina bendrą juoką: „Jei santykiai vėsta ar apkarsta, dingsta šypsena, o juokas prityla.“

Gana dažnai ties skyrybų slenksčiu atsidūrusiems sutuoktiniams pritrūksta noro susidoroti su kilusiais sunkumais ir dažnas renkasi pabėgti nuo problemų.

„Kai kurie mūsų gyvenimą nugyvena, bet taip ir nesuvokia, kad emocijos nėra nuolatinė būsena. Sėkmingų santykių esmė – išmokti susikurti teigiamų emocijų ir nepamiršti jomis dalytis su šalia esančiu žmogumi. Tai bene geriausiai atsako į klausimą, kodėl po skyrybų kai kurios poros nesugeba net kalbėtis: jie nespėjo išmokti gerbti vienas kito, o žvelgė į partnerį tik kaip į meilės subjektą“, – apibendrina Z.Streikus.

Įtakos santuokai bei tarpusavio santykiams turi ir vaikai. Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto atliktas socialinis tyrimas „Šeima ir lyčių vaidmenys“ atskleidžia, kad, dažno lietuvio supratimu, šeimoje turėtų augti du vaikai. Pageidautina, jog prieš jiems gimstant tėvai susituoktų ir būtų pasirengę tam, kad vaikai apribos jų laisvę, karjeros galimybes ir finansinius išteklius, tačiau vaikų turėti verta, nes stebėti, kaip jie auga, – didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

Vis dėlto Harvardo universiteto psichologijos profesorius Danielis Gilbertas, remdamasis JAV ir Europoje atliktais tyrimais, padarė išvadą, kad pasitenkinimo jausmas santuokoje išauga tik pirmaisiais metais, o gimus kūdikiui – atslūgsta.

Nepaisant tokių apibendrinimų, dažnos poros asmeninė patirtis liudija visai ką kita.„Nepažįstu nė vieno asmens, kuris gailėtųsi susilaukęs vaikų. Juk tai ir yra didžiausia gyvenimo prasmė“, – sako daug metų motinystei nesiryžusi Dovilė Ramoškienė. Su vyru daug keliavusi ir pradinei būsto įmokai taupiusi vilnietė po dukters gimimo santuoką pamatė visai kitoje šviesoje.

Šiandien jau ir mokslo įrodyta, kad, nepaisant visų vedybinio gyvenimo sunkumų, susituokę žmonės kone visais aspektais laimingesni ir sveikesni, nei nesukūrę ar neišsaugoję šeimos. Taigi apibendrinant galima teigti, kad jokia sėkmė viešajame gyvenime negali atstoti nesėkmės poros tarpusavio santykiuose. Tačiau jei priežastys rimtos ir santykių išgelbėti iš tiesų nebegalima, blogiausia, ką galima padaryti, – nuspręsti drauge gyventi dėl vaikų ar tėvų. „Tokiais atvejais neverta savęs apgaudinėti, nes tapsime pavyzdžiu, kad šio kelio nereikėtų rinktis kitiems“, – pataria pozityviosios psichologijos krypties atstovai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako individualiosios psichologijos analitikas, seksologas Viktoras Šapurovas

VEIDAS: Poras konsultuojate ne vieną dešimtį metų. Kokių problemų dažniausiai kyla sutuoktiniams?

V.Š.: Jau kurį laiką apie lietuvius galvoju kaip apie labai kantrius žmones. Net ir nepatirdami tarpusavio džiaugsmo ir abipusio artumo, daugelis jų sugeba likti drauge. Susipažinę, susituokę, tačiau nejausdami seksualinio pasitenkinimo žmonės nesišneka ir pagalbos neieško metų metais. Tik tuomet, kai jau užaugina vaikus ir galutinai nusivilia vienas kitu, praveria specialistų duris.

VEIDAS: Kaip manote, ar žmonės nedrįsta, o gal neprisiruošia kreiptis seksologo pagalbos?

V.Š.: Man regis, didžioji dalis vyrų iki galo nesuvokia, kad jei mylėsis su žmona ir abu patirs malonumą, bus laimingesni. Seksualinis poros pasitenkinimas – viena svarbiausių bendro gyvenimo dalių, tačiau kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu, kad mūsų visuomenėje džiaugtis labai nepopuliaru. Kapitalistinėje visuomenė įprasta pakeisti savo nepasitenkinimą gausesniu vartojimu, bet tikro artumo tai vis tiek neatstoja. Žmonės, patirdami nepasitenkinimą, kantriai gyvena metų metus, kol vieną dieną kantrybė išsenka, tuomet ir praveriamos seksologo durys.

VEIDAS: Taigi dažniausiai sprendžiate uždelstas poros tarpusavio santykių problemas?

V.Š.: Jei per penkerius santuokinio gyvenimo metus porai nepavyko patirti pasitenkinimo lytinių santykių metu, jie praranda viltį, kad kas nors gali keistis. Taigi gyvenama nuolatiniu nusivylimu. Didžiausia klaida – per ilgas delsimas ieškoti profesionalios pagalbos. Jei vienos ar kitos problemos pora neišsprendžia per vidutiniškai 20 lytinių aktų, išeičių vertėtų ieškoti tariantis su seksologu.

VEIDAS: Atrasti tarpusavio artumą poroms padedate ir po dešimtmečiais trukusių nusivylimų?

V.Š.: Kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau darbo ir pastangų tenka įdėti siekiant perkonstruoti nekokybiškus tarpusavio santykius. Kalbu apie pusmetį ir ilgiau trunkantį psichoterapijos kursą. Greitas gyvenimo tempas šiandien kuria iliuziją, kad pakanka paspausti mygtuką, ir situacija pasikeis. Bet žmogiškajam ryšiui, kaip ir bet kokiam pokyčiui, reikia laiko. Ne visi esame tokie kantrūs, todėl kartais einama tik iš pirmo žvilgsnio paprastesniu keliu: skiriamasi ir ieškoma naujo partnerio.

Mūsų visuomenei itin būdingas nesugebėjimas kurti tvirtų ir artimų tarpusavio santykių. Žinoma, čia daug ką lemiančiu veiksniu tampa ir intensyvus gyvenimo tempas: panaršiau internete, susibėgau, pasimylėjau ir man nereikia per daug stengtis. Labai svarbu laiku atkreipti jaunosios kartos dėmesį, kad nepaklystų elektroninio bendravimo džiunglėse. Tarpusavio santykiuose skubėti negalime: šiuo atveju abiejų partnerių pastangos yra didžiausia vertybė.

VEIDAS: Ką rodo mūsų statistika? Kaip greitai po pažinties poros ryžtasi pradėti lytinį gyvenimą?

V.Š.: Jei tikėsime neoficialia Lietuvos statistika, nuo pažinties pradžios šiandien įprasta pasimylėti po mėnesio laiko, tačiau jei pažintis užsimezgė internetu, suartėjimas galimas ir po pirmo ar antro pasimatymo. Kodėl viskas klostosi taip greitai? Vyras pageidauja, o moteris mano, kad jei iš karto neatsiduos, daugiau jos niekas nebekvies.

VEIDAS: Bet juk tokia mąstysena – tiesiausias kelias į aklavietę…

V.Š.: Iš tiesų, kaip rodo žmonių, susipažinusių internetu, apklausos, tokios istorijos dažnai neturi laimingo tęsinio. Per įmonės vakarėlį ar draugų gimtadienį pajutę vienas kitam simpatiją žmonės net dorai nepasikalbėję pasimyli. Kas būna toliau? Nusivylimai ir nepateisinti lūkesčiai. Viena iš mano klienčių skundėsi, kad vaikinas, su kuriuo ji jau kurį laiką mylisi, nekviečia jos į pasimatymą. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėtų kviesti, kai pradedama ne nuo to galo… Tarpusavio santykiams reikia laiko, kad pora emociškai ir psichologiškai pažintų vienas kitą. Kaip mėgstu pajuokauti, kiekvieniems santykiams reikalingos pasivaikščiojimo paupiu valandos, į kurias telpa prisilietimai, šypsenos, pokalbiai, geresnis vienas kito pažinimas.

VEIDAS: Ar turite paaiškinimą, kodėl virtualioje erdvėje užsimezgusios pažintys evoliucionuoja greičiau nei realiame gyvenime?

V.Š.: Virtualių santykių palaikymas sukuria įspūdį, kad kontaktas visavertis, tačiau iš tiesų žmogaus nei lieti, nei jauti… Tačiau jausmas toks, tarsi pažįsti jį jau labai seniai, taigi viskas rutuliojasi greičiau: greitai susitinkama, greitai pasimylima, bet dažnu atveju tai ir lieka tik mechaninis veiksmas. Virtualus bendravimas žmonėms kuria iliuziją, kad galima apsieiti be gyvo kontakto, bet tai netikra.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek daug ištuokų?

V.Š.: Skyrybos – viena iš demokratijos išraiškos priemonių, sakyčiau, net ir sovietiniais metais priežasčių nesiskirti buvo daugiau nei šiandien. Žmonės drauge išlaikydavo bendras gyvenamasis plotas. Šiandien tai – jau jokia kliūtis, taigi galimybių išsidalyti padaugėjo. Tačiau nevadinčiau lietuvių tauta, skubančia išsiskirti.

Kitas klausimas, kiek pastangų jie įdeda siekdami išsaugoti ir atkurti tarpusavio ryšį. Nepaneigsi, ištuokų mūsų šalyje iš tiesų labai daug (šimtui santuokų tenka 50 skyrybų), o jei dar priskaičiuotume tuos, kurie gyvena nesusituokę, šis skaičius gerokai ūgtelėtų. Deja, iki šiol jokia statistika to neatskleidžia.

Santuokų ir ištuokų Lietuvoje skaičius 2015 m. I pusmetį

Miestas    Vedybų     Skyrybų

Vilnius               1624                  784

Kaunas     545                   585

Klaipėda   276                   276

Šiauliai   203                   179

Panevėžys 160                   116

Alytus                99                    71

Marijampolė           113        97

Iš viso               5735       3972

Šaltinis: LR gyventojų registro tarnyba, 2015 m. gegužės 31 d. duomenys

 

Kada iš tiesų verta ryžtis skyryboms

Psichologė, psichoterapeutė Aušra Griškonytė pateikia keturias priežastis, kurios visame pasaulyje pateisina skyrybas. Jei savo santuokoje pastebėjote bent vieną iš jų, pats laikas pagalvoti apie santuokos nutraukimą.

1. Fizinis ir emocinis smurtas. Nors Lietuvoje imamasi priemonių kovoti su fiziniu smurtu, emocinis smurtas vis dar toleruojamas. Iki šiol mūsų šalyje taikstomasi su žeminimu, klyksmais, keiksmais ir pan., tačiau taip neturėtų būti.

2. Neištikimybė. Gana dažnai ji pasitelkiama kaip būdas spręsti savo problemas. Užuot susėdus ir pasikalbėjus su nuolatiniu partneriu(-e) apie tai, kas slegia, pasitelkiama neištikimybė. Reikėtų atminti, kad jei žmogus išdavė kartą, labai didelė tikimybė, jog tai pasikartos ir dar kartą.

3. Finansinė neištikimybė. Vertėtų sunerimti, jei partneris(-ė) bendras šeimos biudžeto santaupas naudoja lošimams, gėrimams, taip apgaudinėdamas bei apvaginėdamas savo šeimą. Šalia esantis partneris turi teisę nesileisti išnaudojamas.

4. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kitų žalingų medžiagų. Žmonės, gyvenantys su priklausomais nuo psichotropinių medžiagų sutuoktiniais, tiki, kad jų pastangomis žmogus pasikeis. Deja, tai didžioji iliuzija. Pasikeisti gali tik pats priklausomasis.