- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Sąjūdžio tėvams nedera siekti sovietinės nomenklatūros privilegijų

Autorius: veidas.lt | 2012 05 30 @ 08:18 | Aktualūs komentarai | 18 Comments


Pusę dar bibliniais laikais nustatyto 40 metų ilgio kelio į laisvę nuėjusioje valstybėje vis dažniau skamba klausimas: ar dėl tokios Lietuvos kovojome? Nieko keista – apie tai, kad pusiaukelėje tokie šauksmai, kaip ir raginimai pasukti atgalios ar pakeisti vedlius, skambės vis garsiau, parašyta dar Išėjimo knygoje (parašyta ir ką tokiais atvejais reikia daryti: Išėjimo 32, 13–29). Šį klausimą paprastai kelia nesugebėjusieji prisitaikyti prie gyvenimo demokratiškai valdomoje atviros rinkos ekonomikos valstybėje, tad vis dažniau prisimenantys „senus gerus“ sovietinius laikus, kai galėjo mėgautis didesne nei vidutine gerove ar išskirtiniu statusu visuomenėje.
Nereikia stebėtis, kad tarp tokių yra tiek Sąjūdžio pirmeivių, tiek jo idėjinių tėvų. Sąjūdis ir Atgimimas, kaip kiekviena sėkminga revoliucija, buvo to meto visuomenės elito produktas, o pirmieji atkurtos valstybės vadovai – revoliucijos vaikai. Lygiai kaip kiekviena revoliucija, dalį savo vaikų ji suvalgė. Galime pasidžiaugti, kad ne tokia tiesiogine prasme, kaip giljotiną pažinusius Prancūzijos revoliucijos vaikus.
Tad šiandieną belieka gūžtelėti pečiais girdint, kaip dalis buvusio sovietinės Lietuvos ir Sąjūdžio elito, ilgainiui atsidūrusio politinėje paraštėje, šaukia: kaip drįstate teisti Mus, Sąjūdį?! Nes, tiesą sakant, būtent dėl to Sąjūdis ir kovojo – kad Lietuvoje būtų galima pagal vienodus visiems įstatymus teisti bet ką: netgi signatarą, pirmosios Vyriausybės vicepremjerą, vėliau Seimo vicepirmininką Romualdą Ozolą ar signatarą, ilgametį Seimo narį, Seimo komiteto pirmininką Bronislovą Genzelį. Abu, beje, dirbo prie dabartinės Lietuvos Konstitucijos kūrimo, tad gyvena tiesiogine to žodžio prasme savo pačių susikurtoje valstybėje.
Šiandien daugelis jau nebepamena, kad vienas svarbiausių akstinų, kėlusių žmones į Sąjūdį, buvo visuotinis pasipiktinimas išskirtinėmis sovietinės nomenklatūros privilegijomis. Tai buvo toli gražu ne išskirtiniai, tik jiems vežioti skirti automobiliai, slaptos parduotuvės su ypatingomis prekėmis ar uždari gyvenamieji kvartalai su ypatingos statybos namais. „Čaikų“, kaip ir Turniškių, Lietuvoje buvo nedaug, o „Volgą“ (ar net „Fordą“) nusipirkti, nemenką namą susimūryti galėjo dažnas brežnevmečiu klestėjusios šešėlinės ekonomikos atstovas.
Svarbiausia nomenklatūros privilegija buvo absoliuti teisinė neliečiamybė. Kiekvienas, pakilęs iki CK nomenklatūrinės pareigybės lygmens (pagal šiandienį analogą tai būtų savivaldybių vadovai ir aukščiau esantys centrinės valdžios atstovai), tapdavo teisėsaugai nematomu asmeniu. Jie galėjo vogti, piktnaudžiauti tarnyba, šaudyti vieni kitus medžioklėse – sovietinei teisėsaugai nomenklatūra būdavo tabu. Jų likimą lemdavo savas, vidinis partijos teismas. Blogiausiu atveju nuteisdavo jų paprastus bendrininkus, o pačius nomenklatūrininkus išgrūsdavo į pensiją „dėl sveikatos“ ar į kokias antrarūšes pareigas, jei padarytas nusikaltimas buvo mažesnis. Plačiąją visuomenę daugių daugiausia pasiekdavo gandai, kas ir kodėl pateko Vilniaus (ar Maskvos) nemalonėn.
Štai šis suvokimas, kad greta egzistuoja beveik uždara Maskvos pateptųjų, neliečiamųjų kasta, galinti gyventi nebijodama nei milicijos, nei „obuchaeso“ (sovietmečio STT), nei KGB, smarkiausiai žeidė kiekvieno lietuvio sąmonę ir didino tiek savo bejėgiškumo prieš sistemą jausmą, tiek norą tą sistemą sugriauti. Sukurti tokią valstybę, kurioje įstatymus leidžia demokratiškai renkama valdžia, o tie įstatymai galioja lygiai visiems.
Galime burbėti, kiek norime, kad Lietuvos teisėsauga ar įstatymai netobuli, bet neįmanoma paneigti fakto: įstatymus leidžia laisvai ir demokratiškai renkami Seimai, o taiko juos teismai, kurių teisėjus skiria taip pat demokratiškai ir laisvai išrinkta politinė Lietuvos valdžia. Policijos ar prokuratūrų vadovybę irgi skiria ta pati demokratiškai išrinkta valdžia. Tad kokius politikus į Seimą ir Prezidentūrą išsirenkame, tokius įstatymus, policiją, prokurorus bei teisėjus turime.
Jeigu Sąjūdžio tėvų šiandien nekamuotų asmeninės nuoskaudos dėl to, kad jie patys jau kuris laikas nebesugeba suvilioti rinkėjų, tad belieka tenkintis ne laiku ir ne vietoje rengiamais mitingais, jie turėtų didžiuotis šaukimu į teismą. Juk tai reiškia, kad tos jų idėjos ir šūkiai, kuriais nešini jie būrė Sąjūdį ir kėlė žmones į Atgimimą, nugalėjo.
Praėjo vos du dešimtmečiai, daugumą Lietuvos piliečių sudaro dar sovietinės kartos ir sovietinės patirties žmonės, įstatymų ir teisingumo samprata dar daugiausia sovietinė, bet įstatymai jau galioja ir tiems, kurie juos rašo, ir tiems, kurie juos taiko. Be abejo, tiems, kurie nuo seno buvo pratę jaustis virš įstatymo (ar įsivaizdavo tokie esą dėl savo ypatingų nuopelnų), ši patirtis yra netikėta ir skausminga. Ypač todėl, kad ilgą laiką Lietuva rinkėjų valia buvo valdoma senosios sovietinės nomenklatūros ir daugiausia iš jos atžalų susiformavusios naujosios. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, įskaitant selektyvų įstatymo taikymą. Bet laikui bėgant viskas keičiasi ir į gerąją pusę. Tegu ir ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Todėl Sąjūdžio tėvams reikėtų eiti į savo teismą su džiaugsmu, o į jų išskirtinius nuopelnus, reikia manyti, teisėjai atsižvelgs – įstatymas numato tokią galimybę.

Jeigu Sąjūdžio tėvų šiandien nekamuotų asmeninės nuoskaudos dėl to, kad atsidūrė politikos paraštėje, jie turėtų didžiuotis šaukimu į teismą.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/sajudzio-tevams-nedera-siekti-sovietines-nomenklaturos-privilegiju

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.