Romualdo Granausko romanas „Trys vienatvės“ – naujas šio autoriaus darbas, dar kartą patikrinęs ir vėl patvirtinęs, kad Romualdas Granauskas negali rašyti blogai: jis iš tiesų buvo, yra ir bus lietuvių prozos meistras, pelnytai apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Dešimt knygos skyrių – dešimt pasakotojo gyvenimo tarpsnių. Mokymasis ir mokytojavimas, gyvenimo universitetai, rajoninio laikraščio redakcija, kelias į literatūrą ir pripažinimą, – visa tai vyko Šaukliuose, Mosėdyje, Sedoje, Skuode, Vilniuje. Naujajame novelių romane atsiskleidžia žmonės ir laikas bei savitas R. Granausko humoras, įprasminantis komiškas ar absurdiškas situacijas, kurių sovietinėje tikrovėje buvo apstu. Knygos pradžia ir pabaiga autobiografiškai istorijai suteikia klasikinio daugiareikšmio skambėjimo.

„Tai va. Baigėsi ilgas mano gyvenimo etapas, kuris vadinosi jaunyste, dabar prasidės kitas, jau subrendusio vyro. Koks jis bus? Kokie darbai, kokie vargai, kokie nutikimai dabar laukia manęs tame Vilniuje, iš kurio – tą gerai žinojau – ligi pačios senatvės jau niekur nebepabėgsiu. Kaip nors gyvensiu, juk visi čia kaip nors gyvena. Tik labai nenorėčiau tarp tų mūrų, ant tų asfaltų sulaukti gilios senatvės, kai jau visai nedaug man bebus likę. Nors pačioj atokiausioj, pačioj atkampiausioj vietoj, bet kad būtų virš galvos tikras dangus, už kreivo lango – tikras medis, medyje – tikras paukštis ir kad tikrai žinočiau, jog per gyvenimą ką nors tikro esu nuveikęs…“ – Romualdas Granauskas.

Skaitytojams pateikiama ištrauka iš knygos – pirmasis skyrius „Žiogo apsireiškimas“:

Žiogo apsireiškimas

Jonui Strielkūnui

Nešvenčiau niekada savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau. Ir niekas aplinkui jų nešventė, tiktai čia, Vilniuj, dabar visi taip daro. Žiūrėk, dvejų metų „solenizantui“ išsipūtusiu nuo sauskelnių užpakaliu jau perkamas didžiausias tortas, oi, oi, kokios iškilmės, baugu matyti! Jau prieš savaitę pradedama ruoštis, per tas septynias dienas vyras su žmona dešimt kartų susibara, o ką jau kalbėti apie suaugusių žmonių gimtadienius. Nelipsiu niekada sienom dėl jų. Jeigu jau kam labai reikia – švęskit, galiu pasėdėt prie stalo bubio vietoj, tik neužsibūkit per ilgai. O dar geriau – už dėžės ir į žvejybą ant paskutinio ledo. Nėra jokio mano nuopelno, kad gimiau, prie šito aš jau tikrai niekuo neprisidėjau. Be to, ir tas gimtadienis kaip gaidžio – kažkoks dvigubas: pagal metrikus – balandžio, pagal motinos žodžius – kovo mėnuo. Kai telefonas suskamba kove, sakau: labai ačiū, bet iki mano gimtadienio dar visas mėnuo, kai balandy – dėkui jums, tiktai aš jau prieš mėnesį gimtadienį atšvenčiau…

Žodžiu, esu priverstas meluoti susiriesdamas. Tai koks gali būti džiaugsmas iš tokių gimtadienių?

Tačiau vaikams ir anūkams nepameluosi. Žiūrėk, jau skambina dukra:

– Tete, mes atvažiuosim šeštadienį apie ketvirtą po pietų, darbo dieną negalim! Ar bus karka?

Bus, žinoma, bus, kur dėsis nebuvusi? Paruošiu kaip nors. Juk čia ne aš, čia ta karka svarbiausia. Ir paruošti ją galima labai paprastai ir greitai: viskas teužtrunka tiktai dvi paras ir aštuonias valandas.

Tačiau viską atpirko dukrų pasipasakojimas anais metais.

Susitiko jodvi po darbo mieste, abi alkanos, sutarė užbėgti į kažkokį restoranėlį pavalgyti.

– O! – šūktelėjo viena, atsivertusi meniu. – Žiūrėk, karka! Imam?..

Knaibė, žnaibė jos tą karką, valgė atbulais dantimis, bet suvalgė. Priėjo labai maloni padavėja:

– Kaip jums patiko mūsų firminė karka? Gal dar ko nors?

– Kad čia kažkokia… netikra karka! – išpyškino viena.

– Iš kur jūs žinot, kokia turi būti tikra?

– Žinom! Todėl, kad daug kartų valgėm!

– Ir kur jūs tokią valgėt?

– Pas tėvą!..

Padavėja pakėlė akis į viršų, pavedžiojo žvilgsniu palubiais:

– Nežinau Vilniuj tokio restorano… Gal visai neseniai atsidarė?..

– Mes pas savo tėvą!..

Nemanykit, kad giriuosi. Ne apie kulinariją kalbu – apie gimtadienį. O jeigu jau visai tiesiai šviesiai, – apie tai, kaip atsirado šita knyga.

Labai gerai atsimenu vieną kovo aštuonioliktosios rytą, nors jau praėjo aštuoni mėnesiai. Jau senokai plaukiojo po galvą kažkokia neaiški mintis… kažkas toks… na, toks, dar neturintis nei pavidalo, nei garso, nei žodžių… Užplaukdavo, nuplaukdavo, o aš visai ir nesistengiau, kad tas „kažkas“ galvoje ilgiau užtruktų.

Atsibudęs ilgokai gulėjau tamsoj, nes akyse taip ryškiai pamačiau skurdų kiemą, seną varną, seną šunį ir seną žmogų. Jie pradėjo judėti, jie… (nežinau, ar yra toks žodis) gyvėjo… jie jau gyveno galvoje ir nežadėjo niekur iš jos kraustytis.

Ką darysi? Sėdaus lovoj, degiaus šviesą. Buvo lygiai ketvirta valanda ryto.

Supratau, ką turiu daryti. Kai atsisėdau prie stalo, ranka lapo viršuje pati užrašė: „Trys vienatvės.“ Tai ir buvo pavadinimas to apsakymo, kurį jūs perskaitysite pačiame šios knygos gale.

Turiu įprotį smulkiais skaičiais pasižymėti paraštėje, kada pradėjau. Tiesiog pačiam sau. Ir parašiau: „2010 03 08.“ Velnias!.. Juk šiandien mano gimtadienis!.. Na, ir tegu jis sau būna, tas gimtadienis, niekur jis nepabėgs su ta karka, – mano varnas jau tupi tuopos viršūnėj, šuo guli būdoj, o senas žmogus išeina į kiemą…

Ir taip gerai, taip lengvai man sekėsi rašyti!.. Ir vieną rytą, ir kitą, ir trečią. Atsibusdavau paryčiais, paguliu tamsoje ir sakau sau: „Kelkis, stalas tavęs jau laukia.“ Ir stalas iš tikrųjų manęs laukė, tik ne šitas, o anas, kuris baltuoja operacinės vidury ir kurį prieš tai užtiesia tamsiai žalia medžiaga…

Sąsiuvinis taip ir liko gulėti atverstas, puslapis tebuvo prirašytas tiktai iki pusės, o juodas tušinukas gulėjo padėtas ant popieriaus baltumo ilgus septynis mėnesius. Rodos, per tokį laiką viskas turėjo apsinešti dulkėmis per du pirštus, tačiau neapsinešė: kiekvienas daiktas būdavo pakeliamas, nuvalomas ir vėl rūpestingai padedamas tiksliai į tą pačią vietą. O aš tik gulėjau ir žiūrėjau. Ir visą pavasarį žiūrėjau, ir per visus vasaros karščius žiūrėjau, nieko daugiau negalėjau padaryti, tik žiūrėti ir deklamuoti amžinatilsį Jono Strielkūno eiles. Tada jis dar nebuvo amžinatilsį, ir niekas negalėjo numatyti, kad greitai bus.

 

…Pasistačiau sode aš stalą,

Bet nė eilutės nerašiau.

 

Stovėjo stalas tas aplytas,

Nelaimingiausias iš stalų,

Kaip gyvulys koks nuvarytas,

Pajutęs dalgį po kaklu.

 

Jeigu kas nėra matęs, kaip atrodo sąžinės priekaištas, lengvai tą gali padaryti dabar: atverstas sąsiuvinis, iki pusės prirašytas puslapis ir ant jo įstrižai padėtas juodas tušinukas…

Už lango dar viskas tamsiai žaliavo, bet jau buvo ruduo. Aš į jį nežiūrėjau, sėdėjau kitame kambaryje prie kito stalo ir ramiai sau krapščiau pypkę. Žmona praėjo pro šalį su šluoste rankoj. Tegu sau valo, jeigu jai reikia, man nebereikia.

– Vai!.. – sušuko tarpdury. – Ateik, pažiūrėk!..

– Ką tu ten pamatei? – abejingai paklausiau.

– Ateik greičiau, tuojau jis nušoks!..

Ant juodo krėslo atkaltės tupėjo žalias didelis žiogas ir net pasilenkęs žiūrėjo į atverstą sąsiuvinį.

Viską perskaitęs, jis atsitiesė, bet tebetupėjo toliau, ramiai leidosi suimamas į rieškučias, išnešamas į balkoną ir pro langą patupdomas lauko pusėj ant vijoklio lapo.

Tolesnis jo likimas man nežinomas. Matyt, grįžo pas Tą, Kuris jį buvo atsiuntęs.

Jeigu jau taip tiesiai šviesiai, tai likusią dienos dalį aš to žiogo daugiau nė neprisiminiau. Vėl krapščiau pypkę, pažiūrėjau televizorių, pažaidžiau šachmatais prieš kompiuterį ir nuėjau gulti. „Ačiū Tau, Dieve, kad davei man dieną. Prašau Tavęs ir kitos. Amen.“ Ir turėjau ramiai užmigti.

O jeigu dar tiesiau ir šviesiau, tai buvo vienas iš pačių juodžiausių mano gyvenimo tarpsnių. Koks muzikantas, kuris neteko rankos pirštų? Koks tapytojas, jeigu vos beskiria taką sau po kojų? Ir koks rašytojas, kuris jau pusę metų nebeparašo nė vienos eilutės?.. Tokio žmogaus gyvenimas pasidaro beprasmis kaip to žiogo. Ne, palauk, žiogo dar turi prasmę: juo dieną gal pasimaitins koks paukštis, o naktį – ežiukas, tačiau tavo paties dvėsena net šitam netiks, todėl ir bus užkasta į žemę.

Įdomu, iš kur jis atsirado mūsų skvere, rudai išdegintame vasaros karščių? Juk bekyšo pakraščiais keli nykūs kiečių stagarai, o gaivios žolytės net prie žemės prisilenkęs neparegėsi?.. Ir dar tas didysis, žaliasis, kuris net vešlioj paupio pievoj ne toks jau dažnas šokinėtojas?.. Iš kur jis atsirado? Ketvirtį amžiaus čia gyvenu, o nė karto skvere nemačiau jokio nuspangusio žiogo? Net to paprastojo, pilkojo, kuriuos miesto pievelėse rytais vakarais medžioja pulkeliai kuosų?

Gerai, mąstykim ramiai, logiškai. Tarkim, jis išsirito iš kokio kiaušinėlio ar iš ko ten ne šitam dulkėtam skvere, o Vingio parke, kuris tik už kokio puskilometrio nuo mano namo. Tarkim, vieną dieną jis pajuto – kaip koks lietuvis turistas – karštą troškimą pamatyti pasaulio. Prišokavo iki Geležinio Vilko gatvės, o ja į kalną, dūmydamas ir riaumodamas, slenka nenutrūkstantis sunkvežimių ir kitokių mašinų srautas. Apsvaigo jo žalia galva, apspango akys, jis jau nebesiorientavo, kaip sakoma, nei erdvėj, nei laike, tad šitaip ir atsidūrė skvere, po mano balkono langais.

Dabar pabandykim įsijausti į žiogo psichologiją. Tarkim, tupiu aš pliko stagaro viršūnėj ir žvalgausi aplinkui. Skvero pakraščiais pristatyta pilkų penkiaaukščių namų. Tokių vienodų, jog niekaip neatskirsi. Kaip broliai dvyniai. Tiesą sakant, geriau įsižiūrėjęs, atskirsi. Štai vieno ne visi balkonai įstiklinti, prie ano auga vargana slyvaitė, trečiojo siena lipa aukštyn žalias vijoklis, dar kito – visų balkonų langai uždaryti, o va šito, šalia vijoklio, vienas kaip tik pravertas.

Tarkim, žiogas atsitiktinai pasirinko mano namą, mano vijoklį ir pravertą mano balkono langą. Nors įtartinai daug čia atsitiktinumų, bet vis tiek tarkim.

Ir dar – atidarytos durys iš kambario į balkoną. Štai įšokuoju į kambarį ir matau: lova, rašomasis stalas, juodas krėslas aukšta atkalte prie to stalo.

Lova – pati žemiausia, bet aš nestrykteliu ant jos. Rašomasis stalas – aukštesnis, bet ir ant jo nestrykteliu. Sukaupęs visas jėgas (juk lipau tuo vijokliu per visus keturis aukštus!), užšoku ant to krėslo atkaltės ir pamatau priešais atverstą sąsiuvinį!.. Net palenkęs galvą žemyn, imu skaityti, kas ten parašyta… Tarpdury pasirodo moteris su šluoste, suima mane į rieškučias, išneša į balkoną ir vėl patupdo atgal ant vijoklio.

Bet aš jau esu viską perskaitęs, viską įsidėmėjęs ir viską supratęs. Tai seno ligoto rašytojo nebaigtas apsakymas. Jeigu jis dar turi nors kiek proto, supras, ką reiškia mano apsilankymas…

Aš supratau, Viešpatie…

Atsimeni, kai Strielkūnas Tau guodėsi savo senatve, ligom, tuo, kad „troškimai gęsta širdyje“, – ar atsimeni, Viešpatie, ką Tu jam tada atsakei jo paties lūpomis?

– Dar ne visi. Dar ne visi.

Atsakyk ir man šitaip.

p. 5–10