BFL

Ilgesį gyvenimo lygiui sovietmečiu gali justi nebent skurdžiausieji ir eksnomenklatūra. Tačiau valstybė galėtų kompensuoti ir kai kuriuos praradimus kultūroje ar socialinėje rūpyboje.

Gazuotas vanduo iš apspistos širšių automato dėžės, jei be sirupo – viena kapeika, su – trys. Stiklinė sulčių – 10 kapeikų. Kiaulienos kilogramas – apie du rublius. Legendinė bandelė už tris kapeikas, šiandien išlaikiusi tą patį pavadinimą, tik kainuojanti beveik litą. Benzinas: prastesnis – penkiolika kapeikų, geresnis – dvidešimt. “O valgykloje už rublį galėjai suvalgyti ir sriubos, ir antrą patiekalą, ir kompoto išgerti. Sriuba kainavo apie devynias kapeikas”, – prisimena kaunietis pensininkas Antanas Aleknavičius, pridurdamas, kad už trijų kambarių butą, kartu su mokesčiu už telefoną, mokėdavę apie 30 rublių, kasmet atostogaudavę su vaikais Palangoje, bet tai galėjo įpirkti, nes darbovietės profsąjunga skirdavo kelialapius, o įstaigos autobusiukas vasarą marširavo tarp Palangos ir Kauno.

Tačiau kad paskutiniai pora sovietinių dešimtmečių nepasirodytų idilė, būtina pridurti, kad vidutinė alga buvo apie 120 rublių, geri čekoslovakiški batai (žinoma, jei turėjai “blatą” juos gauti), kainavo apie trečdalį jos, o dešimtmetį taupęs automobiliui vis tiek jo negalėjai nusipirkti be vadinamosios paskyros, kurią skirti ar neskirti sprendė darbovietės profsąjunga. Jau nekalbant, kad dabar banalios atostogos Egipte tada prilygo tokiai pat nerealybei kaip nuskristi į mėnulį.

Rinkos ekonomika pakeitė ne tik kainas, bet kartu ir mūsų vartojimo įpročius. Kai kur, deja, ne į gera.

Maistas: brangiau, bet įvairiau

“Turime pieno butelių, kuriuos nešdavome paskui priduoti, miežinės kavos, žigulinio alaus, saldainių “Kara-kum”, limonado “Buratinas” ir “Diušes”, konservų “Svinina tushionaja”, kur pusė indelio – riebalų, keistos spalvos slyvų sulčių trilitrį. Yra ir deficito – latviškų šprotų ir žirnelių. Dar tokios smirdančios valymo pastos “Jūra”, ūkiško muilo, losjono “Trojnoj”, apatinių kelnių su pūkeliu – vyriškų mėlynų, moteriškų rožinių, medvilninį liemenuką”, – tipišką sovietinių metų parduotuvių asortimentą, kurį šiandien galima pamatyti “sovietmečio parduotuvėje” prie Vilniaus, vardija projekto “1984. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje” sumanytoja Rūta Vanagaitė.

O “Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės direktorius sociologas Vladas Gaidys prisimena, kad 1990-aisiais atliko apklausą, kiek žmonės sukaupę druskos ir kruopų. Šiandien toks klausimas keltų nuostabą.

“Taip, maistas sovietmečiu buvo pigus, tačiau nesutikčiau, kad buvo geriau – nebent kai kuriems visuomenės sluoksniams – nomenklatūrai, kuriai nebuvo deficito, ir labai mažų pajamų žmonėms. Bet ir dabar net tie, kurių mažos algos ar pensijos, gali nusipirkti apelsiną ar šventės proga geresnį produktą. Įvairovė, produktų prieinamumas, aptarnavimo kokybė pasikeitusi į gera. Žinoma, nelygybė didelė, ir mažas pajamas turintys žmonės, esant tiek galimybių, psichologiškai gali jaustis blogiau nei tada, kai daugelio galimybės buvo mažos”, – kai kurių piliečių ilgesį sovietmečio kainoms aiškina Vilniaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka.

Juk anuomet mandarinai prilygo Kalėdų stebuklui, nes jų paskanaudavome kartą per metus, prieš Naujuosius. R.Lazutka prisimena, kaip žmonės, patekę į užsienį, stebėdavosi, kad bulvių, kurios pas mus kainavo apie 12 kapeikų, ir apelsinų kainos buvo panašios. Bet pas mus egzotinių vaisių beveik visai nebuvo. Taip, bulvės pabrango labai stipriai. Bet dabar didesnis maisto produktų, vaisių, daržovių pasirinkimas ir, statistikų skaičiavimu, bulvių valgome mažiau, o vaisių ir uogų – dvigubai daugiau.

Tačiau, kaip pastebi sociologas V.Gaidys, palyginti brangesnis buvo alkoholis. “Konjakas, kainavęs 8,12 rub., – jau buvo solidus kyšis”, – su šypsena prisimena V.Gaidys. Bet, kaip akcentuoja R.Lazutka, čia jau – valstybės politika. Štai Norvegijoje alkoholis, net alus, pasakiškai brangus, nes valstybė laikosi tam tikros politikos – taip siekia mažinti alkoholio vartojimą. Lietuvoje – ne.

Persėdome į nuosavus automobilius

Nors maistas sovietmečiu buvo pigesnis,palyginti brangios buvo pramoninės prekės, o daugelis jų buvo deficitas. “Kai pradėjome važinėti į konferencijas užsienyje, per vakarienes strigdavo kąsnis burnoje galvojant, kad geriau atiduotų tuos pinigus grynais ir už vieną vakarienę nusipirktume japonišką magnetofoną, kuris Lietuvoje keliskart brangesnis”, – šypsodamasis prisimena prof. R.Lazutka. Šiandien paradoksaliai skamba, kad nenaujas žiguliukas kainuodavęs brangiau nei naujas, nes nesulaukę vadinamosios paskyros iš darbovietės žmonės perpirkdavo automobilius iš sugebėjusių jas gauti. Žiguliuko kaina – apie 5–7 tūkst. rublių, o gera alga buvo 160. O dabar nenaują automobilį žmonės nusiperka už kelias algas.

Galimybė palyginti pigiai įsigyti automobilį pakeitė ir visuomenės įpročius: kaip skelbia Statistikos departamentas, jau vien per pastarąjį dešimtmetį automobilinių degalų vienam statistiniam gyventojui pardavimas išaugo daugiau nei tris ar kelis kartus sumažindamas keleivių srautus autobusais ir traukiniais. Prof. R.Lazutka sako, kad šioje srityje kitos valstybės mokesčių politika bando formuoti kitokius įpročius. “Skandinavijoje tiek žmonių ant dviračių ne todėl, kad tai malonu, juolab prie šių šalių klimato, bet todėl, kad žmonės skaičiuoja. Kaip ir naujų automobilių daug, nes didelis mokestis už senus, labiau teršiančius aplinką. Lietuvoje kol kas tik gąsdinama mokesčiais automobiliams”, – teigia R.Lazutka.

Pasaulis atvirėja, kultūra tolsta

Milžiniškas pokytis kelionių maršrutuose. “Kelionės buvo prabangos dalykas. Buvo sanatorijos, poilsio namai, kur profsąjungos skirstė kelialapius, tačiau ne visi galėjo juos gauti. Po Sovietų Sąjungą keliavome, tačiau į užsienį buvo ne tik nesuvokiamos kainos, bet ir labai menkos galimybės išvykti. O dabar nuvažiuoti į Turkiją ar Egiptą nėra gyvenimo laimėjimas”, – sako sociologas V.Gaidys.

Vis dėlto jis apgailestauja, knygų kainos, palyginti su sovietmečiu, išaugo tragiškai. Dabar laikraštį nusipirkti reikia kelių litų, o tada užteko dviejų trijų kapeikų. Ne veltui knygų, brošiūrų spaudos priemonių metinis tiražas sumenko penkiskart.

Prof. R.Lazutka dideliu praradimu vadina tai, kad žmonės mažiau eina į kiną, koncertus, teatrą. Kino filmus galima žiūrėti per televizorių ar internetu, tačiau teatras ir koncertai pasidarė palyginti brangūs. Teatrai per nepriklausomybės metus prarado pusę žiūrovų, kino teatruose jų sumenko devynis kartus. Gerokai sumažėjo kultūros centrų, bibliotekų. Ne tik gražiai prisiminti, bet ir imti pavyzdį vertėtų organizuojant vaikų vasaros poilsį, kuris dabar daug kam neįperkamas. Ne visiems pakeliama kainų revoliucija ir vaistų rinkoje, nors, kaip žinoma, jų pasirinkimas dabar nepalyginamas su sovietmečiu.

Valstybė gali ir turi remti prioritetus

Kodėl taip smarkiai pasikeitė kainų proporcijos, prof. R.Lazutka paaiškina elementariu rinkos ekonomikos dėsniu: prekių ir paslaugų, kurios būtinos kasdien, kainos rinkoje didesnės, nes vis tiek žmonės pirks, o tai, be ko galima apsieiti ar kurie ilgiau laiko, kaip televizorius ar automobilis, palyginti pigesni. Štai dabar spalvotą televizorių turi kone kiekvienas namų ūkis net kaime, o prieš penkiolika metų ten turėjo tik kas antras.

Kaip sako prof. R.Lazutka, pagrindo ilgėtis sovietmečio kainų nedaug, o pinigų anuomet atrodė, kad turime daugiau todėl, kad nebuvo ir daug galimybių juos išleisti. Žinoma, reikia pripažinti, kad anuomet visi turėjo bent minimalias socialines garantijas, nes netrūko darbo vietų, o dabar kai kas likę ir be darbo, ir be bedarbio pašalpos. Taip, valstybės kainų nustatymo politika buvo socialiai orientuota, tačiau tai ją darė komandine ir neefektyvia, kurios neverta ilgėtis. Prie totalaus kainų reguliavimo negalima ir nereikia grįžti, bet valstybė turi instrumentų paremti prioritetus, ir tai ES šalys daro.

ES šalyse taikomas lengvatinis PVM tarifas pavienėms prekių grupėms, pavyzdžiui, maisto produktams, knygoms ar spaudai. Lietuvoje daug PVM lengvatų panaikinta. Mokesčių politika valstybė gali ir turi parodyti savo prioritetus, kaip ir, atvirkščiai, didesniais akcizais apmokestindama problemų keliančias prekes, kaip kad skandinavai alkoholį, tabaką, ne tik keičia visuomenės įpročius, bet ir kaupia lėšas valstybės prioritetinėms sritims paremti.

Valstybė tiesiogiai dalyvauja nustatydama monopolijų, kaip elektros ar dujų, kainas. Netiesiogiai kainų politikai ji gali daryti įtaką remdama gamintojus, pavyzdžiui, ūkininkus arba pirkėjus. Pavyzdžiui, vaikiški rūbai, batai kainuoja panašiai kaip suaugusiųjų. Valstybė čia galėtų prisidėti išmokomis vaikams, ką daro daugelis šalių.

“ES šalys, ypač Skandinavijos, iš naujųjų – Slovėnija, Čekija demonstruoja, kad ir rinkos ekonomikos sąlygomis galima plėtoti socialinę rūpybą. Ir Lietuva čia tikrai galėtų pasitemti. Mūsų ekonominis potencialas tikrai pakankamas, kad niekam nebūtų problemų su maistu ar pastoge, bet mus stabdo ideologinės nuostatos, neva valstybės intervencija į kainas – sovietinė atgyvena. Bet Vakarų šalys tai daro, nors sovietinio laikotarpio neturėjo”, – teigia prof. R.Lazutka.