Užuot šnekėję apie tolygų visų šalies regionų vystymą ar skirtumų tarp turtingų ir skurdžių savivaldybių mažinimą, politikai ir visuomenininkai pagaliau turėtų užsiimti miestų vystymu, nes tai vienintelis būdas kelti šalies ekonomiką ir stabdyti emigraciją.
Įsivaizduokime vidutinį kokios Šilutės, Pakruojo, Ignalinos ar bet kurio kito Lietuvos miestelio abiturientą, sukantį galvą: kur link patraukti, baigus mokyklą? Likti namie, pas tėvus? O kuo užsiimti? Gerai, jeigu tėvai turi kokį versliuką, kuriame atsiras vietos ir vaikams. O jeigu ne, kaip dažniausiai ir būna provincijoje? O jeigu norisi toliau mokytis ir tam yra gabumų? Galiausiai, jeigu norisi tiesiog pagyventi taip, kaip ne kartą teko per televizorių ar internete matyti gyvenant kitus bendraamžius: vaikštant į klubus, koncertus, mezgat naujas pažintis ir nesukant galvos, ką apie tai pasakys tėvai, nes jie apie tai paprasčiausiai nesužinos. Tai reiškia viena – keltis gyventi į miestą. Nes tik miestas gali suteikti galimybę patenkinti visus jauno žmogaus poreikius – nuo mokslų ir pramogų, iki galimybių rasti gerą darbą ar susikurti nuosavą verslą. Arba, kaip nuo sena sakoma Lietuvoje, „išeiti į žmones“.
Dar prieš pora dešimtmečių Lietuvos jaunuoliams šiuo požiūriu didelio pasirinkimo nebuvo – į Kauną, jei traukia techniniai ar medicinos mokslai ir nesinori palikti grynai lietuviškos aplinkos, arba į Vilnių, jei labiau linkęs į humanitarinius mokslus ir nebaido įvairiatautė aplinka. Nelinkę į mokslus, bet nenorintys visą gyvenimą šerti kiaulių ar melžti karvių, traukdavo į Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių gamyklas. Toliau už Lietuvos ribų vykdavo vienetai, juoba, to meto Lietuvos gyvenimo kokybė buvo viena aukščiausių buvusioje Sovietų sąjungoje.
Šiandien, sudėtine Europos dalimi tapusioje Lietuvoje, padėtis pasikeitusi iš esmės – atsirado tikra pasirinkimo laisvė. Dabar ne tik mokslus bebaigiąs abiturientas, bet ir darbinę karjerą pradedantis studentas gali rinktis: mokytis ir dirbti Vilniuje, Klaipėdoje ar Kaune? Kodėl ne Londone, Edinburge, Berlyne, Paryžiuje ar Vienoje? Studijų kaina tenai neretai palyginama su studijomis Lietuvoje, tik mokslo lygis neretai aukštesnis, o galimybė išmokti kalbas, susirasti kontaktų, darbą ir pradėti karjerą – tiesiog nepalyginamai didesnė. Jau nekalbant apie pramogų pasirinkimą. Žinoma, trys Lietuvos „didmiesčiai“ turi savų privalumų: suprantamą kalbą, įprastą kultūrinę terpę, socialinius ryšius, nedidelius atstumus, ramesnį gyvenimo būdą, bet jaunam žmogui šie privalumai dažnai dar nerūpi. Tikro, ne lietuviško, didmiesčio laisvė ir gyvenimo ritmas atrodo vertingesni, o gyvenimo lygis – gerokai aukštesnis.
Atėjo laikas pagaliau įsisąmoninti – Lietuvos miestai dalyvauja konkurencinėje kovoje dėl žmogiškųjų ir įkandin šių sekančių ekonominių išteklių ne tarpusavyje, ne su provincijos miesteliais, bet su Ryga, Varšuva, Talinu ir perspektyvoje – Minsku savame regione ir Londonu, Dublinu, Berlynu – europiniu mastu. Ir kol kas šioje kovoje atrodo prastai, nes Lietuvoje paprasčiausiai nėra nei vieno miesto, atitinkančio bent du iš trijų Europos didmiesčiams keliamų reikalavimų: būti sostine arba uostamiesčiu ir turėti milijoną gyventojų. Šiuo požiūriu Ryga – miestas, Talinas – miestas, Varšuva – miestas, Minskas – miestas. Vilnius ar Klaipėda, deja – ne miestai. Tačiau netgi tokie jie, kartu su Kaunu, yra pamatiniais Lietuvos ekonomikos varikliais, sukuriančiais 3/4 Lietuvos bendrojo vidaus produkto ir sumokančių daugiausiai mokesčių į biudžetą (Darbo ir socialinių tyrimo instituto duomenimis, 2010-siais mokesčių mokėtojų Vilniuje buvo 66 proc., Kaune – 45 proc. ir Klaipėdoje – 41 proc. gyventojų. Tirtuose Tauragės, Alytaus, Pasvalio, Ignalinos ir Akmenės rajonuoe mokesčių mokėtojai sudarė vos 15-23 proc. visų gyventojų). Vidutinis vilnietis sukuria pusantro karto daugiau BVP, nei vidutinis Lietuvos gyventojas, vienas klaipėdietis – maždaug dešimtadaliu daugiau. Kaunas išsilaiko pats, kiti regionai iš esmės gyvena šių trijų miestų sąskaita. Beje, visuose trijuose (įskaitant apskritis) gyventojų skaičius auga, nes atvažiuojančių daugiau, nei išvykstančių.
Dar viena miestų nešama nauda – jie skatina kūrybą. Štai prieš savaitę paskelbtoje Lietuvoje dirbančių Švedijos verslininkų apklausoje pažymima, kad lietuviai – kvalifikuoti, išsilavinę, sunkiai dirbantys, bet jiems trūksta kūrybiškumo ir iniciatyvos. Tai yra, tų dviejų savybių, kurių trūkumas būdingas visoms valstietiškoms tautoms, nes iniciatyva ir kūryba – tai miesto gyventojų privilegija. Turtingo, atsipūtusio miesto, kurio gyventojai turi pakankamai atliekamų pinigų ir laiko, kad galėtų užsiimti, kaimo gyventojo požiūriu, visokiais niekais – knygelių skaitymu, paveiksliukų žiūrinėjimu ir ilgomis kalbomis apie nieką, nes būtent taip iš šono atrodo kūryba.
Bet užuot skatinę miestų raidą ir tikslingai kreipę į juos investicijas, politikai, pirmiausia iš noro pasigerinti rinkėjams, nors neretai ir dėl nesupratimo, kiša pinigus į beviltiškai senstančių ir išsivažinėjančių miestelių ar bažnytkaimių infrastruktūrą, nors jau dabar provincijoje tenka kelti mokesčius už šilumą, vandenį kitus komunalinius patarnavimus tik todėl, kad mokėtojų skaičius kasmet mažėja. Tuo pat metu kuriama legenda apie „visus pinigus susigrobiantį Vilnių“, ar gąsdinama „Rygos (t.y., vieno didmiesčio) sindromu“, nors būtent tai ir turėtų būti siekiamybe.

Užuot skatinę miestų raidą ir tikslingai kreipę į juos investicijas, politikai kiša pinigus į beviltiškai senstančių ir išsivažinėjančių miestelių ar bažnytkaimių infrastruktūrą.