Taip dažnai buvo vadinamas prieš 150 metų gimęs stambus rusų kilmės Lietuvos dvarininkas Vladimiras Zubovas, ypač daug nuveikęs mūsų tautos gerovei.

Zubovai – sena Rusijos aristokratų giminė, kurios šaknys siekia net XIII amžių, Aukso ordos laikus. Tačiau labiausiai ji iškilo paskutiniaisiais imperatorės Jekaterinos II viešpatavimo metais, kai 1793-iaisiais tai giminei buvo suteiktas grafų titulas, vienas jos atstovas Platonas Zubovas (1767–1822) tapo ir generolu, ir gubernatoriumi, o ypač nusipelnė aktyviai dalyvaudamas likviduojant Lietuvos-Lenkijos valstybę 1793–1795 m. Už tai valdovės buvo dosniai apdovanotas – šviesiausiojo kunigaikščio titulu ir milžiniškais turtais Lietuvoje: gavo Šiaulių ekonomiją – buvusių valstybinių dvarų kompleksą, Kretingos, Joniškio, Plungės miestus ir dvarus, iš viso apie 13 tūkst. baudžiauninkų.
Beje, P.Zubovas ir jo broliai Valerijonas bei Nikolajus išgarsėjo dar ir tuo, kad surengė sąmokslą ir 1801 m. nužudė imperatorių Pavlą I.
Lietuvoje ne laikinai, o nuolat apsigyveno tik ketvirtasis jų brolis Dimitrijus, paveldėjęs visus dvarus ir 1833 m. ėmęs juos valdyti. Tačiau ne kaip Lietuvos priešas, o kaip draugas išgarsėjo ne jis, o jo anūkas Nikolajus (1832–1898), kuris savo veikla daug nusipelnė mūsų kraštui. Jis įsikūrė Šiauliuose, kur ir garsėjo gerais darbais bei mecenavimu: gubernijos dvare įrengė garinį malūną, įsteigė viešąją biblioteką, miestui padovanojo žemės sklypą, kuriame savo lėšomis pastatė mergaičių gimnaziją, o jo žmona Aleksandra įkūrė našlaičių ir senelių prieglaudas.
Nikolajus Zubovas visame regione turėjo didžiulį autoritetą – buvo Šiaulių apskrities ir net visos gubernijos bajorų maršalka. Bet tėvus gerais darbais dar labiau pralenkė sūnūs Vladimiras ir Dimitrijus.

Kito tokio dvarininko nebuvo
Pastarasis, jaunesnysis Zubovų sūnus, paveldėjo Bubių dvarų grupę su keliais palivarkais ir miškais netoli Šiaulių. Ūkininkavo jis labai sėkmingai, nes buvo aukštos kvalifikacijos agronomas, baigęs mokslus Vokietijoje. Kartu garsėjo labdara, savo lėšomis įkūrė ir išlaikė pradinę mokyklą. Svarbu ir tai, kad Dimitrijus užaugino gausią šeimą – sūnų ir keturias dukteris, dvi iš jų sukūrė lietuviškas šeimas.
Tiesa, Dimitrijus nebuvo pirmas žemės ūkio specialistas šeimoje – šią tradiciją pradėjo Vladimiras, svarbiausias šio pasakojimo herojus, gimęs 1862 m. vasarį Šiauliuose. Čia jis jau mokydamasis gimnazijoje dalyvavo nelegalioje veikloje. Nuo 1881 m. Vladimiras studijavo chemiją Peterburgo universitete, ten irgi tęsė nelegalią veiklą ir net buvo trumpam įkalintas, bet neišsigando.
1886 m. baigęs universitetą, studijas tęsė Halėje, Vokietijoje, kur baigė Veterinarijos akademiją. Po to iš tėvų gavo Ginkūnų dvarą prie Šiaulių ir energingai ėmėsi darbo, tvarkydamas, modernizuodamas ne tik šį, bet ir kitus tėvų dvarus. Pasak gerai jį pažinojusio Stepono Kairio, „Vladimiras virto ūkininku, žemės ūkio pažangos Lietuvoje pionierium ir toks pasiliko visą gyvenimą“.
Dauguma Lietuvos dvarininkų tada mėgo linksmą gyvenimą, lakstė po užsienius, lėbavo, o savo dvarus valdyti patikėdavo samdytiems ūkvedžiams arba juos išnuomodavo. Todėl jų dvarai skurdo, grimzdo į skolas, nyko. O V.Zubovas svarbiausius savo ūkių reikalus sprendė pats, ir labai kvalifikuotai, sėkmingai – juk buvo puikus gyvulininkystės ir žemdirbystės specialistas, nebijojo naujovių, pats atlikdavo bandymus, stengdamasis didinti karvių produktyvumą, gerinti javų sėklas.
Iš Vokietijos jis parsigabeno žemės ūkio mašinų, iš Danijos – veislinių raguočių, Ginkūnų dvare augino didelę jų bandą. Pieną, sviestą gabeno į Šiaulius ir net į užsienį. Beveik visi jo dvarai buvo pavyzdingi – gražūs trobesiai, dideli derliai, geri darbininkų uždarbiai. Gerai tvarkomi dvarai davė nemažai pelno, kuris leido V.Zubovui plėsti verslą, įsigyti naujų dvarų.
Ypač svarbu, kad jis įgyvendino naujoves ne tik savo valdose: propagavo jas žemės ūkio parodose Šiauliuose ir Vilniuje, mokė vietos ūkininkus, kaip kelti žemės ūkio kultūrą, įkūrė jiems pienininkų kursus Ginkūnų dvare, lengvatinėmis sąlygomis pardavinėjo plytas, todėl gretimuose kaimuose atsirado gražesnių, patogesnių trobesių. Taip V.Zubovas, kaip ir jo brolis Dimitrijus bei kiti žemdirbystės novatoriai, tada padėjo pagrindus tam mūsų žemės ūkio pakilimui, kuris įvyko vėliau, jau nepriklausomybės metais.
Vis dėlto svarbiausi jo nuopelnai Lietuvai, jos pažangai ir laisvei buvo ne šie. Ypač V.Zubovas garsėjo savo plačia visuomenine veikla – demokratine, kultūrine, lietuviška. Dar jaunystėje, nors ir būdamas aukštos kilmės, dvarininkų vaikas, jis pajuto simpatijas kairiesiems, kovojantiems prieš caro režimą, už socialinį teisingumą, ir kurį laiką pats aktyviai dalyvavo jų veikloje, padėjo gabenti ir slėpti jų spaudą. Vėliau, pasinėręs į ūkinius rūpesčius, visokeriopai ją rėmė: šelpė spaudos leidinius, padėjo revoliucionieriams slėptis nuo žandarų. Du kartus gelbėjo Vincą Kapsuką, tada dar ne komunistų, o socialdemokratų lyderį. Jo dvaruose darbo gaudavo daugelis į valdžios nemalonę patekusių žmonių. Stambaus žemvaldžio, grafo autoritetas ne kartą padėjo jam sutramdyti caro policiją, kai ši būdavo pasirengusi šaudyti į mitinguojančius žmones 1904–1905 m.
Lygia greta V.Zubovas globojo ir kitų politinių krypčių kovotojus prieš carizmą, ypač Vinco Kudirkos sekėjus – varpininkus. Daugiausia dėl jo paramos Šiauliai ties XIX–XX a. slenksčiu tapo vienu svarbiausių lietuviškos veiklos židinių, čia kūrėsi ir aktyviai veikė Stasys Lukauskis, Augustinas Janulaitis, Marija Pečkauskaitė-Lazdynų Pelėda, seserys Julija ir Veronika Janulaitytės, dažnai lankėsi Jonas Biliūnas, Vladas Požela, Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti žinomi mūsų tautinio judėjimo veikėjai.
Šiaulių apylinkėje esančiuose Zubovų dvaruose beveik kasmet vykdavo gegužinės – taip buvo maskuojami kovotojų dėl Lietuvos laisvės sąskrydžiai. Pirmasis įvyko 1899 m. Aleksandrijoje, Lepšių dvare. 1903 m. gegužinė Dabikinės dvare į istoriją pateko dėl to, kad čia, vadovaujami P.Višinskio, varpininkai įkūrė Lietuvių demokratų partiją, kuri nepriklausomoje Lietuvoje pasivadino liaudininkais ir buvo antra pagal pajėgumą politinė jėga valstybėje – po krikščionių demokratų.
Visų Zubovų nuopelnų mūsų tautiniam judėjimui čia išvardyti neįmanoma, nes jų buvo itin daug. Bet vieną dar būtina paminėti: tada, kai caro valdžia stengėsi mūsų tautą laikyti tamsoje, jis įsteigė apie 20 mokyklų valstiečių vaikams, kurias garsioji mūsų pedagogė G.Petkevičaitė-Bitė vadino pavyzdinėmis, „tikraisiais apšvietimo židiniais“, jose dar spaudos draudimo metais buvo slapta dėstoma lietuvių kalba. Mokyklomis ypač rūpinosi Vladimiro žmona Sofija: tobulino jų programas, šelpė vaikus, švenčių proga įteikdavo jiems dovanėlių, skaitė paskaitas jų tėvams auklėjimo klausimais.

Grafas – kolūkio pirmininkas
Kadaise pas mus buvo daug turtingų dvarininkų, bet savo palikimu Lietuvai nė vieni negali susilyginti su Zubovais – net grafai Tiškevičiai. Šiaulių miesto istorija be Zubovų paveldo iš viso neįsivaizduojama – be jų padovanoto parko, rūmų, kurie naudojami, puošia miestą ir šiandien, be pramonės įmonių Gubernijos priemiestyje. Beje, Ginkūnuose tebeveikia jų įkurta mokykla, 1933 m. pavadinta Sofijos ir Vladimiro Zubovų vardu, joje yra ir muziejus. O Šiauliuose veikia turtingas „Aušros“ muziejus, kuriame saugoma daugybė medžiagos apie Zubovus, – prie jo įkūrimo jie taip pat daug prisidėjo.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad jaunesnieji Zubovai buvo aktyvūs nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, visuomenininkai, žinomi meno žmonės, susigiminiavę su garsiomis šeimomis: Pūtviais, Čiurlioniais, Fledžinskais.
V.Zubovo sūnus, taip pat Vladimiras, gimęs Vokietijoje 1887 m., irgi buvo puikus žemės ūkio specialistas, tik veikti jam teko jau visai kitomis sąlygomis. Per 1922 m. žemės reformą jo dvarai buvo apkarpyti, bet Dabikinės dvarui (dabar Akmenės r.), kaip pavyzdiniam ūkiui, liko 300 ha, o kituose 400 ha įsikūrė nauji šeimininkai.
Jaunasis V.Zubovas ėjo tėvo pėdomis: dalyvavo žemės ūkio parodose, skaitė paskaitas Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, į praktiką savo dvare priimdavo LŽŪA studentus. Deja, tai tęsėsi neilgai. 1941 m. tremties jam pavyko išvengti, bet po karo lageryje teko praleisti beveik metus, o ir atgavęs laisvę liko valdžios nemalonėje. Bet nepasidavė, įsikūrė Kaune, mokė būsimus agronomus ir zootechnikus, 1950 m. dar kartą apgynė disertaciją, nes Vokietijoje tarpukariu parašyto doktorato sovietų valdžia nepripažino. 1955 m. vasarą, gal ir ne visai savo noru, jis buvo išrinktas Jonavos rajono „Komunaro“ kolūkio pirmininku. Tik dirbo juo neilgai – pablogėjus sveikatai, po pusantrų metų pasitraukė. Mirė 1959 m. Kaune.
Jo įpėdiniai pasirinko visai kitą profesinę orientaciją: sūnus Vladys (1909–2006), vedęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dukrą, tapo architektu, jo pėdomis nuėjo ir sūnūs – Vytautas bei Kastytis. Dukra Dalia Palukaitienė tapo skulptore, o Kastyčio sūnus Rokas – pianistu. Visi jie puikūs, Lietuvoje žinomi žmonės.

Jonas Rudokas