Jaroslavas Melnikas save vadina lietuvių rašytoju, tačiau tai netrukdo jam skinti literatūrinių premijų gimtojoje Ukrainoje.

Skambutis Jaroslavą atitraukė nuo Kijevo transliacijų stebėjimo: iš patriotiškosios Vakarų Ukrainos kilęs lietuvių rašytojas, jau kelis dešimtmečius su šeima gyvenantis Vilniuje, negali pamiršti to, ką gruodžio mėnesį savo akimis regėjo Maidane.
„Kai internete pamačiau pirmo žuvusiojo – iš Kalnų Karabacho Ukrainon persikėlusio Sergejaus nuotraukas, žmogus man pasirodė matytas. Tada dar sykį peržiūrėjau savąsias Maidane darytas nuotraukas. Ir štai, tikrai – viename kadre stovi tas pats Sergejus, pasilypėjęs ant barikados, tarsi pakylėtas virš visos minios. Lyg būtų pats Jėzus Kristus, nujaučiantis savo greitą ir neatšaukiamą likimą“, – pasakoja rašytojas.

Ukrainos metų knyga

Kijeve J.Melnikas lankėsi neatsitiktinai: buvo pakviestas, kai jo romanas „Tolima erdvė“, paties rašytojo išverstas į gimtąją ukrainiečių kalbą, pateko į „BBC Ukraine“ rengiamų geriausios ukrainiečių metų knygos rinkimų penketuką. „Šie rinkimai vyksta kitaip nei Lietuvoje: iš pradžių skelbiamas geriausiųjų dvidešimtukas, pasirodo išsamūs interviu su visų dvidešimties knygų autoriais. Tuomet pretendentų sąrašas sutrumpėja iki penketuko, ir visi penki jų autoriai kviečiami į iškilmingą geriausios metų knygos paskelbimo ceremoniją, gruodį rengiamą Kijeve. Paslaptis, kuriam rašytojui atiteks laureato vardas ir 1000 Anglijos svarų sterlingų premija, saugoma iki pat paskutinės minutės. Todėl buvau labai nustebęs, kad 2013-aisiais ši garbė atiteko man“, – neslepia Jaroslavas.
Tiesa, pirmoji jo ukrainietiškai išleista apsakymų knyga „Skambink man. Kalbėk su manimi“ prieš dvidešimt metų į „BBC Ukraine“ penketuką taip pat buvo patekusi, tačiau vertinimo komisija tąsyk pasirinko kitą kandidatą. Galbūt šįkart padėjo ir tai, kad romanas „Tolima erdvė“ Ukrainoje buvo išleistas stambesnės, tarptautiniam koncernui „Bertelsmann AG“ priklausančios leidyklos.
Nors knygų Ukrainoje leidžiama gerokai daugiau nei Lietuvoje, knygynų skaičius abiejose valstybėse – panašus. Todėl leidyklos savo knygas Ukrainoje dažniausiai platina per internetinius skaitytojų klubus, kurių nariams reguliariai siuntinėja naujienų katalogus. Stambiausi klubai turi kelis milijonus užsiregistravusių narių.
„Be to, reikia suprasti, kad ukrainiečių literatūra populiari tik Vakarų Ukrainoje ir didesniuose miestuose, o rytinės ir pietinės Ukrainos (pavyzdžiui, Krymo pusiasalio) gyventojai knygas skaito rusiškai. Todėl praktiškai visi nūdienos ukrainiečių rašytojai – savosios tautos patriotai, nusiteikę prieš dabartinį prezidentą Viktorą Janukovyčių. Ir valdžia tai suvokia. Kolegos man tvirtino, kad Vakaruose rengiamose knygų mugėse, kuriose dalyvauja ukrainiečių rašytojai, vietinių Ukrainos ambasadų atstovai dažnai net neapsilanko“, – pasakoja J.Melnikas.
Jo romanas „Tolima erdvė“, lietuviškai pasirodęs dar 2008 metais, pas mus taip pat buvo patekęs į geriausių metų knygų rinkimų sąrašus. Tačiau tai, kad jis be ypatingos reklamos buvo pastebėtas Ukrainoje, rašytojui liudija, kad jo kūryba gali būti įdomi ne vien tūkstančiui lietuvišką rimtąją prozą vertinančių skaitytojų. Dar labiau šį įspūdį sustiprino netrukus po „BBC Ukraine“ laureatų paskelbti alternatyvių ukrainietiškos metų knygos rinkimų rezultatai: juose „Tolima erdvė“ liko antra, vos keliais balsais pralaimėjusi knygai nugalėtojai.
Ukrainos literatūros kritikai pabrėžia, kad filosofinės J.Melniko utopijos tiesiog neturi analogų dabartinėje ukrainiečių literatūroje, kurioje vyrauja arba pasąmonės srautu, arba dokumentiniais įvykiais paremti pasakojimai. Kad neranda sau artimų nūdienos ukrainiečių autorių, liudija ir pats rašytojas. Šiandien jis daugiau galėtų pasakyti apie lietuvių grožinę literatūrą, su kuria save stipriau tapatina. Tačiau ir čia jo knygų peršamos socialinės utopijos – ganėtinai „vienišos“.
„Sakyčiau, tiek lietuvių, tiek ukrainiečių literatūra yra gana uždara, provinciali. Todėl idėjų knygoms dažniau semiuosi iš prancūzų kultūros, kuri labai imli, marga ir kurią neblogai pažįstu“, – neslepia J.Melnikas.

Žmonės ir gyvuliai

„Tolima erdvė“ pasakojo apie neregių šalyje gimusį praregėjusį jaunuolį, o praėjusių metų pabaigoje pasirodęs romanas „Maša, arba postfašizmas“ vaizduoja visuomenę, kurią galėjo (arba ateityje galėtų) suformuoti savo programinius idealus įgyvendinę naciai. Didžioji dalis žmonių joje praradę žmogiškąjį statusą ir vadinami storais – gyvuliais, vergaujančiais viskuo aprūpintai reicho „grietinėlei“. Praradę kalbos įgūdžius ir kultūrinius poreikius, storai tarnauja ir kaip skerdžiami mėsiniai gyvuliai. Valgyti darbui netinkamų storų mėsą šioje visuomenėje tapę taip pat natūralu, kaip mums – jautieną ar kiaulieną.
Tačiau revoliucinga idėja, kad storai – ne gyvuliai, o sąlygų protiškai vystytis ir puoselėti žmogiškąjį orumą netekę „žemesnieji broliai“, atgimsta ir randa užtarėjų, instinktyviai jaučiančių protėvių įvykdytą neteisybę. Pagrindinis knygos veikėjas, reicho žurnalistas, pamažu įsimyli jauną jam priklausančią storę Mašą. Jį iš pradžių stebina, o paskui pradeda žavėti storės juslingumas, švelnumas ir nuolankumas, niekur nedingstantis netgi po fizinių bausmių ir suteiktų kančių. Aišku, reichas panašius atskalūnus persekioja, ir jiems tenka pavojingomis kalnų perėjomis brautis į kitokį, mūsiškį primenantį praėjusių laikų pasaulį – kur storų nėra. Tačiau ar tikrai nėra?
„Kodėl fašistai galėjo virti muilą iš žmonių? Todėl, kad jiems tai nebebuvo žmonės. Kodėl dešimt „Berkuto“ atstovų Kijeve gali daužyti vieną protestuotoją? Todėl, kad jiems tai – ne žmogus. Sistemos požiūris į šalia esantįjį kaip į žemesnės rūšies padarą, kurį galima daužyti, niekur neišnyko. Jeigu aš vertinsiu priešais stovintį žmogų – negalėsiu jo nei mušti, nei žudyti“, – tikina rašytojas.