- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Raseiniečio J.Kenstavičiaus nesustabdė nei supuvę obuoliai, nei STT

Autorius: veidas.lt | 2015 08 04 @ 10:05 | Žmonės | No Comments

 

Sužavėti savo produkcija Italijos vartotojus taip, kad italai imtų kopijuoti lietuvišką gaminį, pasisekė „Norvelitai“. Įmonė, kurią Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) paskelbė geriausia 2014 m. eksportuotoja, kasmet perdirba 14 tūkst. tonų lašišų, o jos žuvies produktų prekybos žemėlapis driekiasi nuo Baltijos šalių iki JAV.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Norvelita“ sukuria daug darbo vietų, darbuotojams moka didesnį nei vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje ir sukuria sąlygas dirbti vietos žmonėms. Lietuvos siekiamybė – tokių įmonių turėti daugiau“, – šią žuvies perdirbimo įmonę keliais žodžiais pristato LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Apdovanojimai už kokybę Vakarų rinkose, 1 000 darbuotojų, tik per metus 45 proc. išaugęs eksportas, kurio vertė 2014 m. siekė 127 mln. eurų, ir prabanga pasirinkti, kuriuos iš visų gaunamų užsakymų įmonė norėtų įgyvendinti. Tokio reziumė pavydėtų ne tik statistinis lietuvis, bet ir dažnas sėkmingu laikomas verslininkas.

Iš šeimos verslo augusi ir vietinės rinkos marškinėlius išaugusi Jordano ir Viktorijos Kenstavičių bendrovė „Norvelita“ kadaise turėjo tik 5 darbuotojus. Įmonės įkūrėjas ir valdybos pirmininkas J.Kenstavičius prisipažįsta ne kartą klausęs savęs, kodėl vis bando „daryti verslą“, bet yra toks nesėkmingas.

Jei narstytume 1995 m. įkurtos „Norvelitos“ istoriją nuo pradžių, kaip sako pats J.Kenstavičius, šis verslas buvo netikėtas. Prekybą žuvimi verslininkas pradėjo atsitiktinai, kai prieš 20 metų gabenant įvairias prekes, kaip buvo įprasta pradėti šiandien sėkmingiems stambiems šalies verslininkams, nereikėtų vežiotis grynųjų pinigų.

Verslo pradžia – supuvę obuoliai

„Galima sakyti, kad tokio verslo pobūdžio šaknis mūsų šeima turėjo. Tėvas ilgai dirbo „Raseinių  žuvininkystės“ vadovu, tačiau jo veikla nebuvo susijusi su „Norvelitos“ atsiradimu. Viskas prasidėjo netikėtai, kai iš Ukrainos gabenome galvijų odas ir, kad nereikėtų vežiotis grynųjų pinigų, mūsų paprašė atvežti žuvies. Pradėjome jos ieškoti, užmezgėme ryšių Norvegijoje, taip viskas ir prasidėjo: iš pradžių pirkome ir pardavėme žaliavą, o tada nutarėme ir gaminti. Pastatėme įmonėlę – kelis mažus cechus, pasamdėme penkis darbuotojus“, – drauge su Norvegijos investuotojais pradėto verslo ištakas prisimena pašnekovas.

1990–aisiais baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Lietuvos edukologijos universitetą) jis sako spėjęs išbandyti įvairiausių verslų: ir lapes augino, ir obuolius vežė, bet ir tie supuvo.

„Buvo nelengva. Svarsčiau, kodėl esu toks nesėkmingas, kodėl bandau kažką daryti, bet nepavyksta. Galvodavau, kad nepataikiau į laikmetį, galbūt sezoniškumas kaltas, nes vienais metais tą pačią prekę parduoti lengva, kitais sunku, – kažkada kamavusius apmąstymus prisimena pašnekovas. – Kartą parsivežėme daug obuolių, iš pradžių juos parduoti sekėsi gerai, o vėliau nebebuvo kur dėti, dalis supuvo. Kodėl? Supratome, kad atsivežėme beveik rudenį, kai Lietuvoje netrūko savo derliaus, o ne pavasarį, kai jų trūksta. Tokių ir panašių kuriozų tada, prieš 20 metų, nutiko ne vieną kartą.“

Įgijęs geografijos ir fizinio lavinimo mokytojo specialybę, verslininkas sako, kad dar praktikos keliose mokyklose metu suprato, jog mokytoju tikrai nedirbs. Nors pamokos praktikantui sekėsi, su mokiniais taip pat neblogai sutardavo, verslininkui pedagoginiame darbe trūko galimybės pamatuoti to darbo pradžią ir pabaigą. Kaip dirbti, kai negali išsikelti tikslo, o vėliau įvertinti jo rezultato? Pačiam susikurti tokią ataskaitos sistemą vargiai buvo įmanoma, kai kūno kultūrai skiriamos vos dvi pamokos per savaitę.

Svarbiausia – neapgauti pirkėjo

Ar „pradžios ir pabaigos“ principas, kurio verslininkas kažkada pasigedo mokykloje, veikia įmonėje? Tai ne visai tas pats, sako J.Kenstavičius, nes čia svarbiausia – geras produktas:

„Svarbiausia yra pagaminti kokybišką produktą. Žinoma, yra planai, finansai, skaičiai, bet pirmiausia turi rimtai žiūrėti į produkto gamybą. Ir darbuotojų dažnai klausiu, kaip jie jaustųsi nusipirkę netinkamą produktą, todėl gaminame taip, kad neapgautume mūsų produkciją jau pamėgusių vartotojų ir nebūtų gėda.“

Vis dėlto, „Norvelitos“ sėkmės istorija – ne ta, kurią galima pateikti kaip vien juodo darbo ir nepamatuojamų pastangų pavyzdį. Pats verslininkas sako, kad be laiko, sėkmės ir įdirbio daug kas priklauso ir nuo kitų faktorių, kad ir politinės situacijos ar krizių. Pavyzdžiui, Lietuvai tapus ES nare, reikėjo pasverti rimtą sprendimą – pasinaudoti didele Europos rinka ar sukti į Rusijos pusę.

„Tačiau mūsų prioritetas buvo patikimumas, todėl visas ateities perspektyvas siejome tik su Europa. Tuo metu daug dirbome, bandėme vakarietiškas technologijas, vežėmės maisto technologus iš užsienio, lyginome produkciją su kitų šalių, daug mokėmės“, – pasakoja J.Kenstavičius.

Panašu, kad tuometis sprendimas pasiteisino, o vakarietiškos maisto pramonės pamokos atsipirko. Pernai Vokietijos vartotojų žurnalas „Stiftung Warentest“, atlikęs profesionalų 20 produktų tyrimą, „Norvelitos“ pagamintą šaltai rūkytos lašišos gaminį, prekybos milžino „Lidl“ privataus ženklo produktą, paskelbė šio tyrimo nugalėtoju.  O Italijoje, kur „Norvelitos“ gaminiai kelerius metus pripažįstami geriausiu produktu, net pradėtos bylos dėl jo plagiavimo.

„Norvelita“ savo produkciją eksportuoja į Vokietiją, Belgiją, Italiją, Baltijos šalis, Daniją, Švediją, Graikiją, JAV, tačiau reikėjo patirti išbandymų, kol užsienio partneriai įvertino raseiniškių produkciją ir nustojo į „Norvelitą“ žiūrėti kaip į posovietinės šalies įmonę.

Antai kadaise gaminio, skirto Vokietijos rinkai, etiketėje bendrovė iš nežinojimo etiketėje nenurodė cukraus kiekio. Nors jis sudarė tik 0,001 proc., nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir įmonės, kaip sako J.Kenstavičius, buvo gražiai paprašyta pasitraukti. Tačiau produktą jau spėjo pamėgti pirkėjai, tad po pusmečio jis sugrįžo į Vokietijos parduotuvių lentynas.

“Vieną kartą sandėlyje graužikai įlindo į šaldytuvą, iš kurio tris mašinas produkcijos jau buvome išsiuntę į Vokietiją. Mūsų žmonės turėjo greitai ten nuvažiuoti ir išrankioti siuntą po vieną pakelį. Bet nieko nepadarysi – šis verslas yra atsakingas, maisto pramonė – specifinė sritis. Juolab kai dirbi užsienyje, turi įgyvendinti visus aukštus ir skirtingus reikalavimus, – paaiškina pašnekovas. – Bet kai turi stiprų kolektyvą, kuriame dirba daug jaunų entuziastingų žmonių, tai padaryti yra lengviau. Kartais net stebiuosi, kodėl mes patys linkę save taip nuvertinti. Norvegijoje sutinkame daug lietuvių, faktas, kad jie gali dirbti ne tik juodą darbą.“

Būtent dėl produkto kokybės, paklaustas apie savo vadovavimo stilių, J.Kenstavičius prisipažįsta įmonėje galintis pabūti ir baubu, nes yra paskutinė grandis, kuriai tenka didžiausia atsakomybė ir kuri privalo sustyguoti visą procesą.

Prieš 2005 m. viename interviu J. Kenstavičius sakė, kad jo žmona Viktorija įmonės vadybininke dirba ne taupumo sumetimais, nes jis mielai mokėtų atlyginimus keliems žmonėms, jei tik jie galėtų nudirbti tokius darbus: „Per 10 metų ši mintis nė kiek nepasikeitė.“ Verslininkas patikina, kad įvairiausioje verslo veikloje dalyvauja, diskutuoja, priima sprendimus tik kartu su žmona.

Nuo šeimos verslo prasidėjusi „Norvelita“ ir šiandien apsupta visos Kenstavičių šeimos. J.Kenstavičius pasakoja, kad jų dukros jau susipažino su įmonės darbu ir perėjo išbandymą – nuo gamybos operacijų stebėjimo iki vasaros darbo ceche ar šeimai priklausančioje „Karpynės“ sodyboje.

„Norėjome, kad dukros patirtų, kaip uždirbami pinigai, pamatytų ne tik gerąją pusę, bet susipažintų ir su sunkesniąja, suprastų, ką kasdien reikia padaryti dėl gerų rezultatų. Dabar gyvenime dažnai matome „netikras“ situacijas, kai iš vienos pusės viskas atrodo gerai, tvarkingai, bet kita vertus, kažko lyg ir trūksta, keliame klausimus, kodėl vienam pasiseka, o kitame ne“, – svarsto verslininkas.

Kažkada to paties klausęs, kodėl vis nepasiseka, savęs, dabar J.Kenstavičius sako, kad pirmiausia reikia klausti kitko – ar viską padarei, ar negailėjai savęs, ar idėjai pakankamai pastangų? Jei atsakymas į visus šiuos klausimus yra teigiamas, vadinasi, nesisekti gali tik kurį laiką.

Sėkmė politikoje priklauso nuo tikslo

„Veido“ kalbintas Raseinių gyventojas, paprašytas prisiminti J,Kenstavičiaus, kaip politiko, rajono tarybos nario, nuopelnus, patikina, kad ryškiausias jo indėlis – sutvarkytas Raseinių Maironio parkas, o tai padaryta daugiausia šio verslininko iniciatyva. Tačiau miestelėnai, šio raseiniškio teigimu, verslininką vertina skirtingai: vieni neslepia dėkingumo, kiti nesibodi pakritikuoti.

Pats J.Kenstavičius, paklaustas apie karjerą savivaldoje, prisimena ir nemalonių epizodų, žiniasklaidoje aptartus jam mestus įtarimus, kurių iki bandymo atstovauti rajono žmonėms taryboje jis nebuvo sulaukęs. Nepaisant dviprasmiškos patirties, verslininkas įsitikinęs, kad kiekvienas mąstantis ir idėjų turintis žmogus turėtų bandyti siekti pokyčių ir politiniu keliu.

„Mūsų įmonėje dirba tūkstantis raseiniškių, tai buvo viena priežasčių, kodėl ėjau į politiką. Siekiau sumažinti šilumos kainą gyventojams, kurti gražią aplinką bendruomenei ir, svarbiausia, mažinti korupcijos lygį. Sakoma, kad yra valdiški pinigai ir savi. O man toks požiūris yra svetimas, nes esu įsitikinęs, kad, nepaisant to, ar dirbi privačiame, ar valstybiniame sektoriuje, į darbą žiūrėti reikia taip pat, – motyvus, kodėl pasuko į politiką, dėsto „Norvelitos“ savininkas. – Buvo sunku, nes žmonėms galima pateikti įvairiausią informaciją. Turėjau nemalonumų ir su Specialiųjų tyrimų tarnyba, nors vėliau viskas praėjo, pasirodė, kad nieko tokio nebuvo. Bet tokia patirtis atsirado dėl politinės veiklos. Jei eini į politiką tam, kad patenkintum asmeninius poreikius, gal viskas būtų ir gerai, bet mano tikslai buvo visai kitokie.“

2005 m. Kenstavičiai įkūrė „Karpynės“ kompleksą, kuriame šiandien treniruojasi krepšinio „Rasų“ (jos prezidentas – J.Kenstavičius) ir tinklinio „Raseinių–Norvelita“ komandos.

Komplekso idėja daug keliaujantiems Kenstavičiams subrendo aplankius įdomias vietas svetur. Todėl verslininkai pagalvojo, kad patogią vietą, įsikūrusią šalia tvenkinių, netoli automagistralės, galima paversti patrauklia vieta poilsiui ir susibūrimams, kurioje būtų patogu apgyvendinti ir įmonės svečius iš užsienio.

„Bet nemanėme, kad šis verslas taip išaugs“, – prisipažįsta verslininkas. Kalbant apie verslo sėkmę, nereikia siekti skaičių. Niekada gyvenime neplanavau, kiek turėčiau pasiekti, ar kiek per metus padaryti, ar kiek pinigų uždirbti, kiek turto sukaupti. Esu įsitikinęs, kad jei darai gerai, viskas ateina savaime“, – apibendrina jis.

Paklaustas, ką veiktų, jei nebūtų „Norvelitos“ savininkas, J.Kenstavičius atsako apie tai negalvojęs, bet patikina, kad ilgai netruktų ir sugalvotų kitą įdomų užsiėmimą. Verslininkas, iki maisto pramonės išbandęs įvairią veiklą – nuo prekybos galvijų odomis iki prekybos obuoliais, ko gero, idėjų nepristigtų ir dabar.

 

 

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/raseiniecio-j-kenstaviciaus-nesustabde-nei-supuve-obuoliai-nei-stt

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.