“Kartais pagalvodavau, ką aš čia veikiu šioje šalyje – baltoji, žydromis akimis, neuždengtais plaukais, viena, ir dar fotografė. Arabų akimis, tai didžiausias blogis, koks tik gali būti susijęs su moterimi. Tokiomis minutėmis atrodydavo, kad esu tarp žemės ir dangaus. Juokingiausia, kad gyvenau rajone Um al Hamam, iš kurio, kaip paaiškėjo, yra kilę daugiausiai teroristų”, – prisimena fotografė Vilma Samulionytė, pusantrų metų praleidusi Saudo Arabijoje.

Beieškant darbo

"Veido" archyvas

Į šventąjį musulmonų miestą Meką gali patekti tik išpažįstantieji šį tikėjimą

Vilma į Saudo Arabiją pateko, galima sakyti, atsitiktinai. Ji mokėsi Prahos dailiųjų menų akademijoje, Kino ir televizijos fakultete, o už studijas reikėjo mokėti 7 tūkst. eurų per metus. Taigi mergina dairėsi darbo, o po ranka pasipainiojo skelbimas – Saudo Arabijos sostinėje Rijade siūloma vieta fotografei, mat vyrai ten negali fotografuoti moterų. Be galybės sudėtingų techninių reikalavimų, buvo iškelta ir konfidencialumo sąlyga – nė viena nuotrauka negalės iškeliauti už studijos sienų, viskas, kas nufotografuota, turės būti įrašyta, supakuota ir atiduota klientėms. Taip Vilma pateko į Rijadą. Kontraktas buvo sudarytas aštuoniolikai mėnesių.

Nors susidūrimai su nepažįstamu ir sunkiai suprantamu arabų pasauliu merginai prasidėjo jau nuo ambasados, savo padėties keblumą ji pirmąkart suvokė tik lėktuvui nusileidus Rijade. “Oro uoste pilna žmonių, bet nė vienos moters. O aš apsirengusi europietiškai. Niekas man nieko nesakė, bet pajutau nesuvaldomą norą greitai bėgti iš ten, – prisimena Vilma. – Netrukus suskambo telefonas ir mano darbdaviai pranešė: neišsigąsk, iš tavęs paims pasą, o atiduos tik kai išeisi iš oro uosto. Pasirodo, moteris išleidžia pro kitus vartus nei vyrus, mat jas pasiima mahramas, t.y. globėjas. Nė viena moteris negali išeiti į lauką be mahramo”.

Vilmos darbdavė pasirodė esanti turtinga moteris Madeha al Ajroush, Rijade, keturių milijonų gyventojų mieste, turinti fotografijos studiją. Madeha į darbą ėmė tik fotografes europietes, nes fotografavo princeses ir jų šeimų narius. O tokių šioje šalyje, įvairių šaltinių duomenimis, yra beveik dešimt tūkstančių.

Fotografė buvo apgyvendinta trijų kambarių bute, už kurį mokėti nereikėto, taip pat dar turėjo vairuotoją indą, kuris ją vežiodavo į darbą. Vienintelės merginos išlaidos – už maistą, o jis ten labai pigus. Na, jei įsigeisdavo pasilinksminti, tai buvo įmanoma padaryti tik ambasadose. “Linksmiausios” ambasados buvo vokiečių, amerikiečių ir kanadiečių, bet už bilietą į vakarėlį tekdavo pakloti apie 40–50 eurų.

Reikalingi vyrų leidimai

"Veido" archyvas

Nė viena moteris negali išeiti iš namų be mahramo – palydovo

Bet grįžkime prie studijos: nors Madeha buvo turtinga ir turėjo savo verslą, Vilma mano, kad už ją dokumentuose vis dėlto pasirašydavo vyras arba tėvas, mat atsakomybę prisiimdavo jie. Lygiai taip pat moteriai, panorėjusiai dirbti arba keliauti, privalu gauti vyro sutikimą.

“Kai nuvažiavau, Madeha aprodė studiją, o paskui tarė: “Turime žurnalų, norėtume, kad nuotraukų kokybė būtų tokia pati kaip juose”, ir ištraukia “Vogue”. Man net akys ant kaktos iššoko: ar ji bent nutuokia, kad ten dirba geriausi pasaulio fotografai, naudodamiesi pačia geriausia pasaulyje aparatūra. Ką beliko daryti: norite kaip “Vogue” – bus”, – juokiasi darbo pradžią prisimindama fotografė.

Fotosesijai paprastai būdavo skiriamos trys valandos. Princesės atsinešdavo daug drabužių, persirenginėdavo, ilgai pozuodavo. Vilma juokauja, kad klientėms pagrindinis gerų nuotraukų kriterijus būdavo jų pačių grožis. O grožį joms sukurdavo kosmetika – prisidažydavo tiek, kad būdavo sunku suprasti, kokie tikrieji jų bruožai. O tai, kad suknelė per maža arba neskoninga, joms nerūpėdavo”, – pasakoja fotografė.

Nepaisant to, Vilmai pavyko padaryti neblogų nuotraukų, deja, jų negalėjo išsaugoti. Koranas jokiais būdais neleidžia vaizduoti žmogaus, taigi ir fotografuoti nelabai legalu. Vis dėlto fotografė mano, kad islamo nuostatos keičiasi, ir dabar žmonės fotografuojasi, tik stengiasi, jog nuotraukos nepatektų svetimiems žmonėms.

Arabiška laisvė

Vilma susidarė įspūdį, kad arabų visuomenė nėra tarsi išdrožta pagal vieną kurpalį. Žinoma, vienoje pusėje sudėliota tai, kas gerai, kitoje – kas blogai, bet aplink šiuos du polius yra didžiulis margumynas papročių, tabu ir net laisvių. Fotografė net ironizuoja: kai daug uždrausta, noras daryti tai, kas neleidžiama, tampa absurdiškai didžiulis ir nebegalvojama, kas iš to išeis. Na, pavyzdžiui, europiečių laisvė jiems asocijuojasi su laisve tapti prostitute, tai tarsi hedonizmo išraiška. “Bandžiau aiškinti, kad laisvė nėra tai, kad gali gerti, kol apsivemi, arba mylėtis su kiekvienu sutiktuoju. Tai kvailystė. Beje, tai ir daro atvykę į Europą arabai. Bet joms sunku buvo tai suprasti”.

Mūsų pašnekovė pastebėjo, kad Saudo Arabijoje religiniais draudimais neretai manipuliuojama. Na, kad ir visuomenės nuostata, jog žydraakė moteris iš Europos, atvykusi į Saudo Arabiją be vyro, yra labai bloga. Tačiau kad vyrai išvažiuoja savaitgaliui į Bahreiną ir užsisako kambarį su mergaitėmis, o grįžę namo keliskart per dieną meldžiasi, jų vertinimu, yra gerai.

Moterims, žinoma, galioja kitos taisyklės. “Gyvenime nesu su draugais kalbėjusis apie moters nekaltybę arba seksą prieš vestuves, o ten tai kasdienė tema, – prisimena keliautoja. – Tarkime, skridau lėktuvu. Šalia prisėdo jaunas vyrukas, išsikalbėjome, o jis kad tėkš man: “Noriu, kad mano žmona būtų nekalta”.

Svarbu paminėti, kad Saudo Arabijoje nėra nei teatrų, nei kino teatrų, o į kavinę moteris gali nueiti tik su vyru. Visa ši sistema sugalvota tam, kad priešingos lytys nesusitiktų. Keista, bet net tradicinėse šeimose ir netgi namie vyrai su moterimis kartu nevalgo. Kodėl? Ogi todėl, kad moteris prieš vyrą turi būti graži, o kai valgai, visko gali nutikti.

“Apskritai dėl doros ir nepadorumo ten tokia košė užvirta, kad jie ir patys ne visuomet susigaudo”, – tikina Vilma. Ji priduria, kad tuose kraštuose paplitę daugybė mitų ir legendomis tapusių draudimų. Na, kad ir toks: “Neik į gatvę viena. Pagaus, išprievartaus, nužudys ir užkas dykumoje”. Vilma vaikščiojo viena, fotografavo, tiesa, ant europietiškų drabužių užsimesdavo abają (tai juodas, ilgas tarsi suknelė drabužis), bet visuomet būdavo vienplaukė ir niekaip nenukentėjo.

Daug valandų ji praleido su bendradarbėmis kalbėdamasi apie religiją, papročius. Neišvengta ir terorizmo temos. Pasirodo, didelė dalis pačių arabų teroristus, kurie sprogdina ir žudo žmones, laiko nukrypimu. Beje, Osama bin Ladenas, nors ir kilęs iš labai turtingos, žymios Rijado šeimos, yra išvarytas iš šalies, iš jo atimta pilietybė.

Kita vertus, mūsų pašnekovė susidarė įspūdį, kad vis dėlto nemažai arabų šiek tiek klaidingai suvokia žodžio “terorizmas” prasmę. Bet mes irgi nelabai suvokiame jų terminų. Štai kad ir žodis “džihadas”, pasirodo, esąs visai ne tai, ką mes įsivaizduojame, o bet kokia kova su yda. Pavyzdžiui, mėgsti šokoladą, bet jis kenkia, taigi jo nevalgymas tau yra džihadas.

Turistų nelaukia

"Veido" archyvas

Dykumoje stovi seniai išnykusios tautos nabatėjų miestas Madain Saleh

V.Samulionytė tikina, kad vienam turistui į Saudo Arabiją patekti neįmanoma, – tik su organizuotų kelionių grupe. Tačiau fotografė perspėja, kad šitaip atvykus į šalį vakarais tektų sėdėti uždarytam viešbutyje. Taigi jei jau mirtinai norisi aplankyti šį dykumų kraštą, tiesiog galima pasirūpinti darbo kontraktu arba įsiprašyti į svečius. Jei esate musulmonas, galite atvykti kaip piligrimas. Beje, tik tokiu atveju pavyks pamatyti Meką. Per dykumą vedantis kelias staiga išsiskiria: musulmonams – tiesiai į šventąjį miestą, o kitatikiams – pro šalį.

Ką veikti kitiems? Saudo Arabija plyti prie Raudonosios jūros, palei pakrantę yra keletas nardymo centrų. Netoliese – Džeda, miestas, turintis nuostabų senamiestį, kuriame daugybė įstabių namų raižytais balkonais. Bet ten gyvena neturtingos afrikiečių šeimos, tad viskas labai apleista.

"Veido" archyvas

Arabai didžiuojasi naujais statiniais, o senuosius griauna

O štai vidury dykumos yra seniai išnykusios tautos nabatėjų miestas Madain Saleh. Labai panašus į Petrą Jordanijoje.
Saudo Arabijos sostinė Rijadas – senas miestas, tačiau aštuntajame dešimtmetyje jį užplūdo milžiniška statybų banga. Kadangi arabai mano, jog viskas, kas sena, – nevertinga, tai dažnai griauna senuosius namus ir stato dangoraižius. “Net kai žmogaus paklausi apie jo šaknis, atsako: “Ai, tai buvo seniai, dabar yra kitaip”, – apgailestauja Vilma ir priduria, kad vaikščiojant po Rijadą jai kildavo mintis, jog patys gyventojai jo nėra atradę, jiems nesvarbu, kaip jis atrodo.

Paklausta, ar Saudo Arabija yra ta šalis, į kurią ji rekomenduotų būtinai nuvykti, Vilma atsakė: “Atvažiavęs per savaitę čia nieko nesuprasi ir pamatysi nedaug. Į arabų namus apskritai nepateksi, draugų čia irgi sunku susirasti. Taigi tikrai yra daug šalių, į kurias verta vykti labiau”.