Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, baigėsi šparagų, pas mus kažkodėl vadinamų smidrais, sezonas, bet jau prasideda žirniai. Vienkiemyje prie Pravieniškių vėl puošiamas medinis angelas ir rengiamas naujas Pravieniškių kaimo laikraščio numeris. O į Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus namelį baikeriai vėl užsuko pasiklausyti kartą jau girdėtos pasakos.

Trijų skirtingų kartų ir skirtingose Lietuvos vietose gyvenančių šeimų istorijas sieja ne tik jų pasirinkimas Vilnių, Kauną ar Daniją iškeisti į gyvenimą mažame miestelyje ar net vienkiemyje. Visi jie stebėtinai giedrai žvelgia į gyvenimą ir tuo pragiedrina aplinkinius. Oficialioji statistika sako, kad per pastarąjį dešimtmetį kasmet į kaimus persikėlė gyventi nuo 13 iki beveik 22 tūkst. miestiečių.

Ar tikrai kaimas išgelbės Lietuvą, kaip be jokios abejonės sako Sąjūdžio metraštininkas dailininkas Leonas Glinskis?

Sąjūdžio metraštis skaitmeninamas vienkiemyje

Išgirdęs klausimą, kodėl įsikūrė vienkiemyje prie Pravieniškių, nors dviejų dailininkų šeima galėjo gyventi bet kuriame didmiestyje, arčiau meno galerijų, skulptorius ir kalvystės menininkas L.Glinskis užsikvatoja: “Ir čia turime kalėjimą”. Į kitą klausimą, ar Sąjūdžio metraštininkas, buvęs prie konservatorių partijos ištakų, L.Glinskis nenorėjęs siekti politinės karjeros, už vyrą juokdamasi atsako jo žmona keramikė Audronė Skarbaliūtė: “Nebent jei Seimas būtų Pravieniškėse”.

"Veido" archyvas

Gausi Glinskių šeima tapo Pravieniškių bendruomenės siela

Sąjūdžio laikais į Vilnių ar Kauną važinėjęs kasdien, dabar L.Glinskis sakosi išsirengiantis kartą du per mėnesį. “Kad viską turime čia. Turime kompiuterius, nusipirkome visą aparatūrą – mes kaime esame turtingi ir nedejuojame. Ir krizės nebuvo – kokia krizė, nebent smegenyse”, – optimizmu trykšta L.Glinskis. Dailininkų pora pasakoja dar niekad taip gerai negyvenę kaip dabar, kai abu gauna pensijas. Šiandien pagrindinė jų filosofija – jei kas paprašo ką padaryti, pavyzdžiui, pafilmuoti, pirmiausia susitaria, kad nebūtų jokių pinigų. Štai dabar L.Glinskis kuria filmą apie aplinkinių kaimų žmones, susibūrusius į folklorinį ansamblį, skaitmenina Sąjūdžio archyvus.

Neseniai Glinskiai pastatė medinį angelą. “Dabar jis visai kaip šventas – visi puošia, turime ir giesmę. Angelas smarkiai buria žmones”, – vienas per kitą pasakoja dailininkai.

Glinskių vaikai taip pat rinkosi meniškas profesijas, vyresnieji iš dešimties Glinskių anūkų mokosi dailės, džiugindami senelius, kad menininkų dinastijos tradicijos bus pratęstos. Tačiau dailininkų pora meno paslapčių moko ne tik savo, bet ir vietos ar iš toliau atvykusius vaikus.

Prieš septynerius metus Glinskiai įkūrė kaimo bendruomenę, subūrė folklorinį ansamblį, jau šešerius metus leidžia vietos laikraštuką. “Iš pradžių buvo laikraštėlio ignoravimo, o dabar nemeta, sega į segtuvus. Ir žmonės vis labiau nori bendrauti”, – džiaugiasi L.Glinskis.

Tas maždaug kartą per du mėnesius išleidžiamas laikraštėlis – vieno A4 formato lapo dydžio, kompiuteriu kopijuotas. Leidėjai stengiasi, kad jame būtų tik pozityvi informacija, o jei tenka aprašyti kokį negerą įvykį, pateikia tai ne įžeidžiai, o pamokomai, kad būtų moralas kitiems.

Dailininkų šeima pasakoja, kad gyvenimas Pravieniškėse ir jų apylinkėse smarkiai keičiasi. Net dabar čia vyksta statybos, keliasi žmonės iš Kauno, Kaišiadorių ir važinėja iš čia į darbus. Beje, šalia tėvų kuriasi ir jų jaunėlis sūnus, šalia gyvena ir brolis.

Labiausiai Pravieniškių senbuvius džiugina, kad kaimas labai keičiasi, o jų iniciatyva įsteigtos kaimo bendruomenės gyvenimas jau veikia ir be jų, tiksliau, Glinskiai dabar jau to gyvenimo tik dalyviai, o bendruomenės vairą perdavė jaunesniems.

Kaip pamilti kaimą, iš kurio nori pabėgti

Vilkijoje A.ir J.Juškų muziejų puoselėja tikras kaunietis ir tikra vilnietė. Medžio skulptorius Arūnas Sniečkus čia nuo pat muziejaus įsikūrimo, jau dvidešimt metų. Ketveriais metais vėliau čia vietą, kurioje norisi gyventi, o paskui ir gyvenimo draugą atrado ir Vida Sniečkuvienė.

“Vilniuje dirbau Liaudies kultūros centre, daug važinėjau po Lietuvą, organizavau dainų šventes, festivalius. Vis nesustodama bėgau – norėjosi ramybės. Kai atvažiavau į Vilkiją, pamaniau, kad tos šviesos turi būti ne tik didmiestyje. Maniau, savo buvimu galiu žmonėms padėti čia būti ir gyventi. Provincijos žmonės kultūriniu požiūriu labiau nuskriausti, ne kiekvienas gali nuvažiuoti į miestą pažiūrėti spektaklio, koncerto. Bet čia yra dvasinė ramybė”, – pasakoja V.Sniečkuvienė.

Tačiau paklausta, ar užsibrėžė sau misiją nešti šviesą vilkijiečiams, moteris atsako: “Maniau, jei aš taip galvoju, tai ir kiti taip pat. Bet matau, kad kai kurie Vilkijoje gyvenantys žmonės per dvidešimt muziejaus gyvavimo metų į jį nėra nė karto užsukę, ir čia vykstančių koncertų ne visiems reikia. Arba štai dėstau Vilkijos žemės ūkio mokykloje, bandau vaikus supažindinti su senąja kultūra. Nėra lengva, nes jaunam žmogui, gyvenančiam tokiame mažame miestelyje, tai siejasi su senais dalykais, su kaimu, o jie iš to kaimo gal norėtų kuo greičiau pabėgti”.

"Veido" archyvas

Vilnietė Vida ir kaunietis Arūnas Sniečkai moko mylėti provinciją, iš kurios kiti nori pabėgti

Muziejininkė nesiima tvirtinti, kad Vilkija šviesėja. Suburti žmones, rasti bendraminčių nelengva. Kad ir kaip būtų graudu, prisipažįsta bendraujanti su nedaug vilkijiečių. Sako matanti ir daug problemų – socialinių nepriteklių, neturto, alkoholizmo. Žmonės nemato gyvenime prasmės ir nieko nedaro, kad jiems pasisektų. Dirbdama su vaikais, per juos į muziejų ji atsikviečia ir jų tėvus. Džiaugiasi, kai vaikai nebenori vežti į parodą nupieštų mikimauzų – bando atsiremti į senojo meno tradiciją.

Dabar V.Sniečkuvienė nė neabejoja, kad dideliame mieste nebenorėtų ir gal nebegalėtų gyventi. Lankytojų trijų šimtų metų name su nuostabiai jį visus dvidešimt metų puoselėjančio Arūno išmargintomis langinėmis netrūksta, o ant durų kabanti informacija apie muziejaus darbo valandas ir bilietų kainas – 1 Lt be pasakos ir 2 Lt su – stebina, kol neskubant pradedamas kiloti ir liesti (tai muziejuje leidžiama) kiekvienas daiktelis ir išgirsti visų jų istoriją.

“Nežinome, ar šilumos krislas įkrinta muziejų lankančiam žmogui į širdį, ar paveikė jį ta tavo pasaka, ar ne”, – lyg abejoja V.Sniečkuvienė. Tačiau kai į muziejų grįžta būdami vaikai jį lankę žmonės jau su savo vaikais, abejonių nelieka.

Į užsienį – tik į svečius

Jurgitos ir Kęstučio Krištopaičių kasdienybė, palyginti su Glinskių ar Sniečkų šeimomis, arčiau žemės ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Šešerius metus dirbę Danijoje, ten nusižiūrėtą patirtį jie nutarė pritaikyti Lietuvoje. Vos trisdešimt metų perkopusių ūkininkų šeima išsinuomojo 9 ha žemės Šiaulių rajone, Gruzdžiuose, iš kurių vieną hektarą skyrė Lietuvoje neauginamiems šparagams, o likusį plotą žirniams. Patys įsikūrė už 40 km nuo ūkio, Bubiuose. “Nė krizės nematai, nes diena per trumpa, reikia dirbti”, – visiškai nesiskųsdama, atvirkščiai – su dideliu optimizmu sako J.Krištopaitienė ir pasakoja, kaip pasodinus šparagus dar trejus metus reikia juos ravėti, prižiūrėti, kol ima duoti derlių.

"Veido" archyvas

J.Krištopaitienė pasirinko: į Lietuvą ūkininkauti, užsienin – į svečius

Krištopaičiai sako provincijoje tikrai nenuobodžiaujantys, nes turi draugų, kurie taip pat ūkininkauja, tad susibėga, nors dabar, kai darbymetis, tam nebelieka laiko.

Į miesto pusę jie nesidairo, o į užsienį važiuoja atsivežti produkcijos ir aplankyti artimųjų, mat beveik visi įsikūrę svetur.

Ar miestiečiai tikrai tampa kaimiečiais

Ar provincija tikrai tampa patraukli miestiečiams, kaip rodo oficialūs skaičiai? Statistikos departamento duomenimis, pernai iš miesto į kaimą deklaravo persikraustę 15,8 tūkst. miestiečių, o iš kaimo į miestą – 16,6 tūkst., 2008-aisiais, atvirkščiai, migracija iš miesto į kaimą buvo 1,9 tūkst. žmonių gausesnė nei iš kaimo į miestą.

Tačiau kiek žmonių iš tikrųjų ryžtasi, kaip mūsų herojai, iškeisti gyvenimą didmiestyje į provinciją ir realiai čia ne tik nakvoti, bet ir dirbti, prisidėti prie vietos bendruomenės?

Nemažas procentas “migrantų” – tai didmiesčių gyventojai, įsikuriantys nuosavame būste priemiestyje, tačiau ir toliau dirbantys mieste, kuriems ne itin rūpi vietos bendruomenė. “Vidutiniai statistiniai duomenys nerodo realios padėties. Vidutiniai vidinės migracijos tarp miesto ir kaimo skaičiai atrodo tolygūs, bet paanalizavus juos pagal savivaldybes situacija tikrai kardinaliai skiriasi. Net lyginant senėjimo duomenis akivaizdu, kad Šiaurės, Rytų Lietuvoje jaunimo smarkiai mažėja. Šalia didžiųjų miestų esančiose savivaldybėse populiacijos senėjimo tempai lėtesni, o štai Pasvalio, Biržų, Anykščių, Jurbarko, Šakių, Varėnos, Lazdijų gyventojų mažėja, jie sensta”, – apgailestauja Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė. Ji atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: žmonėms masiškai išvažiuojant iš kurios nors teritorijos, čia lieka nenaudojamas nekilnojamasis turtas, sumenksta infrastruktūra, nes darosi per brangu išlaikyti mokyklas, darželius, gydymo įstaigas, o didmiesčiuose atvažiavusiems tenka kurti papildomą infrastruktūrą. “Tai visuomenei kainuoja brangiau, nei dėti pastangas, kad kapitalas pasiektų provinciją, čia būtų kuriamos darbo vietos ir taptų patraukliau gyventi”, – įsitikinusi R.Melnikienė.