BFL

Akvilė Martinaitytė

– Mokslo ir verslo bendradarbiavimas – viena labiausiai pastaraisiais metais įvairiose valdžios institucijose linksniuojamų temų. Rengiamos strategijos, organizuojama daugybė renginių tokiam bendradarbiavimui skatinti, tačiau Lietuvos ekonomikoje inovatyvūs verslai vis tiek sudaro labai nežymią dalį. Kaip manote, kodėl?

– Kartais juokaudamas mėgstu sakyti, kad čia kaip su vestuvėmis: jei berniukas ir mergaitė iš tiesų nepatinka vienas kitam, o kažkas juos prievarta verčia būti kartu, nieko gero iš to nelauk. Atsakymas išties labai paprastas – reikia ne nurodymų „iš viršaus“, o realios motyvacijos.

Mūsų didžiausia problema, kad neturime sistemos, veikiančios beveik visur pasaulyje, kai prie mokslo centrų – universitetų ar mokslo institutų – veikia technologijų perdavimo centrai, kuriuose iš esmės ir formuojasi požiūris į darbą su mokslininkais. Kai naudos gauna visi – ir patys technologijas kuriantys mokslininkai, ir mokslo institucijos, ir technologijų perdavimo centrai, ir produktus parduodantys verslininkai. Lietuvoje tokia sistema dar tik pradeda kurtis. Kol jos nebus, mes nieko iš to neuždirbsime, kad ir kiek daug pinigų sudėjome į mokslui skirtą infrastruktūrą.

– Papasakokite plačiau, kaip veikia tokios sistemos.

– Pirmiausia reikia pabrėžti, kad mokslininkas niekada nebus verslininku, o verslininkas – mokslininku. Kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai sugeba. Paimkime kaip pavyzdį Veismano institutą Izraelyje. Su juo bendradarbiauju daugelį metų, jis yra vienos iš mano kompanijų „Biotechpharma“ užsakovas. Joks mokslininkas ten nėra verčiamas būti verslininku. Jei mokslininkas kažką sukūrė, ten pradeda veikti organizacija „Yeda“, kuri yra visiškai nepriklausoma nuo instituto vadovybės, tačiau institutas yra jos steigėjas. Jos uždavinys – įvertinti, ar iš sukurto mokslo galima padaryti patentą. Jei taip – patentas registruojamas, atsiranda intelektinė nuosavybė, kurios savininkai yra „Yeda“ kartu su institutu. Tada jau žiūrima, kaip patentą galima licencijuoti, kam jis gali būti įdomus.

Kai iš to pradeda plaukti pinigai, jų gauna visi. Nebereikia šaukti, kad neišgyvensime iš per mažo biudžetinio finansavimo, nes iš gero, tikro mokslo uždirbami dideli pinigai. Po patento pateikimo niekas neužkerta kelio mokslininkui publikuoti savo tyrimų ar „Nature“ ar „Science“ žurnaluose ir būti ne tik turtingam, bet ir žymiam.

– Patentai – svarbiausias rodiklis, pagal kurį turėtų būti vertinama mokslinė veikla?

– Nebūtinai svarbiausias, bet jam tikrai turi būti skiriamas didesnis vaidmuo, nei yra dabar, kai mokslo institutai pirmiausia vertinami pagal mokslinių publikacijų skaičių. Daug iš jų parašoma, padedama į lentyną, ir visi pamiršta. Mokslas turi būti toks, kad duotų naudos visuomenei. Aš nemanau, kad vien žinių kaupimas yra naudingas.

Žinoma, dabar, kai apie patentų svarbą vis garsiau kalbama, pastebiu kitą vajų, kai beverčiai patentai kuriami tiesiog dėl varnelės ataskaitose. Tarptautinio patento palaikymas kainuoja didžiulius pinigus, todėl jei jį turi, privalai rūpintis ir tuo, kam jį parduoti, kas jį įgyvendins. Aš, kaip ne vienos organizacijos atstovas, moku pinigus tik už tuos patentus, kurie, tikiu, ateityje duos gerokai didesnę finansinę naudą, nei dabar tenka į juos investuoti.

– Lietuvoje veikia penki vadinamieji slėniai, kuriuose turėtų koncentruotis mokslas ir žinioms imlus verslas. Ko galime tikėtis iš jų – gal jie taps sistemos katalizatoriumi?

– Į slėnių infrastruktūrą buvo investuoti milžiniški pinigai, ir ji tikrai sukurta puiki, pasaulinio lygio. Dabar visi sako, kad laikas, kai pinigai buvo duodami infra­struktūrai, baigėsi, naujame etape investicijos skiriamos technologijoms ir mokslui vystyti.

Atsiranda sakančiųjų, kad nieko iki šiol negalėjo daryti, nes langai dar nebuvo sudėti. Man atrodo, kad veiklos sėkmė nepriklauso nuo to, ar tavo įranga yra gražesniuose rūmuose. Nesinori labai savęs girti, bet vėlgi pažiūrėkime į tokią nedidelę organizaciją, kaip „Biotechpharma“. Gavęs nedidelę dalį paramos įsigijau įrangos ir per ketverius metus pardavimą išauginome nuo šimtų tūkstančių iki dešimčių milijonų eurų 2015 m. Per metus turime apie 15 įvairių projektų su vienomis didžiausių farmacijos kompanijų pasaulyje. Viską galima padaryti, nepaisant to, ar jau turi naujus langus, ar dar ne.

Šiaip ar taip, artimiausi keleri metai parodys, kas yra kas. Norisi būti optimistu ir tikėti, kad mokėsime tą infrastruktūrą tinkamai įdarbinti. Aš pats tai darau – moku pinigus Inovatyvios medicinos centro Atviros prieigos centrui (APC), kad galėčiau naudotis ten esančiais įrenginiais, kurie reikalingi mano darbui. Įrenginių man jau dabar trūksta.

Ar tokių kaip aš bus daug? Negaliu pasakyti, bet norėčiau, kad būtų. Atviros prieigos centrų sukurta kiek nori ir kokių nori – jei žmonės naudosis juose esančia supirkta įranga, kurs savo technologijas, naujus gaminius, tada tikrai judėsime į priekį vystydami aukštąsias technologijas.

– Viešojoje erdvėje pastebime gąsdinimų, kad išliekant tokiems emigracijos mastams susidursime su didelėmis darbuotojų trūkumo problemomis. Kaip tai paveiks mokslu grįsto verslo plėtrą?

– Jokiu būdu nesu už tai, kad visi išvažiuotų, bet į tokius gąsdinimus nelabai kreipiu dėmesio. Daug išvažiavusių žmonių grįžta ir jie turi visai kitokios patirties, jie žino, kaip dirbti efektyviau, jų akiratis platesnis. Tai puiku. Be to, žmonių skaičius nelemia valstybės gerovės – kaip pavyzdį paminėčiau Estiją arba Liuksemburgą. Mums reikia galvoti ne apie tai, kaip išlaikyti kuo daugiau žmonių Lietuvoje, o apie tai, kokią Lietuvą kuriame tiems, kurie čia yra. Vienintelis kelias norint, kad niekas nevažiuotų, yra didinti pragyvenimo lygį. Tai galime pasiekti tik dirbdami intensyviau, kurdami didesnės pridėtinės vertės produktus, kurdami intelektualią, inovatyvią visuomenę.

– Ar Lietuvoje dirbantis mokslininkas gali tikėtis susikurti tokią gerovę, kokią turėtų Vakarų šalyse?

– Žinote, kada mes uždirbsime 3,5 karto daugiau? Labai paprasta – kai dirbsime 3,5 karto efektyviau. Tai nėra mano mintis, skaičiau ją Iljos Laurso interviu, bet šimtu procentų su ja sutinku. Reikia galvoti, kaip per tą patį laiką padaryti daugiau, ir, užuot bandžius išradinėti dviratį, naudotis tuo, kas jau yra pasaulyje.

Kažkodėl Lietuvoje dažnai norima viską pradėti nuo nulio. Jei nusprendžiame, kad mums reikia technologijų perdavimo centro, atliekame galimybių studijas, rašome strategijas ir taip toliau. Bet visa tai jau sukurta kitų, naudokimės! Genų inžinerija buvo sukurta dviejų amerikiečių Bergo ir Coheno – „Biotech­pharma“ naudojasi jų fundamentiniais tyrimais. Amerikiečiai, prancūzai, britai išrado, kaip į žinduolių ląsteles įterpti genus ir gaminti produktus, kurie naudojami medicinai, o mes galime pasinaudodami šiais išradimais kurti savo technologijas ir judėti į priekį. Ar tai blogai? Nemanau. Negaiškime laiko, kur to nereikia daryti, dirbkime efektyviai, ir turėsime tokią gerovę, kokios norime.

– Kai kalbama apie sėkmingo mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžius Lietuvoje, dažniausiai nurodomos sritys – biotechnologijos ir lazeriai. Kaip manote, ar tikėtina, kad netolimoje ateityje atsiras naujų stiprių rinkos dalyvių iš kitų sričių?

– Taip, aš pastebiu puikių užuomazgų. Pavyzdžiui, Kaune puikiai dirbama su medicinine įranga, kuriami įvairūs inovatyvūs įrenginiai. Taip pat intensyviau vystomos švaros technologijos, saulės technologijos, tikslioji inžinerinė pramonė. Taip pat neblogai atrodo ir kai kurios mūsų tradicinės pramonės šakos. Aš neabejoju, kad atsiras naujų technologijų ir naujų sričių, bet, mano nuomone, turėtume vystyti ir stiprinti tas, kurias jau turime. Mes galime būti bioekonomikos šalis. Tik reikia tai suprasti plačiau nei tiesiog modernias biotechnologijas ar biofarmaciją – galėtume apimti viską, kas susieta su „bio“ panaudojimu produktams ir gaminiams gauti.

Jei kalbėsime vien apie biotechnologijas, galimybės yra didžiulės. Aš žadu pradėti vystyti jūrų biotechnologijas. Mes, būdami jūrinė valstybė, iš jūros pasiimame tik silkių! Juk jūra yra tikra aukso šalis ir reikia tuo protingai pasinaudoti.

– Kokios jūsų prognozės: ar Lietuva taps inovatyvia, didelę pridėtinę vertę kuriančia šalimi?

– Taip, jeigu tokia bus ir valstybės strategija, ir žmonių požiūris. Turime sau aiškiai įsivardyti, kad mūsų strategija – koncentruotis į inovatyvius verslus, o ne į didžiulius fabrikus, kuriuose daugybė darbuotojų daro paprastus gaminius. Inovatyvumas turi būti mumyse, kalbant tiek apie aukštąsias, tiek apie paprastas technologijas. Tada galėsime orientuotis į technologijas ir sritis, kuriančias didelę pridėtinę vertę, ir efektyviai judėsime į išsivysčiusios šalies lygį.