Gruodžio 3 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1) bus atverta tradicinių lietuviškų sodų paroda „Sesė sodų sodina“. Parodos pristatymo renginyje skambės tradicinės liaudies dainos, kurias atliks Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“.

Šiandieniniai sodai yra nutolę nuo savo pirminės sakralinės paskirties, tačiau svarbiausia yra tai, kad senosios kultūros tradicijos, natūraliai pakitusios, išlieka šiuolaikinio lietuvio etninės savimonės dalimi. Rengiantis pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai tradiciniai sodai pasirinkti kaip simbolis, įprasminantis Europos Sąjungos šalių santarvės ir stabilumo siekį.

Ši pirmoji respublikinė sodų paroda yra Vilniaus etninės kultūros centro vykdomo projekto „Sesė sodų sodina“ dalis. Joje eksponuojamus sodus ir šiaudinukus kūrė 50 kūrėjų – tik pradedančių rišėjų, ilgamečių tautodailininkų, sertifikuotų amatininkų. Vyriausia autorė – sodų vėrėja Antosė Čiupailienė (g. 1922) iš Trakų rajono Paungurių kaimo.

„Sodo vėrimas yra kūrybinis procesas, teikiantis džiaugsmo ir reikalaujantis kantrybės. O baigtas kūrinys yra trapus ir trumpaamžis, – todėl nedaug jų esama muziejuose. Džiugu, kad po parodos „Sesė sodų sodina“ Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinį papildys dalis joje eksponuotų sodų ir šiaudinukų“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros centro vedėja Elvyda Lazauskaitė.

Senovėje į šiaudą žiūrėta kaip į nenutrūkstamos gyvybės simbolį. Šiaudiniai puošmenys yra liaudies kultūros reiškinys, leidžiantis pažinti ne tik tautos kūrybingumą, bet ir pasaulėžiūrą. Būdingas lietuvių tradicinės kultūros bruožas buvo aplinkos šventinimas ir jos daiktų, įtrauktų į kalendorinių, šeimos ir gamtos virsmų švenčių apeigas, pavertimas simboliais. Lietuvių tikėta, jog aplinka geba suderinti žmogaus gyvenimą, padeda siekti grožio ir dvasios darnos. Tikėta, kad dar baltų liaudies mene vyravę medžių, dangaus šviesulių ar paukščių simboliai gali paveikti žmogaus gyvenimą. XIX amžiuje sodas, etnologų teigimu, perėmė ne tik apeigines visžalio medžio reikšmes, bet ir baltų menui būdingus medžio simbolio ženklus – medžio viršūnes primenančius trikampį, piramidę, eglutę.

Sodas yra viena gražiausių puošmenų tradicinėje lietuvių kultūroje, tačiau kurį laiką buvo primirštas. Juos rišo tik pavienės rišėjos – Veronika Baltrūnienė iš Kupiškio, Marija Gaidienė ir Elžbieta Tamulevičienė iš Marcinkonių, Malvina Česnulevičienė iš Mančiagirės, Filomena Degėsienė iš Adutiškio ir keletas kitų. Didesnio susidomėjimo sodai sulaukė tik prasidėjus tautiniam atgimimui. Jau trečią dešimtmetį rengiami sodų rišimo kursai, stovyklos, seminarai ir parodos. Į šį darbą įsitraukusios šiaulietė Bronė Gricienė, vilnietė Nijolė Jurėnienė, šakietė Jūratė Šnipienė, jonavietė Julija Šlajienė, vilkijietė Vida Sniečkuvienė, vilnietė Marija Liugienė ir daugelis kitų. Visų jų pastangomis tęsiamos tradicijos – steigiami klubai, dalijamasi patirtimi ir žiniomis, rengiamos darbų parodos, bandoma sudominti jaunimą, šiaudų vėrinėliai sušvinta mokyklose, darželiuose, dovanojami jaunavedžiams, naujakuriams ir svečiams.

Paroda „Sesė sodų sodina“ bus eksponuojama iki 2014 m. sausio 26 d. Parodos metu Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyks sodų vėrimo ir sutartinių dainavimo edukaciniai užsiėmimai (daugiau informacijos www.lnm.lt).