Ponas Algimantai, būdamas emigracijoj Londone daug bendravau su Tokiu socialinių mokslų, tiksliau medijos profesoriumi R.Collinsu. Tuo metu jis ruošė naują programą vienam universitetui, o vėliau buvo pakviestas dirbt patarėju Lordų rūmuose. Kaip supratau iš jo pasakojimų, nei Lordų rūmų, nei kiti parlamentarai neturi nuosavų įdrbintų patarėjų, o tik bendrus AUKSČIASIO LYGIO SPECIALISTUS, kurie, iškilus klausimams, būna sukviečiami į Parlamentą už apvaliojo stalo ir pateikia tuo klausimu savo koncepcijas. Pavyzdžiui prof. R.Colinsas buvo komandiruotas į Kanadą išsiaiškinti dėl žydo bendruomenės skundo vienai radijo stočiai dėl HATE SPEECH. Jam grįžus šaukiamas parlamento komitetas ir patarėjai-aukšto lygio specialistai iš teisės, žmogaus teisių, medijos, istorijos ir kitų sričių ir kartu derimasi ar tai buvo išties HATE SPEECH ar tik ‘laivo žodžio”, laisvo nuomonės išraiška ir ar dėl to verta uždaryti radiją.

O kaip yra pas mus? Kiek seimūnai turi patarėjų ir kokios jie kokybės? Jai jais įdarbinami draugai, pažįstami, partiečiai, tai kokia iš jų nauda visuomenei? Ar nebūtų pigiau samdyti visiems atvejams tikruosius specialistus?

Pamenu, kai D.Kuolys su “ekspertais”- Naku, Puidoku ir Puteikiu pirmą kartą bandė nukreipti Garliavos judėjimą prieš Prezidentę ir suorganizavo savo pirmąjį Prezidentūros kieme, vos pasirodžius Laurinkui, Kuolys jį puolė kaip įerzintas šuva. Vos ne kumsčiais. To nesitikėjau iš šio gražaus inteliganto. Kitas jį suerzinęs žmogus buvo studenčiokas, iškėlęs Vytauto Didžiojo tamsiai raudoną vėliavą su vyčiu baltam skrituly. Supratau, kad šį Sorošo visuomenininką labiausiai erzina bet kokio nacionališkumo apraiškos.