Tiek Rolando Pakso pašalinimas iš prezidento posto, tiek Viktoro Uspaskicho ir jo sėbrų galimybių užimti aukštus valstybinius postus apribojimas yra mūsų Lietuvos piliečių ilgio kelio kuriant savo pirmąją demokratišką respubliką pradžia.

Apsivalymas bus dar ne vienas. Svarbu apsiginkluoti kantrybe ir suvokti, kad iškovota nepriklausomybė savaime nesukuria jokios demokratijos, ją kuriant neužteks išsivaduoti iš sovietų imperijos, teks sovietizmą įveikti ir savyje. Ir iš politikos turi būti eliminuoti tam besipriešinantieji.

Vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo privalėjo rasti būdų, kaip išvalyti iš savo sąmonės nacizmo liekanas, jiems reikėjo sukonstruoti savo naują vokiškąją tapatybę, kuri būtų leidusi paskelbti Stunde Null (nulinė valanda) ir pradėti kurti naują vokietį ir naują Vokietiją. Vokiečiai, apsiginklavę modernia, daugiausia filosofo Juergeno Habermaso išplėtota konstitucinio patriotizmo filosofija, sukūrė naują liberalios demokratijos ir vokiečio, kaip aktyvaus piliečio, vertybėmis pagrįstą valstybę. Konstitucinės vertybės, žmogaus teisės, liberali demokratija buvo pastatyta aukščiau pavojingo vokiškojo etniškumo, istoriškumo ir tradiciškumo, sukėlusių Europoje du pasaulinius karus.

Taip pasitelkus konstitucinį patriotizmą buvo dekonstruotas nacis ir sukurtas naujas vokietis. Konstitucinio patriotizmo filosofijos labiausiai reikėjo politinei klasei, intelektualams, kurie turėjo rasti jėgų įveikti nacizmo nusikaltimų gėdą ir rasti entuziazmo imtis kurti naują valstybę ant pasaulinio karo griuvėsių. Tas naujas vokietis sukūrė ne tik klestinčią demokratiją, bet ir vieną stipriausių pasaulio ekonomikų, kuri šiandien yra visos Europos lokomotyvas. Konstitucinio patriotizmo pagrindu šiandien kuriama ir plėtojama ES, vykdoma tolesnė ES integracija, kuri neišvengiamai įžengs į Jungtinių Europos valstybių kūrimo stadiją.

Ar lietuvių sovietinė patirtis gali būti prilyginta gyvenimui nacistinėje valstybėje? Nacizmo ir sovietizmo tapatinimas turi pagrindo. Abu režimai buvo kruvini ir turėjo tikslą sužlugdyti žmogaus orumą, paversti žmogų didžiųjų diktatorių manipuliacijų

sraigteliu. Sovietmetis turėjo savo „žavesio“, kuris sukūrė specialų homo sovieticus, nepratusį rūpintis savimi, nemokantį savarankiškai priimti sprendimų ir atsakyti už savo likimą, bet gebantį nuolat vogti ir meluoti, nes tą patį kasdien daro politikai ar partinės nomenklatūros atstovai, valdžios žmonės. Sąjūdžio aksominė revoliucija mus išvadavo tik iš okupanto glėbio ir suteikė šansą sukurti savo valstybę.

Deja, sava valstybė dar nereiškia, kad ji jau kitokia nei sovietinė. Ta Lietuva, kurioje šiandien gyvename, yra tam tikras sovietmečio pratęsimas, tik švelnesne forma. Tiek V.Uspaskichas, tiek jo rinkėjai yra sovietmetis par excellence su savo vagių, apsukrių, suktų tipelių filosofija, leidžiančia sakyti viena, o daryti visai ką kita. Tokio sovietinio herojaus, kaip V.Uspaskichas, patekimas į naują Lietuvos Vyriausybę būtų dar vienas įrodymas, kad tikros demokratijos ne tik nesukūrėme, bet jos dar net nesame verti. Todėl nereikia stebėtis, kad net ir mūsų nepriklausomybės vedliai ir šaukliai nėra jokie demokratai ar mūsų Konstitucijos patriotai. Iškovotos nepriklausomybės sėkmė aptemdė protą ir neleidžia kritiškai pažvelgti į per 22 metus nuveiktus darbus kuriant ne tik nepriklausomą, bet ir demokratišką, pagal Konstituciją gyvenančią Lietuvą. Šiandien gyvename didelėje ES valstybių šeimoje, joje vertybė yra ne tik nepriklausomybė, bet ir gerovės valstybė, kurios sukūrimas yra būtina sąlyga norint išlaikyti Lietuvos piliečius tėvynėje.

Ar turime Lietuvoje jėgų ir galimybių sukurti tikrą, realiai veikiančią pagal Konstituciją, gerbiančią žmogaus teises liberalią demokratiją? Ar galime tapti konstitucinio patriotizmo sąjūdžio šalininkais? Kas mums padėjo apsivalyti nuo prekiavusio Lietuvos pilietybe, išdavusio mūsų valstybės paslaptis Rusijos piliečiui, prezidento poste savo verslo reikalus

tvarkiusio R.Pakso? Tada aktyviai veikė Valstybės saugumo departamentas ir Konstitucinis Teismas. Savo misiją tiek pradėdamas apkaltą, tiek joje padėdamas tašką atliko Seimas. Vadinasi, mūsų konstitucinės institucijos kritiniu momentu demokratijai gali veikti konstituciškai ir padėti mums apsivalyti nuo politikos sukčių bei manipuliatorių.

Blokuojant V.Uspaskicho patekimą į Vyriausybę ar vadovaujamas parlamento pozicijas iniciatyvos teko imtis prezidentei Daliai Grybauskaitei. Šįkart daugiausia tik nuo prezidentės priklausys, ar naujai gimstanti Lietuvos demokratija sugebės ir vėl apsivalyti nuo sovietinio šlamšto. Pagaliau turime stiprią ir principingą prezidentę, kurios kampuotas charakteris ir ne visai diplomatiškas veikimo būdas puikiai pasitarnauja mūsų demokratijai.

Ar demokratija gali būti radikali ir principinga? Į šį klausimą teks atsakyti formuojant naują valdančiąją koaliciją ir sudarant Vyriausybę. Šį kartą tik prezidentei teks nuspręsti ir apsispręsti, ar ministerijai gali vadovauti teistas baudžiamojoje byloje Valentinas Mazuronis, ar Seimo vadovybėje gali atsidurti teisiamųjų suole sėdintis ir iš teisingumo besityčiojantis asmuo. Prezidentei teks formuoti naują Lietuvos politinės kultūros standartą. Naują padorumo ir netoleravimo politikoje sukčių ir niekdarių standartą. Tam prezidentei suteiktos konstitucinės galios, naudojant politinio poveikio personalinei Vyriausybės sudėčiai priemones (1998 m. KT nutarimas).

Ar Lietuva ir šį kartą, kaip ir R.Pakso apkaltos metu, sugebės apsivalyti nuo sukčiavimų, pokiliminės, kabinetinės, nusikalstamos politikos ir sukurti sveiką, skaidrią, veikiančią visa apimtimi demokratiją? Ar ir toliau gyvensime nusikalstamų politinių partijų suvaidintos demokratijos informacinėje erdvėje?

Tikėtis visiško politinio apsivalymo po R.Pakso apkaltos yra ne tik naivu, bet ir kvaila. Sovietmečio raugas slypi giliai ir jo vienetiniu higienos aktu, eliminuojant iš politikos asmenį, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, pašalinti nepavyks. Tikrai, ne pro forma, o realiai veikiančiai demokratijai sukurti reikės dar ne vieno apsivalymo akto.

Kiek tokių aktų reikės? Jų reikės lygiai tiek, kiek bus į demokratiją, jos kokybę besikėsinančių asmenų. Jaunoje Lietuvos valstybėje demokratija gali ir turi būti radikali. Konstitucinio patriotizmo šalininkai turi rasti įkvėpimo ir jėgų pašalinti iš politikos asmenis, kure nenori gyventi pagal Konstituciją, įstatymus, demokratijos reikalavimus.

Negalima pamiršti ir to, kad kiekviena kova už politikos švarumą, jos higieną yra labai svarbi ir būtina. Bet ši kova iš mūsų taip pat atima laiką ir jėgas, būtinas mūsų valstybės gerovei kurti. Dažnai įsiveliame ir esame priversti sugaišti daug laiko tuštiems ginčams ir bergždžiam politikavimui. Užuot sprendę savo ekonomines, socialines, konkurencijos, energetikos problemas, esame tiesiog priversti kovoti su politikos sukčiais ir gaišti brangų laiką, kai dalis piliečių palieka Lietuvą. O gal to ir siekia V.Uspaskichas bei jo kišenėje sėdinti šutvė?

Jaunoje Lietuvos valstybėje demokratija gali ir turi būti radikali.