- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Po žeme užkasti milijonai, o interneto nėra

Autorius: veidas.lt | 2011 10 29 @ 16:10 | Visuomenė | 4 Comments


Iki 2013-ųjų už 173 mln. Lt visą Lietuvą apraizgys tūkstančiai km šviesolaidinių kabelinių linijų. Tai itin spartus internetas kaimui. Deja, milijonai po žeme užkasti, o kiek kaimo gyventojų realiai naudosis internetu – visiškai neaišku.

Daugėliškiuose, apie pusketvirto šimto gyventojų turinčiame kaime Kauno rajone, dar neseniai visi aptarinėjo didžiausią naujieną: už europinius milijonus į kaimą atvedamas itin spartus internetas. Žmonės smalsiai stebėjo, kaip atvažiavusi technika kasė, klojo kalbelius, lygino.
Viena Daugėliškių gyventoja pensininkė Kristina Žotkevičiūtė nutarė, kad laikas ir jai pradėti naudotis internetu. Apie tokią galimybę, sužinojęs, kad kaime jau paklotos plačiajuosčio interneto kabelinės linijos, jai užsiminė Vilniuje gyvenantis sūnus.
Moteris nemanė, kad gali kilti kokių nors problemų, – juk žaibiškos spartos interneto kabelis nutiestas palei kelią tik už pusantro šimto metrų nuo jos namo Daugėliškių vienkemyje. Gyventoja kreipėsi į telekomunikacijų bendrovę „Teo LT“. Tačiau netrukus jai teko gerokai nusivilti: „Teo“ įvesti internetą atsisakė. Nors visai šalia namų paklotas milijoninės vertės projekto kabelis, gyventojai pasiūlyta už dešimt tūkstančių litų įsivesti telefono ryšio linijomis teikiamą xDSL interneto liniją.
Skamba absurdiškai? Deja, būtent taip Lietuvoje įgyvendinami europinės paramos projektai.

Ar internetas bus, lems operatoriai

Susisiekimo ministerijos, projektą įgyvendinančios per įkurtą viešąją įstaigą „Plačiajuostis internetas“, idėja graži: atvesti iki Lietuvos kaimo itin spartų internetą, kad juo galėtų naudotis net 98 proc. kaimiškų vietovių gyventojų. Tam net pavyko gauti ES paramą: projektui RAIN-2 skirta apie 147,1 mln. Lt europinių lėšų, dar beveik 26 mln. Lt skirta iš valstybės biudžeto.
Priminsime, kad 2005–2008 m. jau įgyvendintas pirmasis RAIN projektas, kurio metu sukurta 3357 km plačiajuosčio ryšio infrastruktūra kaimiškųjų seniūnijų viešojo sektoriaus institucijoms. Šio projekto vertė siekia apie 74 mln. Lt. O 2009-ųjų pabaigoje pradėtas projektas RAIN-2, iki kurio pabaigos, t.y. 2013 m., kaip skelbiama, prie sparčiojo interneto galės prisijungti jau net 700 tūkst. atokių kaimo vietovių gyventojų. Kitaip tariant, pažangus šviesolaidinis internetas pagaliau pasieks ir skurstantį Lietuvos kaimą.
Bet tai – viso labo skambios deklaracijos. Girdamasis projektu susisiekimo ministras Eligijus Masiulis nutylėjo, jog europinių milijonų investavimas visiškai nereiškia, kad Lietuvos kaime tikrai kils interneto vartojimo bumas, o minimi tūkstančiai naujų vartotojų iš tiesų vargu ar atsiras.
Kodėl? Mat kaip internetas pasieks galutinį vartotoją ir ar iš viso pasieks – jau ne Susisiekimo ministerijos rūpestis. Tai patvirtina ir Daugėliškių gyventojos K.Žotkevičiūtės pavyzdys. Tiek bendrovei „Teo“, į kurią moteris kreipėsi dėl interneto, tiek kitiems operatoriams reikia papildomai investuoti, kad pasinaudojus RAIN tinklais internetas pasiektų pačius gyventojus, o tai ne visada apsimoka, ypač jei kokioje atokesnėje vietovėje internetu susidomi vos vienas du gyventojai. Todėl Kauno rajone gyvenanti pensininkė ir sulaukė neigiamo atsakymo: interneto tiekėjai siekia pelno, ir jei tik mato, kad ne tik neuždirbs, bet dar ir nuostoliai gresia, mandagiai ištaria klientams „ne“. Ir visai nesvarbu, kiek valstybė su ES į interneto kabelius investavo.
„Šiuo metu plėtojant projektą RAIN tinklas nutiesiamas tik iki miestų ar miestelių. Tai sudaro maždaug 10–20 proc. investicijų, kurių reikėtų norint pradėti teikti šviesolaidinio interneto paslaugas kaimiškų vietovių gyventojams, – teigia bendrovės „Teo“ tinklo technologijų tarnybos vadovas Darius Didžgalvis. – Tad likusią dalį turi investuoti patys operatoriai: sukurti reikiamą technologinę infrastruktūrą mieste, kaime bei pačiuose gyvenamuosiuose namuose, suteikti reikiamą galinę įrangą. Todėl būtent nuo „paskutinės mylios“ operatoriaus investicijų labiausiai priklauso galinčiųjų naudotis moderniausiomis technologijomis skaičius.“
Tai paaiškina, kodėl garsiai nuskambėjęs projektas iš tikrųjų dar neveikia ir nežinia, kada veiks: štai didžiausia interneto paslaugų teikėja šalyje „Teo“, iš dalies naudodamasi projekto RAIN sukurta infrastruktūra, paslaugas teikia tik maždaug 20 tūkst. klientų. Iš viso „Teo“ interneto paslaugomis rugsėjo pabaigoje naudojosi maždaug 367 tūkst. klientų. Taigi didžiojoje dalyje miestų ir miestelių bendrovė paslaugas teikia naudodamasi tik savo tinklu.

Ar reikia interneto benykstančiam kaimui

Bendrovės „Mikrovisata TV“ vykdomasis direktorius Mindaugas Anilionis taip pat teigia, kad kiekvienu atveju atliekama interneto poreikio analizė: kad būtų verta investuoti, turi atsirasti tam tikras skaičius klientų. Pasak M.Anilionio, investicijos į įrangą gali siekti iki dešimties tūkstančių litų. Primokėti tenka ir patiems gyventojams: „Mikrovisata“ jiems paprastai siūlo dvi galimybes – arba įrangą už maždaug 400 Lt įsigyti, arba nuomotis, o tai atsieina 19 Lt per mėnesį.
Interneto vartotojų gausėjimo kaime kol kas nepastebi ir ši interneto paslaugų teikėja: per pastaruosius dvylika mėnesių „Mikrovisatos“ interneto vartotojų Kauno rajone (kur įmonė teikia paslaugas) padaugėjo 9,4 proc.
Ilgininkų kaimo Varėnos rajone, kuriame taip pat pakloti šviesolaidinio interneto kabeliai, seniūnaitės Dalios Kašėtienės visiškai nestebina, kad kaimų gyventojai nesiveržia primokėti už galimybę naudotis internetu. Pavyzdžiui, Ilgininkuose gyvena vos kelios jaunos šeimos, o dauguma gyventojų – vieniši seneliai, vos išsiverčiantys iš kuklios pensijos. Nemaža dalis kaimo gyvena tik iš pašalpų, o ir gyventojų čia sparčiai mažėja: prieš pusšimtį metų buvo 280, šiandien – tik apie šimtą. „Iš jų tik kokie penki turi internetą ir, kiek man žinoma, naudojasi belaidžiu ryšiu“, – suskaičiavo D.Kašėtienė.
VšĮ „Plačiajuostis internetas“ technologijų ir plėtros vadovas Vytautas Tvaronavičius teigia, kad jie nežino, kiek naujų abonentų kaimuose jau naudojasi internetu, – tai esą gali pasakyti tik atskiri operatoriai. Jis pabrėžia, kad viešoji įstaiga tik sukurs infrastruktūrą, o visa kita – privačių operatorių reikalas.
Paklaustas, o kas bus daroma tuomet, jei operatoriai investuoti į vadinamąją paskutinę mylią (galutinę ryšio atkarpą) nenorės, V.Tvaronavičius užsiminė, kad šiai problemai spręsti būtų galima pagalvoti apie kitus projektus.
IT ekspertas „Unicenter“ grupės atstovas Tomas Jonušas įsitikinęs, jog kaimo gyventojai turi susitaikyti, kad patirs tam tikrų nepatogumų, o tie, kurie nori jų išvengti ir naudotis geriausiomis ryšio priemonėmis, gyvena mieste. „Suprantu, kad norisi ir telefono, ir karšto vandens už dyką, bet taip nebūna. Tad patys gyventojai irgi turi prisidėti, kad galėtų naudotis sukurta infrastruktūra“, – neabejoja T.Jonušas.
Tačiau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Džiugas Paršonis kelia klausimą, kokia nauda iš projekto ir sukurtos pažangiausios infrastruktūros, jeigu ja nesinaudojama. „Kad projektas būtų efektyvus, reikia sugalvoti būdų, kaip padaryti interneto ryšį kaimų gyventojams prieinamą iš tikrųjų, o ne popieriuje. Viena galimų išeičių – taikyti skatinimo priemones operatoriams, tarkime, kompensuojant dalį jų patiriamų išlaidų. Priešingu atveju mūsų pinigai tiesiog nueis į melioracijos griovius“, – apibendrina Dž.Paršonis.

Gyčio Liaugmino, Susisiekimo ministerijos Informacinės visuomenės politikos departamento direktoriaus, RAIN2 projekto vadovo, komentaras

RAIN projektas skirstomas į dvi dalis. Pirmojo projekto metu tinklai buvo tiesiami į seniūnijų centrus, dabar – į dar mažesnes gyvenvietes. Ministerijos duomenimis, pirmasis etapas baigtas sėkmingai. Kiekvienoje seniūnijoje, į kurią atvestas RAIN-1, jau yra vartotojų. Antrasis projektas dar tik pradėtas, todėl tikėtis didelių apčiuopiamų rezultatų jau šiuo metu dar anksti.
Beveik visas lėšas projektui skiria ES. Šio projekto esminis tikslas buvo nuvesti tinklą iki atokių vietovių ir sudaryti galimybes prie jo jungtis privatiems operatoriams. Finansuoti tiesioginio kiekvieno namų ūkio prijungimo prie RAIN tinklo ir kurti valstybinio monopolininko – interneto tiekėjo ES neleidžia. Žinoma, gali būti atvejų, kai privačiam operatoriui gali neapsimokėti vesti interneto linijos į atokią vietą, kurioje gyvena keli žmonės. Tokiems gyventojams reikėtų rinktis alternatyvius interneto šaltinius. Jei valstybė finansuotų interneto tinklo įvedimą iki kiekvieno namo kiemo, tai valstybei kainuotų kelis milijardus litų.
RAIN projektas negarantuos interneto įvedimo 100 proc. namų ūkių. Valstybė, panaudojusi ES lėšas, tik sudaro sąlygas, kad internetas būtų pasiekiamas daugeliui kaimo gyventojų. Be šių investicijų privatūs operatoriai apskritai nepradėtų veiklos kaimo vietovėse. Vis dėlto valstybė neatsisako galimybės ateityje investuoti daugiau lėšų į interneto sklaidą tose vietovėse, kuriose privatūs operatoriai neveiks ir žmonės neturės galimybės naudotis interneto ryšiu, tačiau tai bus daroma tik baigus RAIN projektą.
Beje, jis ES institucijose pristatomas kaip vienas sėkmingiausių IT sklaidos projektų, kai valstybė partnerystės pagrindu dalyvauja kartu su verslu.

Sigito Besagirsko, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus, komentaras
Pas mus labai dažnai iš pradžių padaroma, o tik po to galvojama. Taip galima pasakyti ir apie šį projektą. Šviesolaidinis internetas yra gerai, ir Lietuva mėgsta girtis, kad pas mus šios technologijos išplėtotos geriausiai. Bet ar tikrai šis itin spartus internetas reikalingas kaime? Ar koks nors diedukas siųsis didelės apimties dokumentus, vaizdinę medžiagą? Dauguma tik naršys, tikrinsis paštą, ir tam visiškai užtenka lėtesnio interneto. Iki kiekvieno kaimelio atvesti šviesolaidį ir dar nerasti lėšų viskam padaryti iki galo, kad internetas pasiektų galutinį vartotoją, manau, neprotinga.
Kita vertus, belaidės technologijos taip greitai plėtojasi, pajėgumai vis didėja, kad visai gali būti, jog po kelerių metų laidais informacijos jau nebesiųsime, ji keliaus „oru“. Tarkime, aš naudojuosi 3G ryšiu ir greičio man visiškai pakanka. Žinoma, interneto, tiekiamo kabeliu, sparta dar didesnė, bet po poros metų to skirtumo galime nebejusti. Tuolab kad požeminės technologijos reikalauja didesnių investicijų. Kokiais 1995-aisiais šis projektas būtų buvę gerai, o šiandien jis jau kiek pavėluotas. Taigi nemanau, kad dėl kokių trijų vartotojų verta į kaimą atvesti šviesolaidinį internetą – daug pigiau būtų nupirkti keletą 3G modemų, nei nutiesti keliasdešimt kilometrų kabelio. O dabar vaizdas gana liūdnas: po žeme guli brangiai kainavęs laidas, o per jo „gyvenimo“ laikotarpį galbūt nė vienas baitas nepraeis.
Deja, Lietuvoje be realios sąnaudų ir naudos analizės daroma labai daug projektų, o jei analizė ir atliekama, tai konsultantų paprašoma, kad ji atitiktų projekto reikalavimus. Jei kalbėsime apie ES paramą, krūva pinigų išleidžiama tiesiog niekam. Štai nuo 2004 m. jau gavome apie 23 mlrd. Lt europinės paramos, o darbo našumas šalyje nuo to laiko padidėjo labai nedaug.

Apie RAIN-2 projektą

Projektas pradėtas 2009 m. gruodį, planuojamas baigti 2013 m. kovą.
Vertė – 173 mln. Lt, iš jų 147,1 mln. Lt – europinė parama.
Planuojama pakloti per 4500 km šviesolaidinių kabelinių linijų kaimo vietovėse.
Interneto infrastruktūra pasieks 770 gyvenviečių (įskaitant ir pirmąjį RAIN projektą – iš viso apie 1400 gyvenviečių).
Siekiama, kad prie sparčiojo interneto galėtų prisijungti beveik 700 tūkst. atokių kaimo vietovių gyventojų.

Šaltinis: VšĮ „Plačiajuostis internetas“, Susisiekimo ministerija

Kiek namų ūkių turi kompiuterį ir internetą
(I metų ketvirtį, proc.)

2000    2011
Mieste
Turėjo kompiuterį
7,1    63,5
Turėjo interneto prieigą
1,7    63,6

Kaime
Turėjo kompiuterį
1,4    40,8
Turėjo interneto prieigą
0,3    40,5

Šaltinis: Statistikos departamentas

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/po-zeme-uzkasti-milijonai-o-interneto-nera-2

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.