Valstybinės vaistinės ir bankai, valstybės monopolis alkoholio prekyboje, panaikinta krepšelių sistema švie  timo srityje, mokyklos ir mažiausiuose miesteliuose – tokios permainos, tiksliau, grįžimas atgal, kelia nerimo. O būtent tai rinkėjams pažadėjo ne prognozuotai ryškiai rinkimuose suspindėjusi nauja politinė žvaigždė – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

 

Aušra LĖKA

 

Seimo rinkimų antrajame ture konkurentus tiesiog sutriuškinusi LVŽS pelnė 56 mandatus! Per pastaruosius 16 metų tokios sėkmės nebuvo sulaukusi nė viena partija. Tačiau ar LVŽS sėkmė – sėkmė ir Lietuvai? Kas laukia mūsų po Ramūno Karbauskio nepartinės partijos triumfo?

 

Nuo nestabilumo gelbės baimė prarasti postą

Visų pirma klausimas – kaip šįsyk „neogelbėtojai“ sugebėjo surinkti niekieno neprognozuotą tokį didelį skaičių rinkėjų? Viena vertus, rinkėjus galima pagirti, kad iš „gelbėtojų“ meniu jie rinkosi ne kokią radikalią Antikorupcinę Naglio Pu­teikio ir Kristupo Krivicko koaliciją ar Rolando Paulausko Liaudies partiją, o LVŽS – nors atgimusią kaip nepartinė partija, bet vis dėlto seniai veikiančią (tiesa, ne kartą keitusią pavadinimą) politinę jėgą, savivaldybių rinkimuose sulaukdavusią ir neblogų rezultatų.

„Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka. Beviltiškai nekompetentingi buvo Tautos prisikėlimo šoumenai, o „Drąsos kelias“ – visai beviltiškas ir netrukus suskilo, Darbo partija irgi buvo ne ką geriau. Kadencija po kadencijos – kompetencijos stoka, o LVŽS pasiūlė ir idėjų, kurios patinka rinkėjams, ir kur kas didesnės kompetencijos žmonių. Tai galėjo paveikti kaip priemonė pamėgti „valstiečius“, – „Veidui“ sakė ISM ekonomikos ir politikos programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius, siūlydamas LVŽS kompetenciją lyginti ne su socialdemokratų ir konservatorių, o su ankstesnių kadencijų „gelbėtojų“.

 

Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka.

Politologo vertinimu, prie LVŽS sėkmės prisidėjo ir su kiekvienais rinkimais didėjantis rinkėjų aktyvumas antrajame ture. Mobilizuojantis veiksnys – ir nepartinių merų Kaune bei kitose savivaldybėse veikla. LVŽS merai ar atstovai savivaldybių tarybose taip pat prisidėjo ragindami eiti į rinkimus ir paremti LVŽS.

Beje, LVŽS rinkimų sąraše buvo nemažai savivaldybių tarybų narių, gerai žinomų asmenų re­gio­nuose, priešingai nei kitų partijų, kurios regionuose bando prastumti sostinėje įsitvirtinusius po­litikus, „pasiūloje“.

Žinoma, prie R.Karbauskio partijos atgimimo prisidėjo ir „Naisių vasaros“ serialo sėkmė, ir re­gionuose jo inicijuojami tyrimai nuo vėžio, knygų vaikams leidyba, kitos socialinės ir kultūrinės ak­cijos. Rinkėjų mobilizacija buvo atlikta. Tai ga­lėjo paskatinti tuos žmones atsistoti nuo sofos ir eiti balsuoti.

Tačiau, pasak V.Vobolevičiaus, norint suvaldyti staiga gavusią parlamento mandatus tokią didelę ir margą minią, niekada nedirbusią Seime, tu­rinčią įvairių nuomonių, kurios gali skirtis nuo R.Karbauskio ar Sauliaus Skvernelio, reikia tam tik­ro mechanizmo. O jo LVŽS neturi. Tad kyla įtampos, skaidymosi, vidinių dramų, vadinasi, ir nestabilumo tikimybė.

Tiesa, tai būtų naudinga LVŽS oponentams, nes šios partijos silpnėjimas natūraliai perkeltų ini­ciatyvą Vyriausybėje, o ateityje gal ir premjero postą kitų koalicijos partnerių link.

Vis dėlto dabar, kai LVŽS gavo tiek daug manda­tų, vadinasi, ir daug postų Vyriausybėje bei Sei­me, jai bus lengviau išlaikyti vienybę tiesiog strategiškai dalijant postus tiems, kurie gali išeiti iš partijos, mat taip jie rizikuotų prarasti postą. Tai, pa­sak V.Vobolevičiaus, toli gražu ne tobuliausias, bet įmanomas partijos vieningumo išlaikymo me­chanizmas.

 

Valstybės nuosavybės klausimas – takoskyra

„O dėl programinių dalykų – tai rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai. Daugelį LVŽS padės į stalčių, teisindamasi, kad negavo tos srities ministerijos, tad neturėjo įtakos“, – prognozuoja V.Vo­bo­levičius.

Antra vertus, dar neaišku, kokia susiformuos koalicija, kiek jai suformuoti LVŽS eis į kompromisus su savo rinkimų pažadais, juolab kad į jaunesnio koalicijos brolio poziciją rinkimų rezultato šoką patyrę konservatoriai ir socialdemokratai nesiveržia.

 

Rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai.

Vis dėlto kai kurie LVŽS rinkimų programos punktai kelia nerimo. „Nors LVŽS programoje yra tam tikrų dalykų, kurie savo tikslais priimtini daugeliui Lietuvos žmonių, bet dalis jų kontroversiški savo pasiekimo priemonėmis. Konkrečiai turiu omeny žadamą valstybinės nuosavybės renesansą“, – „Veidui“ sakė SEB banko vyriausiasis ekonomistas dr. Gitanas Nausėda.

Jis primena, kad valstybinė nuosavybė tikslinga tik tada, kai privatus sektorius su kažkuo nesusitvarko ar negali suteikti kažkokių paslaugų ir prekių taip, kaip visuomenei reikalinga. „Bet tokie atvejai reti, ir abejoju, ar alkoholio prekyba yra tas atvejis. Galima būtų šiuo klausimu rasti kompromisą tarp labiausiai tikėtinų koalicijos partnerių, pavyzdžiui, siūlant alkoholio prekybą perkelti į specializuotas vietas. Tačiau jos nebūtinai turėtų būti valstybinės parduotuvės. Tai ga­lėtų būti privataus kapitalo pagrindu veikiančios parduotuvės, kurioms nustatyta prievolė ir teisė prekiauti alkoholiu“, – siūlo G.Nausėda.

LVŽS žada steigti ir valstybinį regioninį plėtros banką. Bet, kaip primena SEB vyriausiasis ekonomistas, iki šiandien niekas neatsakė, kodėl, turint tokį gana prastą paveldą valstybinių komercinių bankų srityje, nuo dienos X viskas būtų kitaip – valstybinis bankas veiktų puikiai ir efektyviai? Be to, G.Nausėda primena, kad bet koks valstybinis bankas ir jo steigimas nuo pamatų, tegu ir pasinaudojant Lietuvos pašto struktūra, reikalauja nuosavo kapitalo. Jo negali suformuoti vien nekilnojamuoju turtu, reikia ir finansinių injekcijų. Ar valstybė pajėgi tokias finansines in­jekcijas suteikti?

LVŽS norų daug, bet kai kurios jų siūlomos priemonės kelia tam tikrų abejonių. G.Nausėda stebisi: daugelis partijų kritikuoja valstybinių įmonių reikalus – lėtai vykstančias reformas, veiklos politizavimą, jos vadinamos partijų įdarbinimo agentūromis, tad tarsi suvokiama, kad valstybinė nuosavybė dažnai susijusi su politizavimu ir kitais trūkumais. Tačiau čia pat teikiami siūlymai, kurie daugina tą valstybės nuosavybę. Ar tai reiškia, jog valstybinę nuosavybę tikimasi valdyti taip, kad tos blogybės nesikartotų, daryti kitaip, nei tai darė anksčiau valdžiusios partijos?

„Gražus tikslas, bet dažnai būna, kad po gražių deklaracijų blogybės atgyja kitomis formomis. Vals­tybinės nuosavybės klausimas – vienas iš principinių, tai tam tikra takoskyra tarp partijų, išpažįstančių liberaliąją mintį, ir tarp partijų, pasislinkusių į kairę pusę“, – pabrėžia G.Nausėda.

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas LVŽS rinkimų programos finansų ir ekonomikos srityje rado daug gerų aspektų ir už tai giria šias programos dalis rengusius finansų ekspertą Stasį Jakeliūną (jis minimas kaip būsimas finansų ministras) ir ekonomistą Raimondą Kuodį. Pavyzdžiui, žadama mažinti darbo jėgos apmokestinimą, perkelti bazinę pensiją į valstybės biudžetą, atsisakyti įvairių mokesčių lengvatų. Be kita ko, būdamas mi­nistro pirmininko patarėju S.Jakeliūnas vadovavo darbo grupei, pasiūliusiai mokesčių reformą, bet, deja, ji taip ir liko ligšiolinio premjero Al­girdo Butkevičiaus stalčiuje. Ž.Maurico vertinimu, didžioji dalis siūlymų buvo priimtini ir, jei jie dabar bus įgyvendinti, duos naudos Lietuvos ekonomikai.

Tačiau Ž.Mauricas pastebi, kad kitose programos dalyse prirašyta visokių lengvatų ir išimčių, kas lyg ir prieštarauja pagrindinei programos daliai – ekonomikos ir finansų sričiai. Pavyzdžiui, siūloma regionuose veikiančioms įmonėms taikyti mažesnį PVM, pelno mokesčio tarifą. Eko­no­misto nuomone, diferencijavimas tarp regionų ir miestų sunkiai įsivaizduojamas, tai būtų diskriminacinio pobūdžio nuostata.

LVŽS kalba apie valstybines vaistines. „Tačiau nėra konkretaus modelio, kaip tai būtų įgyvendinama – sakoma tai vienaip, tai kitaip. Be to, jei visas tinklas būtų steigiamas nuo nulio, valstybei tai gali kainuoti daug, o rezultatas gali būti ne toks, kokio tikimasi“, – „Veidui“ sakė Ž.Mau­ricas.

Arba alkoholio monopolis. Iniciatyva riboti alko­holio prieinamumą gera. Bet, pasak Ž.Mau­rico, alkoholio monopoliui kurti būtina sąlyga – maža korupcija ir žmonių sąmoningumas. Prie­šingu atveju gali smarkiai padidėti šešėlis, žmonės vešis alkoholį iš kaimyninių šalių.

 

Siūlymai naikinti krepšelius švietimo srityje – su  racionalumo grūdu

„Nordea“ banko ekonomistas Ž.Mauricas nesiūlo vienareikšmiškai peikti LVŽS siūlymų naikinti krepšelių sistemą švietimo srityje: „Reikia vertinti kiekvieną atvejį. Krepšelių sistema didina konkurenciją, nes išgyvena geriausieji. Antra vertus, taip atsiranda labai didelė diferenciacija tarp skirtingų mokyklų. Regionai tarsi įsisuka uždarame rate: mažas finansavimas esant mažai mokinių lemia prastėjančią kokybę, o tai savo ruožtu lemia dar mažėjantį mokinių skaičių. Taip mokyklos priverstos arba vegetuoti, arba užsidaryti, o gabesni vaikai, gyvenantys mažame miestelyje, važiuoti į kitą miestą, nes nebeužtikrinama išsilavinimo kokybė. Krepšelių modelis tikslingas gimnazijose, vyresnėse klasėse, ypač universitetuose, bet klausimas, ar tai tinka regionuose.“

Ekonomistas pastebi, kad švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

 

Švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Dabar lyg ir linkstame prie suomiškojo, kad tarp švietimo įstaigų nebūtų milžiniškų skirtumų. O tai kaip tik ir yra arčiau LVŽS programos. Ž.Mau­ricas siūlo apsispręsti, kuris kelias mums priimtinesnis, žvelgti kelerius ir daugiau metų į priekį ir neperlenkti lazdos.

Žinoma, LVŽS norai kaimo vietovėse turėti mokyklas labiau pažadai nei realybė – bet kokiu atveju nebus taip, kad vos keliems vaikams bus mokykla, tada tikslingiau vaikus vežti į artimiausią miestelio ar net rajono centrą. Bet kiekvieną atvejį reikėtų analizuoti kaštų ir naudos principu ir prognozuoti į priekį, kurie regionai gali būti vystomi, kur ateityje vaikų gali daugėti.

Ž.Maurico manymu, reikia apsibrėžti, ar regionus paverčiame tik žemės ūkio, rekreaciniais centrais ir naikiname juos kaip ekonominius, kultūrinius mini centrus, ar kai kuriuos jų vystome, netgi subsidijuojame. Žinoma, visų neišlaikysime, bet kai kur tikslinga palikti regioninius centrus, kurie gal net sugebėtų konkuruoti su didmiesčiais. Bet, pasak ekonomisto, čia reikėtų planavimo iš viršaus, nepaliekant visko savieigai, apsisprendžiant, kuris regionas prioritetinis, nes čia, pavyzdžiui, gera žemė ir išplėtotas žemės ūkis. Taip ilguoju laikotarpiu būtų mažiau ir socialinių problemų.

Ž.Mauricas pasakoja, kad Australijoje ar Ka­nadoje perspektyviose teritorijose netgi tiesiami keliai ten, kur nėra gyventojų, kuriama kita infrastruktūra. Tada tai jau tampa traukos vieta keltis gyventojams, o ilguoju laikotarpiu investicijos atsiperka.

 

Yra daugiau baimės vertų dalykų nei LVŽS

Vis dėlto „Veido“ kalbinti politologų, ekonomistų, istorikų gildijų atstovai išsakė mažiau baimių dėl būsimo LVŽS valdymo, nei rinkimų naktį ateinančiuosius ketverius metus piešė per rinkimus gerokai mažesnės sėkmės pelniusių partijų lyderiai.

„Turime per daug baimių, o didžioji jų dalis nepagrįsta ir teliudija tam tikrą mūsų vidinės dvasinės būsenos disharmoniją, kuri aiškiai matoma ir politikoje. Jei priimame aksiomą, kad rinkimai buvo laisvi, juose dalyvavo Lietuvos piliečiai, ir laikomės paradigmos, kad Lietuvos piliečiai lojalūs Respublikai, abejoti vienos ar kitos politinės partijos laimėjimais nematyčiau didelių galimybių“, – sako Lietuvos Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kaspa­ravičius.

Jei kas ir kelia nerimo, tai kiek ši nauja-sena ar sena-nauja politinė jėga turi politinės patirties, kokie žmonės pateks į Vyriausybę, koks bus jų asmeninis politinės patirties ir profesionalumo laipsnis. Bet, pasak istoriko, jei LVŽS sugebės atrinkti žmones, turinčius solidžią politinę patirtį arba turinčius puikių ir racionalių idėjų, kurios galėtų pozityviai keisti Lietuvos likimą, tam tikros sėkmės galimybė yra pakankamai akivaizdi.

A.Kasparavičius sako, kad reikia pripažinti, jog Lietuvoje dabar yra per daug problemų, o dvi politinės jėgos, pastaruosius keliolika metų besikeitusios valdžia, nesugebėjo susitvarkyti su si­tua­­cija valstybėje. „Patiriame nemažai iššūkių tiek ekonomikos, tiek saugumo, tiek emigracijos sri­tyse, uždelstos švietimo reformos, aukštojo moks­lo finansavimo problema visiškai nejudinama nuo 2008 m. Problemų – didelė puokštė, tad lo­g­iška, kad visuomenė bando ieškoti naujų politinių jėgų ir veidų, kurie galėtų imtis spręsti šias problemas“, – vertina istorikas.

O bandymai kritikuoti LVŽS pirmininką R.Karbauskį, kad jis, švelniai tariant, nebuvo nei NATO, nei ES entuziastas, priešinosi dėl žemės pardavimo užsieniečiams, A.Kasparavičiaus įsitikinimu, šiandien neturi didelės reikšmės, nes negalime mechaniškai perkelti į 2016 m. politiko nuostatų, išsakytų prieš daugiau nei dešimt metų.

Istorikas siūlo pažiūrėti globaliau: nuostatos, kritikuojančios ES ir NATO, plinta visoje Euro­poje, JAV. Situacija Rytų ir Centrinėje Europoje, visame pasaulyje įtempta, ir įtampa turi tendenciją didėti. Tai susiję ir su rinkimais JAV, ir su tuoj prasidėsiančiu „Bre­xitu“. „Jei ši situacija plėtosis, Lietuvai gali kilti kur kas rimtesnių problemų, nei vieno ar kito politiko pareiškimai prieš dešimt ir daugiau metų“, – mano A.Kas­pa­ravičius.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA