"Veido" archyvas

Norint sugauti visus piratus reikėtų iškelti bylas maždaug milijardui gyventojų ir sustabdyti patį internetą

Lietuvoje keistuoliu laikomas ne tas, kuris piratauja, o tas, kuris stengiasi už parsisiųstus failus sumokėti. Tačiau prieš teisiant pirataujančiuosius reikia įvertinti legalios informacijos prieigą, o ji mūsų šalyje – menka.

Vien programinės įrangos piratavimo mastas Lietuvoje 2009 m. buvo 54 proc. – tokius duomenis pateikia tarptautinė programinės įrangos kūrėjų asociacija BSA. Taigi didesnėje pusėje Lietuvoje esančių kompiuterių įdiegta nelegalių programų. Jei prie jų pridėtume ir filmus, dainas, žaidimus, kitą informaciją, kuri be vargo prieinama duomenų dalijimosi puslapiuose, praktiškai nerastume “švarių” kompiuterių.

Klystume manydami, kad tai vien Lietuvos problema. Interneto amžiuje, kai nuotraukos iš “Google images” išsaugojimas traktuojamas kaip autorių teisių pažeidimas, su piratavimu susiduria visos valstybės, kurios tik turi interneto prieigą. Akivaizdu, kad senoji autorių teisių apsaugos sistema faktiškai nebeveikia, tačiau tai nereiškia, kad padėties neįmanoma suvaldyti. Pasak BSA, tai įrodo mažiausiu piratavimo mastu pasižyminčios JAV. Amerikiečiai už parsisiųstą informaciją moka ne dėl to, kad gali sau tai leisti finansiškai, nors tai taip pat svarbi priežastis. Tiesiog šioje šalyje, priešingai nei Lietuvoje ir daugelyje kitų valstybių, veikia visos pagrindinės patogaus informacijos apmokėjimo tarnybos.

Mokėti turi būti paprasčiau, nei siųstis nelegaliai

Ką daryti žmogui, kuris gyvena Lietuvoje ir nori nepirataudamas, greitai ir patogiai nusipirkti informacijos? – paklausėme interneto specialisto, populiariausio Lietuvoje tinklaraščio apie kompiuteriją Nežinau.lt autoriaus Džiugo Paršonio. “Emigruoti. Geriausia į JAV, galima ir į Angliją, nors ten irgi yra šiokių tokių apribojimų”, – pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė pašnekovas. Vėliau pridūrė, kad jei visur padėtis būtų tokia kaip JAV, niekas piratavimu nesiskųstų. Jis egzistuotų, bet būtų toks nedidelis, kad nekeltų galvos skausmo.

Kaip pavyzdį Dž.Paršonis pateikia tarnybą “Netflix”, siūlančią už aštuonių dolerių per mėnesį abonentinį mokestį internetu žiūrėti pasirinktus filmus ar televizijos laidas praktiškai be jokių apribojimų. Vienintelė problema – ši paslauga teikiama tik JAV rinkai. “Lietuvoje analogiška skaitmeninės filmų nuomos galimybė veikia tik kabeliniuose televizijos tinkluose, ir tai yra labai ribota. Interneto vartotojams siūloma pirkti “blue-ray” diską, bet galbūt tas diskas jiems visiškai nereikalingas – juk jie viso labo nori peržiūrėti jame esantį filmą, kurį turėtų būti galima patogiai gauti ir skaitmeniniu formatu”, – komentuoja interneto specialistas.

Panašių Lietuvoje neveikiančių tarnybų apstu. Ypač ryškus pavyzdys – muzikos verslą skaitmenizavusi interneto parduotuvė “iTunes”. Kol industrijos atstovai skaičiuoja drastiškai sumažėjusius kompaktinių diskų prekybos pelnus, “iTunes” vilioja melomanus milžiniška skaitmeninės muzikos įrašų duomenų baze, o šie noriai perka dainas už prieinamą kainą – įprastai apie 1 svarą. To rezultatas – padidėjęs muzikos įrašų pardavimas. Problema vėlgi ta pati: lietuviška banko kortele “iTunes” atsiskaityti nepavyks. Tai reiškia, kad žmogui, norinčiam gauti naują, tarkime, grupės R.E.M., albumą, lieka du keliai: arba laukti, kol jį fiziniu formatu atveš į muzikos įrašų parduotuves Lietuvoje (tai gali užtrukti ir porą mėnesių), arba siųstis nelegalią skaitmeninę kopiją iš lietuviškosios “Linkomanijos”, švediškojo “The Pirate Bay” ar kito panašaus nelegaliais failais besidalijančio puslapio. Be abejo, dauguma renkasi antrąjį variantą.

“Tai labai racionalus veiksmas. Siųsdamiesi jie išsprendžia problemą, nes neturi paslaugos, kurios pageidauja”, – vartotojus teisina Dž.Paršonis, neslėpdamas, kad savo kompiuteryje turi daug nelegalių failų kopijų.

Ar tikrai pageidauja? Galbūt žmonės, net ir turėdami galimybę susimokėti už kūrinį, vis tiek siųstųsi nelegaliai, bet nemokamai? “Viską lemia vartotojo ir paslaugos santykiai. Jei tarnybos bus patogios, o kainos – sąžiningos, atitinkančios skaitmeninės informacijos vertę, tuomet vartotojai siųsis legaliai. Reikia suprasti, kad, pavyzdžiui, už skaitmeninę knygą tikrai negalime mokėti tiek, kiek mokame už spausdintą. Pagal visas sąnaudas skaitmeninė knyga turėtų kainuoti apie 3 Lt, o ne 30 Lt, kaip yra dabar. Be to, mokėjimas turėtų teikti ir tam tikrų privalumų, palyginti su nelegaliu siuntimusi. Pavyzdžiui, pirkdamas legalią programą vartotojas gauna galimybę tiesiogiai bendrauti su jos kūrėjais, prašyti techninės pagalbos. Tai buvo pagrindinis postūmis JAV pereiti prie legalių programų”, – tvirtina Dž.Paršonis.

Jis sieja viltis su planuojama bendra ES skaitmenine erdve, kuri sujungtų visas valstybes į vidinę rinką ne tik fiziniu, bet ir skaitmeniniu pavidalu. “Principas paprastas: jei bendrovė leidžia įsigyti informacijos kurioje nors ES šalyje, ji turi tai leisti visose. Šiuo metu to nėra. Kai bus, piratavimo problema greitai pradės mažėti”, – įsitikinęs pašnekovas.

3,5 metų be nelegalių failų

Vis dėlto Lietuvoje ir šiuo metu yra žmonių, sakančių principingą “ne” nelegaliam failų siuntimuisi. Vienas jų – Vilniaus universitete teisę studijuojantis Darius Kulikauskas. Anksčiau buvęs aktyvus piratas, dabar vaikinas tikina savo kompiuteryje turintis vien teisėtai jam priklausančią informaciją. Pašnekovas stengiasi naudoti nemokamą programinę įrangą, o knygas, muziką ir filmus siunčiasi iš interneto parduotuvės “eBay”, tiesa, fiziniu, o ne skaitmeniniu formatu. Jis tikina tarp didžiulės “eBay” pasiūlos randantis visko, ko reikia, ir nesijaučiantis suvaržytas.

Per mėnesį legaliai informacijai siųstis vaikinas išleidžia apie 150 Lt. “Muzikos, filmų ir panašių dalykų įsigijimą dažnai riboja turimo laisvo laiko kiekis, o ne piniginė. Pvz., jei filmus nusprendi siųstis nelegaliai, juos siuntiesi net ir žinodamas, kad artimiausiu metu (arba niekada, bet “dėl viso pikto”) jiems laiko neturėsi. Siuntiesi, nes nieko nekainuoja, o ne dėl to, kad tikrai reikia. Pasirinkęs teisėtus informacijos gavimo būdus racionaliau matuoji savo poreikius”, – antipiratavimo pranašumus vardija pašnekovas.

Nors nuo nelegalios informacijos vaikinas atsiribojo jau prieš 3,5 metų, tvirtina vis dar susiduriantis su aplinkinių nuostaba. “Pati populiariausia reakcija būna: “palaikau, bet pats taip nedarysiu”. Žmonės suvokia, kad renkantis legalią produkciją gyventi įmanoma be neigiamų pasekmių, bet jiems tokia praktika atrodo keista”, – prisipažįsta D.Kulikauskas.

Autorių teisės nespėja paskui internetą

Didžiausias piratavimo paradoksas – kad tai įstatymą pažeidžianti, dažnai vieša, bet praktiškai nebaudžiama veikla. Nebaudžiama, nes norint pagauti visus piratus reikėtų iškelti bylas maždaug milijardui planetos gyventojų ir sustabdyti patį internetą, kurio vienas iš principų yra laisvas dalijimasis informacija, kad ir kam priklausytų jos autorių teisės.

Intelektinės nuosavybės teisės specialistas Andrius Iškauskas pripažįsta, kad dabartinė autorių teisių sistema seniai nebesuspėja paskui interneto tendencijas ir per artimiausią dešimtmetį ji turės kardinaliai pasikeisti. “Internete vartotojai nebesuvokia, kas yra gerai, o kas blogai. Vagystė tikrame gyvenime visuomenės vertinama blogai, už tai turi būti baudžiama. Tačiau vagystė virtualioje erdvėje pateisinama. Nepaisant to, autorių teises reikia užtikrinti, tik jos turi būti pritaikytos prie naujų žmonių įpročių”, – aiškina A.Iškauskas.

Jo manymu, didžiausia problema yra ta, kad šiuo metu autorių teisės teoriškai gina visus kūrinius, bet to užtikrinti praktiškai skaitmeninėje erdvėje neįmanoma. “Viena išeičių galėtų būti autorių kūrinių registravimas. Įsivaizduokime, kad būtų sukurtas registras, kuriame autorius užregistruotų savo kūrinį, jei tikrai norėtų, kad jo teisės būtų apsaugotos”, – sprendimą siūlo teisininkas.

Tačiau visuomenė nelauks, kol autorių teisių neveiksnumo problema bus išspręsta, todėl, pasak Dž.Paršonio, dabartiniu chaotišku laikotarpiu reikėtų neeikvoti laiko ir išnaudoti teigiamus piratavimo aspektus. Įkvepiantis pavyzdys – projektas “Google Books”, kurio tikslas kilnus, bet akivaizdžiai pažeidžiantis autorių teises: “Google” sumanė skaitmenizuoti visas pasaulio knygas. Šiuo metu jau skaitmenizuota apie 15 mln. knygų, kurių daugumos nebegalima nusipirkti, – “Google Books” yra vienintelė vieta visuomenei pasiekti jose esančią informaciją laisvai. Nors projekto autoriai dėl autorių teisių nepaisymo vis dar bylinėjasi su rašytojais ir leidėjais, “Google” laikosi principinės pozicijos: autorių teisės negali apriboti informacijos prieinamumo.