Venesuelos džiunglių viduryje, patogiai įsitaisę hamakuose, diskutuojame šešiese: du lietuviai, du italai ir du vokiečiai. Kaip visuomet susitikus užsieniečiams, kalba pasisuka apie gyvenimo skirtingose šalyse ypatumus. „Italijoje jaunam žmogui gyvenimas nepakenčiamas, nes visur klesti korupcija. Į tokias specialybes, kaip medicina, žurnalistika ar teisė įstosi tik tuomet, jei tavo tėvai dirba šioje srityje. Jei tėvai turi verslą, dirbsi ir tu, o jeigu ne, tai iki 30 metų ir gyvensi iš tėvų kišenės. Kalbu šešiomis kalbomis, bet gero darbo taip ir negalėjau rasti“, – piktinasi 27 metų italė Micola. Jai karštai pritaria jos draugas Frederikas. Vaikinas pasakoja, kad prieš porą metų buvo įsteigęs savo įmonę. Sekėsi visai neblogai, pragyvenimui užteko, tik vienas „bet“ – vertėsi tik todėl, kad slėpė mokesčius. „Italijai mes nereikalingi. Buvome priversti emigruoti“, – ant valdžios tulžį liejo šiuo metu Vokietijoje gyvenantys italai. Ir kalbėjo jie visai ne apie krizės laikotarpį, o apie viso savo gyvenimo Italijoje patirtį.

Dar labiau iš nuostabos antakiai pakilo, kai atėjo eilė pasisakyti vokiečiams. Valstybės, kurią kovo mėnesį įtakingas leidinys „The Economist“ titulavo Europos varikliu, atstovai savo gimtinei buvo ne ką gailestingesni negu italai. Šie jauni, dar universiteto suole sėdintys vaikinai perspektyvų savo šalyje tikino nematantys. Tiesa, vokiečiams dar blogiau negu italams – jie nė emigruoti neturi kur…

Klausantis šių europiečių užplūdo deja vu. Kiek kartų tokią nuomonę teko girdėti Lietuvoje! Tuos pačius argumentus, tą pačią neapykantą valdžiai, nusivylimą valstybe. Panašu, kad nuo kitų europiečių skiriamės kur kas mažiau negu galvojame, žvelgdami į „Eurostat“ pateikiamus statistikos skaičiukus, kurie Lietuvą ir Italiją ar Vokietiją atskiria šviesmečiais.

„O kaip Lietuvoje?“, – įdėmių žvilgsnių sulaukėme ir mes. Nors bene labiausiai iš visų ES šalių nuvarginti krizės pasigirti nelabai turime kuo, į klausimą atsakėme nuoširdžiai it per išpažintį, tad vaizdas gavosi toks: į žurnalistiką įstojau nors tėvai su šia sritimi neturi nieko bendro. Už mokslą nemokėjome. Dirbti pradėjome dar universiteto suole ir, kaip ir didžioji dauguma mūsų draugų, be jokių pažįstamų pagalbos. Pakeitėme po kelis darbus – vėlgi, savo jėgomis. Karts nuo karto pakeliaujame į tolimąsias šalis. Žinoma, krizė gyvenimą gerokai apkartino, bet Lietuvoje gyventi norime ir apie emigraciją nemąstome. „Jums pasisekė, gal Lietuvoje iš tikrųjų geriau nei mūsų šalyse?“, – pavyzdžiai nutęsė italė. O ši pastaba jau privertė krūptelėti mus: kas gi bus, jei italai ir vokiečiai dabar ims plūsti į Lietuvą?