- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

“Parama žemės ūkiui turi būti susieta su rezultatu”

Autorius: veidas.lt | 2013 04 04 @ 07:33 | "Veido" interviu | 2 Comments


Praėjusią savaitę Kaune po beveik ketverių metų pertraukos vyko visuotinis žemdirbių suvažiavimas. Naujajai valdžiai ūkininkų organizacijos pateikė ištisus paketus siūlymų. Kaip į tai žiūri pati valdžia, pasiteiravome naujojo žemės ūkio ministro prof. Vigilijaus Juknos.

VEIDAS: Dirvonuojančios žemės plotų Lietuvoje nemažėja. Maža to, nuo 2014 m. planuojama įvesti naujas taisykles tiesioginėms išmokoms gauti – ūkininkai turės palikti dalį dirbamos žemės ekologiniams tikslams: nearti pievų, kitaip sakant, “žalinti”. Ką jūs, ministre, apie tai manote?
V.J.: Dirvonuojančios žemės plotų turi kuo sparčiau mažėti, juose reikia plėtoti gamybą. Tarkime, nenašiose Rytų Lietuvos žemėse, kur dirvonuoja didžiuliai plotai arba natūralios ganyklos jau apaugusios krūmokšniais, sudarius tinkamas ekonomines sąlygas, gali būti auginami laikymo sąlygoms ir pašarams nereiklūs mėsiniai galvijai, mėsinės avys. Kaip tik šiuo metu mes sudarome darbo grupę gyvulininkystės strategijai iki 2020 m. parengti. Joje sieksime (atsižvelgdami į atskirų regionų žemių našumą, kokią ir kur būtų tikslinga plėtoti gamybą) pateikti argumentuotus ekonominius svertus, numatysime konkrečius ES paramos mechanizmus. O minėtas “žalinimas” Lietuvoje neturėtų kelti problemų, nes yra nemažai menkaverčių plotų prie griovių, kuriuos galima palikti “žalinti”. Šis siūlymas aktualesnis Vokietijai, kurioje kiekvienas žemės lopinėlis išnaudotas, dirbamas.
VEIDAS: Kaip žemės ūkio srityje bus skirstomi 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos pinigai?
V.J. : Šiandien dar nėra labai aiškių gairių iš ES, turbūt daugiau aiškumo bus antroje metų pusėje. Bet mes jau dabar išsiuntėme kvietimus žemdirbių savivaldos institucijomis, kad jie darbo grupėse apsvarstytų, kokia kryptimi naujuoju periodu derėtų eiti.
Mano prioritetas – galvininkystė. Ir kai kalbamės su socialiniais partneriais, ūkininkų organizacijomis, visi vieningai sutaria, kad prioritetą reikėtų suteikti būtent gyvulininkystei, kuri sukuria daugiau darbo vietų ir didesnę pridėtinę vertę, bet nepamiršti ir kitų šakų. Optimalus variantas, kad dalis išaugintų grūdų “pereitų” per gyvulį ir būtų eksportuojami ne grūdai, kaip žaliava, o galvijų skerdena, dar geriau dešros, kita pagaminta produkcija. Mes sieksime ilginti tiek mėsos, tiek pieno gamybos grandinę, kad daugiau būtų eksportuojama ne žaliavos, o jau pagaminto produkto.
VEIDAS: Kalbama, esą politika, kai pusė visų ES biudžeto pinigų skiriama žemės ūkiui, yra ydinga, ir šią praktiką siūloma keisti. Ką tokie pokyčiai duotų Lietuvos žemės ūkiui?
V.J.: Tai nėra ydinga politika. Tiesa, miestiečiai dažnai klaidingai suvokia ūkininkams skiriamą ES paramą. Juk ji skiriama ne tik ūkininkams, bet visiems. Esant šiai paramai vartotojas gali pigiau įsigyti jau pagamintų produktų.
Jei nebūtų šitos nacionalinės ir europinės paramos, tiek mūsų, tiek ES ūkininkai negalėtų išsilaikyti arba maisto produktai gerokai brangtų, o tai lemtų, kad daugelis žmonių kai kurių produktų neįpirktų. Beje, jau šiandien statistinis lietuvis per metus nuperka nepilnus 4 kg jautienos, kuri žmogaus racione laikoma viena vertingiausių. O ES vidurkis – 16 kg. Bet lietuviai nevartoja šios mėsos ne todėl, kad ji jiems nepatinka, o kad yra per brangi.
VEIDAS: Iš tikrųjų vartotojas, perkantis galutinį produktą, nejunta tos paramos – žemės ūkio produktų kainos prekybos centruose vis kyla. Ar turite sprendimą, kaip šitai keisti?
V.J.: Taip, produktai nepinga, bet ir nebrangsta taip smarkiai, kaip galbūt brangtų dėl to, kad pabrango energijos sąnaudos, dyzelinas, trąšos. Iš tikrųjų iš ūkininko superkama žaliava, ir produktas mažai brangsta. Reikalas glūdi tolesnėje grandinėje – perdirbimo ir pardavimo.
VEIDAS: Pastaruoju metu vėl kalbama apie PVM lengvatas žemės ūkio produkcijai, pirmiausia mėsai ir žuviai. Ką manote apie tokių lengvatų reikalingumą ir naudą?
V.J.: Mes pateikėme tokį siūlymą, jis bus svarstomas Vyriausybėje. Mūsų nuomone, reikalingos lengvatos visiems būtiniausiems maisto produktams: šviežiai atvėsintai mėsai ir jos gaminiams, daržovėms, nes, kaip rodo patirtis, dalis lietuvių nuolat važiuoja į Lenkiją, kad ten įsigytų pigesnės mėsos, daržovių. Juk PVM lengvata turi įtakos galutinei produkto kainai, tad PVM sumažinimas mums leistų būti konkurencingesniems su kaimyninėmis šalimis. Ir galbūt mūsų paribio rajonai liautųsi važiavę pirkti į kitas šalis. Pagaliau tai paskatintų didesnį vartojimą, pilnėtų ir biudžeto įplaukos.
VEIDAS: Kodėl mūsų prekybos centruose vyrauja lenkiška kiauliena, o mes savo išaugintą mėsą eksportuojame į Rusiją, kitas šalis ir, tarkime, pagal kiaulienos eksporto apimtį į Rusiją, esame, regis, treti pagal dydį eksportuotojai?
V.J.: Lietuva sava kiauliena teapsirūpina vos 54 proc., likusią dalį importuojame, nors tarpukariu Lietuva garsėjo kaip bekonų eksportuotoja. Ir tokiai padėčiai įtakos turi PVM lengvatos bei kiti mokesčiai, susiję su pridėtinėmis sąnaudomis kiaulienai pagaminti, pavyzdžiui, pašarams. Taigi kol ekonomiškai apsimokės išvežti čia išaugintą kiaulieną, tol ji ir bus vežama.
Kita vertus, kai kuriose vietovėse įvairūs kiaulių augintojų konkurentai, prisidengdami viešuoju interesu, kliudo kompleksų veiklai. Tad kiaulių skaičius katastrofiškai sumažėjo ne vien dėl ekonominės padėties, bet ir dėl ne visai augintojams palankių aplinkosaugos reikalavimų. Neretai šie reikalavimai būna nepagrįsti. Tad pozityvaus mąstymo stoka kliudo investicijoms į kiaulininkystę.
Iš tiesų turėtų būti išlaikomas balansas: žmonės turi gyventi saugioje, neužterštoje aplinkoje, aplinkosaugos reikalavimų turi būti laikomasi, bet neturi būti trukdoma ir gyvulininkystės plėtrai.
VEIDAS: Daugelis Lietuvos švietimo įstaigų dalyvauja ES remiamoje vaisių ir pieno produktų, skirtų vaikams, programoje, bet absoliučioje daugumoje darželių ir mokyklų vaikams tiekiami pigiausi užsieniniai vaisiai, o ne lietuviški. Kodėl taip elgiamasi, juk pigieji užsieniniai vaisiai neturi nieko bendra su sveikata?
V.J.: Aš, iki ateidamas čia dirbti, irgi stebėdavausi, kodėl šitai vyksta, juk vaikų sveikata turi būti prioritetas. Be to, tokiu būdu mes remiame ne savo ūkininkus. Todėl tik pradėjęs dirbti ministru iškėliau šią problemą ir ją jau sprendžiame. Tiesa, nors specialistai irgi labai geranoriškai to ėmėsi, bet jau girdime priekaištų, esą nesuprantame rinkos ekonomikos principų. Vis dėlto mūsų nuostata tokia, kad vaikams turime tiekti sveiką, ekologišką, lietuvišką produkciją. Šiuo metu su Lietuvos vaisių ir daržovių augintojų asociacija rengiame apklausą, kiek ūkininkai, apytikriais skaičiavimais, galėtų pateikti ekologiškos produkcijos vaikų darželiams ir mokykloms. Tad ateityje užsieninių vaisių bei daržovių pirksime tik tiek, kiek nebeužteks savo.
VEIDAS: Ministre, o kur jūs pats perkate maisto produktus?
V.J.: Visur. Tai lemia laikas. Jei jo turiu, einu į ūkininkų turgelius nusipirkti natūralesnio produkto, jei ne – į prekybos centrą. Mūsų šeima neturi didelių įgeidžių.
VEIDAS: Jūsų pirmtakas Kazys Starkevičius buvo užsibrėžęs statyti kooperatyvą “Pienas LT”, kaip atsvarą stambiesiems perdirbėjams. Deja, statyba įšaldyta. Ką jūs apie tai manote?
V.J.: Tai nei buvusio ministro, nei mano – tai bendras Lietuvos interesas. Mano nuomone, ne tik šis projektas, bet visi geri projektai turi būti tęsiami, o ne griaunami, nepaisant valdžių kaitos.
Didžiausia statytojų problema buvo kofinansavimas. Dabar kooperatyvas “Pienas LT” jau rado dalį reikiamų lėšų, balandžio 8 d. važiuosime į analogišką kooperatyvą Lenkijoje, Lomžoje, kad išsiaiškintume, kaip jis veikia.
VEIDAS: Mūsų valstybė daugiau nei dvidešimtmetį nuolat blaškėsi keldama ir keisdama žemės ūkio prioritetus. Kokia šio Ministrų kabineto ir jūsų nuomonė dėl prioritetinės žemės ūkio krypties ar krypčių, o gal tai turi nuspręsti patys ūkininkai eksperimentuodami?
V.J.: Iš tikrųjų, valdžios keičiasi, atskiri pareigūnai sako, kad verta auginti serbentus, po to – kad sliekus, vėliau – sraiges, o juk žmogus investuoja savo pinigus. Todėl, kaip minėjau, mes stengiamės parengti ilgalaikio prioriteto viziją – tai gyvulininkystė, sąveikaujanti su kitomis šakomis. Kaimo žmogus turi žinoti, kad plėtodamas gyvulininkystę jis bus remiamas. Strategijoje bus numatytos konkrečios paramos lėšos ir rezultatas, ką pasieksime panaudoję tuos pinigus. Žinoma, nereikia tikėtis, jog tas finansavimas visą laiką toks ir bus, kokį mes numatysime, galbūt valstybė negalės visą laiką tiek finansuoti, bet tai bus atspirties taškas, kad nuo numatyto finansavimo bus skiriama 70–60 proc. Ir kai žmonės pamatys, kad valstybė turi ilgalaikę žemės ūkio strategiją, jie ir judės ta kryptimi.
VEIDAS: Kokios šiais metais numatytos prioritetinės programos?
V.J.: Gyvulininkystė. Deja, per šimtą dienų tikrai dar negalėjome pakeisti situacijos, nes dar reikia baigti vykdyti ankstesnes programas – juk negali atėjęs visko nubraukti. Tad nebaigtos ankstesnės programos kol kas “skriaudžia” gyvulininkystę.
Beje, vien per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje karvių sumažėjo beveik 18 proc. Šiandien Lietuvoje tėra tik 670 tūkst. karvių. 1941 m. Lietuvoje galvijų buvo per milijoną, o nepriklausomybės pradžioje, 1991 m., – 2,5 mln. Todėl mes norime stabilizuoti padėtį, pirmiausia norime išmokas vėl susieti su gamyba, nes 2007 m. tai buvo atsieta.
VEIDAS: Per kiek laiko bus baigta grąžinti žemės ir miško nuosavybė buvusiems savininkams?
V.J.: Esame užsibrėžę baigti tai kuo greičiau. Mano vizija: iki kadencijos galo turi būti baigta visa žemės reforma.
VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, žmonių turėtų dirbti žemės ūkyje?
V.J.: Dabar dirba apie 8 proc., nors sakoma, kad turėtų būti mažiau – 3–4 proc. Bet aš esu už tai, kad turėtų dirbti daugiau nei 8 proc.
Deja, norai gali skirtis nuo realybės, nes jaunimas išvažiuoja iš kaimo, tad gali nutikti taip, kad po kurio laiko liks tik 5 proc., kaip yra kai kuriose kitose ES šalyse. Bet mes skatinsime žmones nesitraukti iš kaimo. Ši Vyriausybė ir Seimas palaikys kaimą ir žemės ūkį ne tik deklaracijomis, bet realiais sprendimais: gerinant infrastruktūrą, pritraukiant ir padedant įsikurti jauniems specialistams.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kuo mūsų žemdirbiai atsilieka nuo kaimynų lenkų ar nuo Vakarų europiečių?
V.J.: Nepasakyčiau, kad labai atsilieka. Jei paanalizuotume gyvulininkystės sektoriaus produktyvumą, matytume, kad jis dargi didesnis, o ir augalininkystės derliai ne ką prastesni. Be to, pažiūrėkite, kokia kompiuterizuota technika – traktoriais, kombainais naudojasi mūsų ūkininkai, kiek robotų fermose. Taigi mūsų ūkiai niekuo nebeatsilieka nuo Vakarų fermų, kartais, nuvažiavęs pas juos, supranti, kad pas mus dažnai pažangos net daugiau. Žinoma, nuvykęs į kas dvejus metus vykstančią pasaulinę gyvulininkystės ir jos vadybos parodą “EuroTier” vieną kitą naujovę pamatai, bet ji tuoj pat atsiranda mūsų ūkiuose, o kartais pirma pamatai Lietuvoje, o tik po to parodoje. Iš tikrųjų ES parama leido sumaniai dirbantiems ūkininkams labai pasitempti. Manau, kartais mes per daug kalbame apie problemas ir nebematome pasiekimų.
VEIDAS: Turizmo sektorius džiaugiasi, kad pagal sukuriamą BVP jau aplenkė žemės ūkį. Kokią, jūsų nuomone, BVP dalį turėtų sukurti žemės ūkio sektorius?
V.J.: Žemės ūkio sukuriama BVP dalis turėtų didėti. Iki krizės šis sektorius kartu su apdirbamąja pramone sukurdavo 15–16 proc. BVP. Per krizę rodikliai sumažėjo. Mano nuomone, žemės ūkio įnašas bendroje BVP dalyje turi didėti plėtojant ilgesnę gamybos grandinę, kooperaciją, perdirbimą smulkesniuose ūkiuose.
VEIDAS: O kokia jūsų pozicija dėl žemės pardavimo užsieniečiams?
V.J.: Aš esu už tai, kad būtų pratęstas pereinamasis laikotarpis, jei, žinoma, tai teisiškai įmanoma. Jei ne, tuomet turi būti sudėta daugiau saugiklių, nes mūsų ūkininkai silpnesni, mažiau konkurencingi, ūkiai mažesni. Juk žemė – tai valstybė, be žemės valstybė yra niekas.
Seimas netrukus diskutuos dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/parama-zemes-ukiui-turi-buti-susieta-su-rezultatu

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.