Naujai paskelbtame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių sudarytos darbo grupės dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ paskelbtas išsamus Lietuvos valstybės priešų ir Kremliaus sąjungininkų sąrašas. Ko trūksta tame sąraše?

Vienos iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių Rasos Juknevičienės vadovaujama darbo grupė paskelbė naują Rusijos sulaikymo strategiją, pavadintą „Minkštąja Rusijos sulaikymo strategija“. Dar 2007 m. Lietuvos konservatoriai buvo paskelbę kitą dokumentą, pavadintą „Rusijos sulaikymo strategija“. Buvo pasinaudota po Antrojo pasaulinio karo JAV diplomato George’o Kennano paskelbta „Rusijos sulaikymo“ doktrina. Taip dešinioji Lietuvos politinė partija mus dar kartą perspėja, kad Lietuvos narystė ES ir NATO nepanaikina tų pavojų, kurie mums gresia iš Rytų. Strategijoje tarp kitų pavojų buvo įvardyti Lietuvos energetikos ir lengvas informacinės erdvės užvaldymas.

Naujojoje Rusijos sulaikymo strategijoje pateikiamas ir išsamus Lietuvos bendrovių, verslininkų bei politikų, Lietuvoje atstovaujančių Kremliaus interesams, sąrašas: tai Gediminas Žiemelis, Ramūnas Karbauskis, “Achemos” koncernas, Viktoras Uspaskichas, „Arvi“, „Dujotekana“, „Icor“, „City service“, Artūras Zuokas, Rolandas Paksas, Andrius Janukonis. Strategijoje teigiama, kad visas su Rusija susijęs verslas, ten važiuojantys kultūrininkai ar iš ten atvežantys į Lietuvą rusiškos kultūros taip pat yra Lietuvos priešai. Šias bėdas siūloma įveikti labiau apmokestinant prorusišką žiniasklaidą ir kultūrą.

Tenka priminti, kad po pirmosios Rusijos sulaikymo strategijos paskelbimo praėjus metams Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai laimėjo rinkimus, suformavo Seimo daugumą ir sudarė Andriaus Kubiliaus vadovaujamą Vyriausybę, kuri krizės akivaizdoje apakinta atsakomybės išgąsčio priėmė tokius su mokesčiais susijusius sprendimus, kurie per jų valdymo kadenciją faktiškai nužudė Lietuvos spaudą ir leido nebaudžiamai klestėti nusikalstamai veikiančioms V.Uspaskicho, Vladimiro Romanovo verslo bei žiniasklaidos struktūroms, A.Kubiliaus Vyriausybės dėka gavusioms galimybę užvaldyti didelę dalį Lietuvos žiniasklaidos. Taip viena ranka buvo kuriamos solidžios Rusijos strategijos, o kita ranka leidžiama Rusijai užvaldyti lietuvių protus ir toliau postringauti apie politinės valios nebuvimą, nors partija tuomet buvo prie valdžios vairo ir turėjo galimybes veikti.

Naujojoje strategijoje atvirai apgailestaujama, kad „potenciali korupcija lietuviškoje „ketvirtojoje valdžioje“, skirtingai nuo pirmųjų trijų valdžių, iki šiol nėra įstatymais nei skaidrinama, nei užkardoma. Tai sukuria palankiausią terpę Rusijos „minkštosioms galioms“ Lietuvoje skleisti ir efektyviai veikti“. Matyt, tai turėtų reikšti, kad Lietuvos politikoje, valstybės valdymo srityje korupcija įstatymais jau pažabota, o vienintelis jos rimtas pasireiškimas belikęs žiniasklaidoje.

Naujai paskelbtame dokumente taikliai ir įžvalgiai cituojamos įvairių politikos mokslininkų įžvalgos: „Rusija yra pasiruošusi išplėtoti ir išnaudoti galingus „minkštosios politikos“ strateginius instrumentus: nuo aktyvaus rusakalbių tėvynainių potencialo kaimyninėse valstybėse išnaudojimo iki Rusijos įvaizdžio užsienyje gerinimo ir tiesioginės įtakos politiniams procesams „artimajame užsienyje“, išnaudojant „draugiškos“ vietinės žiniasklaidos, vietinio verslo, susijusio su Rusija, ar vietinių politikų paslaugas.“

Tai jau ne pirma diena yra naujoji Rusijos užsienio politikos ašis. Ją finansuodama Rusijos valdžia skiria dideles lėšas rusiškai ir prorusiškai žiniasklaidai bei kitiems komunikavimo kanalams, siekdama pagerinti savo įvaizdį ar kitaip reguliuoti „minkštosios galios“ stiprinimo tikslus. Visa tai akivaizdžiai matėme A.Kubiliaus Vyriausybės valdymo laikotarpiu.

Kas yra Rusija, aiškiai yar pasakęs ir įrodęs „The Economist“ žurnalistas Edwardas Lucasas savo naujausioje knygoje „Apgaulė“: „Rusija laikosi ant trijų stulpų – nusikalstamumo, verslo ir žvalgybos.“ E.Lucasas savo knygoje klausia, kodėl Vakarų politikai, prie savo slenksčio matydami gangsterių valdomą valstybę, nesiima reikalingų žingsnių, kad ją izoliuotų ir duotų atkirtį pragaištingam jos poveikiui. Rusijos šnipų veiksmai nėra vien tik maža dalis didesnių įsiskverbimui ir manipuliacijai skirtų pastangų, nukreiptų į silpniausias mūsų sistemos vietas – jos atvirą ir patiklų požiūrį į prašalaičius ir atvykėlius. Šiuo metu Rusiją valdanti korumpuota autokratija, pasak E.Lucaso, žaidžia pagal kapitalistines taisykles, todėl grėsmė yra pražūtingesnė. Kremliaus šeimininkai gina tironišką, nusikalstamą ir žudikišką režimą, kuris daro juos visagalius ir turtingus.

Vargu ar rasime daug lietuvių, kurie abejotų šia „The Economist“ žurnalisto įžvalga. Mes visi gerai žinome, kas yra Rusija, bet vargu ar esame pajėgūs ją pakeisti. Reikėtų bent neprisidėti prie pagalbos Kremliui įgyvendinant savo tikslus. Patikimas būdas padėti Kremliui įgyvendinti Lietuvoje savo siekius yra supriešinti lietuvius, visus verslininkus, kurie dėl savo verslo pobūdžio ir logikos turi dirbti su Rusija, paskelbti Lietuvos valstybės priešais ir taip nuteikti prieš juos visuomenę.

Ko vertas to Kremliaus pavojaus suvokimas, jei paskelbęs planą „Stabdyk Rusiją“ dešiniųjų politinis lyderis A.Kubilius su savo „buhalteriais“ išmąsto, kad per naktį gali net kelis kartus pakelti mokesčius nepriklausomai spaudai ir taip ją ekonomiškai nuskurdinus paversti priklausoma nuo Rusijos kapitalo kontroliuojamų bankų ar įmonių. Tai rodo ne tik ekonominių žinių, bet ir politinės išminties stoką, nesugebant įvertinti visumos ir matyti tų sričių, kuriose Kremliaus įtaka yra pavojingiausia ir lengviausiai realizuojama. Saugumo tarnybos, Mokesčių inspekcija, turėdamos akivaizdžių įrodymų, kad V.Uspaskicho kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės atlyginimus moka vokeliuose ir taip „taupo“ Kremliaus investicijas į Lietuvos informacinę erdvę, daug metų leidžia joms veikti laisvai ir ne tik nuodyti viešąją erdvę, bet ir konkuruojant ekonomiškai žlugdyti tas informacines priemones, kurios sąžiningai moka mokesčius, atlieka savo demokratijos priežiūros misiją.

Ko trūksta paskelbtame sąraše? Kas neadekvačiai, be jokios ekonominės logikos ir prasmės pakėlė mokesčius ir savo veiksmais rimtai prisidėjo prie Lietuvos informacinės erdvės žlugdymo? Nereikėtų pamiršti ir to, kas buvo sužlugdęs būsto renovacijos programą ir toliau mus vertė apmokėti didžiules „Gazpromo“ sąskaitas. Tai leidžia numanyti, ką Lietuvos valstybės priešų sąraše pamiršo konservatoriai.