"Veido" archyvas

Prieš 150 metų, 1861 m. kovo 6-ąją, gimė daktaras, aušrininkas, nepriklausomybės šauklys, laisvamanis Jonas Šliūpas.

Vienas išeivijos laikraštis 1937-aisiais, dar Jonui Šliūpui gyvam esant, rašė: “Apie Šliūpą, it apie milžiną kalną, nuolat sukinėjos visokios audros ir griaustiniai.” Iš tiesų tai viena ryškiausių ir įdomiausių mūsų naujosios istorijos figūrų, tiesa, daugiau keikta, negu šlovinta ar pelnytai įvertinta.

Bet ne dėl to prieštaringumo mes jį šiandieną prisimename: J.Šliūpas paliko gilų pėdsaką mūsų tautiniame judėjime ir kultūriniame gyvenime. Tais laikais stokojant pajėgių, aktyvių, išsilavinusių žmonių, jam, kaip ir daugeliui to meto mūsų veikėjų, teko dirbti visokį darbą: būti ir laikraštininku, ir istoriku, ir grožinės literatūros metraštininku, o svarbiausia – agitatoriumi, pranašu, nepriklausomybės ir laisvamanybės idėjų skelbėju, visuomeninės, patriotinės veiklos organizatoriumi.

“Aušros” bendradarbis ir redaktorius

J.Šliūpo protėviai kadaise buvo bajorai, bet vėliau nusigyveno ir liko baudžiauninkais. Bet ir tarp jų buvo išsilavinusių žmonių, todėl nenuostabu, kad jo tėvai, gyvenę Rakandžių kaime dabartiniame Šiaulių rajone, visus tris savo sūnus – Joną, Roką ir Stasį leido į mokslus. Tiesa, jiems daugiausia teko verstis patiems, bet tas nesukliudė Jonui, gabiam ir darbščiam, visus metus Mintaujos gimnazijoje būti pirmuoju mokiniu. Čia jam ir kilo mintis kovoti dėl savosios tautos teisių: mat atkreipė dėmesį į tai, kad lenkai, latviai gali skaityti, rašyti savo gimtąja kalba, gali burtis į visuomenines organizacijas, o lietuviams tas griežtai draudžiama.

Todėl įstojęs į Maskvos universitetą J.Šliūpas ėmėsi darbo: su draugais įkūrė lietuvių studentų draugiją, kuri ne vieną tautietį nukreipė į lietuvišką kelią. Žymiausias iš jų – Jonas Jablonskis, būsimasis mūsų bendrinės kalbos tėvas.

Nepaisant didelių gabumų, studijos nebuvo sėkmingos – koją pakišo visuomeninė veikla. 1883 m. J.Šliūpas atsidūrė kalėjime, o vėliau buvo ištremtas į tėviškę be teisės grįžti tęsti mokslų.

Kaip tik tuo metu Jono Basanavičiaus neseniai pradėtas leisti pirmasis mūsų žurnalas “Aušra” liko be redaktoriaus, tad juo ir tapo J.Šliūpas, būdamas vos 23 metų.

Jis bendradarbiavo žurnale nuo pat pirmojo numerio, ypač vertinga buvo iš dar gyvų liudininkų jo surinkta ir paskelbta medžiaga apie Simoną Daukantą. Tapus redaktoriumi teko rašyti kur kas daugiau, nes medžiagos visada trūko. Kartu naujasis redaktorius pakeitė ir žurnalo turinį: iki tol jame vyravo istorinė, literatūrinė informacija, o dabar tematika išsiplėtė, atsirado straipsnių švietimo organizavimo, ekonomikos klausimais, net užuominų apie socialinio teisingumo būtinumą, socializmą, kas daliai skaitytojų, ypač kunigams, žinoma, negalėjo patikti.

Redaktoriavo J.Šliūpas neilgai: po kelių mėnesių jam teko palikti Bitėnus prie Nemuno, kur buvo įsikūręs. Tuo metu tai buvo Vokietijos teritorija, o kaizerio žandarai įtarė jį esant caro agentą – nepaisant to, kad jis čia atsidūrė kaip tik gelbėdamasis nuo rusų caro valdžios. Liko vienintelė išeitis – keliauti už Atlanto.

Lietuvybės apaštalas Amerikoje

Taip save vadino pats J.Šliūpas, ir tai nebuvo tušti žodžiai. Įsikūręs JAV 1883 m., jis rado čia keistoką padėtį. Tuo metu mūsų tautiečių Naujajame pasaulyje jau buvo keli šimtai tūkstančių, bet nebuvo nei lietuviškų parapijų, nei organizacijų, nei laikraščių, todėl mūsiškiams beliko dėtis prie lenkų ir nutautėti, buvo net sakoma, kad lietuviai yra tokie pat lenkai, tik kalba kitaip.

"Veido" archyvas

J.Šliūpas su šeima Amerikoje

Atvykėlis tuoj ėmė rūpintis įkurti lietuvišką katalikų parapiją, nors pats buvo ir netikintis: jis suprato, kad gana religingiems, daugiausia iš kaimo kilusiems mūsų tautiečiams tai bus priemonė atsiskirti nuo lenkų, pasijusti kitokiais – lietuviais. Žinoma, lenkai tuo buvo labai nepatenkinti, todėl skyrybų procesas užsitęsė, bažnyčiose būdavo net muštynių, ypač sunku buvo dalytis bendrą turtą. Pirmoji lietuviška parapija atsirado tik 1889 m. Plimuto mieste, kai čia atvyko kitas aktyvus “litvomanas” kunigas Aleksandras Burba, vadintas antruoju Šliūpu.

Lengviau J.Šliūpui sekėsi steigti lietuvišką spaudą – savo idėjoms skleisti, iš kurių svarbiausios buvo lietuvybė, atsiskyrimas nuo lenkų, tautiečių švietimas atsikratant religinių dogmų, laisvės ir pažangos idėjos. Kartu laipsniškai radosi ir daugybė visokių lietuviškų organizacijų – mažų ir didelių, net lietuviškų organizacijų sąjunga “Susivienijimas visų Lietuvninkų Amerikoje” 1885 m. Žinoma, jos kūrėsi nelengvai, tam prireikė didelių J.Šliūpo pastangų, kantrybės, agitatoriaus gebėjimų ir atsidavimo lietuvybės idėjai. Šis darbas sekėsi ir todėl, kad jis buvo iš prigimties optimistas – net ir patyręs dar vieną nesėkmę mėgdavo sakyti: “Vis tiek Lietuva aukštyn!”

"Veido" archyvas

Lietuvių susivienijimas Amerikoje. Iš kairės: dr.J.Šliūpas, dr.M.Vinikas, F.J.Bagočius, V.F.Laukaitis ir kt.

Visa tai J.Šliūpui teko dirbti gyvenant pusbadžiu, skurstant, nes už tą patriotinę veiklą niekas pinigų nemokėjo, o jokios praktiškos specialybės jis neturėjo. Tik šeimai pagausėjus, žmonai pareiškus ultimatumą, jis ryžosi tapti gydytoju, ir šį tikslą pasiekė labai sparčiai – per nepilnus dvejus metus, 1891 m. J.Šliūpas buvo pirmasis mūsų tautietis, gavęs tokį diplomą JAV. Jo finansinė būklė pagaliau pasitaisė, jis net pasistatė namą Skrantone, kur gyveno daug lietuvių – angliakasių.

Greta lietuviškų organizacijų kūrimo J.Šliūpas daug laiko ir jėgų skyrė literatūrinei, leidybinei veiklai, kurios svarbiausias tikslas buvo tautiečių, gyvenančių tiek JAV, tiek Lietuvoje, švietimas. Jis parengė populiarios literatūros iš daugelio mokslo šakų, visų pirma trijų tomų Lietuvos istoriją, sekant žymių istorikų darbais, mūsų literatūros istoriją “Lietuviškieji raštai ir raštininkai” bei kt. Šie lituanistikos darbai pasitarnavo ir tautinei sąmonei žadinti, patriotizmui ugdyti.

Gausūs J.Šliūpo rašiniai filosofijos, ideologijos, religijų istorijos tematika buvo skirti materialistinei pasaulėžiūrai, laisvamanybei, socializmo idėjoms propaguoti. Nors ir iš geranoriškų, švietimo pozicijų parašyti, jie pelnė autoriui negatyvią šlovę. Mat mūsų tautiečiai tuo metu buvo labai religingi, todėl bet kokią Bažnyčios, religijos kritiką sutikdavo priešiškai, o jo kuriamas organizacijas vadino “draugystėmis šėtono”. Dėl šios priežasties J.Šliūpo organizacinė, patriotinė ir šviečiamoji veikla vyko gana sunkiomis sąlygomis, o svarbiausio savo programos punkto – suvienyti tautiečius išeivijoje – jam įveikti nepavyko.

Tai, žinoma, kenkė lietuvybės idėjai, tačiau didžiulės J.Šliūpo pastangos nenuėjo veltui: mūsų išeivija darėsi tautiškai sąmoningesnė ir organizuotesnė, ji ne tik atsispyrė polonizacijai, bet ir galėjo moraliai bei materialiai padėti savo gimtinei Lietuvai, kai ši ėmė vaduotis iš svetimųjų jungo. Tas pasireiškė jau per 1905 m. revoliucinius įvykius, o ypač – kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918–1920 m.

Vėl Lietuvoje

J.Šliūpas turėjo dar ir nemenko įžvalgumo: dar 1887 m., gerokai anksčiau už kitus mūsų veikėjus, jis paskelbė: “Lietuva nori būti politiškai nepriklausoma.” Vasario revoliucija Rusijoje jam buvo ženklas, kad netrukus taip ir įvyks, todėl 1917 m. balandį, palikęs visus savo darbus, paskubėjo į Rusiją, čia aplankė daugelį tautiečių – karo pabėgėlių kolonijų Voroneže, Peterburge, Maskvoje, dalyvavo lietuvių konferencijoje Stokholme.

1919 m. J.Šliūpas aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos valstybę. Tada kurį laiką dirbo diplomatinį darbą Paryžiuje, Londone, Rygoje, bet tas netiko aštriam jo būdui, o pareigų centrinėje valdžioje Kaune niekas jam nepasiūlė – nepaisant praeities nuopelnų. Mat pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvą valdė krikščionys demokratai, kuriems J.Šliūpo laisvamanybė buvo nepakenčiama. Nemėgo jo ir vėliau valdžioje įstvirtinę tautininkai, Antanas Smetona net apkaltino jį norint sukelti Lietuvoje revoliuciją.

"Veido" archyvas

Eitynės Palangoje, verslininkų suvažiavimo dienomis 19393 m. priekyje – dr.J.Šliūpas, jo devynerių metų sūnus Vytautas

Žinoma, tai buvo netiesa: nors ir propaguodamas socializmo idėjas, daktaras niekada nebuvo revoliucijos, klasių kovos šalininkas. Jam rūpėjo, kad pas mus būtų demokratija, žmonių renkamas Seimas, kad būtų įvesta civilinė metrikacija, antraip, jo manymu, A.Smetona galįs būti paskutinis Lietuvos prezidentas. Mūsų visų nelaimei, ši jo įžvalga išsipildė 1940-ųjų vasarą…

O J.Šliūpas tuo tarpu ėmėsi darbų provincijoje – kaip verslininkas ir pedagogas Biržuose ir Šiauliuose. Savo santaupas investavo į naujos pramonės įmones, bankus, ypač į Prekybos ir pramonės banką, kuriam vadovavo jo žentas, žinomas politikas Martynas Yčas. Tačiau verslininko karjera jam nebuvo sėkminga: įmonės, M.Yčo bankas žlugo, pražudydami daugelį metų daktaro kauptą kapitalą.

Pedagoginiame darbe buvo kitokių bėdų: krikdemai, vadovavę Švietimo ministerijai, negalėjo leisti, kad Šiaulių ar Biržų gimnazijoje būtų skelbiamos evoliucijos, laisvamanybės idėjos. Šiaulių klebonas net iškėlė J.Šliūpui bylą apygardos teisme – už dvasininkų luomo įžeidimą, ir ją laimėjo: kaltinamasis turėjo atgailauti…

Kita vertus, ne tik nelaimės tada persekiojo senąjį daktarą – buvo ir sėkmių. 1928 m. netekęs žmonos, jis netrukus vėl vedė – palangiškę Grasildą Grauslytę – ir įsikūrė Palangoje. Čia buvo ne kartą renkamas miesto burmistru, daug nuveikė, kad mažas, apleistas pajūrio miestelis taptų žymiausiu mūsų kurortu.

Mirė J.Šliūpas 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne, traukdamasis, kaip daugelis mūsų inteligentų, į Vakarus.

"Veido" archyvas

Dr.J.Šliūpo paminklo atidengimas lietuvių tautinėse kapinėse netoli Čikagos 1949 m.