2011 Balandžio 02

G.Petkevičaitė-Bitė

Nuveikė daugiau negu visos kitos

veidas.lt

"Veido" archyvas

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo iš prigimties ligota, silpnos sveikatos – bet pasiaukojimas lietuvybės idėjai padėjo jai įveikti ir savo negalią, ir kitokias kliūtis

“Ji nudirbo daugiau negu visos kitos…” – taip Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, gimusios lygiai prieš 150 metų, nuopelnus mūsų kultūrai įvertino Juozas Tumas-Vaižgantas.

Tikrai neturime teisės tuo abejoti: sunkių kovų metais, tautinio judėjimo įkarštyje nebuvo srities, kurioje ji nebūtų pasireiškusi: buvo ir mokytoja, ir žurnalistė, ir redaktorė, ir rašytoja, ir literatūros kritikė, ir knygnešė, ir visuomenės veikėja, ir labdaros organizatorė, ir moterų judėjimo pradininkė – visų darbų net neišvardysi. O juk buvo kilusi iš bajorų, iš tokios aplinkos, kuri, regis, ne tik nepasižymėjo darbštumu, bet ir visomis išgalėmis priešinosi mūsų tautos pastangoms kurti savąją kultūrą, tautinę valstybę. Negana to, buvo iš prigimties ligota, silpnos sveikatos – bet pasiaukojimas lietuvybės idėjai padėjo jai įveikti ir savo negalią, ir kitokias kliūtis.

Gyvenimo kelias

G.Petkevičaitė gimė 1861 m. kovo 30 d. Panevėžio krašte, Puziniškio dvare. Ji anksti neteko motinos, kuri mirė 1869 m., palikdama šešis našlaičius: dvi dukras ir keturis sūnus. O gyvenimo kryptį pasirinkti jai padėjo tėvas Jonas Leonas Petkevičius (1828–1909) – gydytojas, baigęs Kijevo universitetą ir jame užsikrėtęs rusų liaudininkų idėjomis tarnauti paprastiems žmonėms. Todėl jis už menką atlyginimą dirbo Joniškėlio ligoninės vedėju, ten nemokamai gydė kaimo žmones ir tarp jų turėjo didelį autoritetą.

Joniškėlyje prabėgo pirmieji Gabrielės vaikystės metai, o jos mokslai prasidėjo jau šeimai galutinai įsikūrus Puziniškyje 1866 m. – tada ją namuose mokė žymusis mūsų šviesuolis Laurynas Ivinskis, kurį, jau senyvą, J.L.Petkevičius globojo. Vėliau ji mokėsi privačioje vokiškoje Mintaujos mergaičių gimnazijoje, kurią baigė 1878 m., gaudama ne tik brandos atestatą, bet ir namų mokytojo teises.

Kilo klausimas, ką daryti toliau. Gabrielė gimnazijoje buvo geriausia matematikė, labai ją mėgo, bet baigus tokias studijas gauti darbo Lietuvoje buvo neįmanoma. Be to, tėvas nusprendė neleisti jos studijuoti, kol nepailsės, nesustiprės sveikata. Tiesa, darbo pakako ir namie, Puziniškyje: reikėjo rūpintis jauniausia sesute ir broliukais, taip pat padėti tėvui slaugyti ligonius. Bet svarbiausia jo užduotis, kaip vėliau rašė pati Bitė, buvo tokia: “Nematai, kaip čia reikalingi inteligentai darbininkai, kur visa šalis, paskendusi analfabetizme, skursta apsiaustusiose tamsybėse?” Todėl ėmė mokyti – be jokio atlyginimo, daugiausia mergaites. Norinčiųjų niekada nepritrūko, tiesa, pasitaikydavo tėvų, kurie piktinosi: “Visi bus mokyti – o kas kiaules ganys?”

"Veido" archyvas

G.Petkevičaitė-Bitė su A.Kasperavičiaus šeima Puziniškio dvaro bityne. Puziniškis, XX a. 2 deš.

Bitės tokios kliūtys nebaugino, pradėjusi šį darbą jaunystėje, tęsė jį visą gyvenimą, labai jį mėgo, todėl sakydavo: “Vadinkite mane mokytoja.” Šis žodis jai turėjo ypatingą reikšmę, šiomis pareigomis ji didžiavosi labiausiai. Mokė ir jaunimą, ir suaugusiuosius.

1919 m. liepą Bitė tapo Panevėžio gimnazijos mokytoja, dėstė literatūrą. Turėdama gausybę teorinių žinių ir didžiulę praktinę patirtį ji daug prisidėjo prie mūsų švietimo sistemos kūrimo ir tobulinimo tarpukariu – rašė straipsnius, kalbėdavo per konferencijas. Pagaliau jos iniciatyva sukurta ir įvesta mergaičių mokyklinė uniforma tarnavo joms daugybę metų, net visus tarybinius laikus – matyt, todėl, kad buvo ir daili, ir kukli.

Kovotoja dėl moterų teisių

Vis dėlto grįžkime atgal, į carizmo priespaudos laikus: kurį laiką jaunoji mokytoja laikėsi mūsų tautinio judėjimo nuošaly, mokė mergaites lenkų, rusų, vokiečių, lietuvių kalbos, aritmetikos. Bet taip buvo iki 1889 m., kol, kaip rašė, gavo pirmąjį “Varpo” numerį: “Kol tas laikraštis neįteikė man į rankas vairo, palengvinančio surasti tikrą kelią mano neramioje gyvenimo jūroje. Nuo to laiko ėmiau mokines tik lietuvių kalba mokyti, ėmiau diegti jų širdyse tėvynės atgaivinimo troškimą.”

Permainos G.Petkevičaitės gyvenimebuvo labai didelės ir reikšmingos, jos palietė ne tik pedagoginę veiklą. Ji tapo aktyvia visuomenės veikėja, visų pirma “Varpo” bendradarbe, pasirinkdama labai prasmingą Bitės slapyvardį, varpininkų sąjūdžio nare – Vinco Kudirkos bendražyge. Kaip ir daugeliui to meto mūsų visuomenininkų, kovotojų dėl tautos teisių, V.Kudirka Bitei buvo ir pavyzdys, ir neginčijamas lyderis: “Jis sugebėjo savo talento jėga ir savo širdies užsidegimu despotiškai valdyti mus, anų laikų susipratusius inteligentus, valdyti mūsų širdis, kurios aklai ir visomis pastangomis pasiduodavo jo valiai. Viršiau rusų valdžios koncentravos mūsų šalies valdymas to didelio ligonio rankose.”

Po metų V.Kudirka mirė, tačiau bendražygiai tęsė jo pradėtą darbą, ir Bitė tarp jų buvo viena aktyviausių. Ji dar labiau suaktyvino savo publicistinę, visuomeninę veiklą, išbandė savo jėgas ir grožinės literatūros srityje – Povilo Višinskio raginama parašė vaizdelių, apsakymų, kartu su Žemaite sukūrė keletą scenos veikalų, kurių tada labai trūko. Buvo viena svarbiausių pirmojo viešo lietuviško mėgėjiško spektaklio “Amerika pirtyje” organizatorių.

Kitas ryškus ir tvirtas protestas buvo knygnešių judėjimas, kuriame Bitė taip pat aktyviai dalyvavo – už tai jos pavardė įamžinta Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančioje Knygnešių sienelėje tarp lygiai šimto įvairių profesijų, įvairių politinių pažiūrų šviesuolių, vieningai gynusių ir apgynusių lietuvišką žodį. Puziniškio dvaras daugiausia jos dėka tapo ir visokios draudžiamos lietuviškos kultūrinės, visuomeninės veiklos centru, čia dažnai lankėsi žymiausi mūsų veikėjai, rašytojai, kovos dėl laisvės lyderiai P.Višinskis, Žemaitė, Jonas Biliūnas, Petras Avižonis, Andrius Bulota, Antanas Smetona ir kiti.

Dar 1892 m. Bitė “Varpe” paskelbė pirmąjį straipsnį apie vargingą Lietuvos moterų padėtį, šiuo klausimu domėjosi, rūpinosi ir vėliau, kvietė moteris organizuotis kovai dėl savo teisių. Todėl kai 1907 m. Kaune susirinko pirmasis Lietuvos moterų kongresas, buvo išrinkta jo pirmininke. 1910 m. Bitė išleido brošiūrą “Apie moterų klausimą”, kurioje aptarė moterų savarankiškumo, jų teisinės lygybės su vyrais įgyvendinimo problemas ekonomikos, kultūros ir moralės srityse.

1909 m. po tėvo mirties persikėlusi į Vilnių, Bitė ištisus penkerius metus dirbo “Lietuvos žinių”, kurias leido Lietuvos demokratų partija, išaugusi iš V.Kudirkos varpininkų sąjūdžio, redakcijoje. Karo metus (1914–1918) vėl praleido Puziniškyje, gydė apylinkės žmones, mokė vaikus ir suaugusiuosius.

Jos visuomeninės veiklos viršūne, o kartu ir dideliu įvertinimu turbūt galime laikyti pirmininkavimą pirmajam 1920 m. gegužės mėnesį vykusiam Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo posėdžiui, kuriame ji pasakė ryškią įžanginę kalbą: “Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryti šiandien mūsų nepriklausomos tėvynės steigiamojo Seimo darbus ir šalies šeimininko vardu pasveikinti visus čia susirinkusius. Ilga, juk ir be galo sunki mūsų tautos kelionė, kol priėjome laisvės slenkstį… Tejungia mus visus ta prakilnioji valanda.”

"Veido" archyvas

Steigiamojo Seimo atstovės. G.Petkevičaitė-Bitė sėdi antra iš kairės. Kaunas, 1920 m.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės palikimas

G.Petkevičaitė-Bitė dar ilgai tęsė savo pedagoginę, publicistinę, literatūrinę, visuomeninę veiklą. Ji mirė 1943 m. birželio 14 d. Panevėžyje. Nors nesukūrusi šeimos, neužgyvenusi turtų, ji mums paliko didžiulį palikimą, nepraradusį savo vertės iki šiol.

Visų pirma tai knygos. Aktyvi visuomeninė veikla ne tik nesutrukdė, bet greičiau padėjo jai rašyti apie tai, ką matė, patyrė, kas rūpėjo. Todėl viename pirmųjų lietuviškų romanų, pavadintame “Ad astra” (1933), turinčiame autobiografinių bruožų, parodė nelengvą bajoraitės apsisprendimą eiti su savo tauta, jos asmenybės, kovotojos dėl tautos teisių gimimą. Apsakymuose pavaizdavo knygnešius, tautos kovotojus, iškeldama jų nuopelnus, taip pat kenčiančius, nelaimingus žmones, žadindama atjautą ir pasirengimą jiems padėti.

Dar didesnę išliekamąją vertę jau kaip patikimi istorijos šaltiniai turi jos atsiminimai: “Iš praeities kovų”, o ypač “Karo metų dienoraštis”, tai yra ištisi trys tomai.

Antroji jos neįkainojamo palikimo dalis – tėvynės meilės, švietimo ir humanizmo idėjos, kurios yra ir bus aktualios visais laikais. Dar iš tėvo vaikystėje išgirdo tokį reikalavimą: “Neleisk savo širdy užgesti didžiausiam ir aukščiausiam įsakymui: mylėk savo artimą kaip pats save!” Ji to niekada nepaliovė skelbusi ir atkakliai, kasdien vykdė, sakydama: “Ginčytis ir pamokslų drožti niekuomet nemokėjau ir neišmokau. Jei prieš ką kovojau, tai visuomet tik veiksmo keliu.”

Todėl Bitė ne tik kiekviena proga šelpė, rėmė vargšus, ypač mokinius, bet ir organizavo labdaros veiklą plačiu mastu, kartu su Jadvyga Juškyte 1894 m. įkūrusi “Žiburėlio” draugiją gabiam, bet neturtingam besimokančiam jaunimui šelpti.

Draugija parėmė lėšomis tokius garsius mūsų tautos žmones, kaip V.Kudirka, Kipras Petrauskas, J.Biliūnas, Žemaitė ir kiti.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...