"Veido" archyvas

Kirgizijoje įvykis keičia įvykį: kruvini etniniai susirėmimai, šimtų tūkstančių pabėgėlių deportacija, lemtingas referendumas

Vos per kelis mėnesius gyvenimas Kirgizijoje pasikeitė neatpažįstamai. Balandį po kruvinų protestų buvo nuverstas prezidentas Kurmanbekas Bakijevas, kuris vėliau spruko į Baltarusiją pas gerą bičiulį Aleksandrą Lukašenką. Gegužę šaliai jau visu pajėgumu vadovavo laikinoji vyriausybė su Roza Otunbajeva priešakyje. Birželio pradžioje kilo tūkstančius gyvybių nusinešę etniniai susirėmimai tarp kirgizų ir uzbekų, kuriems tariamai dirigavo tas pats K.Bakijevas, siekęs destabilizuoti padėtį šalyje, sukompromituoti naująją valdžią ir grįžti kaip laukiamas gelbėtojas. Bet jam nepavyko.

Na, o birželio pabaigoje įvyko šios šalies gyvenimą jau ir oficialiai pakeitęs referendumas, pavertęs Kirgiziją parlamentine respublika, o R.Otunbajevą – oficialia laikinąja Kirgizijos prezidente.

Kas laukia liepą, dar neaišku, tačiau kol kas girdėti tik nerimas dėl galimų naujų etninių susirėmimų ir žmonių aimanos. Mat tūkstančiai iš Kirgizijos per susirėmimus į Uzbekiją pabėgusių uzbekų masiškai deportuojami atgal ir grįžta čia nebeturėdami nei namų, nei jokio prieglobsčio, nei kirgizų supratimo ir palaikymo, dažnai – ir artimųjų.

Juk vien pietiniuose regionuose, kur vyko kruviniausi susirėmimai, žuvusieji skaičiuojami ne šimtais, o tūkstančiais. Pabėgėliai – šimtais tūkstančių. Benamiais per kelias valandas virtusių gyventojų skaičius gali siekti pusę milijono.
Tiesa, naujoji valdžia ramina, kad negandos baigėsi. Tačiau tie pažadai greičiau skirti ne gyventojams, o užsienio šalims nuraminti. Juk Kirgizijos problemos – tai ir visos Centrinės Azijos, o plačiąja prasme – ir tokių šalių kaip JAV ar Rusijos problemos.

Mat geopolitiniu požiūriu Kirgizija iš tiesų yra išskirtinė valstybė. Tiek JAV, tiek Rusija čia dislokuoja savo karines bazes. Ir viena, ir kita tikisi, kad neramumai greitai nurims ir, svarbiausia, neišplis plačiau po visą Centrinę Aziją – regioną, turtingą naftos ir dujų išteklių. Tačiau tai ne vienintelė priežastis, kodėl Rusijai ar JAV taip neramu dėl Kirgizijos.

Ši šalis yra dar ir vienas svarbiausių narkotikų kelių visame regione. Ošo miestas, kuriame vyko didžiausi etniniai susirėmimai, laikomas pagrindine narkotikų arterija, į kurią svaigalai patenka iš Afganistano per Tadžikiją. Ekspertai teigia, kad per Kirgiziją gali keliauti iki 90 proc. visame pasaulyje vėliau parduodamo opiumo. Taigi skaidri valdžia ir stabili padėtis Kirgizijoje yra vienas svarbiausių kovos su prekyba narkotikais tikslų.

“Tikimės, kad po referendumo naujoji valdžia sieks bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis ir skaidriai tvarkytis šalies viduje. Tai lems, kaip artimiausiu metu seksis kovoti su narkotikų prekeiviais visame regione”, – įsitikinę “Transparency International” atstovai.

Referendumas atskleidė silpnybes

Vis dėlto apie stabilumą kol kas kalbėti nedrįsta niekas, netgi baiminamasi, jog Kirgizijoje bręsta karas. Kol kas neaišku, ar jis būtų pilietinis, ar net regioninis. Viskas priklausys nuo valdžios gebėjimo suvienyti šalį, stabilizuoti padėtį ir įtvirtinti demokratiją.

Deja, naujoji valdžia pastaruoju metu parodė savo tikrąjį veidą, kuris nėra toks patrauklus, kaip atrodė vos nuvertus K.Bakijevą. Visų pirma laikinoji prezidentė R.Otunbajeva neslepia prorusiškų pažiūrų ir jau yra sulaukusi įtarimų, esą visas perversmas buvo gerai apgalvotas Rusijos ėjimas siekiant valdžioje matyti savus žmones. Esama net nuogąstavimų, jog naujoji Kirgizijos vyriausybė ir laikinoji prezidentė tarnauja tiems patiems narkotikų verslo baronams.

Tačiau jei atmestume sąmokslo teorijas, verta atkreipti dėmesį į nepaneigiamus faktus, išryškėjusius pastaruoju metu. Visų pirma demokratines vertybes deklaruojanti valdžia surengė neva skaidrų ir demokratišką referendumą. Ir nors jo eiga nesukėlė jokių įtarimų net tarptautiniams stebėtojams, pats balsavimas neturėjo nieko bendra su pasirinkimo laisve. Kirgizai galėjo atsakyti tik “taip” arba “ne” – vienas atsakymas turėjo tikti trims skirtingiems klausimams, tad ekspertai šio referendumo nelinkę laikyti demokratiniu.

Vis dėlto tai – dar ne blogiausia. Demokratijos ir žmogaus teisių gynėjams didžiausią nerimą kelia pabėgėlių klausimas. Prieš pat referendumą šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Kirgizijos buvo deportuoti atgal. Ir nors Kirgizijos valdžia aiškina, jog tai kaimyninės Uzbekijos, į kurią suplūdo šie uzbekų kilmės Kirgizijos piliečiai, sprendimas jų neįsileisti, tačiau liudytojai teigia ką kita.

Taigi akivaizdu, kad Kirgizijos gyvenimas sparčiai keičiasi. Tačiau lieka neaišku, ar šie pokyčiai veda į demokratiją, stabilumą ir taiką.