Buvęs Šiaurės Korėjos diktatorius, miręs, taip ir nesuspėjo perduodi visų valdžios vadžių savo įpėdiniui.

Gruodžio 19  diena Šiaurė Korėjos valstybinė televizija oficialiai pranešė, kad Kim Čan Iras – „ didysis vadovas“ mirė nuo išplėstinio širdies smūgio priepuolio lydimo labai gilaus infarkto. Dar vadovaudamas Šiaurės Korėjai, jis ne tik užsitikrino asmenybės kultą, bet ir pasiekė visų šalies regionų neabejotiną paklusnumą Tuo būdu jam pavyko besąlygiškai valdyti šalies regionus, o tai ne visada pavykdavo padaryti jo pirmtakui, didžiajam vadui,  vadintam Kim Ir Senui.

Šiaurės Korėjos Liaudies valdžiai po diktatoriaus mirties bus kur kas sudėtingiau sukurti stiprią centralizuotą valdžią (tai ne iki galo nepavyko ir velioniu Kim Čer Irui).

Buvusio Šiaurės Korėjos diktatoriaus mirtis buvo lydima masinės tautos psichozės. Tuo tartu Kim Čan Iro mirtis, tikėtina, gali suduoti smarkų žingsnį kuriant dar vieną komunistinę dinastija. Visai tikėtina , kad jauno diktatoriaus entuziazmas bent kiek pavyks suartinti derybine pozicijas su demokratinėmis vertybinėmis.

„Aš su gilia širdgėla pareiškiu, kad mūsų vadas, Korėjos Darbo partijos, mūsų didis vadas, Korėjos darbo partijos draugas Kim Čer Iras mirė nuo netikėtos ligos, šeštadienį važinėdamas savo šarvotu trakiniu po šalį.

Aš su gilia širdgėla pranešu, kad mūsų  didysis vadas mirė. Visiškai remiantis medicininis kanonas. Tuo tarpu Korėjos vadžia  lyg įsikalusi tirtina, kad mirtį iššaukė smarkus širdies infarktas su stipriu širdies smūgiu.

Vadovavo net 17 metų

Kim Čen Iras vienvaldišakai Šiaurės Korėjai vadovavo 17 metų, oficialiai mirus Kim Ir Senui – oficialam pirmam pirmajam Šiaurės Korėjas valstybės ikūrėjui. Ir tik1994 metais po mirtes vadovas tapo  jo pačio sukurtos pirmosios KLDR vyriausybės galva.

Kim Ir  Senas suformavo ir pirmąją Šiaurės Korėjos variausybę. Pradėjęs karjerą Korėjos darbo partijoje būdamas 20-ties metų, dar 1961 metais, 1974 jis jau gavo atsakingas pareigas partijos viršūnėse. Dar apie1960 metus Kim Čer Iras savo žinion priglaudė visus puolamuosius banduolinius arsenalus.

Kim Čen Iras vienvaldiškai vadovavo partijai 17 metų.  Juodu darbu iki visiško pažinimo teko laukti dar ilgai – oficialiu KLDR Komunistų partijos vienvaldžiu lyderiu jis tapo 1980 metais. Tačiau pakovoti dėl valdžios Kim Čer Irui teko pakovoti su vyresniais broliais.

Paskutinius dvejus metus velionis faktiškai visur oficialiai  rodėsi kartu su savo jaunėliu sūnumi  Kim Ir Senu, kuris ir šiandien laikomas vieninteliu sosto paveldėtoju. Šiaurės Korėjoje nusistovėjusi tradicija , kad visus šalies vidaus valdymo reikalus diktorius perduoda savo sūnums, o  užsienio politiką pasilieka sau.

Maža to, kad ir Kim Ir Seno vykdoma užsienio politika buvo po devyniais užraktais ir valdoma autoritariniais principais, grindžiamais vien populizmo principais:  „vienas vadas –viena valdžia“,. Nebuvo  laikomasi svarbiauso: valstybiniais reikalais vadas visuomet tardavosi kartu su ministrų kabineto nariais. Gal dėl to Kim Čer Iras iš visų savo ministrų reikalavo besąlygiško paklusnumo ir pats nuodugniai gilindavosi į kiekvienas valstybės valdymo detalės, ko beveik  nedaro nė vienas pasaulio prezidentas. Kim Ir Senas rūpinosi net tokiais dalykas, kad pats tvirtino socialinių valdininkų būstų kvadratūrą partinės nomenklatūros veikėjams.

9-tajame dešimtmetyje aplik jaunąjį Korėjos diktatorių pradėjo formuotis aplinka, kuri jį vadino „Mylimuoju diktatoriumi“ dar senajam diktatorius esant valdžioje. Turint  tokį titulą „didysis vadas“ turi teisę priiminėti neribotus spendimus partijos viduje sprendžiant labai svarbius klausimus, tačiau Kim Čen Iras kartu turi veto teisę ir gali pareikalauti iš bet kurio ministro paklusnumo jam asmeniškai. Oficialios Korėjos masinės informacinės priemonės jaunajam politikui sugalvojo net kelis titulus, tarp kurių „švelniai mylintis tėvas“ ir „nacijos likimas“ Kim Čen Iro kultas leido paskelbti jį vos ne šventuoju: apie tai byloja kad ir tas faktas, kad oficialioje didžiojo vado biografijoje vietoje banalaus Viatskoje Chabarovsko kaimo dabar atsidarė Jurijaus Irsenovičiaus (mat Kim Ir Senas tarnavo raudonarmiečių armijoje, o sūnų jo garbei pavadino Jurijumi Irsenovičiumi) šventasis kaimas, o lūšna ant šventojo Pektusano kalno jam gimus tapo tikra gamtinių anomalijų irštva.

Po Kim Ir Seno mirties 1994 metais uždarame Korėjos komunistų partijos posėdyje buvo nutarta visus tėvo įgaliojimus perduoti jo sūnui. Tam, kad iki galo sutelkti visas valdžios regalijas į vienas rankas Kim Čer Irui. Šias užduočiai įgyvendinti naujai paskirtam vadui prireikė dviejų metų. 1997 metais jam pavyko užkariauti

komunistų partijos generalinio sekretoriaus postą, o dar po metų užimti Nacionalinės gynybos tarybos vadovo  kėdę. O tai yra pats aukščiausias postas visame Šiaurės Korėjos Demokratinės Respublikos (KLDR) valdžios olimpe.

Tuo tarpu be pagalbos „iš šalies“ ši paskutiniu socializmo „bastionu laikoma“ valstybė būtų pasmerkta žūti. Prastas žemės ūkio finansavimas, lydimas sausrų bei potvynių, privedė prie to, kad milijonas žmonių mirė nuo bado. Negana to, šalis iki dar 1998 metų KLDR atsisakinėdavo priiminėti labdaringas siuntas iš užsienio, o jei kokia siunta ir pasiekdavo šią pietryčių Azijos šalį, tai maisto paketai būdavo išdalinami kariškiams.

Tuo tarpu pačiame Pchenjane valstybinės šventės ir šalies vadovų gimtadieniai buvo švenčiami su neregėta pompastika. Čia ir išryškėjo Kimų dinastijos nostalgija prabangai. Ne vieną dešimtmetį Kim Čen Iras pasaulio bendruomenės buvo pripažįstamas kaip vienas brutaliausių šiuolaikinio pasaulio diktatorių, tačiau užsienio politologų nuomonė jį mažai tai domino. Šalies viduje ir toliau jį vadino tokiais epitetais: „XXI amžiaus pasaulio vadas“; „socializmo saulė“; „nepakartojamas politikas“; „didysis gynėjas“ ir net labai pompastiškai – „išgelbėtojas“.

XXI amžiaus pasaulio vadas

Turėdamas neribotą valdžią Kim Čen Iras, puoselėjo, regis vieną tikslą: dar labiau sustiprinti jo tėvo sukurtą diktatūrą, paversdamas ją visų pirma komunistine monarchija. Po insulto, kuris jį ištiko 2008 metais, jis valdžiai palaipsniui pradėjo ruošti savo jaunėlį sūnų Kim Čoy Jyną. Per pastaruosius metus jaunėlis praktiškai palaipsniui perėmė tai, ko mokė jo tėvas. Jynas buvo inkorporuotas į aukščiausius šalies vadovybės struktūras – partinę ir karinę vadovybę.

Kim Čer Iras mirė sulaukęs 69 metų, praktiškai nesulaukęs dviejų svarbių valstybinės svarbos  jubiliejų – savo 70-mečio (vado gimtadienis laikomas valstybine švente) ir nesulaukęs 100 metų, kai gimė Kim Ir Senas. Būtent ši data, kaip spėjama, turėjo taip oficialiu valdžios regalijų perdavimui jaunėliam sūnui Kim Čoy Jynui.

Dabar Šiaurės Korėjoje galimi du vystymosi scenarijai. Oficiali Š. Korėjos spauda jau spėjo Kim Čoy Jyną pavadinti „didžiuoju įpėdiniu“, revoliucinių idėjų perėmėju“, įpėdiniu, kuris tęs buvusios dinastijos darbus“, „iškiliu partijos, armijos ir tautos lyderiu“. Jėgos struktūros pakvietė tautą telktis aplink naują iškilųjį palikuonį, kuriam gruodžio 28 dieną  teks nelengvas uždavinys – palaidoti jį taip mylėjusį tėvą ir iškęsti milžinišką gedulo ceremoniją.

Tačiau kartu neatmetama, kad dalis KLDR nomenklatūros bent iš dalies stengsis atsikovoti nors dalį per pastaruosius metus prarastos valdžios.

Vis suaktyvėsianti kova dėl aukštų postų – visai įmanomas scenarijus tokioje uždaroje ir izoliuotoje šalyje. Ir tai, kad Kim Čoy Jynas taps vieninteliu Š. Korėjos diktatoriui, mažai tikėtina. Potencialiu jo varžovu jau viešai skelbiamas Kim Čer Iro žentas Čanas.