- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Neformaliojo švietimo krepšelio dalybos: gerai, kad vaikų neapgausi

Autorius: veidas.lt | 2016 09 16 @ 12:01 | Politika | No Comments

Robotikos akademijos nuotr.
Lietuvoje turėtų išaugti daug būsimų sportininkų ir muzikantų, nes tokius užsiėmimus po pamokų lanko daugiau kaip pusė tų, kurie apskritai lanko kokį nors būrelį. Bet rinktis galima ne tik iš sporto treniruočių ar muzikos mokyklų: yra ir konstravimas, ir programavimas, ir šachmatai, ir daug kitų programų, kurių lankymą dar paremia valstybė. Ji, beje, norėtų, kad daugėtų techninės kūrybos, informacinių technologijų būrelių. Bet pinigus skirsto savivaldybės, o jos gali įsigeisti kitaip: gal daugiau eurų duos treniruotėms, nes nori sukurti sportininkų savivaldybę, o gal parems kokio bičiulio vadovaujamą būrelį.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

 

Vilniuje kūno kultūros mokytoju dirbantis Dainius Morkūnas šokti moko ir sostinėje, ir Ukmergėje bei Širvintose. Be to, bent kartą per savaitę važiuoja į Zibalų kaimą Širvintų rajone, kur jo pamokų laukia 15 vaikų, besimokančių gatvės šokių – hiphopo, houso ir, aišku, breiko.

„Pernai, kai pirmąkart nuvažiavau pas tuos vaikus, pamačiau, kad nors jie ir perdėtai aktyviai reiškiasi bei sunkiai sutelkia dėmesį, iš tiesų yra drovūs ir užsisklendę. Bet paskui mums kažkaip pavyko rasti bendrą kalbą, vaikai labiau norėjo lankyti būrelį, daugiau šokti, net dalyvavome keliuose pasirodymuose. Mano siekis ir buvo iš­laisvinti juos iš pilkos kasdienybės, kad jie atskleistų save šokdami“, – apie pirmąją pažintį su Zibalų ir Vileikiškių kaimų vaikais pasakoja D.Mor­kūnas.

Jis yra laisvasis mokytojas, kurio būrelis gauna neformaliajam vaikų švietimui valstybės skirtą tikslinį finansavimą. Rekomenduojama tikslinio finansavimo suma yra 15 eurų, bet šias lėšas dalijančios savivaldybės gali ją savo nuožiūra trečdaliu didinti arba mažinti. Vadinasi, laisvieji mokytojai kaip D.Morkūnas ar kiti neformaliojo vaikų švietimo organizatoriai už vieną vaiką, pasirinkusį jų būrelį, gali gauti nuo 10 iki 20 eurų per mėnesį. O suma, kurią skiria savivaldybė, turi sumažėti būrelio mokestis tėvams.

Už 4–5 gatvės šokių pamokas Zibalų pagrindinėje mokykloje, kurios per mėnesį trunka ne mažiau kaip 8 valandas, šis šokių mokytojas gauna apie pusantro šimto eurų, po 10,46 euro už vieną vaiką. Tai ir yra visa gatvės šokių būrelio kaina – tėvai nieko neprimoka. Dar pernai D.Morkūnas dviejuose Širvintų rajono kaimuose turėjo 29 mokinius, vadinasi, gavo ir daugiau krepšelio lėšų: už 6 vaikus – po 15 eurų, už 23 – po 11,56 euro.

„Zibalų kaimelyje ne visi vaikai turi tėvus, dalis jų gyvena su globėjais. Vaikams ir taip gana sunku gyventi, o šokiai jų kasdienybę praskaidrina, jiems visai patinka. Ne, man nekilo minties prašyti pa­pildomai pinigų iš tų šeimų, – paaiškina D.Mor­kūnas, kuris pats, augdamas Panevėžyje, laiką po pamokų leisdavo teniso, šokių treniruotėse ir muzikos mokykloje. – Svarbu neapleisti miestelių ir kaimų mokyklų vaikų, nes bus tik blogiau.“

 

Valstybės prioritetus pergalvoja savivaldybės

Beveik lygiai prieš metus atsiradusio neformaliojo vaikų švietimo krepšelio tikslas – gerinti būrelių prieinamumą vaikams, didinti jų įvairovę ir, ži­noma, sumažinti už juos tėvams tenkantį mo­kes­tį. Pradėjusios įgyvendinti naujovę – skirstyti krepšelį, į 15 eurų dydį savivaldybės pažiūrėjo la­bai kūrybiškai: vienur vienam vaikui būrelyje skyrė 32,5, kitur – 6,5 euro. Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apribojo interpretacijos laisvę ir nustatė žirkles: nuo 10 iki 20 eurų vienam vaikui.

Pagal savivaldybių nustatytas tvarkas, didesnę sumą gali lemti jos prioritetai. Pavyzdžiui, 20 eurų už vaiką gali gauti būreliai, „nuvažiuojantys“ kuo arčiau vaiko, esantys kaimuose, arba tie, kurių ug­dymo kryptis yra prioritetinė. Prioritetines kryptis lyg ir formuluoja ŠMM, kuri viliasi, kad antraisiais neformaliojo krepšelio gyvavimo metais padidės pasiūla ir paklausa būrelių, siūlančių užsiėmimus informacinių technologijų, techninės kūrybos, gamtos ir ekologijos temomis.

Tačiau ministerijos lūkestis nereiškia, nei kad savivaldybės šioms sritims skirs didesnį finansavimą, nei kad apskritai skirs, nes prioritetus visos 60 savivaldybių gali pasirinkti pačios.

Tarkime, Akmenės rajono savivaldybės prioritetai, pagal kuriuos gali skirti maksimalų 20 eurų krepšelį, yra tokie: programa arba vykdoma kaime, arba yra techninės kūrybos, technologijų ar informacinių technologijų krypties. O, pavyzdžiui, Radviliškio savivaldybė prioritetinėmis kryptimis įvardija techninę kūrybą, turizmą ir kraštotyrą bei medijas, nes tokių esą savivaldybėje mažiausiai. Pa­­nevėžio rajono savivaldybė vertindama programas atsižvelgia į tai, ar jos atitinka bent vieną iš prioritetinių krypčių, tarp kurių – ir sportas, ir et­no­kultūra.

Taigi, patys neformaliojo švietimo paslaugų teikėjai, sakydami, kad tikslinio finansavimo krepšelis išėjo į naudą, situaciją savivaldybėse vadina dvi­pras­me. Vienose nenorima įsileisti naujų neforma­liojo švietimo paslaugų teikėjų, antros daugiau pinigų skiria tradicinėms, ir taip daug vaikų pritraukiančioms veikloms, trečios netvirtina programų, kurias kitos vykdyti leidžia, ir t.t.

„Kartais stebina tai, kokius prioritetus nusistato pačios savivaldybės. Tarkime, vienoje savivaldybėje prioritetinė kryptis yra keramika, nors tai ir skiriasi nuo bendros Lietuvos neformaliojo švietimo strategijos, – sako Robotikos akademijos di­rektorius Artūras Gaulia. – Kai kur pasitaiko vietinių protegavimo, bet vaikų neapgausi – jie renkasi tai, ką nori. Todėl kai ateini į savivaldybę ir nori pradėti veikti, telieka išspręsti valios, resursų ir, žinoma, kadrų klausimus.“

Praėjusių metų pabaigoje, kai atsirado tikslinio finansavimo krepšelis, Robotikos akademija tapo vienu didžiausių neformaliojo švietimo teikėjų – būrelius „nuvežė“ į 15 regionų ir pasiūlė 43 neformaliojo švietimo programas.

Praėjusių metų pabaigoje Robotikos akademija tapo vienu didžiausių neformaliojo švietimo teikėjų – būrelius „nuvežė“ į 15 regionų ir pasiūlė 43 neformaliojo švietimo programas.

Į jas iškart po krepšelio atsiradimo susirinko 880 mokinių. Pavyzdžiui, vien Pasvalyje į robotikos užsiėmimus susirinko 100 vaikų. Vis dėlto, kaip prisimena A.Gaulia, nors vaikai ir savivaldybių darbuotojai juos pasitiko svetingai, padėjo susidoroti su šūsnimis popierių, sulaukta ir priešiško vietinių būrelių organizatorių požiūrio. Suprask, vilniečiai privežė robotų ir atims vaikus iš jų.

Nors minimali suma vieno vaiko būreliams turėtų būti 10 eurų, tačiau Lietuvos šachmatų mokyklos direktorius Donatas Pilinkus sako, kad norinčiųjų lankyti valstybės remiamus būrelius vaikų daugėja, todėl skiriamas finansavimas gali nesiekti nė 10 eurų. Jo manymu, reikėtų lėšų numatyti ne maždaug ketvirtadaliui savivaldybės vaikų, kaip dabar, bet paskirstyti finansavimą visiems ir grąžinti dalį pinigų, jei vaikai būrelių lankyti nenorės.

„Deklaruojama 15 eurų per mėnesį vienam vaikui, bet iš tikrųjų skiriama suma kai kur jau pavirto minimumu. Savivaldybės kalba apie šią problemą, kai kurios skaičiuoja, kad, pavyzdžiui, gruodį vieno vaiko būreliams galės skirti 6 eurus“, – sako vienuolikoje savivaldybių maždaug 1 tūkst. vai­kų šachmatais mokančios žaisti mokyklos vadovas. Jis priduria, kad praverstų ir bendra tvarka su protingais laiko terminais visose savivaldybėse. Dabar esą pasitaiko, kad kokį nors dokumentą, sąrašą reikia pateikti jau kitą dieną.

 

Gana šokių bei dainų, reikia ir robotų

Neformalusis švietimas ne tik ugdo bendruosius mokinių gebėjimus, padeda išvengti socialinių pro­blemų, kurių galėtų kilti, jei vaikai nebūtų už­im­ti, bet ir ugdo naujas kompetencijas. Todėl vaikai skatinami išbandyti šachmatus, programavimą, konstravimą ir dėl mąstymo, ir dėl ateities karjeros perspektyvų. Bet didelė dalis jų vis tiek šoka ir dainuoja. Štai iki tikslinio finansavimo atsiradimo savivaldybių neformaliojo švietimo įstaigose po­pu­liariausios kryptys buvo muzika, sportas, šokis ir dailė. Skyrus krepšelį jos, galima sakyti, tik persirikiavo: sportas, šokis, muzika ir pilietiškumas.

„Neformaliojo švietimo krepšelio tikslas buvo pritraukti naujų teikėjų, kad būrelių atsirastų re­gionuose, atokesnėse vietovėse, juos lankytų daugiau vaikų. Taigi gruodį būrelius lankė per 50 tūkst., o praėjusio kovo pabaigoje – jau per 80 tūkst. vaikų“, – tikslinio finansavimo naudą vaikų užimtumui pagrindžia Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro direktoriaus pavaduotoja, projekto „Neformaliojo vaikų švietimo paslaugų plėtra“ vadovė Gitana Viganauskienė.

Ji tvirtina, kad padaugėjo ne tik vaikų, bet ir veiklų: programų sugalvojo ir regioniniai parkai, sporto klubai pasiūlė įvairesnių sporto šakų, užsiėmimų vaikams rajonuose ėmė siūlyti ir ypač didmiesčiuose populiarios kalbų mokyklos – „Kal­ba.lt“, „American English School“.

„Visose savivaldybėse išryškėjo kalbų mokymasis, kalbų būrelius pasiūlė dideli neformaliojo švietimo paslaugų teikėjai, kurie turi galimybių nuvykti į skirtingus rajonus. Dabar turime lūkesčių, kad daugės ir technologinio, inžinerinio ugdymo būrelių. Matome spragų, kad tokių krypčių būrelių ir juos lankančių vaikų nėra daug, tačiau tokios pro­gra­mos reikalauja pinigų: kad paduotum vaikui mo­delį, robotą, reikia nemažai investicijų. O jei gru­pėje yra 10 vaikų, už kuriuos mokama po 15 eurų krepšelio lėšų, tų pinigų pakanka tik mokytojo darbo užmokesčiui“, – komentuoja G.Vi­ga­nauskienė.

Robotikos akademijos direktorius A.Gaulia pritaria, kad daugiau panašių būrelių kuriasi lėtai dėl pinigų. Jiems reikalinga brangi materialinė ba­zė, nes ugdymo priemonės turi būti inovatyvios ir šiuolaikiškos, o tokios nepigiai ir kainuoja. Ta­čiau jis įsitikinęs, kad sprendimas, kaip padidinti techninės kūrybos būrelių ir juos lankančių mokinių skaičių, labai paprastas. Tarkime, dabar šokių bū­relis, kuriam nereikia priemonių, ir robotikos bū­re­lis, kuriam įranga kainuoja 4–5 tūkst. eurų, iš sa­vivaldybės gali gauti po lygiai – 15 eurų iš neformaliojo švietimo krepšelio lėšų. Todėl išeitis esą galėtų būti skirtingas būrelių finansavimas.

A.Gaulia sako, kad konkretaus būrelio savikainą nesunkiai galima apskaičiuoti pagal išlaidas, jam reikalingas ugdymo priemones ir nustatyti koeficientus, pagal kuriuos būtų apskaičiuojama konkrečiam būreliui savivaldybės skiriama suma. Juk dabar, nors savivaldybėms ir nustatytos žirklės vieno vaiko būreliui skirti nuo 10 iki 20 eurų, nėra įtvirtinta kriterijų, kad brangesni būreliai gautų ir didesnį krepšelio finansavimą.

„Žirklės yra, tačiau pagal ką skirti didesnę su­mą – pagal simpatijas ar kriterijus? Oficialių kriterijų aš nemačiau, o savivaldybės prioritetai, kuriais bū­tų galima remtis, gali būti ir darbuotojų pažįstamų būreliai. Tad jei valstybė turi prioritetines kryptis, į kokias veiklas norėtų įtraukti daugiau vai­kų, ir skiria žirkles, ji gali ir pasakyti, kad reikia vadovautis valstybiniais prioritetais. Jei taip būtų, būtų pa­skatina ir techninė kūryba“, – dėsto A.Gaulia.

Dabar techninės kūrybos programos vis dar su­daro nedidelę dalį visų siūlomų naudojantis neformaliojo vaikų švietimo krepšeliu. Pavyzdžiui, sporto būrelius pernai lankė beveik 21 tūkst., techninės kūrybos – 1 tūkst. mokinių.

A.Gaulia sako, kad ne didmiesčiuose techninės kūrybos, informacinių technologijų ir panašių bū­relių egzistavimas priklauso nuo vieno žmogaus – ar yra rajone bent vienas entuziastas.

„Prieš 20 metų Lietuvoje buvo apie 20 techninės kūrybos centrų – liko gal keturi ar penki. Jie ne­išsilaikė, taigi prarado ir žmogiškuosius išteklius, ir entuziazmą“, – antrina ir G.Viganauskienė.

 

Neformalusis švietimas skaidrėja

Specialistai sutaria, kad, nepaisant savivaldybių įnorių ir menkų trūkumų, pernai spalį atsiradęs tikslinis finansavimas „pinigai paskui vaiką“ mokiniams išėjo tik į gera. Jie gali rinktis iš įvairesnių bū­relių, juos rasti arčiau namų ir mažiau mokėti. Tai leidžia manyti, kad ir akademinius mokinių pa­siekimus gerinantis neformalusis švietimas Lie­tu­voje darosi prieinamesnis ir skaidresnis.

Juolab pernai po neformaliojo švietimo audito Valstybės kontrolė konstatavo, kad Lietuvoje nėra vienodų galimybių ugdytis kaimo ir miesto vaikams, nes kaimuose 2013-aisiais buvo tik 25 neformaliojo švietimo įstaigos, 90 proc. jų – miestuose. Po audito paaiškėjo, kad mokiniai tikrai galėjo tik šokti, dainuoti ar sportuoti, nes savivaldybių įs­teig­tų neformaliojo švietimo įstaigų muzikos ir krypčių veiklos sudarė 77 proc. visų siūlomų.

Beje, savivaldybės nesudarė sąlygų atsirasti įvai­­resnėms veikloms, nes 2011–2013 m. 98 proc. visų neformaliajam švietimui gautų lėšų atidavė savo pačių įsteigtoms įstaigoms.

Savivaldybės nesudarė sąlygų atsirasti įvai­­resnėms veikloms, nes 2011–2013 m. 98 proc. visų neformaliajam švietimui gautų lėšų atidavė savo pačių įsteigtoms įstaigoms.

Dar liūdniau tai, kad 2013 m. savivaldybės tik pusę lėšų neformaliajam švietimui panaudojo tikslingai, o 12 jų skyrė tik 15 proc. rekomenduotos sumos (po mažiausiai 5 litus vienam vaikui).

Dabar vaizdas šiek tiek pasikeitė: savivaldybės neskiria krepšelio pinigų savo įsteigtoms formalųjį švietimą papildančioms įstaigoms, pavyzdžiui, muzikos mokykloms (nebent jos sukuria atskirą neformaliojo švietimo programą). Praėjusių metų pabaigoje iš 1,2 tūkst. neformaliojo švietimo pa­slaugų teikėjų trečdalis buvo laisvieji mokytojai.

Prognozuojama, kad šiemet savivaldybės išnaudos ir visus neformaliajam švietimui skirtus pinigus. Nors pernai joms buvo skirta 3,2 mln. eurų, 26 sa­vivaldybės jų nepanaudojo. Iš viso jos grąžino per 370 tūkst. eurų.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/neformaliojo-svietimo-krepselio-dalybos-gerai-kad-vaiku-neapgausi

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.