Šokas ir nepasitikėjimas. Taip būtų galima apibūdinti pačią pirmą reakciją į savivaldos rinkimų rezultatus. Jie buvo netikėti tiek valdantiesiems, tiek opozicijai, tiek komentatoriams. Nes niekas nieko panašaus nelaukė.

Prieš rinkimus valdantieji buvo šventai įsitikinę, kad savivaldoje smarkiai gaus į kaulus ir rengė išankstinius pasiaiškinimus, pirmiausia savo partiečiams, kad svarbiausia – būsimieji Seimo rinkimai. Opozicija buvo lygiai taip pat šventai įsitikinusi, kad savivaldos rinkimai bus pradžia jos triumfo žygio į pergalę Seimo rinkimuose, o gal netgi į pirmalaikius rinkimus. Mat dažnas rimtai manė, kad planuojamo triuškinamo pralaimėjimo savivaldos rinkimuose konservatoriai neišlaikys. Nuo politikų neatsiliko ir politikos apžvalgininkai, rimtais veidais svarstę, kokiu laipsniu per savivaldos rinkimus bus sutriuškinti visiems iki gyvo kaulo įgrisę konservatoriai ir jų visiškai necharizmatiškas premjeras Andrius Kubilius.

Žvelgiant atgal, nėra sunku paaiškinti šio politikų ir politologų paklydimo priežastis. Visus dvejus metus žiniasklaida, pirmiausia spausdinti dienraščiai ir interneto portalai, ypač – neva “skaitytojų” komentarai prie tuose portaluose publikuojamų straipsnių, šaukte šaukė: “Konservams – galas”, “Bubilius – kybys!”. Rašė apie “emigraciją, virstančią evakuacija”, apie nepakeliamą naktinę mokesčių reformą, apie kasos aparatų prispaustą dūstantį ir mirštantį smulkųjį verslą, apie nežmoniškas šilumos kainas.

Galima apibendrinti, kad dvejus metus žiniasklaidoje vyravo absoliutaus pesimizmo nuotaikos, kurios tikrai būtų galėjusios nulemti valdančiųjų sutriuškinimą per rinkimus. Su viena sąlyga – jeigu būtų atspindėjusios tikrovę.

Žiniasklaidininkai, jeigu turi nors kruopelę sveiko proto, turėtų bent patys sau prisipažinti, kad dvejus metus skleisdami nihilizmą jie atskleidė ne tiek visuomenės, kiek savo pačių nuotaikas. Taip, žiniasklaidai, ypač rimtajai, A.Kubiliaus mokesčių reformos smogė skaudžiai. Bet pasaulis ir Lietuva ties tuo nesibaigė. O viešosios erdvės viešpačiai to nepastebėjo. Dar blogiau, žiniasklaida netruko nuoširdžiai įtikėti, kad tai, ką ji publikuoja, ir yra tikroji visuomenės nuomonė.

Lygiai ir politikai netruko įtikėti, kad viešoji nuomonė yra tai, ką jie perskaito atsivertę “Delfio” komentarus. Tarsi nežinotų, kad jau bene dešimtmetis ką nors dergiančių ar garbinančių komentarų rašymas internete yra visiškai legali viešųjų ryšių agentūrų paslauga. Ar nežinotų, kokią dalį biudžeto partijos sukiša į gerų santykių su kai kurių populiarių leidinių savininkais palaikymą. O paskui atsiverčia savo pačių apmokėtą oponentų kritiką ir nuoširdžiai mano, kad ta rašliava atskleidžia visuomenės nuomonę.

Vieninteliai maniusieji kitaip buvo į savivaldos rinkimus atėję piliečiai. Matyt, neskaitę, kaip Lietuvoje gyventi bloga. Arba labiau pasitikėję tuo, ką patys jaučia, o ne tuo, kas rašoma.

Taigi esminė pamoka, kurią po savivaldos rinkimų turėtų išmokti tiek politikai, tiek politikos apžvalgininkai, – Lietuvoje nebegalima pasitikėti viešąja informacine erdve.