Mokslo pažangą vis greičiau perima inžinieriai. Mums įprastus įrenginius jie paverčia dar geresniais bei patogesniais ir kuria pačius netikėčiausius naujus prietaisus, skirtus įvairiausiems gyvenimo atvejams.

Nešiojamojo kompiuterio evoliucija
Įprasti nešiojamieji kompiuteriai pinga, o jų galimybės panašėja. Tačiau pastaruoju metu tokių kompiuterių išlikimui kilo dvi grėsmės – ypač ploni, lengvi bei gan galingi planšetiniai kompiuteriai ir naujausias “Apple MacBook Air” modelis.
Procesorių gamintoja ir inovacijų diegėja kompanija “Intel” ryžosi susikauti su abiem minėtomis grėsmėmis. Šių metų vasaros pradžioje vykusioje tarptautinėje informacinių technologijų parodoje “Computex 2011″ “Intel” atstovai paskelbė apie naują “ultrabook” nešiojamųjų kompiuterių klasę. Pagrindiniai reikalavimai, keliami tokiems kompiuteriams, yra plonumas – iki 2 cm storio, svoris iki 1,4 kg, ilgas baterijos veikimas – iki 8 val. ir kaina, neviršijanti 1000 JAV dolerių (apie 2450 Lt). Taip pat prognozuojama, kad šios klasės kompiuteriai turės ir liečiamuosius ekranus – šie pravers, kai bus išleista naujoji “Microsoft Windows 8″ operacinė sistema, pritaikyta valdyti judesiais.
Rugpjūčio mėnesį “Intel” įsteigė specialų 300 mln. dolerių fondą, kurio lėšos bus skirtos įmonėms, gaminančioms “ultrabook” klasės kompiuterius. “Intel” pastangos jau davė vaisių: tarptautinėje parodoje “IFA 2011″ šios klasės įrenginius pristatė keturios žinomiausios kompanijos – “Acer”, “Asus”, “Lenovo” ir “Toshiba”.

3D vaizdas – be akinių
Pirmieji erdviniai, arba trimačiai (3D), kadrai buvo nufilmuoti dar 1900-aisiais, o praėjus penkiems dešimtmečiams JAV kino teatruose pasirodė komerciniai 3D kino filmai. Tačiau ir XXI amžiuje trimatis vaizdas ekrane išliko svarbi naujovė.
Šiandien parduotuvėje sunku būtų rasti televizorių, ant kurio nesipuikuotų lipdukas su užrašu “3D”. Deja, tam, kad būtų galima mėgautis erdviniais vaizdais, vis dar reikia nepatogių akinių, kurie sumažina vaizdo ryškumą bei spalvas ir dažnai sukelia galvos svaigimą ar net skausmą. Todėl nieko keista, kad buitinės technikos gamintojai ieško, kaip padaryti, kad erdvinis vaizdas būtų matomas be akinių.
Vienas populiaresnių būdų tam pasiekti – įrenginio ekranas padengiamas plėvele su daugybe mikroskopinio dydžio lęšiukų. Šie lęšiukai vaizdą ekrane siunčia į žiūrovo akis skirtingais kampais, o smegenys abu gautus vaizdus sudeda ir taip susidaro erdvės įspūdis. Ši technologija turi ir dar vieną privalumą – vaizdas ekrane gali būti ypač didelės raiškos. Tai įrodo neseniai kompanijos “Toshiba” pristatytas televizorius (ZL2), rodantis keturis kartus raiškesnį vaizdą nei konkurentų modeliai. 3D vaizdą jame galima matyti iš devynių skirtingų pozicijų – speciali kamera seka žiūrovo padėtį ir atitinkamai surikiuoja lęšiukus.
O štai kompanija “Sony” prie užduoties priėjo kitu kampu – sukūrė specialų šalmą HMZ-T1. Jo viduje yra du ekranėliai, rodantys skirtingus vaizdus kiekvienai akiai, bei erdvinį garsą perduodančios ausinės. Nors įrenginys atrodo neįprastai, jis yra lengvas ir patogus. Abu prietaisai rinkoje turėtų pasirodyti metų pabaigoje – deja, jų kainos nenuteikia optimistiškai.

Ar kada turėsime ultragarsę indaplovę?
Nors šio įrenginio apibūdinimas skamba kaip detalė iš fantastinio romano, pirmą kartą apie ultragarso panaudojimą buityje JAV kompanija “Narda Ultrasonic Corp” prakalbo dar 1959 m. Deja, iki šiol ultragarsas švaros palaikymo tikslams naudojamas tik brangakmeniams, brangiems lęšiams, laikrodžiams, medicininiams instrumentams bei kai kuriems kitiems daiktams valyti. Veikimo principas gan paprastas – valymo skystyje paleidžiamos tam tikro dažnio garso bangos, sukuriančios mikroskopinius vakuumo burbuliukus. Kai juos užpildo skystis, išsiskiria didžiulis energijos kiekis – prie valomo paviršiaus labai smarkiai padidėja temperatūra ir slėgis, todėl bet kokie nešvarumai pašalinami net ir iš pačių mažiausių plyšių.
Buitinės technikos gamintojai kol kas nesiryžta prognozuoti, kada pasirodys pirmosios ultragarsės indaplovės. Svarbiausia kliūtis – ultragarso šaltiniai dar gana brangūs. Be to, tokie šaltiniai turėtų skleisti skirtingų dažnių garso bangas, antraip iš skirtingų medžiagų pagaminti indai gali būti pažeisti tokio proceso metu. Tačiau kad apie tai galvojama, rodo prieš dvejus metus lietuvių dizainerės Tomos Brundzaitės sukurtas tokios indaplovės projektas.

Elektroninis popierius įgauna spalvas
Šiuolaikinis žmogus jau sunkiai įsivaizduoja savo kasdienybę be nešiojamųjų įrenginių – išmaniųjų telefonų, planšetinių kompiuterių ar elektroninių knygų skaityklių. Pastarųjų prietaisų ekranuose naudojamas elektroninis popierius žada proveržį ir visai netikėtose srityse, pavyzdžiui, karinės pramonės.
Elektroninis popierius nuo kitų tipų ekranų, pavyzdžiui, skystųjų kristalų (LCD) ar organinių šviesą spinduliuojančių diodų (OLED), skiriasi tuo, kad toks ekranas ne šviečia, o atspindi šviesą. Kitaip nei išmaniuosiuose telefonuose, vaizdas elektroniniame popieriuje ypač ryškus gerai apšviestoje aplinkoje ir nevargina akių. Be to, tokie įrenginiai ypač taupūs – vieno įkrovimo pakanka keliems mėnesiams darbo, mat energiją jie eikvoja tik tuo metu, kai yra keičiamas vaizdas ekrane.
Tarptautinėje buitinės elektronikos parodoje “IFA 2011″ viena didžiausių el. popieriaus gamintojų ir šios technologijos novatorių kompanija “E-Ink” pristatė patobulintą el. popierių, kuris gali įgauti iki 4096 spalvų ir atspalvių. Taigi atsiveria naujos galimybės skaityti iliustruotas elektronines knygas, žurnalus, laikraščius. Kadangi naujasis produktas yra elastingesnis ir mažiau pažeidžiamas, el. knygų skaityklių gamintojai tikisi gaminti plonesnius ir lengvesnius įrenginius.
Plonesnis ir atsparesnis “popierius” bus naudojamas ir įvairiuose kasdieniuose daiktuose. Pavyzdžiui, į kreditines korteles žadama montuoti ekranėlius, kuriuose bus matoma papildoma informacija – apsaugos kodas ar savininko atvaizdas.
Didžiosios Britanijos kompanijos “BAE Systems”, kurios specializacija – gynybos technologijų kūrimas, atstovai metų pradžioje pranešė apie planus el. popierių naudoti karinės technikos maskuotei. “E-Ink” taip pat pranešė apie pagerintą gamybos procesą, leidžiantį rinkai pateikti daug daugiau el. popieriaus, todėl ateinančiais metais galima tikėtis ryškesnio kainų kritimo.

Mintimis valdysime televizorių

Turbūt kiekvienas nors kartą yra pasvajojęs apie telekinezę – gebėjimą pajudinti fizinio pasaulio daiktus minčių galia. Ilgą laiką buvusi populiari tik tarp fantastikos rašytojų bei šarlatanų, telekinezė tam tikra prasme tapo įmanoma informacinių technologijų amžiuje kaip smegenų ir kompiuterio sietuvas (angl. BCI – brain-computer interface). Pagrindinis jos uždavinys – perkelti smegenų siunčiamus signalus į kompiuterį ir sukurti tam tikrą signalų kalbą, kurią priimtų ir suprastų žmogaus smegenys.
Bene pats svarbiausias šios technologijos panaudojimas – pagalba neįgaliesiems (paralyžiuotiems – judinti galūnes ar robotinius protezus, kurtiesiems – girdėti, akliesiems – matyti). Ši sritis taip pat ypač domina kariškius: bandoma sukurti “tyliąją kalbą”, t.y. užfiksuoti bei atskirti neuroninius signalus, reiškiančius atskirus žodžius, ir sudaryti jų žodyną.
Prieš penketą metų smegenų bangų perkėlimas į virtualią erdvę buvo pradėtas taikyti ir pramogoms. Pavyzdžiui, 2009 m. kompanija “NeuroSky” kartu su žaislų gamintoja “Mattel” sukūrė komerciškai sėkmingą žaidimą “MindFlex”, kuriame vien minčių galia tenka išvesti kamuoliuką iš labirinto. 2009 m. rinkoje taip pat pasirodė ir universalus valdymo įtaisas “Emotiv EPOC”, kainuojantis apie 300 dolerių (apie 740 Lt). Buitinės elektronikos parodoje “IFA 2011″ kompanija “Haier” pristatė televizoriaus valdymo pultelio prototipą, kuriuo, pasak gamintojų, vartotojai galės atlikti paprastus veiksmus, pavyzdžiui, keisti kanalus ar garsumo stiprumą.