Vytautas LEŠKEVIČIUS

Lietuvos ambasadorius prie NATO

Kai paklausia, kas yra NATO, apie ką pagalvojam? Apie tankus? Iš Zoknių kylančius naikintuvus? Afganistaną? Du procentus gynybai? Šauktinius? Rusiją ir jos elgesį – Padniestrėje, Gruzijoje ir dar daug kur, bet ypač – Ukrainoje. Apie šalmuotus „geriečius“ ir „gerietes“ su sąjungininkų uniformomis. Sykiais pašnairuojam į dideles sąjungininkų sunkiosios ginkluotės kolonas, traukiančias į jau įprastu dalyku tapusias pratybas. Jei pavyksta – užsiropščiam ant Klaipėdon atplaukusio karo laivo denio per atvirų durų dieną.

Bet dažniausiai apie tai visai negalvojam. 68 metai Aljansui, 13 metų mes jame – įpratom. Nebent kaži kaip kaulų smegenimis jaučiam, kad, na, pačiu laiku suspėjom. Antraip… Antraip mes būtume ten, kur dabar už savo laisvę ir euroatlantines vertybes kovojanti Ukraina. Kur Gruzija, kur Moldova. Kur į Aljansą dar nespėjusios Vakarų Balkanų šalys.

Aljanso dimensijos. Toji matoma – karinė. Šiaurės Atlanto santarvė – karinė ir politinė organizacija. Dabar, su prieš mėnesį prisijungusia Juodkalnija, – 29 šalys. Pasirengusios gintis kartu. Visos su savo kariuomenėmis. Nevienodo dydžio, pajėgų, ginkluotės, patirties, bet vis daugiau besipraktikuojančios veikti drauge. Kad prireikus galėtų veikti išvien bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokioje aplinkoje. Su bendru planavimu. Bendrais standartais. Bendra karine vadovybe.

Mažiau pastebima kita Aljanso dimensija – politinė. Ją mažiau matome, nebent per svarbius susitikimus. Ir tai gerai. Jei matytume dažniau, veikiausiai tai reikštų, kad kažin kas negerai su mūsų Aljansu. O ir pats seniau taip manydavau: na, tas pasakymas apie NATO vienybę, kaip bene svarbiausią vertybę, apie „vienas už visus, visi už vieną“ atrodė toks truputį patetiškas, perdėtas. Klydau. Pažiūrėkim, ką NATO nedraugai, ir visų pirma Kremlius, puola. Ir kaip puola. Taigi ne tankais ir ne raketomis. Puola NATO šerdį – sąjungininkių sutarimą ir viena kitos supratimą. Politinę vienybę. Gebėjimą drauge priimti sprendimus. Nes Aljanse nėra daugumų ir mažumų, nėra balsavimo. Kad ir kokios skirtingos šalys, bet tas pats vienui vienas balsas. Veikiam konsensusu. Todėl kiekvieno balsas – pats svarbiausias. Ir gana tą vieną kurį palaužti, sutrikdyti vienos šalies valią reaguoti, kada reikia reaguoti, ir… krisime visi. Bet 68 metus nekritome…

Visi hibridai, propagandos, melai ir testavimai, „trolinimai“ ir gąsdinimai agresyviais „zapadais“, nesiliaujančiu puolamosios ginkluotės telkimu palei pat mūsų, taigi ir Aljanso, sienas, sutarčių mindymu, grasinamomis kalbomis ir neatsakingais skraidymais ir plaukiojimais – juk apie tai: įbauginti ir suskaldyti Aljansą iš vidaus. Kad šalys pagalvotų – gal neverta prasidėti, tegu sau jie ten, toli nuo mūsų, pasiaučia, o mums gal nieko nenutiks… Kad nenorėtume matyti to, kas vyksta… Kad nebeturėtume bendro grėsmių suvokimo. Kad nejaustume poreikio, pavyzdžiui, rimtai sustiprinti Aljanso Rytų ar Pietų flangus – tegu ir labai nuo skirtingų grėsmių. Galų gale, ir svarbiausia, kad neturėtume valios. Ir drąsos. Ir ūpo ieškoti bendro sprendimo, kaip sustiprinti, kaip pagreitinti mūsų Aljanso apsukas. Bet tam reikia visų sutarimo. Ir taip – rasti kompromisą. Nes čia ta vieta, kur mažiausiai norisi daryti kompromisus. Nes sprendimai – apie visuomenių ir šalių gyvavimo pagrindus. Užtat sykį rastas sutarimas bus visų 29 šalių. Be nuoskaudų. Nenubalsuotas daugumos – priimtas visų.

Apie tas grėsmes. Jokios čia paslapties – visi matom. Rytuose – siekis revizuoti viską, ant ko pastatyta laisva Europa. Bet kokiomis priemonėmis, bet visų pirma – per tą politinį viliotinį, kišimąsi, gąsdinimą. Kai nepavyksta, įniršis išleidžiamas ant šalių, kurios nespėjo į ankstesnes plėtros bangas.

Pietūs: ten – kitaip. Terorizmas nenušluoja šalių kaip tankų armijos puolimas. Bet nuolatiniai išpuoliai Vakarų sostinėse, ISIS/DAESH siautėjimas nuo Irako iki Levanto išjudina tokius gaivalus, kurių poveikis visuomenėms, vadinasi, ir sprendimus priimantiems politikams, galų gale panašus į karinį.

Dabar pridėčiau ir trečią kryptį – Šiaurę, Šiaurės Atlantą. Ne veltui NATO sutartis taip vadinasi – Šiaurės Atlanto. Arba Vašingtono. Atkirsk tą liniją tarp Britų salų ir Grenlandijos – ir kaip atvyks pajėgos sustiprinti mūsų – nebijokime pasakyti – gerokai fragmentuotos ir daugeliu atvejų per ilgai, per aplaidžiai į savo gynybą žiūrėjusios Europos. Štai šis svarbiausias uždavinys – išlaikyti bendrą politinę liniją, kad ir kokie skirtingi būtų šalių saugumo interesai.

Nes sutarus dėl linijos randasi supratimas, kad nebūna gerų dalykų už dyką. Gynyba nėra pigi. Bet negalima, nesąžininga tikėtis, kad Europą iš jos nesaugumo bėdų visąlaik trauks Šiaurės Amerika. Kaip paaiškinti JAV vidurio vakarų fermeriui, kad pasiturinti Europos šalis skiria kokį procentą gynybai, o per capita gal net mažiau pasiturinčios JAV – bemaž keturis. Arba kodėl taikinga Kanada turi siųsti savo karius į tolimus Europos Rytų pakraščius. Regis, po daugelio metų šitas supratimas, kad reikia dalytis gynybos išlaidų naštą ir riziką, grįžta Europon. Kaip ir JAV, Kanados kariai, kuriuos taip džiaugiamės matydami Lietuvoje.

Čia ir yra ta trečioji Aljanso dimensija: tai unikali struktūra, kaip derinti šalių, bet visų pirma Europos ir Šiaurės Amerikos, saugumo interesus. Todėl NATO dažnai pavadinama transatlantiniu saitu, neatmezgamai susiejančiu JAV, Kanadą ir Europą.

Kaip mes atrodome Aljanse? Dabar – gerai. Keblu spėlioti, bet veikiausiai išmokome sujungti istoriją, geografiją ir suprasti, kad jei yra kokia sritis, kur ginčai natūralūs (pavyzdžiui, apie demokratiją, kurią ir gina NATO), – tai tik ne šita. Jei ginčijamasi, tai tik kaip padaryti geriau ir daugiau. Kur dar matėte tokį gynybos finansavimo didėjimą? Kuris – ne tik pajėgumams išlaikyti (ir tai labai svarbu), bet ir modernizacijai. Veikimui drauge su sąjungininkais.

Nes stiprinamės ne todėl, kad kas paprašė. O todėl, kad… kad toks pasaulis, kurį matome, neslėpdami akių nuo jo iššūkių ir grėsmių. Kai patys daug dirbame, kad tos grėsmės neužkluptų nepasirengusių, – tą mato. Mūsų pačių darbai ir ryžtas traukia sąjungininkus mus dar labiau sustiprinti, o tuos kurie norėtų išbandyti mūsų ryžtą ir pasirengimą – pagalvoti, kad neverta… Mes – ne vieni, ir drauge su sąjungininkėm – kasdien vis labiau pasirengę. Mes niekam negrasom. Bet ir nesileidžiam bauginami.