G. Packevičienės nuotr.

Lietuvos gyventojams jau nebereikia aiškinti, kad šuniui taip pat reikalingas gydytojas, o katė neturi devynių gyvenimų, tačiau ir šiandien daugumos beglobių gyvūnų problemos mūsų šalyje sprendžiamos lengviausiu keliu – juos numarinant.

Pastaraisiais metais Lietuvoje labiau pastebimi tiek gyvūnų mylėtojai, tiek skriaudėjai. Kartu su žiniomis apie naujas gyvūnų globos organizacijas ar populiarėjančias gyvūnų parodas liūdnai nuskambėjo nuo tilto numesto šuns Pipiro istorija, paviešinti autentiški pasakojimai apie juodą kaip degutas vandenį, kuriuo gyvūnus lakina Vilniaus savivaldybės Sanitarinė tarnyba, internete pasmerkti šeimininkai, atsisakę auginti apkurtusį ar nusibodusį (“nes draskosi”) kačiuką.

Padidėjęs pranešimų srautas apie smurtinį elgesį su gyvūnais nereiškia, kad visuomenė tapo žiauresnė – tiesiog į situaciją pradedama nebežiūrėti pro pirštus. Vis dėlto iki realaus gyvūnų teisių užtikrinimo mūsų šalyje dar laukia ilgas kelias.

Eilės pas veterinarą pailgėjo 10 kartų

“Situacija stipriai keičiasi. Populiarėja šuns draugo bute idėja, suvokiama, kad juo reikia rūpintis. Pavyzdžiui, pirmiau daugeliui buvo nesuprantama, kam šunį reikia vedžioti, dresuoti ar skiepyti, dabar tokie klausimai kyla tik arba visiškai gyvūnų nemėgstantiems, arba vyresnio amžiaus žmonės, kuriems požiūrį keisti jau per sunku”, – šių dienų situaciją apibūdina gyvūnų mylėtoja Skaistė Skibiniauskaitė, su savo Tailando ridžbeko veislės šunimi aktyviai dalyvaujanti parodose. Tiesa, kačių laikymo įpročiai, jos nuomone, juda kiek lėčiau, bet jų augintojų mąstyme taip pat vyksta lūžis. Katė pradedama suprasti ne kaip padaras, slampinėjantis balkone, o taip pat, kaip draugas.

Didžiausiu Lietuvoje šunų ekspertu laikomas Lietuvos gyvūnų globos draugijos Kauno skyriaus vadovas Karolis Masilionis išlieka kritiškesnis, tačiau taip pat mato gerėjančią situaciją. “Jei palygintume šiandienines eiles pas veterinarą ir tas, kurios buvo prieš 15 metų, santykis geriausiu atveju būtų 10 ir 1. Tačiau ir dabar susiduriu su tokiais žmonėmis, kuriems sakau, kad jų šuniui reikia pas veterinarą, o šie atšauna: “Tai koks jis šuo, jeigu reikia gydyti?”, – prisimena nuo 1976 m. kinologija besidomintis ir tarptautinio šios srities eksperto vardą turintis pašnekovas. Ir iš karto pabrėžia, kad toks požiūris būdingas dažniausiai vyresniems kaime gyvenantiems žmonėms.

Dauguma jaunesnių šunų mylėtojų nesibodi gyvūno sveikatai skirti daugiau pinigų nei savo pačių. Kaip stebisi gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos “Nuaras” direktorė Jurgita Gustaitienė, žmonėms dažniausiai nekyla klausimo, kodėl jie turėtų mokėti 30 Lt už augintinio šampūną, nors patys naudoja šampūną už 10 Lt. Ji pastebi, kad rūpestis gyvūnais tikrai auga, kartais jis pasidaro netgi iškreiptas: pavyzdžiui, norima gyvūnus įsinešti į parduotuvę, jiems rišami kaspinėliai, seilinukai ir pan. “Per didelė meilė yra kankinimas. Štai kartą paskambino žmogus ir sako, jog išgelbėjo du benamius zuikučius. Klausiu, kur jis juos rado, o šis atsako, kad Varėnos miške. Ir parvežė į Vilnių, “išgelbėjo”, tik dabar nebežino, ką su jais daryti” – prisimena J.Gustaitienė.

Tik 20 proc. prieglaudos šunų randa šeimininkus

Ženklų apie didėjančią meilę gyvūnams nestinga, tačiau nupiešti bendrą Lietuvoje gyvenančių augintinių paveikslą ar tendencijas pagrįsti skaičiais sudėtinga. Statistikos departamentas nerenka informacijos apie tai, kiek namų ūkių augina naminius gyvūnus, gyvūnų registravimo centras pateikia tik paženklintų mikroschemomis gyvūnų duomenis, kurie nereprezentuoja visų šalies šunų ir kačių, ką jau kalbėti apie paukščius, žuvytes, graužikus ar kitus augintinius, kurie nėra registruojami. Keturkojų situacija pradės keistis 2016 m. – nuo tada augintinių ženklinimas Lietuvoje mikroschemomis taps privalomas.

Tačiau net ir neturint tikslios statistikos, akivaizdi didelė diferianciacija tarp skirtingomis sąlygomis laikomų gyvūnų. Miestuose formuojasi augintinių kultūra, steigiasi jų mylėtojų klubai, nuolat rengiamos gyvūnų parodos ar jų sporto varžybos, tapusios tiek šeimininkų, tiek jų augintinių gyvenimo dalimi, saviraiškos forma. Tuo tarpu kaimuose šunys dažniau atlieka ne draugo, o sargo funkciją, kurio visas gyvenimas apsiriboja grandine ir maistu nuo šeimos pietų likučių.

Pats skaudžiausias ir Lietuvoje sunkiai suvaldomas procesas – beglobiai gyvūnai. Nėra žinoma, nei kiek jų yra, nei ką su jais daryti. Atiduoti į prieglaudą – menka išeitis. “Tik 20 proc. šunų iš prieglaudos randa šeimininkus. Visi kiti utilizuojami barbitūratais ir vežami į Rietavo utilizavimo gamyklą, kur patenka į aukštą krosnį ir iš jų daromi miltai. Tuos miltus anksčiau pirkdavo užsienyje ir naudojo pašarams, bet po kempinligės protrūkio tai baigėsi”, – gyvūnų marinimo užkulisius atskleidžia K.Masilionis, pats savo namuose įsirengęs prieglaudą, kurioje laiko per senus, kad surastų šeimininką, šunis. Šiuo metu pašnekovo namuose jų yra 16.

Išeitis – sterilizuoti

Vien Vilniuje praėjusiais metais prieglaudose užmigdyta per tris tūkstančius gyvūnų, dalis savivaldybių duomenų apie priglaustus naminius gyvūnus apskritai nepateikia. Gyvūnų globos organizacijos “Lesė” atstovų manymu, veikiausiai ten užmigdomi visi gyvūnai. JAV ir nemažai Vakarų Europos valstybių veiksmingiausiu būdu sumažinti beglobių gyvūnų populiaciją laikomas sterilizavimas. Nors sutinkama, kad tai kišimasis į natūralius gamtos procesus, marinimas yra dar skaudesnė intervencija.

Lietuvoje sterilizavimas vis dar nėra plačiai taikomas, tačiau yra pirmųjų teigiamų ženklų. Balandžio mėnesį Vilniaus savivaldybės ir Austrijos gyvūnų globos fondo bendradarbiavimo iniciatyva buvo sterilizuoti ir vakcinuoti 447 gyvūnai, rugpjūtį akciją žadama pakartoti ir sterilizuoti dar 800 gyvūnų. Tačiau Klaipėdoje analogiškas projektas nebus vykdomas, nors į pagalbą siūlėsi ir Vokietijos gyvūnų mylėtojai. Motyvas – pernelyg didelės išlaidos.

Už sterilizavimą pasisako ir gyvūnų globos organizacijos. Be to, sėkmingai besirūpinančiomis gyvūnais Panevėžyje ar Utenoje, jos siekia perimti gyvūnų globą ir sostinėje. Šiuo metu už beglobių gyvūnų priežiūrą Vilniuje atsakinga UAB “Grinda”, kurios pagrindinis užsiėmimas yra miesto gatvių tvarkymas. Nors bendrovė turi patvirtintą veterinarijos pažymėjimą, Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus atstovai reguliariai informuoja apie nehumaniškas ir antisanitarines sąlygas, kuriomis gyvūnai ten yra laikomi. Gegužę organizacija gavo ir Vilniaus mero Artūro Zuoko palaikymą. Jei visuomeninėms organizacijoms sostinėje pavyks perimti gyvūnų globą į savo rankas ir deramai susitvarkyti su šia užduotimi, bus žengtas dar vienas žingsnis gyvūnų padėties šalyje gerinimo link.

Naminiai gyvūnai Lietuvoje:

• Spėjama, kad populiariausi naminiai gyvūnai yra šunys, o beglobių daugiausia yra kačių

• Kokybiška šuns priežiūra per mėnesį kainuoja apie 200 Lt. Jei šuo reguliariai dalyvauja parodose, suma padidėja iki 500 Lt

• Gyvūnų ženklinimas mikroschema kainuoja nuo 60 iki 200 Lt, paženklinto gyvūno įtraukimas gyvūnų registrą – nuo 5 iki 20 Lt

• Katino kastravimas kainuoja apie 80 Lt, katės sterilizavimas – 150 Lt. Šuns patino, nelygu svoris, 80–200 Lt, kalytės – 150–300 Lt.

• Gyvūnų veisimas Lietuvoje nėra verslas, greičiau brangus pomėgis. Pavyzdžiui, susumavus išlaidas šuns priežiūrai, maistui, gydymui, patino ieškojimui, dažniausiai kad ir už 1000 Lt ar daugiau parduodamas gyvūnas, finansiškai neatsiperka.

• Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje dažniausiai norėta didelių, agresyvesnių šunų – rotveilerių, dobermanų. Šiuo metu paklausiausi mažesnių veislių šunys: auksaspalviai ir Labradoro retriveriai, bigliai, Sibiro haskiai. Visada populiarūs išliko vokiečių aviganiai. Prieš kelrius metus paklausiausių Jorkšyro terjerų populiarumas atslūgo

• Nors pernai Vilniuje buvo užmigdyta trys tūkstančiai prieglaudų gyvūnų, namus rado beveik keturi tūkstančiai.

• Maksimali bausmė už žiaurų elgesį su gyvūnais – 12 mėnesių kalėjimo

Iš viso Lietuvoje mikroschemomis paženklinti ir užregistruoti 30,2 tūkst. naminių gyvūnų. Iš jų:

Šunys – 24 634
Katės – 5553
Kiti – 18

Gyvūnų registravimo centro informacija