- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Mylėk save, ir nesvarbu, kad netekai darbo

Autorius: veidas.lt | 2010 09 08 @ 13:36 | Knygos | No Comments

"Veido" archyvas

Šį kartą “Veido” skaitinių rubriką būtina perskaityti visiems skubantiems, persidirbantiems, įsitempusiems ir svajojantiems ištrūkti iš pilkos kasdienybės. Leidyklos “Tyto alba” išleista vokiečių psichoterapeutės Evos Marios Zurhorst knyga “Mylėk save, ir nesvarbu, kad netekai darbo” jus nustebins ir duos daug naudos. Skaitytojams pateikiame tik jos ištrauką.

Vis daugiau žmonių nuolat vartoja psichotropinius vaistus. Per pastaruosius dešimt metų bendras gydytojų skiriamų šios rūšies vaistų kiekis išaugo per penkiasdešimt procentų. Ir tik dešimtadalis juos vartojančiųjų tikrai serga psichikos liga. Visiems kitiems medikamentų reikia tam, kad galėtų normaliai gyventi kasdienį gyvenimą ir dirbti.

Sprendžiant iš šių duomenų, šešiasdešimties procentų visų praleistų darbo dienų priežastis – stresas. (…)
Ir visai nesvarbu, ar didelė yra vaistų, kuriais kvaitinamės, dozė, – viduje vis tiek negalime atsispirti įtampai ir giliai įsišaknijusiai galimos nesėkmės baimei, kurios glūdi mūsų psichikoje ir, bent kiek susilpnėjus kontrolei, tuoj pat prasiveržia. (…)

Jei įsivaizduojate, kad keturiasdešimt procentų visų dirbančių žmonių vartoja psichiką veikiančių vaistų, tuomet galite įsivaizduoti, kaip visuotinai ir nepastebimai baimė ir nejautra veikia mąstymą ir veiksmus. Galite įsivaizduoti visus tuos gydytojus, mokytojus ir verslininkus, kurie, patys veikiami narkozės, teikia paslaugas kitiems žmonėms, juos moko ir jiems vadovauja. Kiek iš tiesų mažai jėgos ir kiek daug baimės ir beviltiškumo įteka į mūsų pasaulį iš po žinių, sėkmės ir ekonomikos augimo kaukių! Taigi dabartinė ūkio krizė – tik išorinis gilaus vidinio išsekimo atspindys.

Ir jie vienas kitą sustiprina. Ir individualiu, ir pasauliniu lygmeniu su baime kovojama vis stipresne narkoze, kol žlunga visa sistema.

O kas gi vyksta, kai baigę darbą tie žmonės grįžta namo, į šeimą? Ką jie dar gali duoti savo šeimos nariams? Kiek dar gali atsiverti tikram bendravimui? Kokį požiūrį į gyvenimą jie diegia savo vaikams, jeigu patys kasdien bėga nuo savęs? Galų gale bent jau dabar paaiškėja, jog mums visiems yra gyvybiškai svarbu, kad tiek individualiu, tiek kolektyviniu lygmeniu ši sena sistema žlugtų, ir mes staiga, o kai kurie iš mūsų galbūt ir skausmingai, pabustume iš tos narkozės.

Iš pradžių atrodo, tarsi būtume netekę laisvės. Bet paskui… Mes, nuolat bėgę nuo savęs ir gyvenę apimti šios atsiribojimo būsenos, nė neįtarėme, kad po rūko skraiste mūsų laukia ne tik grėsmingi jausmai. Ten vėl prisiliečiame prie savo esybės, kuri trokšta, kad grįžtume į save, pas savo partnerį, pas vaikus, namo. Ten randame gebėjimus ir kelrodžius, padėsiančius visavertiškai ir be narkozės vėl išgyventi šią būseną.

Galbūt dabar daug moterų mintyse apžvelgia visą vyriją ir pagalvoja: “Būtent! Vyrai pagaliau turi šią beprotybę baigti”. Bet šiandien moterys ir pačios patiria slopinimo dilemą, kurią diagnozuoti vyrams dažniausiai lengviau negu sau pačioms. Moterys irgi bėga, tik tai daro subtiliau.

Moterys nepuola vartoti vaistų, leidžiančių pasiekti geresnių rezultatų. Joms nėra tokio didelio pavojaus patekti į vis daugiau ir greičiau siekti skatinančios beprotybės sūkurį. Pagal statistiką dirbančios moterys pirmenybę teikia antidepresantams. Daug jų įsikalba, kad nepriklausomybė ir karjera daro jų gyvenimą laimingą. Šiais emancipacijos ir postemancipacijos laikais jos pačios sau, visuomenei, savo draugėms ir savo dažnai prie esamos situacijos prisitaikiusioms motinoms įrodinėja, kad visus reikalus tvarko pačios, ir net geriau už vyrus. Iš pirmo žvilgsnio jos pagaliau gyvena savo pasirinktą gyvenimą, kuriam ankstesnių kartų moterys nesiryžo. Tačiau daug šiuo keliu einančių moterų patiria tokią pat liūdną vienatvę ir surambėjimą kaip ir vyrai.

Tiek vyrams, tiek moterims pasirinkus kelią atgal svarbu pripažinti, kad iš tikrųjų už savo energingos veiklos fasadų neturime jokių pagalbinių navigacinių sistemų.

Nuolat daugėja žmonių, kuriems pats metas pagaliau pripažinti savo bejėgiškumą ir skausmą dėl to, kad prarado ryšį su savimi, negirdi savo vidinio balso, deramai nesirūpina tikraisiais savo poreikiais, nejaučia savo pašaukimo ir negali pagal jį gyventi. Tik tuomet pagaliau liausimės elgtis taip, kaip mums diktuoja mūsų nesuvokta žaizda; liausimės lėkti, skubėti ir imtis vis naujų darbų, kurie, mūsų nuomone, galėtų suteikti mums ramybės, saugumo ir pripažinimo. Bet tie darbai iš tiesų tik veda mus tolyn nuo tos žaizdos, kurią pagaliau reikėtų užsigydyti ir po kuria slypi visos mūsų jėgos ir natūrali navigacinė sistema, galinti vėl išvesti mus iš aklagatvio. (…)

Nors, kiek save prisimenu, visuomet puikiai jausdavausi kalbėdamasi su žmogumi – nesvarbu, koks įtakingas jis būtų ir kokias aukštas pareigas eitų – akis į akį, bet kai reikėdavo laikyti egzaminus žodžiu arba viešai kalbėti, patirdavau tikrą košmarą. (…)

Lankiau kalbėjimo pamokas, retorikos kursus, vaikščiojau pas logopedą. Bet nekontroliuojama baimė niekur nedingo. Raminamųjų aš, tiesa, negėriau, užtat tiesiog dėdavau į kojas. Nuo to laiko vengiau renginių, kur reikia kalbėti, sugalvodavau vis išradingesnių būdų išsisukti ir pasiteisinti. Kol pati to nesuvokdama užtvėriau sau kelią, kuriuo anksčiau sprukdavau. Pirmąją serijos “Mylėk save” knygą parašiau būdama saugioje vienatvėje. Maniau esanti gana toli nuo bet kokios viešumos, kur gali tekti kalbėti auditorijai. Apie viešus savo knygos skaitymus tada nė negalvojau. (…)

Galbūt jūs tokių bėdų niekada neturėjote. Galbūt visuomet galėdavote kalbėti laisvai, kaip iš rašto. Sukūrėte ką nors be ypatingų pastangų. Galbūt šiandien sukate didžiulę karuselę arba esate didelio laivo kapitonas – vadovaujate daugybei darbuotojų arba turite savo verslą. Nuolat esate užsiėmę, vis nesiliaujate plėsti, gerinti, stabilizuoti.

Investuojate pinigus, suvokiate savo atsakomybę ir pareigas. Manote, kad viską darote tinkamai. Tik štai staiga visa tai ima nebeduoti vaisių ir nebetenkina. Staiga jums ima trūkti jėgų, o gynybos ir nusiraminimo strategijos nebepadeda. O jei kartais puolate į depresiją ir jus ima kankinti baimė ir nemiga, galite būti tikri, kad per daug atiduodate to, ko jums patiems skubiai reikia; vadinasi, poreikį sulaukti palaikymo ir tobulėti, poreikį, kad kažkas teiktų jums jėgų ir patikimai jumis rūpintųsi, kompensuojate kai kuo kitu; vadinasi, už visų savo didžių darbų slepiate savo skurdumą.

Vadinasi, ir jūs esate priversti pripažinti, kad nesugebate susidoroti su jums keliamais reikalavimais, kad esate tikrai bejėgis, ir visus tuos metus slėpėte tai aktyviai triūsdamas. Tai pripažinti nemalonu. Be to, prisipažinus tik labai retai gyvenimas pasikeičia per vieną dieną. Bet pagaliau vėl galite aiškiai viską matyti ir remtis bent jau į vidų nukreipta to žinojimo dalimi. Užuot ir toliau buvę aukomis, galite atpažinti senąjį ydingą ratą ir jo įvykių raidą.

Jei šiame etape neprarasite skvarbaus žvilgsnio, palengva suvoksite, koks beprotiškas yra tas ratas, kuriame dabar dauguma mūsų yra įkalinti. Suprasite, kad visa, ką mes darome, darome tik dėl akių, tik todėl, kad taip elgtis mus verčia viršininkas, įmonė, kurioje dirbame, arba dėl krizės kylanti įtampa.

Jei būsite atviri sau, pripažinsite, kad visa tai darome iš baimės.

Tiek daug produktų, kuriuos įsigyjame kaip vartotojai, iš tiesų perkame ne iš džiaugsmo, o tam, kad jie padidintų mūsų pačių vertę, suteiktų mums prestižo, pagerintų išorinį mūsų įvaizdį. Už viso to slypi nevisavertiškumo baimė. Ir tiek daug dalykų, kuriuos darome darbe, darome ne iš džiaugsmo, o dėl patiriamo spaudimo, verčiančio mus tikėti, kad turime ko nors pasiekti, kad sulauktume pripažinimo ir pranoktume tuos, su kuriais konkuruojame. (…)

Tai – du beprotiški mūsų ekonominės sistemos poliai. Žmonės, kurie dirba iš baimės. Ir žmonės, kurie iš baimės vartoja. Argi nebūtų prasminga, jei ši sistema tuoj pat žlugtų? Argi nesuprantama, kad negalite toliau taip dirbti, nes jums senka jėgos? Argi nesuprantama, kad negalite toliau tiek daug vartoti, nes senka jūsų lėšos? Argi nesuprantama, kad visa tai verčia jus savęs paklausti: “Ko reikia mano širdžiai, ko reikia mano kūnui, ko reikia mano partneriui ir mano vaikams? Ko reikia šiai žemei ir ką aš galiu jai duoti?”

Apie autorę

"Veido" archyvas

Eva Maria Zurhorst (g. 1962 m.) – vokiečių televizijos ir radijo žurnalistė, psichoterapeutė.

Prieš devynerius metus ji išgyveno santuokos krizę. Viskas, ką ji patyrė ir kaip ją įveikė, aprašyta knygoje “Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis”, kuri sukrėtė Vokietiją ir buvo išversta į penkiolika kalbų.

Dabar E.M.Zurhorst provokuoja toliau. Kai visi dreba, bijodami prarasti savo darbo vietą, kai ekonominės krizės šmėkla vis didesniais žingsniais žengia per pasaulį, ji kartu su savo vyru Wolframu teigia: “Mylėk save, ir nesvarbu, kad netekai darbo”.

Ši knyga – žmonėms, bijantiems netekti savo pragyvenimo šaltinio; žmonėms, svajojantiems ištrūkti iš pilkos kasdienybės; žmonėms, išsekusiems nuo persidirbimo ir karštligiškai besilaikantiems darbo kaip gelbėjimosi šiaudo.

Žmonėms, ieškantiems drąsos ir įkvėpimo, kad pakeistų savo gyvenimą.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/mylek-save-ir-nesvarbu-kad-netekai-darbo

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.