Mūsų nedidelė valstybė per beveik šimtą savo gyvavimo metų pasauliui davė impulsų civilizaciniams pokyčiams ir išugdė asmenybių – tų pokyčių kuo įvairiausiose srityse architektų. Kovo 11-osios išvakarėse rašinių ciklą „Lietuvai – 100: kaip mes keičiame pasaulį“ pradedame nuo Lietuvos ir lietuvių indėlio į politinius pokyčius, toli peržengusius mūsų valstybės ribas.
„Lietuva – labiau civilizacijos vartotoja nei kūrėja“, – savo dėstytojo išeivijos veikėjo, sociologo Vytauto Kavolio žodžius prisimena Istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius.

Aušra LĖKA

Vis dėlto per Lietuvos šimtmetį jis įžvelgia net keletą išskirtinių įvykių ir reiškinių, kai Lietuva davė politinį toną visam regionui ir dar plačiau, o keletas lietuvių buvo tarp išskirtinių asmenybių, keitusių politikos pasaulį tarptautiniu mastu.

Lietuva – dainuojančių revoliucijų mokytoja

Jau Vasario 16-osios akto paskelbimu davėme tam tikrą politinį toną net visam regionui – aplenkėme estus, latvius, lenkus. „Vadinasi, Lietuvos Taryba ne tik adekvačiai jautė procesus regione ir visoje Europoje, bet ir kurį laiką juos generavo, buvo jų priešakyje. Tai buvo pirmas realus lietuvių išėjimas į didžiąją politiką“, – vertina A.Kasparavičius.

XX a. pirmoje pusėje Lietuva unikali ir 20 metų trukusia kova dėl sostinės susigrąžinimo. Jokia kita Europos ar pasaulio valstybė tokios kovos nepatyrė ir nelaimėjo: nors tarpukario Europoje buvo daug tarptautinių konfliktų, šalys buvo netekusios tam tikrų teritorijų, bet kad kita šalis būtų užėmusi sostinę ir pavertusi eiline provincija, tokio atvejo Europoje XX a. nebūta. Pasak A.Kasparavičiaus, unikalus ne tik sostinės praradimo faktas, bet ir 20 metų trukusi Lietuvos kova dėl jos. Iš pradžių tai bandyta daryti karinėmis priemonėmis, bet netrukus pereita prie politinių, ypač diplomatinių, ir Vilnius susigrąžintas.

Europoje per visą XX a. nedaug rasime ir tokių pavyzdžių kaip Klaipėdos prisijungimas 1923–1924 m. Turint omeny ką tik atsikūrusios valstybės karinį politinį potencialą ir organizacinius gebėjimus, tokios teritorijos (tikrai ne bet kokios – su puikiu uostu) prisijungimas ir jo technologija – išskirtinis atvejis. „Pradėjome sukilimu, o baigėme tvarkingai įteisindami situaciją. Tai rodo tuometės Vyriausybės, diplomatų, juristų išmanumą“, – giria A.Kasparavičius, primindamas, kad vienos Lietuvos valstybės teritorijoje ir Klaipėda, ir Vilnius nebuvo net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais, kai tai buvo didžiausia Europos valstybė. Lietuvos Pirmoji Respublika per trumpą laikotarpį padarė tai, ko LDK nesugebėjo per 500–600 metų.

O Pirmosios Respublikos vaisiais naudojamės ir po Kovo 11-osios. „To laikotarpio prezidentų, Vyriausybių vadovų, užsienio reikalų ministrų priimti sprendimai nekvestionuojami, Lietuvos nepurto revizionistinės kaimynų intencijos. Tai rodo ryškią politinę sėkmę. Tokių valstybių XX a. pirmoje pusėje buvo nedaug“, – pabrėžia istorikas.

Dalis istorikų prie išskirtinių pavyzdžių pasauliui priskiria ir partizaninį judėjimą. Vis dėlto A.Kasparavičius atkreipia dėmesį, kad visoje Europoje būta labai ryškių rezistencinių judėjimų prieš nacizmą, pasibaigusių didžiule pergale. „Pas mus tai – didžioji tuščioji vieta, Lietuvą skirianti nuo europinės dimensijos. O antisovietinis pasipriešinimas, partizaninis karas, faktiškai pasibaigęs 1952–1953 m. be pergalės vėliavos, kainavo mažiausiai per 40 tūkst. aukų, tarp kurių apie 95 proc. – Lietuvos gyventojai ir tik apie 5 proc. – okupacinė kariuomenė“, – istorikas tokiame faktų kontekste sako negalįs partizaninės kovos priskirti prie sėkmingų kovos dėl laisvės pavyzdžių.

Jo įsitikinimu, „Lietuvių katalikų bažnyčios kronikos“ efektas buvo nepalyginti didesnis: jos leidimas 1972–1989 m. buvo europinio civilizacinio lygmens procesas, unikalus visomis prasmėmis, taikios ir sėkmingos politinės kovos pavyzdys. „Lietuvių katalikų bažnyčios kronika“ pogrindyje periodiškai leista totalitarinio režimo sąlygomis, kai veikė KGB, esant įbaugintai visuomenei. Tai buvo vienas iš ideologinių, moralinių ženklų, kurie liudijo sovietinės sistemos žlugimo pradžią.

„Galima sakyti, kad „Lietuvių katalikų bažnyčios kronika“ labai ryškiai prisidėjo, gal net išprovokavo Michailo Gorbačiovo „perestroiką“ Sovietų Sąjungoje. Leidinys buvo verčiamas į kitas kalbas, taip pat ir į rusų, buvo prieinamas visoms Sovietų Sąjungos tautoms, o jame pateiktas toks kiekis faktų apie sovietinį terorą prieš savo piliečius, kad pati sistema nebegalėjo pakelti. Tai vedė prie to, kad net aukščiausias tos sistemos pareigūnas M.Gorbačiovas suvokė, jog reikia keistis. Bet tai buvo sistema, kurios nebeįmanoma reformuoti, – apie tai kalbėjo ir „Lietuvių katalikų bažnyčios kronika“, – leidinio padarytą įtaką vertina A.Kasparavičius.

Jis atkreipia dėmesį ir į tokį aspektą: daug žmonių, kurie šį leidinį skaitė ar girdėjo per Vatikano radiją, „Amerikos balsą“ ar „Laisvąją Europą“, dalyvavo kuriant Sąjūdį ar į jį įsiliejo, buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai. Partizaninio karo dalyvių ten buvo nedaug.

Sąjūdis šiek tiek vėlavo (estai, latviai analogiškus judėjimus jau buvo įkūrę), bet labai greitai pažengėme į priekį ir pirmi atkūrėme nepriklausomą valstybę. A.Kasparavičiaus vertinimu, iki pat 1992 m. pučo Maskvoje Lietuva politiniu požiūriu buvo akivaizdžiai efektyviausias sovietinės sistemos žlugimo katalizatorius: „Panašūs procesai vyko ir kitur, bet Lietuva akivaizdžiai buvo lyderė. To meto pasaulio žiniasklaidoje Lietuvos vardas labai ryškiai matomas rubrikose apie situaciją Sovietų Sąjungoje ir jos ateitį. Lietuva fatališkai prisidėjo prie sovietinio režimo galutinio žlugimo. „Lietuvių katalikų bažnyčios kronika“ ideologiškai parengė tos sistemos ideologinę krizę, ją išprovokavo, o Sąjūdžio judėjimas, pasibaigęs Kovo 11-osios valstybės atkūrimo aktu, faktiškai liudijo Sovietų Sąjungos žlugimą. Tai neabejotinai civilizacinio lygio politinis procesas. Tai ryškiausias pasaulinio lygio Lietuvos susilietimas su civilizacija per politiką XX a.“, – neabejoja A.Kasparavičius.

Į pasaulio istoriją 1988–1991 m. laikotarpis Lietuvoje įėjo kaip Dainuojanti revoliucija. Tai įkvėpė taikiai kovai už laisvę ir kitas tautas. Baltijos kelias – 650 km ilgio susikibusių žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino 1989 m. kaip išskirtinis taikaus pasipriešinimo okupantui pavyzdys įtrauktas į Tarptautinį UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“.

Beje, prieš keletą metų katalonai, siekiantys atsiskirti nuo Ispanijos, įkvėpti baltijiečių pavyzdžio, susikibo rankomis į kiek trumpesnę – 400 km grandinę.

Nors Lietuvai atkurtos nepriklausomybės nepavyko išsaugoti be aukų, bet ir 1991 m. sausio 13-ąją ji dar kartą parodė pasauliui, kad savo šalies laisvę beginkliai žmonės gali apginti net prieš megavalstybės okupacinę kariuomenę. O 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis jos kareivis kirto Lietuvos sieną. Čia ir vėl Lietuva buvo pavyzdys visam regionui: Rusijos kariuomenė iš Lietuvos išvesta metais anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos ar Estijos.

Profesionaliosios ir išeivijos liaudies diplomatijos pergalės

Valstybė nedidelė, diplomatinis korpusas – taip pat, bet jo įtaka ne tik Pirmosios ar Antrosios Respublikos laikotarpiu, bet ir sovietų okupacijos metais buvo didžiulė. Praradus nepriklausomybę Lietuvos diplomatija pasirinko egzilyje toliau atstovauti nors okupuotai, bet teisėtai Lietuvos valstybei. Per visą šį valstybės šimtmetį iki pat dabartinių laikų ne mažiau svarbi ir liaudies diplomatija. 

 Negalima teigti, kad tai unikalu – stiprių dip-lomatų, kaip ir laisvės rėmėjų, išeivijoje turėjo ir estai, latviai, kitos tautos, bet lietuviai čia buvo tarp išskirtiniausių. Jų indėlis į Lietuvos valstybės atkūrimą ir nepriklausomybės stiprinimą, tarptautinį pripažinimą didžiulis.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto vadovas prof. hab. dr. Egidijus Aleksandravičius savo knygoje „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“ rašo, kad tarpukariu Amerikos lietuviai net konkuravo tėvynės meilės reikaluose, o toji konkurencija Lietuvai buvusi naudinga, nes besivaidijančios išeivių organizacijos kūrė savo atskirus fondus ir siuntė lėšas Lietuvai, ėmėsi ir politinių veiksmų remiant Lietuvos nepriklausomybę. Bene masiškiausias lietuvių pasaulio istorijoje veiksmas – parašų rinkimas reikalaujant, kad JAV pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe. Surinkta milijonas parašų! Ir 1922 m. diasporos diplomatija šventė pergalę – Amerika, paskui ją ir kitos šalys pripažino Lietuvą de jure.

„O pats stipriausias lietuvių pasaulio solidarumo aktas buvo 1933 m. Amerikos lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą. „Lituanikos“ skrydis nebuvo tik dviejų pramuštgalvių narsuolių veiksmas. JAV lietuvių organizacijos šį žygį nuo pat pradžių suvokė kaip didžiausią lietuvių pasaulio įvykį, rodantį tolimiausiuose užkampiuose išsibarsčiusios tautos vienybę“, – pabrėžia E.Aleksandravičius.

Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos vadovas Arūnas Antanaitis atkreipia dėmesį, kad lietuviai ir vienos, ir kitos nepriklausomybės išvakarėse buvo unikaliai socializavęsi ir iš tiesų sudarė diasporinį tinklą, kuris leido vykdyti palankų Lietuvai lobizmą – spausti vietinius politikus, ypač JAV, kad šie pakreiptų šalies politiką Lietuvai naudinga linkme.

Beje, savotiška konkurencija Lietuvos laisvės byloje vyko ne tik Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu: ir sovietmečiu pagrindinis siekis – atgauti Lietuvai valstybingumą – lietuvius išeivijoje skatino ieškoti įvairių veikimo būdų, o jų skirtumai, dažniausiai dėl bendravimo su okupuota Lietuva formų, ir tapdavo JAV lietuvių organizacijų nesutarimų priežastimi.

Bet ir Amerikos lietuvių taryba, ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, ir „Santara-Šviesa“, ir Pasaulio lietuvių bendruomenė įnešė savo indėlį į Lietuvos laisvės bylą. A.Antanaitis primena, kad nuo 1989 m. Pasaulio lietuvių bend-
ruomenė jau net turėjo atskirą Vyriausybės reikalų raštinę, kurioje nuolat veikė žmonės, tiesiogiai dirbę su JAV politikais. O Lietuvos informacijos centras dirbo su žiniasklaida.

A.Antanaitis pasakoja tokį atvejį: kai „New York Times“ apžvalgininkas parašė Lietuvai nepalankų straipsnį, aiškindamas, kad Lietuvai ekonomiškai neapsimoka pasitraukti iš SSRS, jis gavo apie 400 laiškų, kuriuose pateikta kontr-
argumentų jo teiginiams. Žurnalistas turėjo į visus juos atsakyti. Tai pavyzdys, kokia susitelkusi buvo lietuvių bendruomenė.

Lietuviai, keitę politikos pasaulį

Tarp politinę įtaką, peržengusią Lietuvos ribas, padariusių mūsų asmenybių istorikas A.Kasparavičius visų pirma mini prieštaringai vertinamą, tačiau neabejotinai svarbų visam regionui politiką Antaną Smetoną, 1917–1919 m. Lietuvos Tarybos (vėliau Valstybės Tarybos) pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą, pirmąjį Lietuvos valstybės prezidentą.

Bet, istoriko vertinimu, XX a. pirmoje pusėje iš Lietuvos politinių veikėjų plačiausiai tarptautiniu mastu buvo žinomas, darė didžiausią poveikį ir Lietuvai, ir pasauliui ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras. Jo iniciatyva 1928 m. Konstitucijoje atsirado straipsnis apie Vilnių, kaip Lietuvos sostinę, taip konstitucionuojant sostinės problemą, parodant, kad tai ne vienos partijos, o visos valstybės interesas, – ir tai duoda rezultatą.

A.Voldemaro pastangomis 1927 m. normalizuojami santykiai su Šventuoju Sostu, ir tai skamba visos Europos spaudoje. 1928 m. jis susitinka su britų karaliumi, ir tai vienintelis Lietuvos politikas, gavęs apdovanojimą iš Britanijos karaliaus rankų. 1928 m. jam pavyksta pasiekti susitarimą su Vokietija dėl sienos: Vokietijos vyriausybė pripažįsta, kad Klaipėdos kraštas – suveneri Lietuvos dalis. 1927 m. Ženevoje pasiekiama taika su Lenkija. Galų gale, 1928–1929 m. pasirašomas Kelogo-Briano paktas, kuris geram dešimtmečiui pacifikuoja visą Europą.

„Ir viskas susiję su vienu asmeniu – Lietuvos užsienio reikalų ministru. Beje, jis buvo vienas iš dviejų Lietuvos užsienio reikalų ministrų, niekada nesilankiusių Maskvoje (antras – jo mokinys Dovas Zaunius), visi jo vizitai buvo į Vakarus“, – primena A.Kasparavičius.

Išskirtinė tarptautiniu mastu ir diplomatijos vadovo egzilyje Stasio Lozoraičio asmenybė. Artėjant sovietų okupacijai tuometis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. birželio 2 d. visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė ligtolinį nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Italijoje likusios užsienyje Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu. Sovietų okupacijos laikotarpiu jis buvo aukščiausias legalus Lietuvos valstybės pareigūnas de jure. Jo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą.

Iš naujausių laikų politikų A.Kasparavičius išskiria Sąjūdžio lyderį, pirmąjį nepriklausomybę atkūrusios valstybės parlamento pirmininką Vytautą Landsbergį. „Jo pavardė lengvai atpažįstama visam bent kiek išprususiam politiniam isteblišmentui visame pasaulyje. Per visą XX a. tai žinomiausias lietuvių politikas Europoje ir pasaulyje. Taip, jis ne mažiau kontroversiškas nei A.Voldemaras. Bet kontroversija ir politiniai rezultatai – neatsiejami dalykai, nes kas nieko neveikia, apie tuos nieko ir nekalbame“, – sako A.Kasparavičius.

Kultūra griovė geležinę uždangą

Pasak A.Kasparavičiaus, jei į kultūrą ir meną žiūrėsime kaip į aukštesnį politikos lygmenį, XX a. turime kur kas gausesnę galeriją lietuviškų pavardžių. Visų pirma tai Jurgis Baltrušaitis, rašęs poeziją daugiausia rusiškai. Jis gali būti lyginamas su garsiuoju japonų konsulu Chiune Sugihara, Kaune išdavinėjusiu vizas žmonėms, besigelbėjantiems nuo fašistinės Vokietijos: J.Baltrušaitis, būdamas Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS, Stalino teroro metais išdavinėjo Lietuvos vizas, taip sudarydamas galimybę pasitraukti į Vakarus ir išgelbėdamas gyvybę Stalino persekiojamiems keliasdešimčiai labai žymių ir keliems šimtams mažiau žinomų Rusijos poetų, rašytojų, dailininkų, operos ir baleto artistų, kultūros atstovų.

A.Kasparavičius vardija ir kitas iškiliausias lietuviškas pavardes, dariusias įtaką Europos politikai. Oskaras Milašius, Paryžiuje rašęs prancūziškai, pirmas Europos civilizacinį lopšį Paryžių supažindino su Europos pakraščio Lietuvos katalikiška vakarietiška kultūra ir lietuviais. Algirdas Julius Greimas tai pratęsė: jo sukurtos Paryžiaus filosofinės semiotikos mokyklos dėka sovietinės aneksijos metais Lietuvos vardas buvo žinomas Vakarų Europoje. „Šis judėjimas rado atgarsį visoje Europoje ir Sovietų Sąjungoje ir buvo labai aiškus vektorius, kur link jis veda: jis išmuša markstinės filosofijos, kuria rėmėsi sovietinio totalitarizmo sistema, pamatus“, – A.J.Greimo įtaką aiškina A.Kasparavičius.

Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis taip pat žinomas visai Europos kultūros istorijai. Kelios jo prancūzų kalba rašytos studijos išverstos į vokiečių, italų, anglų, švedų, italų kalbas. XX a. viduryje, kai buvome okupuoti sovietų, tai darė didžiulį poveikį Europai, liudijo, kad jei turime tokių asmenybių, vadinasi, Lietuva egzistuoja, o tokių žmonių veikla prognozavo geležinės uždangos laikinumą. „Tai labai svarbu, nes be Europos politinio nusistatymo toji uždanga nebūtų sugriuvusi“, – pabrėžia A.Kasparavičius.

Istoriko įsitikinimu, dar vienas svarbus dėmuo mene, kaip politikos formoje, buvo sovietinių metų lietuviškas kinas. Aukštojoje politikoje kinas itin svarbus dėl masiškumo. Lietuvos kino studijoje buvo visko, bet Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, Arūno Žebriūno, Raimondo Vabalo filmai buvo apie antisovietinę rezistenciją.

„Taip, jie pateikti tam tikrame ideologiniame, bet menkame padaže. Atsimenu, būdamas vaikas buvau įsimylėjęs tų filmų buržuazinius nacionalistus. Režisieriui reikėjo būti genijumi, kad net vaikui patiktų antiherojus, o ne sovietinis didvyris. Lietuvos kino studijos reikšmė ypač suvokiama dabartiniame kontekste, kai ją numarinome savo pačių rankomis“, – A.Kasparavičius piktinasi, kad turime atlaikyti Rusijos propagandinius aktus, bet neturime instrumento kurti tokiems filmams, kokius apie savo istoriją kuria mūsų kaimynai lenkai.

Sportas, ypač krepšinis, taip pat buvo savotiška politikos, patriotiškumo išraiška, primenant pasauliui apie okupuotą, bet nepasidavusią Lietuvą.

Paskutinis klausimas: o kas iš šiandienos lietuviškų politikos failų įeis į istoriją kaip lėmę pasaulio politinius pokyčius? Gal Lietuvos, kaip Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos advokatės jų kelyje į Europą, vaidmuo? Ar lietuviškas budrumas ES įspėjant apie grėsmes iš Rusijos? Atsakymo į šį klausimą teisė priklauso istorijai.