2010 Gegužės 10

Marija Vaštakė

Motinystė – tai laužas, kuris sušildo, bet neturi nudeginti

veidas.lt

"Veido" archyvas

Marija didžiuojasi motinyste ir nė minutės nesigaili jauna gimdžiusi

Žinoma psichologė Marija Vaštakė, kuri drąsiai sako savo nuomonę, sutiko pasidalyti su mūsų skaitytojomis savo asmeninio gyvenimo patirtimi. Marija (32 metų), Vytas Vaštakas (45 metų) ir sūnelis Henrikas (12 metų) mus šiltai priėmė savo jaukiuose namuose Pilaitėje.

Užaugino mama

Marija savo šeimoje augo vienturtė. “Mane mama užaugino viena, nes tėvai anksti išsiskyrė. Iš vaikystės tėčio net neprisimenu. Bet jis netikėtai atsirado, kai man sukako 18 metų, o paskui taip pat staiga ir dingo. Mano tėtis Jurijus Subotinas – jo pavardė, ypač internautams, gerai žinoma” (čia pašnekovė gudriai nusišypsojo, matyt, prisiminusi buvusią santvarką liaupsinančius savo tėtės komentarus – red.). Marijos mama turėjo giminių Izraelyje, o tėtis panoro aplankyti tą šalį ir jam prireikė iškvietimo. Pažadėjo drauge su savimi pasiimti ir dukrą.

“Iš tiesų Izraelyje su tėčiu praleidome dvi nuostabias ir įsimintinas savaites, – pašnekovė tvirtina, kad įspūdžiai neišblėso iki šiol. –  Tačiau po kelionės tėvo daugiau nemačiau…”

Marijos mama buvusi feministiškų pažiūrų ir visuomet manė, kad vyrai – anaiptol ne svarbiausias dalykas gyvenime ir daug ką galima pasiekti pačiai. “Per visą gyvenimą mama pakeitė tik dvi darbovietes. Iš pradžių triūsė inžiniere Žemės ūkio projektavimo institute, o šiam iširus įsidarbino  Kauno darbo biržoje. Kaip darbuotoja, ji labai vertinama: į darbą ateina pusantros ar dviem valandomis anksčiau, o grįžta vėlai vakare. Net sunkiai susirgusi skuba į darbą”, – mamos darbštumu žavėjosi dukra, kurią darbdaviai taip pat vertina už kruopštumą ir pedantiškumą. Atsakingą požiūrį į darbą moteris paveldėjo iš mamos.

Mama įskiepijo rūpinimąsi savimi

Savo mamai Marija dėkinga ir už įskiepytą grožio pojūtį, norą rūpintis savimi. “Buvau dar visai vaikas, o mama vis sakydavo, kaip labai svarbi moteriai išvaizda, kad ją reikia puoselėti ir saugoti. Ji ir pati labai rūpinosi savimi, gal dėl to, o gal dėl genų išliko labai jaunatviška. Kai tekėjau už pirmojo vyro, svečiai mamą palaikė mano seserimi, – psichologė su mūsų skaitytojomis visiškai atvira. – Todėl stengiuosi rūpintis savimi ir sveikai gyventi. Geriu labai daug vandens. Net jei ir esu labai užsiėmusi, randu laiko pasportuoti, o savaitgaliais visa šeima skubame į gamtą”. Pasak itin jaunatviškai atrodančios moters, teigiamos emocijos, pozityvus požiūris į gyvenimą – štai kas moteris, mamas padaro jaunas, gražias ir laimingas. “Net nesėkmėse mėginu įžvelgti teigiamą pusę, o viduje jaučiuosi ne 32-ejų, o 23-ejų. Kol moterys ir mamos jaučiasi jaunos, jos tokios ir yra”, – konstatavo pašnekovė.

Tačiau ne visi Marijos vaikystės potyriai paliko vien gerus prisiminimus. Psichologė ryžosi praskleisti asmeninio gyvenimo uždangą, tik norėdama savo pavyzdžiu parodyti moterims, kad beribė motiniška meilė ir globa kartais gali duoti karčių vaisių.

Kaip pabėgti nuo… meilės

“Ištekėjau dvidešimties, – lietuvius gyvenimo tiesų mokanti psichologė buvo atvira. –  Tačiau santuoka iširo po metų. Manau, kitaip ir būti negalėjo, nes šeimos sukūrimas man tuo metu buvo tarsi mėginimas ištrūkti iš perdėtos globos”. Pasak pašnekovės, mama ją mylėjo savaip. “Ji norėjo už mane spręsti, už mane daug ką padaryti, padėti. Suprantu jos kilnius norus, tačiau dėl to labai išgyvenau, – prisipažino. –  Pradinėse klasėse mane lydėdavo į mokyklą, o penktojoje mama ateidavo padėti man persirengti prieš fizinio lavinimo pamokas… Suprantama, bijojo mane išleisti pasilinksminti su draugais ar į keliones”.

Pasak Marijos, kai vaikai suauga, jie labai dažnai perima tėvų jiems įskiepytą elgesio modelį ir jį nesąmoningai pritaiko savo šeimose. Taip iš kartos į kartą kartojamos tos pačios klaidos.

“Aš Henriką auklėju priešingai, nei buvau auklėjama pati, – prisipažino moteris. – Įskiepijome dorovės normas, tačiau kaip jomis vadovautis, dažnai leidžiame nuspręsti pačiam. Žinoma, ir aš jaučiu nerimą kur nors išleisdama sūnų vieną. Tačiau jei tik sugaunu save mėginančią apriboti sūnaus laisvę, iškart susigėstu. Todėl Henrikas ir į “Akropolį”, ir į kiną, ir į boulingą gali keliauti su draugais – jam to nedraudžiu”. Beje, Marijai auklėjant sūnų labai padeda jos vyras.

“Nors ir suvokiau, kad mano vaikas turi būti savarankiškesnis, iš pradžių mano mamos auklėjimo metodai buvo stipresni už mane. Kažin ar būtų padėjusios psichologijos žinios ir knygos. Juk kitam patarti lengva, o štai kai tai paliečia pačią, tampi šiek tiek šališka, – sakė Marija. – O mano vyras, ankstesnėje santuokoje sėkmingai užauginęs du sūnus, įtikino nebijoti suteikti berniukui savarankiškumo. Ir dėl to dabar nė trupučio nesigailiu”.

Drąsus ir savarankiškas

“Buvau bailiukė, – prisiminė M.Vaštakė. – Man sunku būdavo viešai padainuoti ar girdint klasei atsakinėti mokytojai. O Henriko nekontroliuoju ir nevadovauju, tačiau jis labai gerai mokosi, yra savarankiškas, lengvai bendrauja. Mokykloje su juo draugauja ir geri mokiniai, ir blogiukai. Henrikas sugeba su niekuo nekonfliktuoti ir likti savimi”. (Čia į mūsų interviu įsiterpė ir pats dvylikametis herojus: “Atsikeliu septintą valandą ryto, per pusvalandį susiruošiu į mokyklą.Valgyti padaro tėvai, tačiau jokia problema ir pačiam pasišildyti mėsos ar išsivirti arbatos. Ir pamokas ruošiu pats, niekieno neraginamas. Tiesa, sunkiau būna, kai ateina pavasaris ir lauke daug vaikų. Kartais užsibūnu ir pamirštu grįžti pasimokyti. Bet jei mokykloje ir “nusivažiuoju”, tai tuoj pat ir pasitaisau”).

Kiek vaikams leisti?

Kiek atžaloms suteikti laisvės ir savarankiškumo – bene dažniausiai tėvus kankinantis klausimas. Tai Marija žino iš darbo  patirties. Sako, kad blogai nukrypti į kraštutinumus.

“Kartais į mane kreipiasi paaugliai ir jaunuoliai, kuriems tėvai nurodo aštuntą valandą vakaro – ir ne vėliau – būti namie. Ko pasiekiama? Labai dažnai sutrinka tokių vaikų elgesys, neretas prisipažįsta norintis pabėgti iš namų, o kai kurie taip ir pasielgia, – pasakojo psichologė. – O  kartais – priešingai – kreipiasi motinos, sakydamos, kad staiga jų gerai išauklėti vaikai tapo priešgynomis. Dažnai paaiškėja, kad ne vaikas turėtų keistis, o pati mama. Deja, tėvai, ypač vyresnio amžiaus, psichologų patarimų klausytis nenori. Sako: “Mane taip auklėjo, užaugau doru žmogumi, taip elgsiuosi ir su savo vaiku. Motinos, kurios stengiasi viską nuspręsti už savo vaikus, kurios juos prie savęs pririša, vadinamos įsiskverbiančio tipo mamomis”.

Už artimą ryšį

“Ar reikia paaugusius vaikus myluoti, bučiuoti, prie jų glaustis?” – paklausiau. “Visos mamos elgiasi skirtingai, tačiau aš – už artimą ryšį su vaiku. Henriką apkabinu, pabučiuoju ir išleisdama į mokyklą, ir pasitikdama. Vakare užeinu į jo kambarį pabučiuoti ir pasakyti “labanakt”. Noriu, kad jis nuolat jaustų meilę, – sakė M. Vaštakė. – Žinoma, artėjant paauglystei vaikai nenori artimo kontakto, atsisako kitiems matant eiti su mama susikibus už rankų. Ir tokį jų sprendimą būtina gerbti”.

Marija didžiuojasi motinyste ir nė minutės nesigaili jauna gimdžiusi. Moteris ne tik susitvarkė buitį, gyvenimą, bet ir įgijo puikų išsilavinimą: “Labai patinka gamta, todėl baigiau Veterinarijos akademiją ir įgijau veterinarijos gydytojo specialybę. Kadangi tais laikais smulkių gyvūnėlių klinikos nebuvo populiarios, o veterinarėms darbo būtų atsiradę nebent kaime, suvokiau, kad tai ne mano jėgoms, todėl įstojau į Vilniaus universitetą ir baigiau psichologijos magistro studijas, o šiuo metu savo žinias tobulinu podiplominėse studijose”.

Sūnaus gimimas – Velykų stebuklas

Paauginti Henriką Marijai padėjo jos dabar jau 82-ejų metų močiutė. Juk Marija tuo metu studijavo, o jos mama dirbo. “Motinystei nebuvau pasiruošusi visiškai, nes laukdamasi sūnelio net nežinojau, kad gimdant gali skaudėti, – dar vienas gal skaudus, o gal – priešingai – nepakartojamos patirties prisiminimas. – Juk mudvi su mama tokiomis temomis niekada atvirai nekalbėdavome. Todėl laiminga gyvenau savo gyvenimą, laukiau vaikelio. Ir staiga perskaičiau knygoje apie tai, kad gimdant labai skauda. Įsivaizduokit, iki tol nežinojau! O aš labai bijau fizinio skausmo. Apėmė tokia baimė ir nerimas! Klausiau savo mamos ir močiutės, ar tikrai skaudės. Mama prisipažino mane gimdžiusi sunkiai. Močiutė nenorėjo gąsdinti ir pratarė, esą viskas buvę normaliai”.

Ir štai atėjo Velykų diena, sekmadienis. Marija laukė baugaus ir skausmingo gimdymo, tačiau nieko baisaus nevyko. Staiga pajuto, kad sukietėjo ir keistą formą įgijo pilvas. “Nuvažiavau į ligoninę, o gydytojas man ir sako: “Taigi jūs gimdote!” Apstulbau: kaip tai gimdau, jei neskauda? Ir iš tiesų gimdymas vyko be jokio skausmo. Man medikas sakė, kada tinkamai kvėpuoti, kada labiau pasistengti, ir taip lengvai ir be jokių kančių gimė Henrikas, – džiaugėsi moteris. – O dar vienas stebuklas buvo, kad sūneliui nieko blogo nenutiko: o juk gimė su dusyk aplink kaklą apsisukusia virkštele”.

Klaidas taiso pati

"Veido" archyvas

Meilė…

Su Vytu Marija susipažino prieš septynerius metus, o drauge gyvena ketverius. “Nesu ideali, padarau ir aš klaidų, – šypsodamasi prisipažino psichologė. – Vienu metu įsisukau į darbų verpetą. Triūsiau labai daug, net trijuose darbuose. Man patiko, kad mane vertina. O kai ratas užsisuka, net nuovargio nejauti. Tikriausiai ir toliau būčiau taip vežusi, bet ėmė šlyti šeimos santykiai.

Juk nebeskyriau pakankamai laiko nei savo vyrui, nei žinodavau, kaip sekasi mokslai sūnui. Mano diena prasidėdavo šeštą valandą ryto, o baigdavosi dešimtą vakaro. Kartais iš komandiruočių grįždavau trečią nakties. Atsikėlusi sūnui sutepdavau sumuštinių pusryčiams ir išlėkdavau į darbą. Pietus ir vakarienę gamindavo vyras. Laimė, gaminti jam patinka, ir jis tą daro ir dabar. Deja, labai dažnai jis nueidavo miegoti taip ir nesulaukęs manęs vakarienės”. Psichologė sako laiku suvokusi savo klaidą ir vieno iš darbų atsisakė.

Kaip leidžia laiką

"Veido" archyvas

Marijos šeimai patinka aktyvus poilsis. Kadaise, dar mokykloje, Marija lankė karatė treniruotes ir užsidirbo garbingą žaliąjį diržą. Sportas ir sveikatingumas iš mažens įskiepytas ir sūnui. Henrikas taip pat treniruojasi karatė, ir kai jo meistriškumas pasiekė žaliojo diržo lygį, jis garbingai užsidėjo savo mamos kadaise iškovotą atributą.

Dar vienas šeimos pomėgis – keturkojai augintiniai. “Kiek save pamenu, visada šalia manęs buvo šuo. Paauglystėje išlaikiau dresuotojos egzaminus, išmokiau savo keturkojį. Dabar mūsų namuose gyvena du Jorkšyro terjerai. Manau, gyvūnai daro žmones jautresnius ir geresnius”, – pareiškė M.Vaštakė.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. tikrai "žinoma" tikrai "žinoma" rašo:

    Neįmanomai konfliktiška darbuotoja, neišsilaiko jokiame kolektyve. Atėjus, visad reikalauja išimtinių salygų, bando visus “statyti į vietą”. Be to mėgsta kiekviną savo žingsnį demonstruoti soc. tinkluose, matyt trūksta dėmesio, nedadavė vakystėje.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...