Neatspėtumėt, kas ištarė šią frazę. Pasirodo, psichoanalitikų nemėgsta ne kas kitas, bet toks pat psichoanalitikas.

Amerikos analitiko žodžius, išgirstus privačiame pokalbyje, man pakartojo vienas iš mano mokytojų, gerbiamas psichoanalizės pasaulyje olandų psichoanalitikas. Maža to, jis tarstelėjo, kad ir pats pasirašytų po šiais žodžiais.

Kas nutiko, kad psichoanalitikai ima nemėgti vieni kitų? Klausimas keistokas atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes lygiai taip pat galėtume jį performuluoti, taikydami bet kuriai kitai žmonių kategorijai. Kodėl lietuvis ima nemėgti lietuvio? Kodėl (pseudo)patriotai nemėgsta socialdemokratų? Kodėl apskritai žmogus nemėgsta kito žmogaus? Kur dingo krikščioniška paskata mylėti savo artimą kaip save patį?

Pastarajame klausime, matyt, slypi ir nemaža dalis atsakymui į jį rasti tiesos. Ar gali mylėti kitą, jei nemyli savęs paties? Nepasitikėdamas savimi, o kartu ir save nuvertindamas bei nemylėdamas, imi ieškoti nuodėmių ir kituose. Juk nėra geresnio būdo triumfuoti, nei užkelti koją ant gulinčio varžovo. Nemažai yra tokių, kuriems kito paniekinimas sukelia pasitenkinimą savimi – jėgą mat pademonstravau. O jei jėgą pademonstravau, vadinasi, jos turiu pakankamai. O jei jėgų turiu pakankamai, tai kaip ir nebėra dėl ko save laikyti menkesniu už kitus…

Bet ar tai meilė sau? O jei meilė sau, tai turėčiau ir kitus imti mylėti. Juk taip sakoma, ar ne? Kodėl sunaikindamas kitą žmogus nebepasijunta išgama, barbaru, bet jaučiasi nugalėtoju? Klausimų vis daugiau, tačiau atsakymas peršasi vienas. Žmogus nebesijaučia patenkintas savimi, jam trūksta meilės ne tik sau, bet ir gyvenimui apskritai. O jei dar pridėsime visuotinį nebrandumą, kurį nemažai skatina pati visuomenė, propaguojanti materialines ir kūniškąsias, bet toli gražu ne dvasines vertybes, suvoksime, kad tik kūno, jėgos triumfas ar primityvus kito žmogaus pažeminimas tampa didžiausia vertybe silpnų ir savęs nemylinčių žmonių visuomenėse.

Vis dėlto žmogus yra mąstanti būtybė, todėl net ir primityviam veiksmui reikalingas pagrindimas. Tam mes ir susikuriame įvairiausias teorijas, kurių įsikabiname ir nepajudinamai laikomės tam, kad galėtume jaustis stiprūs ir pateisintume savo veiksmus.

Štai putinizmo „nuzombintas“ Rusijos gyventojas šventai įsikabina į naivią rusiškojo pasaulio „pakėlimo nuo kelių“ teoriją. Ir visiškai nesvarbu, kad putinizmas kuo toliau, tuo labiau paprastą Rusijos pilietį jau ne ant kelių klupdo, bet apskritai veidu į purvą paguldo, – svarbiausia yra tikėti savo tiesa, nes bet koks nukrypimas nuo jos tik atvers bejėgystės skaudulius ir dar labiau paskatins nemeilę sau.

Nė kiek ne mažiau „tvirtų“ teorijų įsikibę laikomės ir mes. Štai nuo scenos nenueina ir per pastaruosius rinkimus dar kartą į dienos šviesą išvelkama „oligarchų sąmokslo“ teorija. Niekaip nesuprantu, kodėl mes, taip norėdami atsiriboti nuo Rusijos įtakos, lyg akli kačiukai laikomės jos propaguojamų vertybių. Juk ne kur kitur, bet būtent Rusijoje nuolat pjudomi „nekenčiami oligarchai“. Net ir pats terminas ten labiausiai valkiojamas. Gal klystu, bet Vakaruose „oligarchas“ nėra jau toks kasdienis žodis. Maža to, Vakaruose žmogus, kuris sugeba savo protu ir jėgomis ką nors pasiekti, yra vertinamas ir gerbiamas.

Deja, rusiškoji tradicija sukūrė teoriją, kad turtingas žmogus ir vagis yra tolygios sąvokos. Galima tą suprasti. Šalyje, kurią beveik visą amžių nuodijo bolševikinė „buržujų“ eksproprijavimo idėja, seniai nebeliko tokių, kuriems dar žadintų sentimentus ir keltų pagarbą aristokratiška, bajoriška ar dar kuri kita vienaip ar kitaip su turtu, nesvarbu, materialiu ar dvasiniu, susijusi vertybė.

Bet kodėl ant šio kabliuko laikomės užkibę ir mes? Kodėl „oligarchas“ net ir mūsų politikos lyderiams tolygus nusikaltėliui? Štai prieš antrąjį merų rinkimų turą kauniečiai buvo nuolat gąsdinami „oligarchiniu sąmokslu“ prieš miestą, o gal net ir Lietuvą. Turtuolis mat yra banditas… Keisčiausia, kad ir patys puolamieji net nebando niekaip atsakyti. O juk paprasčiausia būtų tiesiog pasakyti: „Taip, aš esu turtingas. Ir tai tik rodo mano protą bei sugebėjimus kurti!“

Lietuvis jau seniai vadinamas pavyduoliu. Gal todėl kiekvienas už mus labiau lydimas sėkmės, turtingesnis ar protingesnis vertinamas kaip priešas, kurį reikia tiesiog sunaikinti ar iš jo viską atimti… Bet juk už to slypi paprasčiausias menkumas, bejėgystė ir nepasitikėjimas savimi.

Mes nesukame galvos, kaip pasistengti patiems, kaip sukurti naudą, žengti visuomenės ar asmeninės sėkmės laipteliu aukštyn, – geriau neapkęsime ir sieksime sunaikinti, nes mes turime nepajudinamą teoriją „oligarchas = nusikaltėlis“!

Na, gerai, galite mane apkaltinti, kad ginu materialinių vertybių kultą, kurį keletu pastraipų anksčiau sumenkinau, sakydamas, kad mūsų visuomenė pernelyg aukština kūniškuosius, o ne dvasinius pasiekimus. Bet sakykite, ar žmogus, kuris sugebėjo sukurti verslo imperiją, davusią darbo tūkstančiams bei mokančią mokesčius, kurie padeda išlaikyti dar kitus tūkstančius, gali stokoti protinių ar dvasinių galių? Tai gal kaip tik jis labiau myli kitą, nes duodamas sau duoda ir kitiems?

Vis dėlto nenoriu pasirodyti ginantis vienus ar kitus žmones, nes esu tiesiog prieš teorijas. Kas gali įrodyti bet kurią teoriją? Nekalbu apie nemokšiškas anksčiau minėtas „klūpančio rusų pasaulio“ ar „oligarchų sąmokslo“ teorijas. Įrodykit man, kad teisinga yra bet kuri mokslinė teorija. Pasirodysiu keistas, bet abejoju visomis teorijomis, net ir Einšteino reliatyvumo teorija ar bet kuria kita moksline teorija, pavyzdžiui, tikimybių. Kodėl? Ogi todėl, kad kurdami teorijas mes remiamės savo šios dienos pasaulio pažinimo ir žinių lygiu. O kas gali paneigti, kaip sakoma garsiajame posakyje, jog po šimto metų mūsų žinios bus tokios, kad paneigs visas ankstesnes mokslines teorijas?

Nenoriu vis dėlto pasirodyti griovėju, tačiau manau, kad žmogaus brandos požymis – abejonė. Abejonė viskuo ir visada, nes abejonėse gimsta tiesa (jei tokia egzistuoja) ir išvengiama įstrigimo teorijoje, kuri neretai tėra tik būdas apsisaugoti nuo savo trūkumų pamatymo. O tvirtai įtikėję savo tiesa ir savo teorija žmonės yra pavojingiausi.

Baigdamas grįšiu prie straipsnio pradžios. Taigi kodėl psichoanalitikas sako, kad nemėgsta psichoanalitikų? Atsakymas slypi istorijoje. Kadaise psichoanalizė gimė ir augo labai nepalankioje dirvoje. Sigmundo Freudo teiginiai buvo nepriimtini imperiškajai Vienos visuomenei, nes jis prabilo apie seksualumą, libido ir kitus „košmariškus“ dalykus. Tačiau situacija negerėjo ir vėliau, kai psichologija ir psichoterapija tapo kasdienybe. Gimstančios naujosios teorijos siekė įsitvirtinti šiame pasaulyje. O tam neretai padėjo savo motinos, psichoanalizės, nuvertinimas. Čia kaip ir žmonių pasaulyje – norėdamas atsiskirti nuo tėvų, vaikas turi juos įveikti savo vidiniame pasaulyje. Tad ir nutiko, kad psichoanalizė nuolat buvo menkinama.

O psichoanalitikai juk irgi žmonės – jiems nėra svetimos visuotinės silpnybės. Todėl daugelis jų gindamiesi ir įsikibo į neklystančią teoriją bei ėmė nuvertinti kitus, o dar blogiau – pradėjo juos „analizuoti“ buityje. Anekdotais virto situacijos, kai du psichoanalitikai pasikalbėję apie orą įžvelgė vienas kitame įvairiausių neįsisąmonintų troškimų…

Psichoanalizė, deja, irgi tėra teorija. Ir ji nėra neklystanti, todėl verta tiek psichoanalitikams, tiek įvairiomis savo tiesomis įtikėjusiems žmonėms prisiminti vieno psichoanalizės kūrėjų Alfredo Adlerio ginčo metu įsiaudrinusiam ir savimi pernelyg pasitikinčiam Freudui pasakytus žodžius: „O gali būti ir kitaip…“