Iš sociologinių apklausų sužinome, kad šiandien Seimu nepasitiki net keturi penktadaliai Lietuvos gyventojų. O iš šiame “Veido” numeryje spausdinamos dar vienos apklausos matyti, kad manančiųjų, jog Seimas šiuo metu – kokybiškiausiai dirbanti valdžios šaka, yra lygiai nulis.

Taigi žemiau jau nėra kur. Ir tai nieko keista, juk šiemet visus tris mėnesius normalių žinių iš Seimo (be Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios posėdžių) girdėti neteko. Užtat mus pasiekė L.Karaliaus ekscesai, S.Stomos pareiškimai dėl mėšlo vardo suteikimo Seimui, V.Žiemelio klajojimai po partijas, A.Valinsko ir A.Sacharuko išsivadinimas šunimis, pamatėme, kad dar keliolika parlamentarų kone apsigyveno televizijose.

Kyla pagrįstas klausimas, kam mums viso to reikia ir kodėl mes jiems už tokią veiklą dar atlyginimus turime mokėti? Juk mums to nereikia, tad galėtume pasistengti, kad taip ir nebūtų. Jau daugybę kartų patyrėme, kad Seimo kokybė su kiekviena kadencija vis prastėja, parlamente vis daugiau atsitiktinių žmonių, kurie neturi žalio supratimo, nei kur jie yra, nei ką veikia. Taip pat po kiekvienų rinkimų dar kartą įsitikiname, kad mes nei teoriškai, nei praktiškai negalime išsirinkti 141 bent pakenčiamo tautos atstovo.

Iš tiesų šiame Seime tikrų politikų, išmintingų strategų, iniciatyvių ir veiklių parlamentarų tėra vos 30. Dar turime maždaug 40 tiesiog darbščių ir nemažai gerų norų turinčių asmenybių, o visa kita – vidutinybės ar apskritai balastas bei klounai. Bet jie mums kainuoja tiek pat, kiek ir Seimo nariai iš didžiosios raidės (kartais net daugiau).

Juk viskas galėtų būti kitaip, tarkime, apsispręstume, kad Lietuvai reikia ne 141, o šimto Seimo narių (gal net dar mažiau), ir iš karto pamatytume, jog šis pokytis turi daug privalumų: į parlamentą patektų kur kas mažiau Seimo nario vardo nevertų personų (juk kuo didesnis konkursas, tuo jį įveikia tik iš tiesų talentingi žmonės), partijos į savo rinkimų sąrašo pradžią įrašytų iš tiesų iškilias, patyrusias ir idėjų turinčias asmenybes. Itin sumažėtų galimybių į Seimą patekti atsitiktiniams veikėjams. Mažesnis Seimas dirbtų greičiau ir efektyviau, jam rečiau arba iš viso netektų užsiimti niekais ar po mėnesį trunkančiomis kokių apsitapšnojusių parlamentarų apkaltos procedūromis.

Ir, žinoma, dar vienas svarbus aspektas – šis kokybiškesnis Seimas mums kainuotų mažiau nei dabartinis. Ir tos sumos ne tokios jau mažos – keliasdešimt milijonų litų. O trūkumų šis pasiūlytas variantas beveik neturi.

Beje, čia būtų galima priminti, kad mažinti Seimo narių skaičių yra siūlę ir prezidentas Valdas Adamkus, ir prezidentas Algirdas Brazauskas, ir nemažai pačių parlamentarų, ir net nuverstasis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Beje, A.Valinskas galėtų ne tik siūlyti, bet net ir šį tą nuveikti – juk jam išsivedus atsivestuosius “prisikėlėlius”, Seimo kokybė tikrai pagerėtų.