Tai, ką sveikatos sistemos srityje žada padaryti naujasis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, nebevadintina sveikatos reforma. Veikiau reikėtų tai vadinti tikra revoliucija ar pilietiniu karu: valstybinėse poliklinikose ir ligoninėse dirbantys medikai netrukus nebegalės dirbti dar ir privačiose įstaigose; finansavimą iš biudžeto gaus tik valstybinės ir savivaldybių įstaigos; o tam, kad gautum būtiniausias medicinos paslaugas, nebereikės draustis privalomuoju sveikatos draudimu – viską apmokės valstybė.
Pirmą kartą ministru tapęs politikas, buvęs kardiochirurgas, išnagrinėjęs pusšimčio pasaulio valstybių sveikatos apsaugos sistemas, pastebi, kad šiandien mums yra nemažai ko pasimokyti iš absoliučiu valstybės reguliavimu grįstos sovietinės Semaškos sveikatos apsaugos sistemos, kurioje privačios medicinos paslaugos buvo neįmanomos. Ministras ketina atkurti iki 1994 m. buvusią tvarką ir realiai įdiegti daugelį lig šiol traktuotų utopinių viešųjų gėrių: orią, greitą (be jokių eilių), teisingą, kvalifikuotą medicininę pagalbą visiems.
Taigi kokie bus pirmieji naujojo šalies sveikatos apsaugos sistemos vadovo darbai? Nuo tokio klausimo ir pradėjome pokalbį su ministru V.Andriukaičiu.

V.A.: Perfrazuosiu rašytoją Žemaitę: į Sveikatos apsaugos ministeriją atėjau – sveikatos apsaugos sistemos neberadau. Konservatoriai, 1996 m. atėję į valdžią, viską sujaukė. Jie pakeitė ministrų Antano Vinkaus ir Lauryno Mindaugo Stankevičiaus 1994 bei 1996 m. priimtus, su Konstitucija derančius Privalomojo sveikatos draudimo bei Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymus ir sukėlė teisinį chaosą.
Tad dabar susiėmęs už galvos galvoju, kaip šitą teisiškai be galo prieštaringą sistemą pastatyti ant kojų. Visi mano svarbiausi darbai išplaukia iš pagrindinio Lietuvos Respublikos įstatymo – Konstitucijos – 53 straipsnio. O jis skelbia, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata (o ne liga) ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
Kitaip tariant, valstybei pavesti milžiniški uždaviniai. Ji turi nustatyti piliečiams nemokamos medicininės pagalbos valstybinėse sveikatos įstaigose teikimo tvarką.
Dabar žvilgtelėkime į privalomojo sveikatos draudimo problematiką: ką šiandien mes draudžiame – ligą ar sveikatą? Jei sveikatą, tuomet turime įvertinti žmogaus sveikatos rizikos veiksnius: rūkymą, alkoholio vartojimą, antsvorį, sportavimą ir pan. Ir tie, kurie žaloja savo sveikatą, turi mokėti daugiau už tuos, kurie gyvena sveiką gyvenimą. Tačiau jokiu būdu negalime reikalauti drausti būtinosios medicininės pagalbos (žmogui susirgus) teikimo, nes Konstitucijoje pasakyta, kad tokia medicininė pagalba yra nemokama.
Iš tikrųjų Konstitucija numato mišrų finansavimą: nemokama medicininė pagalba dengiama iš bendrųjų asignavimų ir biudžeto (nesvarbu, kokia žmogaus socialinė padėtis, nesvarbu, ar jis apsidraudęs, ar neapsidraudęs), o žmogaus sveikatos draudimas ir medicininių paslaugų paketo draudimas turi būti aprašytas atskirai.
Deja, praktiškai šiandien yra kitaip. Todėl aš, dar iki tapdamas ministru, apskundžiau Konstituciniam Teismui (KT) privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarką kaip antikonstitucinę. Ši byla labai svarbi ir tuo, kad ją nagrinėdamas KT turėtų plačiau išaiškinti Konstitucijos 53 straipsnį.
VEIDAS: Dėl chaoso sveikatos sistemoje kritikuojate dešiniųjų Ministrų kabinetus, bet kodėl ankstesnės socialdemokratų Vyriausybės nepadarė nieko, kad įtvirtintų jūsų deklaruojamą konstitucinį principą – nemokamą, kokybišką, visiems vienodai prieinamą mediciną?
V.A.: Tai tiesa: mes 2001–2004 m. taip pat labai prisidėjome prie sveikatos sistemą šiandien užgriuvusių itin sudėtingų reikalų.
Bet dar grįžkime į konservatorių valdymo metus, kai vadovaujant ministrui Juozui Galdikui savivaldybėms buvo perduotos miestų ir rajonų ligoninės, nors Konstitucijoje niekur nekalbama apie ligoninių pavaldumą savivaldybėms. Konstitucijoje vartojama vienintelė savoka “valstybinės įstaigos”. Todėl valstybė negalėjo perduoti ligoninių savivaldybėms.
Taigi šiandien labai svarbu atkurti nacionalinę sveikatos įstaigų sistemą. Kitas labai svarbus klausimas – koks turėtų būti valstybinių sveikatos įstaigų santykis su privačiu sektoriumi? Štai KT, nagrinėdamas aukštąjį mokslą reglamentuojančių teisės aktų konstitucingumą, pasisakė, kad valstybė gali sudaryti sutartis su privačiomis aukštosiomis mokyklomis ir teikti joms finansavimą tik tuo atveju, kai yra valstybinis užsakymas, bet valstybinės aukštosios mokyklos nerengia reikiamų specialistų.
O kadangi Konstitucija yra vientisas teisės aktas, tai negali būti dviejų konstitucinių doktrinų: jei KT jau išaiškino, kokiais atvejais gali būti finansuojamos privačios aukštosios mokyklos, tai tas pats principas turėtų galioti ir privačioms gydymo įstaigoms.
VEIDAS: Bet kol nėra Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl privačių sveikatos įstaigų biudžetinio finansavimo galimybių, valstybė privalo vadovautis Administracinio teismo suformuluotu išaiškinimu, kad Valstybinė ligonių kasa negali skirtingai finansuoti privačių ir valstybinių bei savivaldybių medicinos įstaigų.
V.A.: Aš esu pritrenktas dėl šito Administracinio teismo (AT) išaiškinimo. Taip, mes turėsime jį vykdyti, bet kartu teiksime ir Sveikatos draudimo įstatymo papildymus bei pakeitimus, nes šitas sprendimas dar labiau išplėtė teisinį chaosą. Mano manymu, AT turėjo stabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į KT dėl dabartinio Sveikatos draudimo įstatymo normų atitikties Konstitucijai.
Be to, mano įsitikinimu, Konkurencijos tarnyba, kalbėdama apie šio sektoriaus konkurenciją, vadovavosi žemesniais teisės aktais – Sveikatos draudimo įstatymo pataisomis, Sveikatos sistemos įstatymo pataisomis ir visiškai nekreipė dėmesio, ar šios normos atitinka Konstitucijos 53 straipsnį.
Aš matau baisius dalykus: vyksta viešųjų finansų užvaldymas ir valstybės demontavimas. Nacionaliniame sveikatos paslaugų sektoriuje matau tokį patį pavojų, kaip kad vyko komunalinių paslaugų teikimo sektoriuje, kurį užvaldė įmonė “Rubicon”.
Štai ant mano stalo guli savivaldybių viešųjų įstaigų – poliklinikų skundai, kaip privatūs medicinos centrai vilioja iš savivaldybių poliklinikų gydytojus bei pacientus. Naujiems pacientams siūloma ne tik nemokamai tikrintis cukraus, cholesterolio kiekį kraujyje, bet ir 100 Lt nuolaidos kraujospūdžio matuokliams įsigyti, nuolaidos vaistams, nemokami vitaminai akims. Ar bent viena savivaldybės poliklinika arba ligoninė galėtų pasiūlyti tokias sąlygas savo pacientams?
VEIDAS: Kaip apsaugosite sveikatos sistemos biudžetą nuo lėšų skyrimo privačiai medicinai?
V.A.: Kaip minėjau, byla jau yra Konstituciniame Teisme, bet dabar aš inicijuoju grupės Seimo narių kreipimąsi į teismą, kad byla būtų nagrinėjama skubos tvarka. Šiuo metu taip pat buriu konstitucinės teisės konsultantų grupę, kad mes per sausį–vasarį pasirengtume šios bylos nagrinėjimui KT. Taip pat inicijuoju Sveikatos draudimo įstatymo pataisas, kurios suvienodintų savivaldybės ir valstybės bei privačių sveikatos įstaigų konkurencijos sąlygas. Mano galva, nors privačios sveikatos įstaigos skundžiasi veikiančios sudėtingesnėmis sąlygomis, iš tikrųjų taip nėra. Priešingai, valstybinės gydymo įstaigos veikia daug prastesnėmis sąlygomis, o privačios siekia užvaldyti viešuosius finansus. Tiesa, privačios įstaigos kalba apie tai, kad jų buhalterinė apskaita kitokia, kad jos negali pretenduoti į struktūrinius fondus, kurie skirti viešojo sektoriaus renovacijai, ir pan. Bet visa tai fikcija.
Todėl Sveikatos draudimo įstatyme šalia nuostatos, kad privačios sveikatos įstaigos veikia pagal valstybės nustatytą tvarką, įdėsime sąvoką “sąlygos”. Kitaip sakant, Valstybinė ligonių kasa, sudarydama sutartis su privačiomis sveikatos įstaigomis, nustatys ne tik šių įstaigų veikimo tvarką, bet ir sąlygas, kurioms esant būtų galima teikti tokias paslaugas. Štai tada turėsime vienodą visų sveikatos įstaigų konkurenciją.
VEIDAS: Ministre, kaip artimiausius ketverius metus derėtų planuoti gyvenimą privačioms poliklinikoms, ligoninėms, odontologijos kabinetams?
V.A.: Pirmiausias mūsų siekinys – nustatyti konstitucinį reguliavimą, kaip turėtų būti santykiaujama su privačiu sektoriumi. Šiuo metu beveik nelikę valstybinių odontologijos kabinetų, todėl privatūs odontologai turi būti įtraukti į nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą ir turi vykdyti visus darbus, kuriuos sistema iškelia ir suformuluoja.
Bet tuo pat metu dirbti ir valstybinėje, ir privačioje sistemose yra labai pavojinga, nes tai labai iškraipo, demoralizuoja sistemą, neleidžia tinkamai valdyti viešųjų finansų, sukuria prielaidas piktnaudžiauti, leidžia “prichvatizuoti” valstybės resursus, todėl dar turėsime diskutuoti apie sutartinius santykius su privačiomis sveikatos įstaigomis.
VEIDAS: Paaiškinkite, kaip jūs uždrausite gydytojui po pagrindinio darbo valstybinėje ar savivaldybės įstaigoje dirbti privačioje medicinos įstaigoje?
V.A.: Jei dirbi gydytoju valstybinėje įstaigoje, tai turi vykdyti sutartyje su darbdaviu nustatytas sąlygas. Negali dirbti puse etato ten – puse kitur.
VEIDAS: Kaip pasikeis gydytojų bei slaugytojų darbo krūviai bei atlyginimai?
V.A.: Kai nereikės bėgioti per keletą vietų, sumažės ir darbo krūviai. Pasakyti, kokie tiksliai bus atlyginimai, šiandien dar sudėtinga, bet, mano nuomone, minimalus gydytojo darbo užmokestis turėtų būti šiek tiek mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis (VDU) šalyje, o vidutinis – šiek tiek didesnis už VDU.
VEIDAS: Ar jūsų sprendimas uždrausti gydytojams dirbti ir valstybinėse, ir privačiose įstaigose nesukels naujos medikų emigracijos bangos?
V.A.: Aišku, taip gali atsitikti. Antra vertus, neseniai kalbėjomės su gydytojais rezidentais, ir jų vertinimu, alga nėra vienintelė ir pagrindinė medikų migracijos sąlyga. Jiems labai svarbus visas socialinių paslaugų paketas: būstas, vaikų darželis bei mokykla šalia namų ir pan. Jauni gydytojai nenori atitrūkti nuo savo šaknų – gimtinės, tėvų, bet juos iš Lietuvos išgena prasta socialinių paslaugų kokybė. Todėl mes diskutuosime ir apie specialistų užsakymus – sudarysime kontraktus su jaunais gydytojais, kad jie gaus visą socialinių paslaugų paketą, bet turės trejus metus dirbti rajonų gydymo įstaigose.
VEIDAS: Kaip ketinate susigrąžinti ligonines, perduotas savivaldos pavaldumui?
A.V.: Apie tai dar tik diskutuosime su Savivaldybių asociacija. Tačiau viena aišku, kad už poliklinikas gali ir turi likti atsakingos savivaldybės. Valstybė turi nustatyti tik klinikines normas ir standartus poliklinikoms, o ligonines reikia susigrąžinti valstybei. Ir šitai galima padaryti įvairiais būdais: per valdymo funkcijas, per normų, standartų kontroliavimą, per finansų kontroliavimą.
VEIDAS: Kiek ir kokių ligoninių bei kiek gydytojų ir slaugytojų, jūsų vertinimu, turi būti Lietuvoje?
V.A.: Mano nuomonė priešinga kolegos Algio Čapliko darytiems sprendimams. Rajonų gyventojai negali būti gąsdinami ligoninių uždarymu, esą čia liks tik špitolės. Tokio viešųjų įstaigų chaoso neturi būti. Dabar mes imsimės atkurti vyr. specialistų prie ministerijos instituciją. Su jais spręsime, kur ir kokių patologijų centrus koncentruoti. Aišku tik tiek, kad didžiosios universitetinės klinikos bus Vilniuje ir Kaune. O kai kalbama apie rajonines ligonines, reikėtų galvoti apie jų kooperavimąsi, jungimą į regionų kompleksus. Tarkime, ten, kur yra puikiai renovuoti ligoninių skyriai, gali būti atliekamos planinės operacijos. Juk kodėl nenusiuntus mobilių brigadų iš Vilniaus į Molėtus ar Širvintas, kad jie atliktų planines operacijas pacientams iš regionų. Reikia išnaudoti infrastruktūrą.
O dėl medikų skaičiaus – akivaizdu, kad pas mus gydytojų tūkstančiui gyventojų yra gerokai daugiau nei kitose šalyse, tačiau slaugytojų trūksta. Tad reikia kalbėti apie slaugytojų skaičiaus didinimą, be to, reikia vėl rengti slaugytojas, turinčias aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Šiandien ypač trūksta anksčiau buvusių felčerių, kurie gali daug ką padaryti, ko nespėja gydytojas, bet negali paprasta slaugytoja.

Ministras neskaičiavo, kiek kainuos jo socialistinis rojus

VEIDAS: Sakykite, kaip, jūsų įsivaizdavimu, Lietuvos sveikatos sistema atrodys po vienų jūsų vadovavimo metų, kaip – po dvejų trejų ir kaip – baigiantis kadencijai, po ketverių metų?
A.V.: Per pirmus metus būtų galima sutvarkyti sveikatos įstaigų pavaldumą, sveikatos įstaigų finansavimą bei asmens sveikatos draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
Jau šiais metais grįšime prie 1994 m. įtvirtinto principo, kad Nacionalinė sveikatos taryba yra už sveikatos politiką atsakinga ir ją koordinuojanti institucija, nes dabar ji tebuvo patariamoji, ekspertinė institucija prie Seimo.
Be to, jau pirmaisiais kadencijos metais sujungsime Visuomenės sveikatos biurus ir Psichikos sveikatos centrus, kad jie dirbtų su sveikais žmonėmis, atliktų profilaktinius sveikatos tikrinimus bei rūpintųsi žmonių psichine higiena, teiktų pagalbą sergantiesiems depresija ir pan. Profilaktiniai sveikatos tikrinimai jau netrukus bus privalomi nuo tam tikro amžiaus, tarkime, 45-erių metų, kai kyla didžiulis vėžio, infarkto, insulto, aterosklerozės, kitų ligų pavojus. Juk automobilio techninė apžiūra privaloma kas dvejus metus, o žmogus, tokia sudėtinga biologinė konstrukcija, pasirodo, neprivalo tikrintis sveikatos ir eina pas gydytoją tik tada, kai kažką susopa.
Ir profilaktinius sveikatos tikrinimus atliks ne itin didelį krūvį vežantys šeimos gydytojai, o visuomenės sveikatos gydytojai.
Antrais metais būtų galima institucinė reforma. Ypatingą dėmesį skirsime pirminei sveikatos priežiūrai, kad ji taptų prieinama, nebereikėtų savaitėmis ar mėnesiais laukti specialistų konsultacijos arba eilės tyrimams atlikti. Be to, būtina sutvarkyti ligonių lankymą namuose, nes greitoji pagalba šito nebedaro.
O ligonių srautus galima sutvarkyti sutvarkius įstaigų pavaldumą. Antro ir trečio lygio sveikatos įstaigos turi būti to paties pavaldumo. Štai žmogui reikia skubios sudėtingos intervencijos, jis guldomas į trečio lygio ligoninę ir, kai operacija atliekama, perkeliamas tolesnei slaugai į antro lygio įstaigą, o vėliau išleidžiamas gydytis ambulatoriškai.
Trečiais kadencijos metais bandysiu apsisaugoti nuo interpeliacijos. Manau, kad tada lobistinės grupės smogs didžiausius smūgius, nors pirmieji mėginimai mane interpeliuoti, matyt, bus jau šių metų vasarą. Šitai numanydamas nežiūriu tiek toli ir negalvoju apie visą kadenciją, esu suplanavęs tik tai, ką padarysiu per pirmus dvejus kadencijos metus. Bet prižadu, kad savo duotą konstitucinę priesaiką įvykdysiu.
VEIDAS: Ar skaičiavote, kaip valstybė bus pajėgi išlaikyti jūsų siūlomą sistemą?
A.V.: Nė viena pasaulio valstybė nežino atsakymo į šitą klausimą, netgi tokia supervalstybė, kaip JAV, nepajėgi išlaikyti didžiulės ir labai komplikuotos savo sveikatos apsaugos sistemos. Tad jūsų klausimas teorinis.
VEIDAS: Iki tapdamas ministru išstudijavote beveik penkiasdešimties valstybių sveikatos apsaugos sistemas. Kurios šalies sistema jums labiausiai imponuoja?
V.A.: Man patraukliausia Vokietijos, Skandinavijos, Didžiosios Britanijos ir, neabejotinai, Semaškos sistema, kuri veikė buvusioje SSRS ir kurioje man pačiam teko dirbti. Semaškos sistema turėjo daug pliusų: profilaktikos, sisteminio valdymo, organizacinio metodinio valdymo, konsultacijų, kvalifikuotos med. pagalbos iškvietimo į rajonus. Taigi patirties daug. Beje, Pasaulio sveikatos organizacija SSRS profilaktinę sveikatos sistemą buvo įvertinusi kaip pažangiausią ir ją pateikdavo kaip pavyzdį visoms rinkos ekonomikos valstybėms.
Ypač daug gerų dalykų yra britų nacionalinėje sveikatos sistemoje.
VEIDAS: Ministre, bet kuris lietuvis emigrantas jums pasakytų, kad patys britai baisisi savo nacionaline sveikatos sistema.
V.A.: Na, pirmiausia ne visi emigrantai patenka į nacionalinę britų sveikatos sistemą, todėl jiems teikiamos minimalios paslaugos. Emigrantų dalia visur nelengva. Beje, ir mūsų Konstitucijoje neatsitiktinai pabrėžiamas žodis “pilietis”. Nepiliečiai negali tikėtis kokybiškos nemokamos pagalbos.
O jei kalbėtume apie pačių britų požiūrį į savo sistemą, tai iš tikrųjų aš nežinau nė vienos šalies, kurios piliečiai žavėtųsi savo nacionaline sveikatos sistema.