Sparčiais žingsniais artėjame prie Lietuvos tūkstantmečio, kuriam pretekstą davė kankinio šv. Brunono Kverfurtiečio žūtis (1009 m. kovo 9 d.). Prieš gerą dešimtmetį, 997-aisiais, panašiomis aplinkybėmis Prūsijos pasienyje buvo nužudytas šv. Adalbertas (tikr. Vaitiekus). Būtina pabrėžti, kad Adalbertas buvo tas šventasis, kurio pavyzdžiu sąmoningai sekė populiariai Lietuvos atradėju vadinamas šv. Brunonas. Tad verta ir mums su juo plačiau susipažinti.

Pirmosios kelionės

Būsimas šventasis gimė apie 956 m. čekų aristokratų – Slavnykų giminės, pagal padėtį beveik prilygusios valdančiajai Pšemislidų dinastijai, šeimoje. Tėvai jam suteikė Vaitiekaus (stipraus kario) vardą, kurį po Sutvirtinimo sakramento papildė kitas – Adalberto vardas.
Jaunystėje Adalbertas buvo išsiųstas mokytis į tuo metu garsią Magdeburgo katedros mokyklą. Magdeburge praleisti metai Adalbertui buvo svarbūs ne tik tuo, kad jis įgijo išsilavinimą, būtiną pretenduojant į aukštas bažnytines pareigas, bet ir tuo, jog jam buvo įskiepyta misijų tradicija, kuri tapo sudedamąja jo paties asmenybės dalimi. Galima pastebėti, kad ir šv. Brunonui misijų svarbos supratimas taip pat buvo įdiegtas toje pačioje Magdeburgo katedros mokykloje.
Grįžęs į Čekiją Adalbertas tapo Prahos kapitulos nariu (972), o po pirmojo Prahos vyskupo Thietmaro mirties jam teko eiti vyskupo pareigas (983). Konkuruojančios giminės atstovo įsitvirtinimas ypač svarbiame poste ir pačiame Pšemislidų lizde buvo įmanomas tik dėl to, kad jo kandidatūrą stipriai parėmė imperatorius Otonas II.
Santykiams tarp naujojo vyskupo ir Prahos valdovo Boleslovo II buvo lemta neilgai trukus tapti įtemptiems. Padėtį komplikavo ir paties Adalberto ganytojiškas uolumas. Tuo metu čekai dar tebuvo nauji krikščionys ir jiems dar buvo būdingos praktikos, su kuriomis Adalbertas nesirengė taikstytis. Jo karšti pasisakymai, nukreipti prieš daugpatystę, vedusius kunigus, vergų prekybą krikščionių belaisvius, kraujo kerštą, tarp jo ir jam patikėtų ganyti avelių sukėlė tokią didelę įtampą, kad Adalbertui teko pasitraukti iš Prahos.
988 m. atvykęs į Italiją jis ketino keliauti kaip piligrimas į Jeruzalę, bet apsistojęs garsiajame benediktinų Monte Cassino vienuolyne atsisakė šios minties, gavęs pamokymą, kad Dievą galima rasti ir nenukeliavus iki Jeruzalės. Šiame vienuolyne Adalbertas ilgiau neužsibuvo ir nuvykęs į Romą įstojo į šv. Aleksijaus ir Bonifacijaus vienuolyną, kuriame ir davė vienuolio įžadus (990-04-17).
Šiame vienuolyne tuo metu kryžiavosi lotyniškos vienuolystės ir grakiškos askezės tradicijos. Tiek įsitraukimas į šio vienuolyno asketų būrelį, tiek vėlesnės piligriminės Adalberto kelionės po garsiausius Prancūzijos vienuolynus rodo, kad jis buvo neramios sielos šventasis, kuris ieškojo ir puoselėjo tuo metu madingą religinę praktiką, siekdamas didelio tikslo – pataisyti sugedusį pasaulį. Savo misija vis labiau įtikintis Adalbertas pamažu virto charizmatine asmenybe, tačiau tai nepadarė didelio įspūdžio jo tiesioginiam viršininkui – Mainco arkivyskupui Viligizui, kuris neatlėgo reikalaudamas, kad Adalbertas grįžtų į Prahą. Adalbertui nieko kita neliko, kaip grįžti prie savo tiesioginių pareigų.

Nenustygstantis misionierius

Antrasis sustojimas Prahoje (992–994) nebuvo laimingesnis už pirmąjį. Pasikartojo kivirčai su Boleslovu II ir Adalbertui teko antrą kartą trauktis į Italiją, kurioje jis prisidėjo prie to meto intelektualų būrelio, susitelkusio aplink imperatorių Otoną III.
Kaip tik tuo metu ten susibūrę Europos elito atstovai aktyviai diskutavo apie pasaulio atnaujinimo planus, kuriuos jie išreiškė pasitelkdami romėnų imperijos atnaujinimo idėją. Šioje aplinkoje asketines dorybes uoliai praktikuojantis Adalbertas darė didelį įspūdį jaunajam imperatoriui Otonui III (996–1002).