- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Lietuvos verslininkai: nuo spekuliantų iki kūrėjų

Autorius: veidas.lt | 2015 03 13 @ 08:00 | Verslas | 5 Comments

Sukaktis. Kai kuriuos jų šiandien vadintume iškiliais verslininkais, kai kuriuos – vagimis. Per ketvirtį amžiaus Lietuvos verslas nuėjo stulbinamą transformacijų kelią, leidžiantį nenubraukti praeities ir matyti ateitį.

„Mes labai dažnai nesugebame įvertinti savo patirties ir nepagalvojame, kuo esame unikalūs. O užsieniečiai, pabendravę su mūsų verslininkais, įmonių vadovais, išgirdę apie jų patirtį, stveriasi už galvos, sakydami, kad, palyginti su lietuviais, jie visą gyvenimą gyveno absoliučios ramybės sąlygomis“, – taikliai pastebi ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius doc. dr. Alfredas Chmieliauskas, kalbėdamas apie Lietuvos verslo paveikslą ir jo pokyčius per ketvirtį amžiaus.

Pasak jo, tai, ką užsieniečiai vadina organizacijų pokyčiais, yra pokyčiai stabilioje aplinkoje. O lietuviai išmoko dirbti, taikyti vakarietiškus vadybos ir verslo modelius nesibaigiančios transformacijos sąlygomis, kai keičiasi vertybės, socialinė, politinė, ekonominė aplinka. Tie, kurie užsiėmė verslu Lietuvoje pokyčių laikotarpiu, turi neįkainuojamos unikalios patirties. Nebūtinai žmogus pats išgyveno tuos pokyčius – jis tiesiog matė, kaip juos išgyveno jo tėvai, matė, kaip kasdien keitėsi sąlygos ir aplinka. Todėl A.Chmieliausko nestebina, kodėl universiteto absolventai šiandien nesunkiai pritampa Vakaruose. Jie neturi autoritetų baimės, yra užgrūdinti ir drąsūs, nebijantys pokyčių ir nebijantys pralaimėti.

„Aš prisimenu pirmuosius seminarus, kuriuos organizavome nepriklausomybės aušroje tuometiniams verslininkams. Jie mandagiai išklausė paskaitos apie modernius finansinius instrumentus, tačiau seminaro pabaigoje neišlaikė: kam jiems reikalingi 5–10 proc. pelną padidinti galintys finansiniai instrumentai, kai jiems geras metinis pelnas – 300 proc. Tiesa, ir infliacija tuomet buvo tokio paties lygio“, – juokiasi ISM rektorius.

Nepriklausomybės pradžioje verslas dažniausiai priklausė nuo vieno žmogaus. Ką ir kaip jis sugalvodavo, tą dažniausiai ir padarydavo. Lietuva tuomet buvo virtusi brangiųjų metalų eksporto lydere Europoje. Neapsiplunksnavęs apsukrus jaunuolis, iš Rusijos parsigabenęs vagoną vario laužo, per naktį galėjo tapti milijonieriumi. Užteko nusipirkti ir parduoti, o geriausiai veikė verslo modelis „grieb ir bėk“. Nuolatinė verslo būsena balansavo tarp „liksi gyvas ar ne“, „pavyks ar nepavyks“. Toks pažeidžiamas ir neurotiškas verslas traukė ir labai specifinius žmones. Kai kurie jų, sugebėję šalta galva nardyti tame audringame laukinio kapitalizmo vandenyne, užsidirbo pinigų „normaliam“ verslui ir šiandien yra gerbiami bei turtingi verslininkai.

Tačiau nepriklausomybės laikų verslo pradžia neatsiejama nuo dar ankstesnių laikų –  TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“, kurios viena sudedamųjų dalių buvo dalinis privataus verslo legalizavimas kooperatyvų pavidalu.

Kaip sako knygos „Lietuvos verslo istorija“ sudarytojas ir vienas autorių Liudvikas Gadeikis, Lietuvoje niekada nebuvo pavykę visiškai eliminuoti privataus verslo, kuris veikė dažniausiai nelegaliai.

„Nepriklausomos Lietuvos verslininkai gimė iš spekuliantų – būtent taip buvo vadinami verslo daigai sovietiniais laikais ir su jais aršiai kovojama. TSKP CK sekretoriaus Jurijaus Andropovo valdymo metu (1982–1984 m.) ryžtinga kova buvo paskelbta su alkoholizmu ir spekuliantais. Moldavijoje kirto vynuogynus, o Kėdainiuose griovė šiltnamius“, – pasakoja L.Gadeikis.

Pirmoji verslininkų karta užaugo begalinio deficito sąlygomis, ir kai tik buvo šiek tiek atleisti varžtai, daugybė žmonių, niekada nieko bendro neturėję su verslu, garažuose, sandėliukuose ar butuose puolė siūti, megzti, paniro į kitus namudinius verslus. Gaminius gabeno į visą plačiąją Sovietų Sąjungą. Iš Lenkijos, Jugoslavijos ir kitų šalių jie vežė įvairiausias prekes į Lietuvą.

„Tada pralobti galėjai staiga, nes visko trūko. Vienam užtekdavo atgabenti vagoną vyno, ir jau praktiškai jis – milijonierius. Tas laikas buvo labai trumpas ir labai pavojingas. Išliko tie, kurie po pirmo antro karto sugebėjo sustoti, nes trečias galėjo būti ir kai kam buvo mirtinas“, – sako L.Gadeikis.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nebuvo kada mokytis verslo – jo reikėjo tiesiog imtis. Iš esmės pakitus sąlygoms – planinei ekonomikai transformuojantis į rinkos ekonomiką, dešimtys tūkstančių verslių tautiečių užsidegė entuziazmu dirbti sau. Šalyje masiškai pradėtos kurti įmonės. Kreditų biuro „Creditinfo“ ir Registrų centro duomenimis, 1990 m. Lietuvoje įsteigta 11 tūkst. įmonių, 1991 m. – beveik 40 tūkst., 1992 m. – 34 tūkst., 1993-iaisiais – per 25 tūkst.

Dalis pirmaisiais nepriklausomybės metais atsiradusių įmonių sėkmingai gyvuoja iki šių dienų, bet dauguma išsikvėpė jau po kelerių veiklos metų. Nieko nuostabaus, juk receptų, kaip pereiti iš socializmo į kapitalizmą, tuo metu niekas negalėjo pasiūlyti. Žlungant planinei ekonomikai, iširo per sovietinį laikotarpį nusistovėję gamybos, prekybos ryšiai, visiškai pasikeitė žaliavų bazė, galų gale atsivėrus sienoms plūstelėjo importinės produkcijos srautas. Lietuvos, kaip ir visų kitų iš sovietinio lagerio išsivadavusių šalių, ekonomika staigiai krito žemyn. Mat verslo pionieriai klaidžiojo it rūke: paklausos tyrimų nebuvo, produkcijos asortimentą lėmė sukauptos žaliavų atsargos. Rezultatas – realusis BVP 1994 m. sumažėjo net 45 procentais.

Tuo laikotarpiu sparčiausiai dygo prekybos įmonės. Tarkim, 1993-iaisiais iš beveik 26 tūkst. naujų bendrovių 13 tūkstančių užsiėmė didmenine ir mažmenine prekyba. Principą „perki pigiau – parduodi brangiau“ lietuviai perprato dar sovietiniais laikais, nors tada ši veikla, tapusi galimybe prisidurti papildomų pajamų prie „valdiško“ atlyginimo, buvo draudžiama ir net nusikalstama. Tad nebelikus draudimų spekuliantai – taip paniekinamai buvo vadinami „perku – parduodu“ versliukus sukę apsukruoliai – suskubo ją legalizuoti. Staigūs jų praturtėjimai buvo grįsti pažintimis su „reikalingais žmonėmis“ ir milžinišku kainų tarp Rytų ir Vakarų skirtumu.

Užsidirbę pirmuosius milijonus, naujieji lietuviai nelabai žinojo, ką su jais daryti. Persiorientuoti ir pakloti pamatus stabiliam verslui daugeliui jų tiesiog pritrūko kvalifikacijos.

Atskiras ir išskirtinis fenomenas tuomet buvo ir Gariūnų turgus, kuriame prekiavo ir apsipirkinėjo visa Lietuva. Tai buvo masinio verslininkavimo laikai, kai, norėdami prisidurti prie infliacijos apkandžioto atlyginimo, Gariūnuose prekiavo ir mokytojai, ir medikai, ir mokslų daktarai.

Panašiu metu prasidėjo ir sandėlinė prekyba bazėse – miesto pakraščiuose esančiuose sandėlių masyvuose. Ten savo verslą pradėjo ne vienas solidus šių dienų verslo veteranas. Lentynos tose bazėse lūždavo nuo įvairiausių prekių, kai miesto parduotuvėse trūko visko.

Ilgai drausta energija prasiveržė su didžiule jėga. Buvo leista kurtis ir  kooperatyvams. Tiesa, iš pradžių, 1987–1988 m., jų Lietuvoje buvo užregistruota palyginti nedaug – vos keturiolika. Žmonėms tiesiog sunku buvo patikėti, kad privačiu verslu leidžiama verstis legaliai.

Šiandien žmonių, galinčių pasigirti, kad jų kooperatyvas buvo pirmasis Lietuvoje, yra ne vienas. Registruojami jie buvo pagal žmogaus gyvenamąją vietą. Pirmuosius kooperatyvus, pažymėtus Nr.1, Vilniuje įregistravo verslininkas Šarūnas Davainis, Kaune – Arvydas Štašaitis. „Stiklių“ savininkų Romo Zakarevičiaus, Anos ir Aleksandro Ciupijų šeimos kooperatyvas Vilniuje buvo antras, o „Garsų pasaulio“ savininko Vytauto Vainikonio užregistruotas penktu numeriu.

Š.Davainio, kuris daugeliui dabar asocijuojasi pirmiausia su prabangiu gintaro pasauliu, verslas iškilo ant Sąjūdžio bangos. Trispalvės vėliavėlės, lipdukai, gairelės didžiųjų mitingų laikais buvo ta prekė, kurią žmonės stvarstė kaip šviežias bandeles. Per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose jis įkurdino ir pirmąjį Lietuvoje prekybos kioską.

„Vos tik Gorbačiovas leido, kitą dieną nuėjau ir įregistravau. Buvo 1989-ieji. Man nuo vaikystės rūpėjo turėti savą kapeiką. Visko teko išbandyti – ir anglis kroviau, ir džinsais, plokštelėmis prekiavau. O rimtesni reikalai prasidėjo, kai susidomėjau šilkografija. Ant paprastų marškinėlių spausdindavau įvairius užrašus, tuo metu populiarių atlikėjų atvaizdus“, – prisimena Š.Davainis. Būtent šilkografija, įvaldyta dar gūdžiu sovietmečiu, „perestoikos“ laikais padėjo jam susikrauti pradinį kapitalą.

Š.Davainiui pažįstami fizikai sukonstravo stakles priklijuojamiems vienkartiniams „klipsams“ (auskarams) gaminti. Vienu kartu išeidavo atspausti 50 vienetų, o pora kainavo tris rublius. „Dabar užsiimu išskirtiniais dalykais, bet tuo metu vadovavausi principu: geriau už mažiau, bet dideliais kiekiais. Tuos „klipsus“ man klijavo pusė Vilniaus, o pažįstami žydai išvežiodavo po visos Sovietų Sąjungos galanterijos parduotuves. Beje, jie apie mane sakydavo: tu blogiau nei žydus, tu – kaip du žydai, – juokiasi verslininkas. – Man būdavo gėda eiti į paštą atsiimti pinigų. Pensininkei atskaičiuoja 60 ar 80 rublių, o man – 200 tūkstančių. Susitardavau su paštininke, ji trumpam uždarydavo skyrių ir aš ramiai, be pašalinių akių, pasiimdavau savo pinigus. Susidėdavau juos į polietileninį maišą – visada taip nešiodavau pinigus, kad neišsiskirčiau.“

Dar vieną verslininkų tipą ir sluoksnį suformavo 1990–1991 m. prasidėjusi čekinė privatizacija, kai valstybės turtą buvo nuspręsta „visiems po lygiai“ išdalyti čekių pavidalu ir taip sukurti privatų sektorių. Tačiau, kaip yra sakęs pats Privatizavimo komisijos pirmininkas ekonomistas prof. Eduardas Vilkas, privatizacija Lietuvoje davė vieną visiškai nelauktą rezultatą – didelį kapitalo koncentracijos laipsnį: „Atrodė, kad čekinė privatizacija sukurs „liaudies kapitalizmą“, tačiau realiai kapitalas susikoncentravo keliolikos pramoninių finansinių grupių rankose. Atrodo, kad tam nėra kito paaiškinimo, kaip netikėtai atsiradusi galimybė užsidirbti daug pinigų iš Rusijos žaliavų reeksporto esant didžiulėms kainų žirklėms.“

Kol dauguma nepriklausomos Lietuvos piliečių kraipė galvą ir nežinojo, ką daryti su tais už dyką gautais čekiais, lyg grybai po lietaus ėmė kurtis neformalios investicinės akcinės bendrovės (IAB), pusvelčiui supirkinėjusios investicinius čekius ir urmu privatizavusios įmones visoje Lietuvoje. Garsiausios iš jų buvo EBSW, „Inbūstas“, „Hermis“, Lietuvos Vakarų pramonės ir finansų grupė, vienintelė iki šių dienų iš jų išlikusi „Invalda“. Šios šešios pagrindinės grupės kontroliavo apie 42 proc. visų IAB įsigyto privatizuoto valstybinio turto.

Pasak E.Vilko, daugelis privatizuotų įmonių buvo netinkamai naudojamos ir sužlugo per keletą mėnesių. Kai kurie privatizuotojai ir negalvojo jų naudoti pagal paskirtį, tikėdamiesi uždirbti perparduodami jas užsieniečiams, kurių dalyvavimas privatizavime tuomet buvo ribojamas. Kai to nepavyko padaryti, apsukresnieji gavo pinigų iš bankų, naudodami įmones kaip užstatą, kuris paskui pasirodė nieko vertas, nes įmonės nustojo funkcionavusios.

„Negalima sakyti, kad priimant privatizacijos įstatymus 1991 m., Lietuvoje niekas nesuprato, jog valstybės turto išdalinimas „veltui ir po lygiai“ savaime užprogramuoja ekonominį neefektyvumą. Tačiau čekių išdalinimas po lygiai nereiškia lygių turto dalybų. Juos galima palyginti su bilietu, duodančiu teisę įeiti į patalpą, kurioje vyksta dalybos. O ten – kas ką pagriebs“, – yra sakęs E.Vilkas.

Taip iš dalies viskas ir vyko: griebė, kas ką gali. Vieni milijonieriais jautėsi ilgiau, kiti trumpiau.

Viena stambiausių tikros kapitalistinės sėkmės figūrų tapo A.Stašaitis. Lietuvos verslo aušra neatskiriama nuo šio prieštaringai vertinamo verslininko. Jo pavardė kone kasdien buvo linksniuojama per televiziją, dienraščių puslapiuose mirgėte mirgėjo su šiuo verslininku siejamos istorijos.

Pirmuosius didesnius pinigus A.Stašaitis uždirbo „kaunietiškai“ – augindamas nutrijas, lapes, audines ir pardavinėdamas jų kailio kepures bei kailinius Rusijoje. Vėliau į verslo aukštumas jis ėmė kopti ne po žingsnelį, o peršokdamas po kelis laiptelius. Ir sparčiai pasiekė jo olimpą.

„Kokios buvo aplinkybės? Revoliucija su naujos santvarkos pažadu. Tačiau revoliucionieriams nebuvo kada jį tesėti, tad kaip pakeisti santvarką, galvas sukome mes kartu su bendraminčiais. Buvo juridinių problemų – dar ilgai galiojo kai kurios anos santvarkos baudžiamojo kodekso nuostatos. Be to, nebuvo jokios bankinės sistemos. Kaip atsiskaityti su Rusijos, Vokietijos įmonėmis? Buvo tik galimybė susikrauti į lagaminą pinigus, auksą ar deimantus, ir vykdavome su jais į vieną ir į kitą pusę. Įstatymų požiūriu buvome nusikaltėliai, kontrabandininkai. Bet aš ir kiti entuziastai nenorėjome sėdėti ir laukti, kol bus priimtas naujas baudžiamasis kodeksas, kol Lietuva prisijungs prie SWIFT’o. Norėjome daryti verslą, užsidirbti – vieni dėl to žuvo, kiti buvo pasodinti į kalėjimą ar juo gąsdinami“, – taip laukinio kapitalizmo etapą prisimena A.Stašaitis.

Lagaminai su pinigais jam neatrodė pati geriausia atsiskaitymo su užsienio partneriais galimybė, tad ėmėsi pats kurti finansinę infrastruktūrą – įkūrė Žemės banką, daugybę kitų finansinių bendrovių (Kapitalistų klubą, JAV ir Lietuvos įmonę „Baltikam“, draudimo kompanijas „Sveik-uoliai“, „Mūsų senoliai“ ir kt.). A.Stašaitis ne dienomis, o valandomis turtėjo iš jų renkamų indėlių – milijonieriumi tapo vos per dvejus metus. Žlugus Žemės bankui, kurio valdybos pirmininkas jis buvo, atsibudo Lietuvos teisėsauga. Skandalingojo verslininko finansinės bylos sugulė į storiausius tomus. Daugelyje to meto tiriamų finansinių aferų figūravo ir jo pavardė.

Prie tuometinio verslo elito save priskyrę veikėjai demonstravo šiais laikais jau sunkiai įsivaizduojamą panieką valstybei. Buvo deklaruojama, kad mokesčių mokėti nereikia, esą jie patys, be valstybės tarpininkavimo, nuspręs, kam ir kaip padalyti pinigus. Dėl atsisakymo mokėti mokesčius A.Stašaitis 1994-aisiais atsidūrė už grotų ir nelaisvėje praleido penkerius su puse metų. Vėliau jis pabandė išsiplauti savo mundurą – 2002 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre laimėjo bylą ir iš Lietuvos prisiteisė daugiau nei 100 tūkst. Lt.

Išėjęs iš kalėjimo A.Stašaitis stengėsi grįžti į rimtesnį verslą – bandė privatizuoti Birštono sanatoriją „Versmė“, tačiau, kaip pats teigė, to padaryti neleido Algirdo Brazausko Vyriausybė, išbraukusi sanatoriją iš privatizuojamų objektų sąrašo, tad dirbo Ukrainoje – tiek su Vladimiro Romanovo, tiek su „Vilniaus prekybos“ projektais.

Šiandien didysis kapitalistas sakosi ramybės uostą suradęs Birštone – čia jis jau kelinti metai turi nedidelę įmonę „Birštono Nemunas“, kurioje pats moko žmones irkluoti bei vairuoti upėmis plaukiojančius laivus. Širdžiai miela veikla, tačiau mastais nė iš tolo neprilygstanti prieš du dešimtmečius užaugintai verslo imperijai.

„Ant nieko nepykstu. Tokia buvo aplinka, tokia verslo terpė. Galėjau nebent emigruoti, kurti verslą ten, kur tam buvo normalios sąlygos. Kodėl neišvažiavau? Čia man buvo įdomu. Net ir išėjęs iš kalėjimo priėmiau sprendimą, kad lieku Lietuvoje, nesvarbu – žūsiu ar kitaip būsiu sunaikintas, bet lieku. Kliūtys man reiškia ne baimę, ne nusivylimą. Žinau, kad žmogaus stiprybė atsiranda jas įveikiant, kad didžiausias pamokas suteikia klaidos ir pralaimėjimai. Sunkumai man yra natūralus vystymosi procesas“, – tikina A.Stašaitis.

Beje, verslininko praeities byloje taškas dar nepadėtas, tad šokinėti per kliūtis jam tenka ir šiomis dienomis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir prokurorai išsiaiškino, kad 2001–2006 m., būdamas Neįgaliųjų sporto draugijos prezidentu ir viceprezidentu, A.Stašaitis iš 44 neįgaliųjų sportą remiančių bendrovių surinko beveik 14 mln. Lt ir juos iššvaistė. 58-erių metų Lietuvos kapitalizmo pradininkas gali vėl atsidurti už grotų.

Kitaip investiciniais čekiais pasinaudojo ir pagrindus savo verslo imperijoms sukūrė „VP dešimtuko“, koncerno „MG Baltic“ ir kitų šiandien klestinčių lietuviško verslo korporacijų savininkai – tuomet jauni, išsilavinę žmonės, greičiausiai ne be verslininko gyslelės ar talento.

Pasinaudoję privatizacija į savo rankas stambias žaliavų įmones – Jonavos trąšų gamyklą „Azotas“, „Akmenės cementą“ tuomet perėmė jų vadovai. Jie sugebėjo ne tik išsaugoti įmones, bet ir jas išplėtoti, paversti konkurencingomis laisvosios rinkos sąlygomis.

Tačiau didžioji dalis privatizuotų įmonių, pasak L.Gadeikio, neturėjo jokių šansų išgyventi rinkos sąlygomis, nes buvo negyvybingos, milžiniškos, pritaikytos uždarai sovietinės ekonomikos sistemai, todėl rinkos ekonomikos sąlygomis buvo pasmerktos. „Struktūriškai didžioji dalis pramonės, kaip ir kolūkiai, buvo pasmerkta sugriūti. Išliko viena kita įmonė, ir tai nemaža dalimi lėmė talentingi vadovai, tokie kaip „Achemos“ koncerno prezidentas Bronislovas Lubys, buvęs „Snaigės“ generalinis direktorius Antanas Andriulionis ar „Švyturio“ vadovas Algimantas Stanaitis, sugebėjęs darbuotojus įtikinti neparduoti savo akcijų, kol jų nenupirks investuotojai iš užsienio. Todėl po to, kai Danijos alaus bendrovė „Carlsberg AS“ už akcijas sumokėjo beveik 200 mln. Lt, Klaipėdoje atsirado keliolika milijonierių daugiau“, – pasakoja L.Gadeikis.

Panašiu metu kartu su nepriklausomybės atkūrimu savo verslus nuo stalo kabinete pradėjo kurti į verslą iš samdomo darbo pasukę Robertas Dargis, „Eikos“ grupės valdybos pirmininkas, Arvydas Avulis, „Hanner“ vadovas, veterinarijos gydytojo specialybę įsigijęs, bet niekuomet pagal ją nedirbęs įmonių grupės „Linas Agro Group“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Darius Zubas, 1991 m. įkūręs įmonę „Linas ir viza“ ir pradėjęs lietuviškų rapsų eksportą į Vakarų Europą, bei kiti tos kartos verslininkai.

Kaip sako L.Gadeikis, tie naujieji verslai radosi taisyklingai, tai yra radę nišą ir savo kelią. Kaip vėliau ir lietuviškos aukštųjų technologijų – biotechnologijų, lazerių, informacinių technologijų įmonės, naujausius mokslo, technologijų pasiekimus sugebėjusios paversti konkurencingu verslu.

„Pavyzdžiui, metalo konstrukcijų įmonė „Arginta“. Atrodytų, tokia tradicinė pramonės šaka, bet sugeba konkuruoti pasaulyje, konstrukcijas gamina net Indijos metro stočiai. Arba Danas Tvarijonavičius ir jo įmonė „Amilina“. Žmogus sugebėjo rasti savo verslo pranašumą – nepardavinėti grūdų kaip žaliavos, bet gaminti iš jų krakmolą, sirupą ir taip kurti pridėtinę vertę“, – sėkmingo verslo pavyzdžius mini L.Gadeikis.

Iš tiesų šie žmonės, kaip ir dauguma ne vienus metus „Veido“ renkamų Metų vadovų bei kandidatų į juos, yra savo verslo kūrėjai, ne tik atradę unikalių verslo idėjų, bet ir sugebėję jas įgyvendinti, pasinaudodami naujausiais mokslo laimėjimais sukūrę inovatyvias technologijas ir radę joms rinkų. Jie – šiuolaikiniai antrepreneriai, savo idėjas paverčiantys verslu, kuriančiu visuomenei pridėtinę vertę.

Ar galima to išmokti?

A.Chmieliauskas sako, kad yra įvairių požiūrių ir jie visi turi teisę gyvuoti. Kai kurios verslininkui būdingos savybės yra įgimtos, kai kurių dalykų galima išmokti. Bet svarbiausia – reikia nebijoti pabandyti.

„Jei manai, kad gali būti geras vadovas ar verslininkas, – pabandyk. Kam galvoti, ar tai įgimta, ar įgyjama. Reikia pabandyti. Todėl geros verslo mokyklos, taip pat ir ISM, sudaro galimybę studentams išbandyti savo verslo idėjas. Turime įkūrę inovacijų bazę, čia studentai gali įkurti savo įmonę ir idėją įgyvendinti nuo pradžių iki galo“, – pasakoja A.Chmieliauskas.

Pasak jo, dabar kyla poreikis būsimuosius verslininkus mokyti ne tik matematikos, finansų, ekonomikos – dalykų, kurie leistų jiems priimti teisingus techninius sprendimus. Verslo sprendimai šiandien turi būti ne tik teisingi aritmetiniu požiūriu, bet ir atitikti visuomenės vertybes bei interesus. „Didžiųjų duomenų („Big date“) amžiuje žmogui reikia duoti ne tik techninių instrumentų. Didelę prasmę įgyja pamatai, ant kurių jis stovi. Nes kartais geriausias techninis sprendimas nebūna geriausias moraliniu, politiniu, etiniu, socialiniu požiūriu. Tuos dalykus šiuolaikinis verslininkas turi išmanyti. Todėl prasmę įgyja socialiniai, humanitariniai mokslai, kurie ir moko bendrų vertybinių pagrindų. Tada žmonės supranta, kad negali priimti sprendimų, kurie būtų geri tik jiems ar būtų trumpalaikiai“, – sako ISM rektorius.

Verslo vadyba šiandien negali apsiriboti savo srities studijomis. Šalia vadybos, ekonomikos, politikos disciplinų būtini mokslai, formuojantys žmogaus principus, etiką, moralę, požiūrį. Vienas be kito šiandien tai negali egzistuoti. Kaip ir verslininkas, neturintis kūrybiškumo ir nesugebantis jo atskleisti kituose žmonėse. Todėl neatsitiktinai ISM studentai studijuoja meną, o jų nutapyti paveikslai kabo ant  universiteto koridorių sienų.

Apie šiuolaikinio vadovo savybes ISM rektorius sako nieko labai naujo negalintis pasakyti. Kai kurios vadovo savybės nesikeičia tūkstantmečiais – keičiasi tik sąlygos, kuriomis tenka dirbti. Lyderystė, charizma – tai tos amžinosios vadovo savybės, kurios tiesiog turi būti priderintos prie nuolat besikeičiančių sąlygų. „Vadovo, verslininko paveikslas nėra gėlė su penkiais lapais. Jis nėra baigtinis, o įvairus, kaip įvairūs yra žmonės“, – apibendrina A.Chmieliauskas.

L.Gadeikis mano, kad verslininkai – išskirtinis visuomenės sluoksnis, sparčiausiai kintantis ir priverstas keistis, nes gyvena nuolatinių pokyčių sąlygomis.

Laukinio kapitalizmo sąlygomis ir verslo bruožai buvo laukiniai, ir verslininkams reikėjo tam tikrų būdo savybių. Pirmieji verslininkai turėjo būti avantiūristai, reikėjo daug drąsos, netgi nutrūktgalviškumo, įžūlumo, nes grėsė būti apgautam, netekti pinigų, net gyvybės. Dabar versle reikia kitokios drąsos – investuoti ir rizikuoti pinigais, ne gyvybe, matyti toli į priekį, būti išradingiems.

Jei anksčiau verslininkai buvo uždari, nekalbūs – iš dalies todėl, kad buvo reketuojami, vėliau jie ėmė puikuotis savo brangiais žaisliukais: mašinomis, namais, vilomis, medžioklėmis, moterimis. Tačiau laikai keičiasi, pokyčius išgyvena  visuomenė, keičiasi ir verslininkai. Netgi tie, kurie kažkada puikavosi prabanga, dabar jau kur kas mieliau kalba apie savo darbus visuomenės labui.

L.Gadeikis labiau linkęs tikėti teorija, kad verslumas yra prigimtinė savybė. Pasak jo, šiais laikais talentingiausiems verslininkams dirba labiausiai išsilavinę vadybininkai. Verslininkui reikia turėti idėją, o vadybininkui – mokėti tai realizuoti. „Tam ir reikalingi harvardai (prestižinis JAV Harvardo universitetas – aut. past.). Bet gali ir dešimt harvardų baigti – jei neturi sugebėjimo priekyje matyti gulinčių pinigų, joks prestižinis universitetas to neišmokys“, – įsitikinęs L.Gadeikis.

Pasak jo, versle visuomet reikėjo ir reikia to paties – matyti galimybę. Praeityje tas galimybes mes visi pastebime, o štai tikri verslininkai jas mato žvelgdami į priekį ir ten, kur jų nemato kiti.

Beje, sakoma, kad verslumas laikomas pačiu brangiausiu ištekliu pasaulyje.

Aušra Pocienė, Jūratė Kiliulienė

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/lietuvos-verslininkai-nuo-spekuliantu-iki-kureju

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.