Per penkiasdešimt metų Lietuvos socialinių tyrimų centras bent penkis kartus keitė pavadinimą ir struktūrą, tačiau išlaikė siekį puoselėti profesionalios sociologijos tradicijas Lietuvoje.

Justė Adakauskaitė

Apie savo pirmtakus – Ekonomikos institute 1964 m. įkurtą Sociologijos ir teisės sektorių Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) vadovė prof. dr. Meilutė Taljūnaitė sako: jie buvo pirmieji.

VEIDAS: Lapkričio 13 dieną minimas šios institucijos penkiasdešimtmetis. Nuo ko prasidėjo sociologija Lietuvoje ir kaip ji vėliau vystėsi?

M.T.: Kartais labai netikėtai ateina toks laikas, kai pradedi ieškoti savo kilmės ir šaknų. Toks noras ir paskatino mus šią vasarą ieškoti, kokia yra mūsų centro kilmė ir ar galime vadintis vaikaičiais tų, kurie pradėjo sociologiją Lietuvoje. Pasirodo, kaip tik nuo 1964 m. Mokslo akademijos prezidiumo nutarimo įsteigti Sociologijos ir teisės sektorių Ekonomikos institute ir prasidėjo mūsų centro kelias, kuris vėliau vedė net per penkis kardinalius pavadinimų keitimus. Kelis dešimtmečius čia dirbančiuosius galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais, nes nuo to laiko, kai 1977 m. įvyko pirmoji Baltijos šalių sociologų konferencija, LSTC likome tik trys: Arvydas Virgilijus Matulionis, Eduardas Kęstutis Sviklas ir aš.

1964 m., kai prasidėjo šios institucijos veikla, profesionalių sociologų Lietuvoje nebuvo ir negalėjo būti, todėl galima sakyti, kad pradžioje tikrai buvo žodis, ir tik iš jo išaugo veiksmas. Žmonės iš įvairiausių sričių pradėjo domėtis sociologija ir formuoti profesionalų jos veidą, kad ir kokiomis spalvomis jį spalvintum – juodai ar raudonai.

Labai daug tolesnės istorijos lėmė ir asmenybės. Dabar, kai jau galima vertinti retrospektyviai, matome, kad būtent tai, jog 1970 m. konkursą dėl sektoriaus vadovo pozicijos laimėjo Romualdas Grigas, lėmė, kad Lietuvos sociologija pasuko į pramonę ir įmonių tyrimus. Mes augome darbo sociologijos srityje, turėjome daug užsakymų, nors gal kai kam tai buvo nuobodu.

Todėl antroji sritis, kuria pradėta labai domėtis, buvo jaunimo problemos. Ilgą laiką teko dirbti su longitudiniu, kitaip tariant, ilgalaikiu darbo jėgos rinkos tyrimu, kuris prasidėjo 1983 m. Šiuo brangiu tyrimu susidomėjo ir amerikiečių sociologai, patekome į pirmąjį pasaulinį sociologų kongresą Meksikoje. Taip pamažu ir vyko sociologijos „legalizavimas“ buvusioje Sovietų Sąjungoje. Vėliau mokslininkai pradėjo gintis pirmąsias disertacijas, ėmė plėstis mūsų tyrimų tematika, o dabar ji apima pačias įvairiausias gyvenimo sritis.

VEIDAS: LSTC sudarytas iš penkių kamieninių padalinių – institutų. Kaip susiformavo būtent tokia struktūra?

M.T.: Rytų išmintis sako: jeigu nori, kad niekas nesikeistų, daryk nuolatinius pertvarkymus. Mūsų struktūra nuolatos reorganizuojama, o iš to kyla ir daugybė nesusipratimų. Iš pradžių vadinomės institutu su savo skyriais ar centrais. Kai priešpaskutinė valdžia pervadino institutą centru, padaliniams neliko nieko kita, tik virsti institutais. Dėl to kai kuriems darbuotojams jau gali tapti sudėtinga suprasti, kur jie dirba, su kuo turi tapatintis. Mūsų padaliniai neturi juridinio statuso, mes esame viena įstaiga su skyriais, tačiau viešojoje erdvėje kai kada jie reiškiasi pamiršdami tai, kam priklauso, nebeliko tapatumo su LSTC.

Mano strategija visada buvo suteikti padaliniams tam tikrą autonomiškumą, nes žmogus būna labiau motyvuotas dirbti, kai turi tam tikrus įgaliojimus ir sritį, už kurią yra atsakingas. Etninių tyrimų institutas dirba su labai konkrečia tematika, pasaulis ją žino ir užsako tyrimus. Sociologijos institutas – labai margas, tačiau kartu yra didžiausią publikacijų produkciją duodantis padalinys.

Dabar LSTC išaugo tiek, kad iš 42 tyrėjų 86 proc. turi mokslo laipsnius, o tai jau tikra mokslininkų institucija. Jokiame universitete tokio dalyko nėra, nes mokslininkai dažnai būna išsislapstę savo katedrose, o bendravimo tarp katedrų kartais nė su žiburiu nerasite. Pradeda skirtis interesai, visi kovoja už save, o LSTC yra unikalus bendradarbiaujančių mokslininkų sambūris, todėl kovoti už protų išlaikymą vienoje vietoje yra garbės reikalas.

VEIDAS: Kokios LSTC ištirtos tendencijos, atrasti dalykai labiausiai rūpi šalies valdžiai, institucijoms, ūkio subjektams? Kaip suvokiamas sociologijos vaidmuo visuomenėje?

M.T.: Nors nesu jokios partijos narė, norėčiau paminėti Viliją Blinkevičiūtę. Tuo metu, kai ji buvo socialinės apsaugos ir darbo ministrė, buvo kilęs labai didelis skurdo mažinimo vajus, tam skiriami didžiuliai ES pinigai, bet ji išnaudodama savo poziciją pareiškė, kad skurdas „suvalgo“ pinigus, kurie skiriami tik pašalpoms. Dėl to reikėtų investuoti ne į skurdo, bet į socialinės atskirties mažinimą, pavyzdžiui, bedarbiui susiradus darbą dvejiems metams atleisti jį nuo mokesčių. Tai galėčiau įvardyti kaip vieną iš pavyzdžių, kai politikas išgirdo mokslininkus ir pakeitė savo vykdytą politiką.

Mokslininkai nėra politikos veikėjai, ir nors sociologija stovi ties riba su ideologizuotu mokslu, jos pranašumus atskleidžia tai, kiek ji iš ideologijos sugeba išsivaduoti.

Nuo pat sociologijos pradžios Lietuvoje teoriniai tyrinėjimai nebuvo įdomūs visuomenei, nes darbas pagal užsakymus būdavo populiaresnis. Tekdavo dažnai atlikti tyrimus gamyklose, o tai virsdavo katės ir pelės žaidimu. Pavyzdžiui, kažkada Klaipėdos mėsos kombinate atlikome tyrimą, nes vadovybei rūpėjo, kur dingsta dešros. Išsiaiškinome, kur ta mėsa prapuola, pateikėme direktoriui ataskaitą, o jis mus giria, kad atradome, ką turėjome atrasti. Jeigu jis iš pradžių žinojo atsakymą, kam tuomet samdė sociologus? Tačiau jam labiau rūpėjo sužinoti, ką su tuo daryti. Aš jam taip ir pasakiau: jeigu žinočiau, ką daryti, sėdėčiau jūsų kėdėje.

Mūsų surinktos informacijos pritaikymas suvokiamas kaip bendravimas su ūkio subjektais ar verslo partneriais. Faktų reikalavimas yra pats žemiausias sociologinių duomenų pritaikymo būdas. Tai labai paprasta – pažiūrėjai į lenteles, pateikei skaičius, ir darbas padarytas. Tačiau tik retas žino, kad yra dar trys lygiai, kuriuose galima apdoroti gautus rezultatus.

Antrajame, vertinamajame lygyje reikia atrasti tendencijas, aprašyti visą kur kas detaliau. Trečias, sociologinės informacijos panaudojimo lygmuo yra konceptualus, nes reikia visus surinktus duomenis sujungti į koncepciją, pateikti bendrą vaizdą. O prie ketvirto lygio, prognostikos, sociologų beveik neprileidžia, nors tai yra natūrali proceso pabaiga. Kaip aš sakau per paskaitas, net utopijos kūrimas jau yra didelė pažanga, tačiau tai dar bijoma daryti.

Bendravimas su valdžia išliko ir dėl to, kad mūsų struktūros nuolatos keičiamos. Akademikas Aleksandras Vasiliauskas prieš pusantrų metų organizavo Ekonomikos instituto steigimą, ir mes sutikome, kad esant finansavimui toks institutas galėtų tapti šeštuoju kamieniniu LSTC padaliniu. Tai yra tie patys socialiniai tyrimai, ir dar labai dera su tuo, kad viena iš dviejų mūsų siūlomų doktorantūrų, be sociologijos, yra ir ekonomika. Turime labai daug perspektyvių ekonomikos doktorantų, iš kurių būtų galima užauginti visą instituto struktūrą, tačiau pinigų jam steigti niekas skirti nenori – teigiama, kad galima tai padaryti ir be to. Vis dėlto mes iš paskutiniųjų stengiamės išlaikyti savo tradicijas – žinome, ką dirbame, ir laikomės to kelio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.